Читать книгу Laimėti jos meilę - Catherine Mann - Страница 1

Eliotas Starkas visą gyvenimą susidurdavo su pavojais. Iš pradžių – dėl sunkių tėvo kumščių. Vėliau – kaip Formulės 1 lenktynininkas, kuris keliavo po pasaulį teikdamas informaciją Interpolui.

Bet niekada nesitikėjo, kad bus pagrobtas. Tik ne geriausio draugo bernvakaryje.

Nepaprastai susinervinęs Eliotas stengėsi atgauti sąmonę ir tada suvokė, kad jo riešus spaudžia antrankiai. Rankos tirpo. Jis iš visų jėgų pasimuistė, bandė susiorientuoti, bet galva vis dar nedirbo. Tik prisiminė, kad buvo Atlantoje, Džordžijoje, bernvakaryje, o dabar sėdi su antrankiais ir, o dievulėliau, užrištomis akimis. Kokia čia velniava? Eliotas suprato, kad jis yra automobilyje, kuriame kvepėjo oda ir prabanga. Triukšmas jam nedaug ką sakė. Burzgė puikiai dirbantis variklis. Buvo girdėti, kaip atidaroma pokštelėjo gazuoto gėrimo skardinė. Negarsiai grumėjo muzika – tikriausiai kažkas klausėsi jos per ausines.

– Jis prabudo, – žemas balsas sušnabždėjo taip tyliai, kad Eliotas jo nepažino.

– Prakeikimas, – sušnypštė kitas.

– Ei, – šūktelėjo Eliotas, bet jo žodžiai nuskambėjo ne kaip šūksnis. Greičiau panėšėjo į kimų burbtelėjimą. Atsikrenkštęs pabandė dar kartą. – Nesvarbu, kas, po galais, čia vyksta, mes galime aptarti išpirką…

Buvo girdėti kurį laiką trunkantis gaudesys. Be abejonės. Užsivėrė atskiriantis langas. Stojo tyla. Vienatvė, jokios galimybės pašūkauti…

Tikriausiai limuzinas? Pagrobėjas naudojasi limuzinu?

Tačiau, kai jie sustos, jis bus pasirengęs. Tą pačią sekundę, kai galės pamatyti, jam nereikės net rankų. Eliotas buvo ištreniruotas apsiginti septyniais skirtingais būdais. Galės pasinaudoti pėdomis, pečiais ir kūno svoriu.

Tegu bus prakeiktas, jeigu pasirodys esąs bejėgis.

Mažiausiai prieš dvidešimt minučių jie išvažiavo iš valstijos, vyko į kitą šalį, kaip spėjo Eliotas. Jis nenutuokė – į šiaurę, pietus ar vakarus. Gali būti bet kur – nuo Floridos iki Misisipės ar Šiaurės Karolinos, ir, vienas Dievas žino, kad priešų jis turi visuose pasaulio kampeliuose ir jie susiję ne tik su darbu Interpole, bet ir su pergalėmis prieš varžovus lenktynių pasaulyje.

Turi ir daugybę paliktų buvusių merginų… Eliotas krūptelėjo, prisiminęs merginas ir Karoliną kartu. Namus. Daugybę prisiminimų. Nemaloniuose prisiminimuose žibėjo vienas šviesus – Liusė Ana Džoinė – bet ir tą sugadino jis pats.

Mėšlas.

Sugrįžo į dabartį. Saulės šviesa pradėjo skverbtis per akių raištį, blyksėjo akyse lyg nuo tviskančios stiklo šukės.

Viena yra aišku. Šito automobilio amortizatoriai puikūs. Jeigu būtų kitaip, nuo provėžuoto kelio jam barškėtų dantys.

Nors dantis dabar jis buvo sukandęs labai stipriai.

Ir iki šiol nesuprato, kaip jis buvo sučiuptas kazino, Atlantoje, baigiantis Rovano Būto bernvakariui. Eliotas pasilenkė paimti butelio geriausios rūšies škotiško viskio. Nespėjo sugriebti butelio kakliuko, kai kažkas jį parbloškė.

Jei tik žinotų, kodėl jį pagrobė. Kažkam reikia jo pinigų? O gal atskleidė slaptus jo ryšius su Interpolu? Jeigu taip – gal jie bandys jais pasinaudoti?

