Читать книгу Paskutinis statymas – meilė - Cat Schield - Страница 1

Iš šurmuliuojančio kazino į savo stilingą naująjį restoraną nusileidusi Harpera Fontein prie jo durų akimis ėmė ieškoti juodos odos krepšio su ratukais. Eštono Krofto kelioninio krepšio. Ji bjaurėjosi tuo daiktu, nes jis simbolizavo viską, kas ją varė iš proto stebint garsaus virėjo elgesį, – jo įprotį atvykti be jokio įspėjimo, pomėgį visiems kelti susižavėjimą, o tam nepavykus ieškoti būdų jį sukurstyti arba lėkti iš miesto ieškant naujų nuotykių.

Bet Harperai reikėjo, kad tas krepšys šįvakar būtų čia, nes tai reikštų, kad Eštonas atvyko į jos restorano vyriausiojo šefo atranką. Didysis Baturio atidarymas turėjo įvykti po dviejų savaičių. Kai pirmasis numatytas restorano atidarymo terminas praėjo, nes nespėta jam pasiruošti, Harpera ėmė abejoti savo sprendimu pakviesti nepatikimą televizijos žvaigždę atidaryti restoraną jos viešbutyje.

Tiesa, sujudimas dėl didžiojo atidarymo pritraukė daug dėmesio Harperai priklausančiam Fonteinų viešbučiui Ciel, bet ar šis dėmesys vertas to streso, kurį Eštonas sukėlė už restorano sėkmę atsakingiems žmonėms? Karlas Pero, restorano vadybininkas, pastaruosius du mėnesius beveik nemiegojo ir tapo labai dirglus. Harpera naktimis griežė dantimis ir dėl to padažnėję galvos skausmai privertė ją kreiptis į gydytojus. Dabar eidama miegoti ji į burną įsidėdavo specialią dantų apsaugą. Su tuo keistu plastikiniu daiktu Harpera atsiguldavo į lovą ir mėgindavo suvokti, kur dingo Eštono pradinis entuziazmas.

Kuo ilgiau užtruko Kulinarinio klajoklio filmavimas Indonezijoje, tuo sudėtingesnė Harperai atrodė galimybė dirbti su šiuo vyru. Jie jau dukart buvo priversti nukelti Baturio atidarymo datą dėl Eštono kelionių jo kuriamai beprotiškai populiariai televizijos laidai, ir būtent todėl Harpera atsisakė dar kartą pavėlinti restorano atidarymą.

Juodos restorano grindys buvo nupoliruotos, prie aukštų skliautuotų lubų spindėjo sietynai, o jų šviesa išryškino baltas servetėles ir krištolines vyno taures, stovinčias ant juodų stalų. Prieš dešimt dienų dekoruotojai baigė auksuoti tris masyvias kolonas salės viduryje. Šalia gėrimų pilno baro vadybininko padėjėjas aptarnaujančiam personalui aiškino, ką reikės nuveikti.

Baturis buvo paruoštas atidaryti. Trūko tik dviejų esminių dalykų – vyriausiojo virtuvės šefo ir valgiaraščio.

Neišvydusi Eštono kelioninio krepšio įprastoje vietoje Harpera suprato, kad valgiaraščio teks palaukti. Ji pažvelgė į savo laikrodį – buvo lygiai ketvirta valanda popiet. Norėdama apsidrausti ji anksčiau pasakė Eštonui, kad pokalbis prasidės trečią. Toks elgesys nebuvo jai būdingas, bet jos kantrybė jau seko bendraujant su garsiuoju šefu.

Ji paskambino savo padėjėjai. Merė atsiliepė po antro pyptelėjimo. Harpera ėjo tiesiai prie reikalo:

– Ar Eštonas Kroftas informavo, kad vėluos?

– Ne.

– Bet jo lėktuvas turėjo nusileisti Las Vegase pirmą?

– Taip, dar šįryt patvirtinau jo skrydį.

Tebūna jis prakeiktas. Prieš dvi savaites Eštonas jai pažadėjo, kad nuo šios dienos sutelks visą dėmesį į restorano reikalus. Ji turėjo to tikėtis.

– Ačiū, Mere. Pranešk, jei ką nors sužinosi.

– Būtinai, – Harpera buvo beišjungianti telefoną, kai Merė pasakė dar kažką, kas patraukė jos dėmesį: – … tavo kabinete.

