Читать книгу Lemties prisilietimas - Carole Mortimer - Страница 2

– Taip…

– Manau, kad mes galime leisti Gab… Betei grįžti į Angliją, jeigu ji to nori, – Cezaris švelniai pertraukė motiną, mėginusią prieštarauti, kai Betė priminė turinti rytoj skristi namo.

Toks jo pritarimas nustebino Betę, nes ji tikėjosi, kad pasipūtėlis Cezaris, kaip ir jo tėvai, prieštaraus jos rytojaus kelionei į Angliją. Galbūt Greisės išmintinga laikysena vis dėlto teigiamai paveikė Cezarį!

– Ačiū, Cezari. – Betė nusišypsojo dėkodama jam, sėdinčiam priešais prie pietų stalo.

Jis linktelėjo ir pridūrė:

– Rafaelis, žinoma, lydės tave.

O, per anksti padėkojo!

– Aš taip nemanau…

– Tu skrisi mano privačiu lėktuvu.

– Liaukis, Cezari! – Betė pasišiaušė paminėjus asmens sargybinį ir privatų lėktuvą. Pasipiktinimas dar išaugo pamačius, kaip vestibiulyje budinčio ir jų besiklausančio Rafaelio Kordobos dailias lūpas išlenkė kandi šypsena. – Aš jau turiu bilietą rytojaus skrydžiui į Angliją.

– Karlosai… – nusiminusi Estera maldaujamai sužiuro į savo vyrą.

– Galbūt tau geriau sutikti su Cezario pasiūlymu, – ramiai tarė Karlosas Navaras.

– Atsiprašau, bet man tai sukeltų nepatogumų, – pasiteisino Betė. – Tikrai nenoriu, o ir nėra reikalo, kad Rafaelis visur mane lydėtų…

– Būk protinga, Bete, – ramiai, bet tvirtai įsiterpė Greisė ir meiliai palietė sesei ranką.

– Aš ir esu protinga. – Betė neabejotinai suprato, kad jos atsakymas greičiau primena užsispyrusio vaiko nei išmintingo žmogaus žodžius. – Niekas daugiau, išskyrus žmones, sėdinčius prie šio stalo, ir Rafaelį… – ji nekantriai dirstelėjo į jį ir pamatė, kad kandi šypsena tapo pajuokiama, – nelaiko manęs Gabriele Navaro.

– Mes tikrai žinome, kad esi Gabrielė, mieloji, – patikino Estera ir šiltai nusišypsojo jai.

Betė nurijo gerklėje sukilusį emocijų gumulą, išvydusi, kokia besąlygiška meile spindi vyresniosios moters akys.

– Taip. Bet jūs juk suprantate, kaip man sunku su tuo susitaikyti.

Vengdama jų žvilgsnių Betė įsispitrijo į pietų stalą. Ji nepajėgė atlaikyti viltimi spindinčių Karloso ir Esteros akių, smerkiančio Cezario ir atjaučiančio Greisės žvilgsnių, ką jau kalbėti apie pašaipą skvarbiose mėlynose Rafaelio akyse, kurių dabar nedengė tamsūs akinių stiklai.

– Kol Cezaris nepateiks papildomų įrodymų, liksiu Bete Bleik, kol man to reikės, – pareiškė ji ir ryžtingai pridūrė: – O Betė Bleik turi namus ir darbą Anglijoje, į kuriuos reikia grįžti.

Cezaris rūsčiai susiraukė ir prabilo:

– Maniau, kad tu nori grįžti į Angliją tik tam, kad parduotum namus ir susitvarkytum kitus savo reikalus, pavyzdžiui, pasiprašytum atleidžiama iš darbo.

– Po galais, kodėl tu taip pamanei? – Betė piktai susiraukė. – Daug mokiausi, kad gaučiau diplomą, mėgstu savo darbą, tad kodėl turėčiau viso to atsisakyti?

– Turbūt dėl to, kad esi Gabrielė Navaro ir tau nebūtina dirbti, – karštai atkirto Cezaris.

– Net jeigu jūs įrodysite, kad esu Gabrielė…

– Jau įrodėme.

– Aš nestirksosiu čia kaip koks išlepintas pudelis… – Betė nutilo išgirdusi prunkštelėjimą, atsklidusį iš vestibiulio. Ji įtariai nužvelgė Rafaelį Kordobą – ramus jo veidas anaiptol neįtikino, kad prunkštelėjimas jai tik pasigirdo, – tada lėtai pasisuko į Cezarį ir tęsė: – Mane augino ne tam, kad vien lakuočiausi nagus.

– Manau, „išlepintas pudelis“ sumokėtų kam nors, kad jam nulakuotų nagus, – atrėžė Cezaris.

– Tu nepadedi sušvelninti padėties, Cezari, – papriekaištavo Greisė.

Cezaris nusišypsojo mylimai moteriai ir jo veido išraiška tapo malonesnė. Bet kai pasisuko į Betę, šypsena jau buvo dingusi.

– Manau, Greisė tikrai norėtų, kad liktum ir padėtum ruoštis vestuvėms.

– Rafaelis jau mėgino apeliuoti į mano seseriškus jausmus, – alsiai paaiškino Betė.

– Ir ką?

– Žinoma, kad į vestuves grįšiu – juk esu vyriausioji pamergė. O kol kas Greisei padės Estera. – Betė žinojo, kad Cezaris neatrems pastarojo argumento. Juk sūnaus ir Greisės vestuvių orgnanizavimas – motinos stichija. – Iki ceremonijos dar liko nemažai laiko, todėl spėsiu grįžti į Angliją ir į darbą.

Cezaris nekantriai sušnarpštė.

– Gal galėtume… susitarti, kad paimtum mėnesį nemokamų atostogų ir grįžtum čia?

– Mėnesį nemokamų atostogų? – skeptiškai pakartojo Betė ir tiesiau atsisėdo ant kėdės. – Jau išsiprašyti šiai savaitei, tik pradėjus dirbti, buvo sunku!

Cezaris kietai sučiaupė lūpas.

– Tai gal man nusipirkti tą leidyklą ir tapus naujuoju savininku pirmu įsakymu išleisti tave mėnesiui nemokamų atostogų?

Būtų gerai, jog Cezaris tik juokautų ar galiausiai erzintų ją, bet Betė žinojo, koks jis pinigingas, jo turtai gal net didesni už kai kurių mažų šalių, todėl tikrai panorėjęs galėtų įgyvendinti savo užmačias.

Betė pasisuko į Greisę ir nepatikliai papurtė galvą.

– Tu tikrai ketini tekėti už šio vyro, sergančio didybės manija?