Gyvenimą Eliotas sėmė pilnomis saujomis, stengėsi elgtis geriau, nei buvo išmokytas netinkamo auklėjimo dėka. Gailėjosi tik dėl vieno: kad nutrūko visą gyvenimą trukusi draugystė su Liuse Ana ir tiltai buvo sudeginti su didesniu įniršiu nei per susidūrimą pernai metais Grand Prix lenktynėse Australijoje…

Automobilis akimirksniu sustojo. Eliotas įsirėmė kojomis, kad nenuslystų nuo sėdynės. Prisivertė apsimesti atsipalaidavusiu, kad pagrobėjai manytų, jog tebemiega.

Elioto raumenys įsitempė, jis troško susigrumti su savo priešininkais. Buvo pasirengęs apsiginti. Šito išmoko per treniruotes, dirbdamas Interpolui, žaibo greičio reakcija buvo ištobulinta lenktynių trasoje. Be kovos nepasiduos.

Purvinų savo šaknų įtakojamas Eliotas stengėsi pasiekti to, kas buvo sunkiai pasiekiama. Slapstydamasis su nepilnamečiais nusikaltėliais galų gale jis pateko į karinės reformos mokyklą, kur susirado draugų visam gyvenimui. Tokie nenaudėliai, kaip jis, kurie niekino taisykles, turėjo išmokti gyventi pagal griežtą teisės kodą. Jie visi užaugo, kad pasuktų skirtingais gyvenimo keliais, bet juos suvienijo draugystė ir laisvai samdomų Interpolo darbuotojų pareigos. Tik jie kažkodėl nesuskubo Eliotui į pagalbą, kai bernvakario metu vos už kelių žingsnių nuo bičiulių jis buvo sučiuptas.

Atsivėrė automobilio durelės ir kažkas palinko prie jo. Eliotas tarsi ką prisiminė, jautė, kad pažįsta šį žmogų. Vikriai pakilo, kad atskleistų paslaptį, kol dar ne vėlu.

Jį kilstelėjo, nuplėšė akių raištį ir Eliotas apžvelgė – kaip ir įtarė – juodą limuziną. Tačiau pagrobėjai sukėlė didesnę nuostabą.

– Labas, Eliotai, mano drauguži, – prabilo senas mokyklos draugas Malkolmas Daglas, kurio paprašytas Eliotas ėjo atnešti butelio viskio. – Prabudai?

Konradas Hjugsas, dar vienas klastingas išpera, patapšnojo Eliotui per skruostą.

– Man atrodo, kad tu visiškai išsiblaivei.

Eliotas vos susitvardė nenusikeikęs. Iš vakarėlio jį pagrobė jo paties draugai!

– Gal kas nori man paaiškinti, kas čia vyksta?

Jis spoksojo į Konradą ir Malkolmą, kurie praėjusią naktį kartu su juo lošė kazino. Jiedu skendėjo ryto saulės spinduliuose, už jų buvo matyti išsikeroję ąžuolai. Vėjelis atnešė Karolinos jazminų kvapą. Kodėl jie tempėsi jį į šitą keistą kelionę?

– Na? – neatlyžo jis, nes nė vienas neatsakė. – Ką, po velnių, judu abu sumanėte? – Eliotas vos tramdė įniršį. Norėjo išspardyti jiems užpakalius. – Tikiuosi, kad dėl svarios priežasties ištempėte mane velniai žino kur.

Konradas pliaukštelėjo jam per nugarą.

– Greitai pamatysi.

Eliotas išsiropštė iš automobilio, buvo nežmoniškai sunku su priekyje surakintomis rankomis. Jo bateliai palietė žvyruotą kelią, akmenukai ir dulkės pažiro į šalis, kai jis atsistojo kažin kokiame pušų ir ąžuolų miške.

– Pasakysite man dabar arba aš išmušiu iš jūsų paaiškinimą.

Malkolmas atsišliejo į juodą limuziną.

– Sėkmės bandant tai padaryti surakintomis rankomis. Jei ir toliau taip kalbėsi, raktus mes kuriam laikui paslėpsime.

– Cha, nejuokinga, – iš nevilties Eliotas sugriežė dantimis. – Ar ne iš jaunikio reikėtų juoktis?

Konradas šyptelėjo.

– Oi, nesijaudink. Kaip tik dabar atsibudęs Rovanas turėtų rasti naują tatuiruotę.

Eliotas ištiesė surakintus riešus ir paklausė:

– Kam visa tai? Juk aš nesiruošiu vesti.

Niekada.

Malkolmas pasitraukė nuo automobilio, linktelėjo galva ton pusėn, kur takelis vedė į pušų tankumyną, kuriame į saulę kur ne kur stiebėsi magnolijos.