Iš virtuvės išėjo Karlas Pero; jo patrauklų veidą temdė rūsti išraiška. Keturiasdešimt šešerių metų restorano vadybininkas pasižymėjo šaltakraujiškumu, bet net jis ėmė nerimauti dėl visko, kas dar turėjo būti padaryta.

– Turime problemą.

– Atleisk, Mere, kas sakei yra mano kabinete?

– Tavo motina.

– Mano motina? – iš nuostabos Harpera nesuvaldė tono. Pastebėjusi tiriantį Karlo žvilgsnį ji atsuko jam nugarą ir šiek tiek pasitraukė, kad turėtų bent kiek privatumo. – Ar ji pasakė, ką veikia Vegase?

– Ne, bet atrodo nusiminusi.

– Tik nusiminusi? – susimąsčiusi paklausė Harpera.

Penelopė Fontein nebūtų palikusi savo elegantiškos rezidencijos Boka Ratone1 ir skridusi trijų tūkstančių kilometrų aplankyti Harperos, jei neturėtų rimtų rūpesčių. Bet jei taip ir buvo, kodėl Penelopė atvyko pas dukterį? Dažniausiai dėl problemų ji kreipdavosi į savo uošvį Henrį Fonteiną.

– Kažkada minėjai, kad ji rūko, kai susijaudina, – pasakė Merė. – Šiuo metu ji prisideginėja jau antrą cigaretę.

– Ji rūko mano kabinete? – Harpera suspaudė savo nosies tiltelį. Ji norėjo paprašyti Merės, kad lieptų motinai išmesti cigaretę, bet žinojo, kad tai būtų per didelis prašymas. – Po penkių minučių būsiu ten.

– Negali dabar išeiti, – užprotestavo Karlas. – Kroftas pradėjo pokalbį be tavęs.

– Nuostabu, – sumurmėjo ji. – Ar seniai jis čia?

– Pakankamai seniai, kad paragautų visko, ką paruošė šefas Koulas, – iš rūsčios Karlo veido išraiškos Harpera suprato, kad šis pokalbis vyko lygiai taip pat, kaip ir kiti septyni.

– Mere, atrodo, kad šiek tiek užtruksiu. Padėk mano mamai įsikurti apartamentuose, o aš ją aplankysiu, kai tik baigsiu tvarkytis čia, – Harpera išjungė telefoną ir atsisuko į Karlą. – Jei jis sudirbs ir šitą pokalbį, aš jį užmušiu.

Karlas supratingai linktelėjo.

Vos pasiekusi maisto tiekimo vietą ji išgirdo du piktus vyriškus balsus.

– Šios geldelės geros, – protestavo vienas vyrų, jo balsas buvo persmelktas arogancijos ir priešiškumo. – Ir padažui netrūksta prieskonių.

– Akivaizdu, kad vienintelis dalykas, blogesnis už jūsų kulinarinius gabumus, yra prastas skonis.

Skausmas persmelkė Harperos smilkinius išgirdus antrąjį balsą. Eštonas Kroftas jau antrą mėnesį ieškojo vyriausiojo šefo ir atmesdavo kandidatus vieną po kito, nes jie neatitikdavo jo keliamų aukštų reikalavimų.

Moteris išsitiesė ir įžengė į kruopščiai įrengtą nerūdijančiojo plieno virtuvę. Kaip jau buvo įpratusi, ji nukreipė žvilgsnį tiesiai į Eštoną. Jis visa savo esybe dominavo erdvėje. Aukštas ir impozantiškas, vilkintis baltu virtuvės šefo kostiumu jis stovėjo ant plačios krūtinės sukryžiavęs raumeningas rankas ir įsmeigęs akis į Koulą. Eštonas nepastebėjo Harperos, jos lengvai trūkčiojančio kvėpavimo, neįsmeigė į ją savo neįtikėtinai žydrų akių. Šio vyro aistra maistui paryškino jo įgimtą žavesį. Harpera prakeikė tą susižavėjimo pojūtį, kurio, nepaisant profesionalumo, jai niekaip nepavyko numalšinti. Šiuo metu tas vyras ją erzino kaip kulinaras, bet žavėjo kaip veržlus nuotykių ieškotojas.