– Užuot aiškinę, mes tau parodysime. Eime kartu.

Lyg jis turėtų pasirinkimą. Jo draugai, be abejonės, sugalvojo kažkokį žaidimėlį ir, nepaisant visko, nori pasilinksminti. Išsiskyręs su Gijana jis, žinoma, nebuvo gerai nusiteikęs. Po perkūnais, gal jau anksčiau buvo prastos nuotaikos. Nuo tada, kai Liusė Ana metė jo padėjėjos darbą ir visam laikui dingo iš jo gyvenimo.

Dievulėliau, jam tikrai reikėtų atsikratyti nevilties – gal už vairo, reikėtų nulėkti… kur nors.

Įžengęs į giraitę Eliotas suvirpėjo – atpažino vietą. Žemė atrodė derlingesnė nei praėjusį kartą, kai čia lankėsi. Ši vieta jam puikiai pažįstama. Namai. Tiesą sakant, čia buvo jo namai, kai dar vargšas vaikas gyveno su girtuokliu tėvu. Prie Kolumbijos esantis mažas Pietų Karolinos miestelis, skirtas ūkininkavimui, buvo vadinamas Dievo žeme.

Eliotas jį laikė pragaro kampeliu.

Tačiau šiandien pragare švietė saulė.

Jis išėjo į laukymę, žengė pažįstamu dulkėtu keliu, prie kurio stovėjo vieno aukšto namelis, o viduryje lauko kerojo storas, mažiausiai šimto metų ąžuolas. Po medžiu Eliotas žaidė būdamas vaikas ir troško amžinai po juo tūnoti, nes menkas prieglobstis pragare buvo saugesnis nei jo namai.

Čia jis slapstėsi su Liuse Ana Džoine, kai lankėsi jos tetos ūkyje. Jie abu džiaugėsi šiuo prieglobsčiu – nors čion ištrūkdavo tik kelioms valandėlėms. Kodėl bičiuliai jį atitempė į šitą prisiminimų alėją?

Subraškėjo šakos ir vėjo atneštas traškėjimo garsas patraukė Elioto dėmesį. Ant storos šakos švytavo sūpuoklės, kuriose įsitaisiusi ir į juos atsukusi nugarą suposi moteris. Jis sustojo kaip įbestas. Staiga suprato, kodėl jį čia atvežė. Jo draugai vienuolika mėnesių rengė akistatą, nes ir jis, ir Liusė Ana buvo per daug užsispyrę, kad žengtų pirmą žingsnį.

Ar ji žinojo, kad jis atvažiuos? Eliotas sunkiai nurijo seiles, jam toptelėjo, kad galbūt ji norėjo čia su juo susitikti. Kad Liusės sprendimas išmesti jį iš savo gyvenimo pasikeitė. Jeigu taip, tai kodėl jie nevažiavo tiesiai į namus?

Eliotas nebuvo įsitikinęs, kad praeitį galima lengvai pamiršti, bet jam suspaudė vidurius nuo minties, kad vėl su ja kalbėsis.

Ryte rijo ją akimis – lyg išdžiūvusi žemė lietų. Negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo lieknos moters nugaros, šviesiai rudų plaukų, plevenančių ant jos pečių. Po šimts, tie vienuolika mėnesių be jos buvo labai ilgi. Jo gyvenimo draugė paspruko po vienos nerūpestingos, nepakartojamos nakties, kuri amžiams sugriovė jų draugystę.

Jis davė jai laiko ir iki pat šiol nieko apie ją negirdėjo. Per vieną dieną žmogus, kuriuo labiausiai pasitikėjo, išbraukė jį iš savo gyvenimo. Nieko kito taip arti jis nebuvo prisileidęs – net draugų iš karo reformos mokyklos. Jiedu su Liuse Ana turėjo savo istoriją, juodu siejo ryšys, stipresnis už tą, kuris jungia paprastus draugus.

O gal jam taip tik atrodė.

Lyg magneto traukiamas Eliotas artinosi prie sūpynių, prie moters. Jo rankos tebebuvo surakintos, jis ėjo tyliai, ryte rydamas ją žvilgsniu. Atviras Liusės kaklas jam priminė jazminų – jos – kvapą. Nuo vieno peties nuslydusi suknutė grąžino į tuos metus, kai ji vilkėdavo dėvėtus drabužius, gautus iš kaimynų.

Virvės sutrūkčiojo, kai ji pirštų galiukais palietė žemę. Vėjo gūsis pasuko sūpuokles ir ji atsigręžė į jį.