Eštono kelionės ją užburdavo. Nors kai kurie dalykai, kuriuos jam tekdavo valgyti, priversdavo ją sudrebėti iš pasišlykštėjimo, jis drąsiai ragaudavo viską, kuo buvo vaišinamas. Visą savo gyvenimą Harpera tiksliai žinojo, ko nori ir ką daro, tačiau tai, kaip Eštonas leisdavosi atsitiktinumų įstumiamas į netikėtas ir stulbinamas situacijas, ją ir erzino, ir žavėjo. Žiūrėdama Eštono laidas ji suvokė, koks saugus jos pasaulis, ir pamažu pajuto nepaaiškinamą nerimą.

Didelėmis pastangomis Harpera atplėšė žvilgsnį nuo Eštono ir nukreipė dėmesį į antrąjį šefą. Pamačiusi liepsnojančias pastarojo akis ir suspaustus kumščius ji nutaisė diplomatišką veido išraišką ir žengė į karo zoną.

– Laba diena, ponai, – tarė ji ramiai, bet valdingai. Ji norėjo, kad šefas Dilanas Koulas vadovautų Baturio virtuvei. Jis buvo puikus kulinaras ir stiprus bei organizuoti gebantis vadovas. Harpera sulaikė sunkų atodūsį. Iš visų kandidatų jis labiausiai tiko į vyriausiojo šefo vietą, todėl ji ir paliko šį pokalbį pabaigai. Likus tiek nedaug iki didžiojo restorano atidarymo, ji turėjo taip reikalingą persvarą prieš Eštoną. – Užsukau pažiūrėti, kaip jums sekasi.

– Paragauk šito, – paliepė Eštonas, pastumdamas lėkštę į jos pusę, bet neatitraukdamas akių nuo Koulo. – Pasakyk, ar, tavo manymu, tai atitinka Baturio standartus.

Kai jis pirmą kartą taip pasielgė, Harpera buvo pamaloninta, kad jį domino jos nuomonė. Bet kai trečiasis kandidatas buvo atstumtas, ji suprato, kad Eštonas paprasčiausiai naudojosi ja savo spektakliui. Juk jei žmogus be jokios kulinarinės patirties pajustų prastą patiekalų kokybę, juos paruošusiam virėjui tai reikštų žlugimą.

Harpera neįvykdė Eštono paliepimo.

– Ar galime pasikalbėti vieni du?

– Ar tai negali palaukti? – Eštonas vis dar neatitraukė akių nuo Koulo.

Harpera iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti pyktį. Kaip atrodytų, jei Fonteinų restorano Ciel vadovė būtų žurnalistų užklupta grasinanti žymiajam šefui Kroftui?

– Ne.

Ryžtingas jos balso tonas pagaliau patraukė Eštono dėmesį. Aštrus kaip lazeris jo žydrų akių žvilgsnis įsmigo į Harperą, ir ji staiga susijaudino. Papilvėje užgimęs virpesys ėmė kilti aukštyn, paliesdamas kiekvieną nervą. Ji mintyse nusikeikė. Perdėta jos kūno reakcija į puikią šio vyro išvaizdą ir ryškiai dominuojantį vyriškumą ją blaškė per daug dažnai. Šalia jo ji prarasdavo profesionalumą.

Harpera dar kartą sau priminė, kad vyras, stovintis priešais ją, buvo nepatikimas ir nesidomintis, kaip jo sprendimai veikia kitus žmones. Per televiziją visada buvo smagu stebėti veržlų nuotykių ieškotoją, sužavintį vietinius gyventojus įdėmiu jų istorijų klausymusi ir tradicinių patiekalų ragavimu. Bet kai kalba pasisukdavo apie įprastus darbus, reikalingus restorano atidarymui, jis nebebūdavo toks dėmesingas.

Suspaudęs lūpas Eštonas linktelėjo.

– Atleiskite mums, – pasakė jis šefui Koului ir su Harpera grįžo į salę. – Kas tokio svarbaus atsitiko? – reikliai paklausė jis vos jiems išėjus iš virtuvės.

– Restorano atidarymas po dviejų savaičių.

– Puikiai tai žinau.

– Pranešimai spaudoje jau pasirodė. Nebegalime dar kartą jo atidėti.

– Suprantu.

Ji mėgino numalšinti susierzinimą.

– Mums reikalingas vyriausiasis šefas.

– Aš pasirūpinsiu virtuve.

Jei tik tai būtų tiesa.

– Man reikia patikimo žmogaus, kuris galėtų būti čia kiekvieną dieną.

Eštono linktelėjimas reiškė, kad jis suprato, kur ji lenkia.

– Nori, kad pasamdyčiau Koulą.

– Kai paskutinį kartą lankiausi Čikagoje, valgiau jo restorane. Viskas buvo puiku. Nekantravau paragauti, ką jis pagamino šiandien.

– Nedaug praradai.

Harpera minutėlę tyrinėjo Eštoną. Šįkart jis buvo kažkoks kitoks. Paprastai jis įlėkdavo kaip vėjas, prikibdavo prie įrangos arba organizavimo ir išpeikdavo visus, kas su tuo susiję, o tada pasiūlydavo sprendimus dėl visko, kas, jo nuomone, buvo negerai. Darbas su juo kėlė ir stresą, ir entuziazmą, bet ir restoranas galiausiai tapo daug geresnis.

Šiandien atrodė, kad garsusis keliautojas kelia rūpesčių vien norėdamas viską apsunkinti, o ne dėl to, kad jam iš tiesų nepatiko šefas Koulas.

– Ar tau kažkas atsitiko?

Staigus temos pakeitimas privertė Eštoną akimirką sudvejoti.

– Visiškai nieko. Kodėl klausi?

– Nes šiandien atvykai laiku, kas nėra įprasta.

– Manau, netgi valanda anksčiau.

Harpera nemėgino jo pataisyti ir pamojo durų link.

– Ir šiandien nematau tavo kelioninio krepšio.

– Kelioninio krepšio? – pakartojo jis.

– Juodo odinio krepšio, kurį visur nešiojiesi.

– Turi omenyje mano lagaminą su ratukais? – jis parodė į restorano kampą, kur stovėjo krepšys. – Kodėl klausi?

– Nes jis yra tarsi tavo gelbėtojas.

Eštono akys susiaurėjo nuo linksmumo.

– Gelbėtojas?

– Kai reikalai tampa per daug nuobodūs, tu surandi kokį nors pretekstą, čiumpi krepšį ir išleki ieškoti įdomesnių nuotykių.

– Palikdamas tave tvarkyti mano paliktą chaosą?

Harpera patylėjo.

– Tu išbandei ir atmetei septynis kandidatus į vyriausiojo šefo vietą.

Eštonas kilstelėjo antakį.

– Ką nori pasakyti?

– Kad privalai ką nors pasamdyti. Manau, Koulas yra tinkamas žmogus.

– Bet tu net neparagavai jo patiekalų! – maisto srityje Eštoną drąsiai galėjai vadinti kūrybingu genijumi, todėl Harperos nestebino tai, kad nė vienas kandidatas neatitiko aukštų jo kriterijų. – Man juose kažko trūko.

– Jis pakankamai patyręs ir veiklus, kad vadovautų šiai virtuvei taip, kaip aš norėčiau…

Eštonas ją pertraukė:

– Kai kreipeisi į mane dėl restorano atidarymo, turėjai suprasti, kad aš tarsiu paskutinį žodį visais kūrybiniais klausimais.

– Kūrybiniais – taip, bet dabar kalbame apie vadovavimą virtuvei, – o šioje srityje Harpera buvo nusiteikusi pasielgti savaip. Ji sugebėjo kontroliuoti išlaidas ir laikytis statybų grafiko, sunkiai dirbo norėdama sukurti restoraną, atitinkantį Eštono reikalavimus, ir drauge neviršyti biudžeto. Šiuo atžvilgiu jų darbiniai santykiai vystėsi sėkmingai.

– Bet būtent virtuvėje vyksta visi stebuklai.

– Deja, šiuo metu jokie stebuklai nevyksta, nes mes neturime nei valgiaraščio, nei šefo, kuris vadovautų virtuvės personalui, – skausmas persmelkė Harperos smilkinius ir ji susiraukė.

– Iki atidarymo viskas bus paruošta, – visiškas Eštono pasitikėjimas savimi turėjo išsklaidyti abejones.

– Bet…

– Pasitikėk manimi, – sodrus jo balsas palaužė jos protestą, o raminantis tonas visiškai nuginklavo.

– Tai ir darau, – bet Harpera visai ne tai norėjo pasakyti. Nors ir žinojo, kad tai tiesa. Jų nuomonės dėl to, kaip ko nors pasiekti, galėjo visiškai skirtis, bet šis vyras ne kartą įrodė, kad sugeba padaryti viską iki galo, kaip ir ji pati. Harpera žinojo, kad Eštonas mintyse turi sudaręs nuostabų valgiaraštį, kuris tikrai pelnys klientų bei kritikų simpatijas.