Eliotas akimoju sustojo.

Taip, čia buvo Liusė Ana, bet ne viena. Ji įsmeigė į jį didžiules išplėstas, išsigandusias akis. Akivaizdu, kad ir ji nieko nežinojo. Eliotas nespėjo suvokti savo nusivylimo dėl to, kad ji šito neplanavo, kai jo akys įsmigo į didžiausią nuostabą sukėlusį objektą.

Liusė Ana glaudė į mėlyną languotą antklodę susuptą kūdikį, kurį maitino krūtimi.

Prie krūtinės Liusė spaudė kūdikį ir nustėrusi spoksojo į Eliotą Starką, savo vaikystės draugą, buvusį viršininką. Ir mylimąjį.

Ji spigino į savo vaiko tėvą.

Milijoną kartų bandė įsivaizduoti akimirką, kai jam pasakys apie jo sūnų, bet niekada nemanė, kad bus šitaip – kad jis išnirs tarsi iš niekur. Su antrankiais? Akivaizdu, kad neketino su ja pasimatyti. Ji žaidė su likimu ir ilgai nepranešė Eliotui, o paskui jis staiga pradingo ir ji negalėjo jo rasti.

Dabar nebėra reikalo jo vengti.

Ji troško pulti prie Elioto ir patikėti draugyste, kuri juos siejo, draugyste, kuri užsimezgė čia, giriomis apaugusioje Kolumbijos kaimynystėje, Pietų Karolinoje. Bet tuo pat metu ji matė dėbsančius du jo draugužius ir antrankius ant Elioto riešų ir šis vaizdas jai pasakė viską, ką reikėjo. Eliotas nepraregėjo ir neskubėjo atsiprašyti, kad elgėsi kaip didžiausias šunsnukis. Jį čia atitempė per prievartą.

Kad jį kur velnias. Ji irgi turi savigarbos.

Tik mažylis jos glėbyje sulaikė, kad nepultų bėgti į tetos namelį ant kalvos. Liusė Ana atitraukė Elį nuo krūties ir pasitaisė savo drabužius. Priglaudusi mažylį prie peties patapšnojo per nugarytę, darė tai neatplėšdama akių nuo Elioto, bandė įvertinti jo nuotaiką.

Jis prisimerkė ir ji aiškiai suprato, kad ilgiau atidėlioti paaiškinimo negalima. Reikia jam kuo greičiau pasakyti apie Elį. Bandė pirmomis nėštumo dienomis, tačiau pabūgo. Paskui supyko, kai jis paskubomis susižadėjo su gražuole Gijana, ir jai atrodė teisingiau kurį laiką laikytis atokiai. Nenorėjo būti prakeikto šunsnukio nutrūkusių sužadėtuvių priežastimi. Vylėsi pasakyti jam, kai bus vedęs, kad nesijaustų įsipareigojęs jai ką nors siūlyti. Nors mintis, kad Eliotas ves tobulą, žavią ir turtingą blondinę, kažkodėl jai kėlė pasibjaurėjimą.

Dabar jis buvo čia, nepaprastai aukštas ir raumeningas, šviesiai rudi jo plaukai buvo beveik plikai nuskusti. Pečius slėpė marškiniai, susagstyti juodomis sagutėmis, o džinsai kabojo žemai ant klubų. Vienos dienos šeriai ir primerktos žalios akys priminė blogą berniuką, kokiu jis stengėsi būti visą gyvenimą.

Ji gerai pažinojo kiekvieną jo kūno lopinėlį – pradedant nuo rando ant alkūnės: visiems pasakojo, kad nukritęs nuo dviračio, bet iš tikrųjų tėvas jį mušė diržo sagtimi. Kiek daug jie turėjo bendra, o dabar dar juos jungė ir kūdikis.

Stovėdama ji nusuko nuo jo akis ir sužiuro į senus jo mokyklos draugus – susimąsčiusį Konradą Hjugsą ir žavųjį Malkolmą Daglasą. Aišku, kad jie čia atitempė Eliotą. Šiomis dienomis vyrukai, regis, pasinėrė į vedybinės laimės tvenkinį, atrodo, kad jie mano, jog ir visi kiti stačia galva trokšta nerti ten pat. Nekyla abejonių, kad su ta mintimi jiedu čia ir atvežė Eliotą.

Ne atsitiktinai.

Ji neketino bristi į tą pačią upę – tik ne su Eliotu, ne su pačiu didžiausiu pasaulio mergišiumi.