Ją siutino tik tai, kad viskas bus daroma paskubomis, likus vos kelioms valandoms iki restorano atidarymo.

Gundančios duobutės Eštono skruostuose sujudėjo, kai jis paprieštaravo:

– Ne, nepasitiki. Nuo pirmosios mūsų susitikimo akimirkos glosčiau tave prieš plauką…

Harpera žiūrėjo į jį su neslepiamu susižavėjimu. Tai buvo būtent tas Eštonas Kroftas, su kuriuo ji taip troško susipažinti – vyras, priverčiantis nusišypsoti žmones, mačiusius tik vargą ir smurtą. Veržlus nuotykių ieškotojas, narsiai keliaujantis į pavojingas vietoves, kad pavalgytų kartu su vietiniais gyventojais ir atskleistų žiūrovams tos vietovės ypatumus. Visos jo istorijos atrodė labai viliojančios ir likdavo Harperos galvoje dar ilgai po laidos pabaigos.

– Jei iš pat pradžių tai žinojai, kodėl nepamėginai paglostyti kitaip? – Harpera pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Jie nuskambėjo tarsi flirtas. – Norėjau pasakyti…

Eštonas tik papurtė galvą, nutraukdamas jos žodžius.

***

Nuo jų pirmojo susitikimo prieš devynis mėnesius Harpera nė karto nedavė Eštonui nė menkiausios užuominos, kad jis ją domino kuo nors daugiau nei savo kulinariniais gebėjimais. Kamuojamas nesuvaldomų aistros proveržių šiai ypač profesionaliai verslininkei, bet nenorėdamas, kad kas nors trukdytų jų deryboms dėl Las Vegaso restorano, Eštonas ignoravo savo siautėjančius hormonus ir laikėsi griežtų verslo santykių. Bet artėjant restorano atidarymo dienai jam vis sunkiau sekėsi nežiūrėti į Harperą kaip į patrauklią, nors ir itin rimtą, moterį.

Jį labiausiai siutino tai, kad negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jis nedomina Harperos, ir ramiai gyventi toliau. Juk čia buvo Vegasas, kur kasdien atvykdavo daugybė linksmybių ieškančių moterų. Idealus variantas tokiam keliautojui kaip jis. Eštonas retai išbūdavo vienoje vietoje daugiau nei kelias dienas. Laikas, kurį jis praleido Vegase per kelis pastaruosius mėnesius, buvo pats sėsliausias nuo tada, kai prieš dešimt metų išvyko iš Niujorko.

Jo krūtinėje suvibravo prikimęs kikenimas.

– Prašau, nemėgink pasiaiškinti, – pasakė jis. – Tai pirmi nuoširdūs žodžiai, kuriuos esi man pasakiusi.

– Tai netiesa… – Harpera nepasakė nieko daugiau.

– Manau, kad tiesa.

Eštonas matė, kaip kelis pastaruosius mėnesius ji laviruoja ant nusivylimo ir diplomatijos ribos. Vis dėlto jis suprato, kaip apsunkino jos gyvenimą. Projekto pradžioje jis buvo labai sujaudintas galimybės Las Vegase palikti savo kūrybingumo ženklą. Bet per vėlai suprato, kaip sunku bus perteikti visas idėjas. Eštonas reikalavo pakeitimų, kurie erzino projektuotojus ir stabdė darbus. Filmavimo tvarkaraščio verčiamas prižiūrėti restoraną iš už tūkstančių kilometrų, grįžęs jis rasdavo nedaug dalykų, kurie sulaukdavo jo pritarimo. Virtuvės įrengimas jo netenkino. Iš daugybės apšvietimo ir baldų variantų nė vienas neatitiko jo lūkesčių.

Paskui filmavimas ėmė vėluoti dėl pasikeitusių oro sąlygų Indonezijoje. Liūtys sujaukė jų grafiką. Filmavimo komanda juokavo, kad jų reitingai sumuštų visus rekordus, jei pavyktų nufilmuoti Eštoną permirkusį, su prie kūno prilipusiais drabužiais, bet niekas nedrįso murkdytis purve ir dirbti drėgmėje.

– Kodėl man nepasakius Koului, kad jis nepraėjo atrankos, ir neparuošus ko nors skanaus? Kol valgysime, papasakosi man apie savo rūpesčius.

– Mano rūpestis yra tas, kad neturime vyriausiojo virtuvės šefo.

– Manau, kad yra dar kažkas. Tu įprastai nebūni tokia irzli.

– Aš nesu irzli. Tiesiog neturiu laiko valgyti su tavimi.

– Bet prieš penkias minutes buvai pasiruošusi ragauti viską, ką pagamino Koulas, – Eštonas ant krūtinės sukryžiavo rankas ir rimtai pažiūrėjo į Harperą. – Tad privalau paklausti, kas mano maiste tau nepatinka?

– Tikrai nesu nusiteikusi prieš tavo maistą. Valgiau Turinos restorane tau vadovaujant ir maistas buvo nuostabus. Juk iš tiesų nemanai, kad kviesčiau tave atidaryti restoraną, jei nemėgčiau tavo gaminamo maisto?

– Tada tau nepatinku aš pats? – Eštonas pakėlė ranką lyg norėdamas užbėgti už akių neigimui. – Ne kartą girdėjau, kad su manimi sunku dirbti.

Harpera giliai įkvėpė ir iškvėpė, taip šiek tiek numalšindama įtampą.

– Su tavimi dirbti siaubinga, bet tikiu, kad galiausiai restoranas bus vertas visų tų vardų, kuriais tave vadinau.

Jos atvirumas privertė Eštoną nusišypsoti.

– Tu vadinai mane kažkokiais vardais?

– Tik kai niekas negirdėjo.

– Na, žinoma…

– Ką nori pasakyti?

– Tiesiog kad esi per daug gerai išauklėta, kad kada nors pratrūktum.

– O ar tai blogai?

Racionalus Eštono protas įspėjo, kad jis erzina Harperą. Bendro darbo pradžioje jis dažnai ją provokuodavo. Bet ši moteris buvo per daug profesionali, kad į tai reaguotų, ir galiausiai jis liovėsi. Tačiau šis pokalbis buvo kitoks. Ji tarsi nusiėmė kaukę ir leido jam pamatyti tikrąją save.

– Tiesiog atrodo, kad niekada nesidžiaugi gyvenimu.

Pasirodo, ne tik Harpera buvo paruošusi namų darbus. Eštonas žinojo viską apie jos varžymąsi su įseserėmis dėl šeimos verslo perėmimo ateityje. Ji padarė fenomenaliai sėkmingą karjerą, bet nebuvo iš tų, kurie užmigtų ant laurų. Šiuo aspektu jie buvo panašūs. Niekas nespaudė Harperos labiau nei ji pati.

– Aš sunkiai dirbu, kad išlaikyčiau gerą savo viešbučio reputaciją, – ir nesiruošė sustoti, kol viskas bus būtent taip, kaip ji nori. – Ir ne tau apie tai kalbėti. Tau pačiam beveik nelieka laisvo laiko tarp Kulinarinio klajoklio filmavimų, laidos reklamavimo ir vadovavimo kitiems restoranams.

– Neneigsiu, kad esu užsiėmęs, bet moku mėgautis tuo, ką darau, – Eštonas pakėlė galvą. – O tu?

– Man patinka mano darbas, kitaip tuo neužsiimčiau, – bet šiame teiginyje pasigirdo abejonės gaidelė. Harpera visuomet kruopščiai stengėsi paslėpti nuovargį po makiažo ir skaistalų sluoksniu, bet Eštonas, kas kartą atvykęs patikrinti restorano, matė, kaip ilgos darbo valandos slopino jos energiją.

– Bet juk turi užsiimti dar kuo nors, be darbo, – pasakė jis. – Ar yra, kas nors ką visada norėjai padaryti, bet dar nespėjai?

– Kalbi taip, tarsi viską aukočiau dėl karjeros.

Eštonas visai ne tai turėjo omenyje, bet ji interpretavo klausimą būtent taip, ir per daug išsidavė.

– Visi svajoja apie ką nors linksmo ir nerūpestingo, ką vieną dieną norėtų padaryti.

– Sutinku.

– Pasakyk, apie ką svajoji tu.

– Nesuprantu.

Ar ji tempė laiką? Mėgino sugalvoti ką nors saugaus?

– Patenkink mano norą ir pasakyk tai, kas pirmiausia šaus į galvą.

Suerzinta Harpera kilstelėjo antakius ir sumurmėjo:

– Norėčiau kupranugariu keliauti per dykumą ir nakvoti palapinėje.

Eštonas suabejojo, kurį iš jų labiau nustebino toks atvirumas.

– Rimtai? – nusijuokė jis. – Tikėjausi visai ne to. Maniau, kad pasakysi, jog nori… – jis nutilo. Jie kartu dirbo jau devynis mėnesius, o jis tiek nedaug žinojo apie šią moterį.

– Jog noriu ko? – paragino Harpera, atsargiam smalsumui spindint šiltose rudose akyse.

– Manau, jog nesi iš tų moterų, kurios svajoja pasprukti į Paryžių ir pašėlti belakstant po parduotuves arba visą dieną be tikslo drybsoti jachtoje… – Harpera buvo per daug priklausoma nuo planų ir dienotvarkių, kad mėgautųsi tokiais tuščiais užsiėmimais. – Tau tikriausiai patiktų kažkas daug rimtesnio, gal apsilankymas muziejuje?

Bet šis spėjimas nesulaukė pritarimo.

– Žinai, jau pavargau nuo visų kritikos, kad esu per daug rimta.

Oho, jis tikrai bus palietęs jautrią vietą.

– O kas tie visi?

– Mano šeima. Kai mokiausi mokykloje – klasiokai. Draugai. Gyvenimas – tai ne tik linksmybės, – Harpera pažvelgė į savo išmanųjį telefoną ir susiraukė.

– Bet ir ne vien darbas.

– Ir tai sako vyras, kuris apskritai retai dirba, – jos balsą persmelkė susierzinimas.

– Nagi nagi… – Eštonas plačiai nusišypsojo. – Pagaliau pasirodė ragana, kurią laikai paslėptą giliai viduje.

Harpera sumišusi pažiūrėjo į jį ir atšovė:

– Nesąmonė, nėra jokios raganos.

– Tu nematei ką tik sužibusio kraujo troškimo savo akyse.

Harperos žandikaulis sujudėjo, tarsi ji kramtytų kažką ypatingai šlykštaus.

– Prisipažinsiu, kad esu ant ribos. Dirbti su tavimi nėra labai lengva.

– Dirbti gal ir ne, – neprieštaravo Eštonas. – Bet kai būsi pasiruošusi bent šiek tiek pasilinksminti, paskambink man.

Restorano tyloje Harpera žiūrėjo į Eštoną iš nuostabos pakėlusi antakius ir vos vos pravėrusi lūpas. Pasiūlymas nebuvo seksualinio pobūdžio, bet pastebėjęs jos šokolado spalvos akyse sužibusią viltį, Eštonas pakeitė savo požiūrį.

– Aš neturiu laiko…

– Linksmybėms, – jis atidžiai tyrinėjo jos veidą. – Taip, jau sakei.

Paauglystėje Eštonui teko susidurti su keliais pavojingais nusikaltėliais. Mokėjimas perprasti žmonių veido išraiškas padėjo jam išgyventi. Tai, kad anksčiau jis neįžvelgė aistringos moters, slypinčios po profesionalia Harperos išvaizda, buvo ženklas, koks nedėmesingas jis tapo.

Atėjo laikas pabusti ir pradėti rodyti dėmesį.

Harpera atsikrenkštė.

– Grįžtant prie Koulo…

– Pasamdysiu jį, jei praleisi su manimi vakarą, – šį kartą Eštonas sąmoningai ją provokavo.

Harpera uždėjo rankas ant klubų ir rūsčiai pažvelgė į jį.

– Prieš penkias minutes buvai pasiruošęs jį išvaryti.

– Prieš penkias minutes net neįsivaizdavau, kad esi ištroškusi nuotykių.

– Aš labai patenkinta dabartiniu savo gyvenimu.

– Kai pirmasis dalykas svajonių sąraše yra pajodinėti kupranugariu dykumoje ir nakvoti palapinėje, nepyk, bet netikiu, kad tavo gyvenimas yra toks puikus, kaip stengiesi, kad žmonės manytų.

– Aš neturiu svajonių sąrašo, – atkirto Harpera. – O jei ir turėčiau, tai nebūtų pirmas dalykas jame. Tiesiog tai pirmiausia šovė į galvą. Prisimenu, darei tai vienoje Kulinarinio klajoklio laidoje.

– Žiūri mano laidą?

– Prieš pradėdama su kuo nors verslą, pasidomiu tuo žmogumi.

Išmintinga. Bet Eštonas tikėjosi, kad tai nebuvo vienintelis motyvas. Užvaldytas troškimo pamatyti šią rimtą moterį atsipalaidavusią ir pasileidusią plaukus, jis nusprendė ignoruoti jos replikas ir susikaupti ties tuo, ką sakė jos kūnas.

– Ir tas domėjimasis apėmė mano laidų žiūrėjimą? Manyčiau, tave labiau turėjo dominti tikslūs faktai, tokie kaip mano kitų keturių restoranų finansiniai reikalai ir pajamos iš reklamos, kurias iš mano laidų gauna kanalas.

– Iš visų šių dalykų susidariau labai pozityvų paveikslą. Taip pat kalbėjausi su daugybe tavo darbuotojų ir keliais žmonėmis, dirbusiais su tavimi laidoje. Kaip jau sakiau, atlikau savo tyrimą.

Tapo akivaizdu, kad Harpera žino daug daugiau apie Eštoną nei jis apie ją. Ir ši nelygybė jį suerzino.

– Tuomet puikiai žinai, kokio lygio verslininkas esu, ir jei nori, kad pasamdyčiau tau patinkantį šefą, turėsi labiau pasistengti.

Įsmeigusi akis į jo kairį petį ji sumurmėjo:

– Nori, kad su tavimi praleisčiau naktį.

– Aš kalbėjau tik apie vakarą, – Eštonas nesusilaikė ir nusijuokė iš tokios Harperos išvados. – Tavo mintys labai nepadorios, jei manai, kad už Koulo pasamdymą prašyčiau sekso.

Harperos skruostai užsidegė ryškiu raudoniu.

– Galvojau visai ne apie tai.

– O, manau, kaip tik apie tai. Sakiau, kad ta raganiškoji pusė pridarys tau bėdos.

– Tiesiog neteisingai išsireiškiau.

– Nemanau, – kadangi ji buvo išmušta iš pusiausvyros, Eštonas nusprendė tęsti tuo pačiu stiliumi. – Manau, tai buvo labai froidiškas paslydimas. Tu manęs geidi, tiesiog nenori to pripažinti.

– Geidžiu, kad pasamdytum šefą ir apmokytum jį pagal griežtus savo standartus, o aš galėčiau nesirūpinti tuo, kas bus tau išvykus.

Harpera mėgino prisidengti susierzinimu, bet tai jo neapkvailino.

– Mano pasiūlymas vis dar galioja. Paaukok man vieną vakarą, ir aš pasamdysiu Koulą.

– Kodėl taip nori praleisti su manimi vakarą? – ji atrodė tokia išvargusi, kokios Eštonas dar nebuvo matęs.

– Manau, tau bus įdomu paragauti patiekalų, kuriuos ruošiu restoranui.

Harpera prisimerkė.

– Ir tai viskas?

– Žinoma.

Prieš atsakydama ji keletą akimirkų patylėjo:

– Pasamdyk Koulą. Tau reikia kvalifikuoto žmogaus, galinčio vadovauti virtuvei, kol būsi išvykęs vaidinti įžymybės, – tai pasakiusi Harpera apsisuko ant savo konservatyvių juodų batelių kulnų ir nužingsniavo link jo krepšio. Suėmusi rankeną patraukė jį paskui save. – Pasiimu jį kaip užstatą, – sušuko ji per petį.

Tai buvo kvailas poelgis – drabužių atėmimas nesulaikys Eštono nuo išvykimo – ir visiškai nebūdingas Harperai, tobulai profesionalei.

Eštonas nusekė ją žvilgsniu, grožėdamasis jos klubų siūbavimu. Mintis, kad šį kartą įveikė jį, suteikė jos eisenai išdidumo.

– Pasamdysiu jį, – pažadėjo Eštonas. – O tu praleisi su manimi vakarą.

– Ragaudama tavo patiekalus, – atskrido atsakymas.

Jis buvo teisus dėl šelmiškosios Harperos pusės, kuri per ilgai buvo slopinama. Ir jis yra kaip tik tas žmogus, kuris sugebės ją pažadinti.

Paskutinė Eštono frazė pasivijo Harperą jau už restorano ribų.

– Pasirūpinsiu, kad tas vakaras būtų nepamirštamas.