– Ponai, kaip manote, veikiausiai galima jam nuimti antrankius, o paskui gal galėsite mus palikti, kad mandagiai pasikalbėtume?

Konradas, kazino savininkas, kišenėje sužvejojo raktą ir atkišo jį.

– Galima, – jis įsmeigė akis į Eliotą. – Tikiuosi, kad elgsiesi protingai ir neprikrėsi pokštų.

Pokštų? Juk čia jos gyvenimas, o jie žaidžia su juo. Liusė pajuto, kaip kyla pyktis.

Eliotas išspaudė šykščią šypseną.

– Žinoma, kad ne. Aš ir taip sutinęs. O dabar nuimkite antrankius. Mano rankos sustiro, ir norėdamas negalėčiau nė kurio iš judviejų prilupti.

Malkolmas išplėšė raktą iš Konrado ir atrakino antrankius. Sekundėlę Eliotas pamasažavo riešus, vis dar tylėjo, paskui ištiestas rankas iškėlė virš galvos.

Ar su kiekvienais metais jis atrodo vis karštesnis? Labai nesąžininga, nes ji nuo vakar neturėjo kada palįsti po dušu dėl to, kad sūnelis neramiai miega.

Apsilaižiusi sukepusias lūpas Liusė Ana pamėgino išvaikyti nejaukią tylą.

– Malkolmai, Konradai, kaip suprantu, judu puikiai susitvarkėte, bet dabar tikriausiai laikas palikti mus vienus. Mudu su Eliotu išties turime ką išsiaiškinti.

Elis atsirūgo. Liusė Ana pavartė akis ir sulenkusi ranką sūpavo mažylį, puikiai suvokdama, kad Eliotas į ją spigina akimis.

Malkolmas kumštelėjo Eliotui į nugarą.

– Padėkoti galėsi vėliau.

Konradas niūriai žvilgtelėjo į Liusę.

– Skambink, jeigu ko reikės. Nesidrovėk.

Daugiau netarę nė žodžio abu vyrukai pradingo girioje taip pat greitai, kaip ir atvažiavo. Pirmąkart po vienuolikos mėnesių ji liko viena su Eliotu.

Na, ne visiškai viena. Liusė Ana stipriau apglėbė Elį, kai šis ėmė muistytis.

Eliotas susigrūdo rankas į kišenes, bet nesiartino.

– Kiek laiko gyveni pas tetą?

– Nuo tada, kai palikau Monte Karlą.

Ji gyveno čia visą laiką – jei tik jam būtų rūpėję. Kur dar galėtų apsistoti? Turėjo pasitaupiusi pinigų, tačiau čia apsistoti buvo protingiausia finansine prasme.

– Iš ko pragyveni?

– Ne tavo reikalas, – ji kilstelėjo smakrą.

Interpolo ryšių dėka apie ją jis galėjo sužinoti bet ką, jei tik būtų panorėjęs.

Tikriausiai Eliotas nesivargino net pabandyti. Šis faktas labiausiai skaudino. Visus prabėgusius mėnesius ji vylėsi, kad jis viską sužinos. Kad pamatys, jog ji laukiasi. Kad pasidomės.

Kad atvažiuos.

– Ne mano reikalas? – Jis žengė artyn, budriose akyse blykstelėjo pyktis. – Tikrai? Manau, kad mes abu žinome, jog tai ir mano reikalas.

– Nemažai susitaupiau per tuos metus, kai dirbau tavo padėjėja, – jis primygtinai reikalavo jai mokėti keistą atlyginimą už tai, kad buvo asmeninė jo padėjėja. – Be to, rūpinuosi, kad mano pajamos būtų subsidijuojamos. Kuriu ir prižiūriu tinklalapius. Turiu pakankamai, kad išgyvenčiau, – jos kantrybė seko nuo tokių nereikšmingų tauškalų ir dėl to, kad Eliotas vengė kalbėti apie jos glėbyje miegantį kūdikį. – Turėjai mėnesius laiko paklausti, bet nusprendei tylėti. Jeigu čia kas nors turi teisę pykti, tai tik aš.

– Tu irgi nepaskambinai, nors turėjai svaresnę priežastį pabendrauti, – jis galva linktelėjo į berniuką. – Jis mano.

– Koks tu įsitikinęs.

– Aš tave pažįstu. Tavo akys sako tiesą, – paprastai atsakė Eliotas.

Ji negalėjo ginčytis. Nurijo seiles vieną kartą, antrą ir atsikrenkštė, kad išliktų rami.

– Jo vardas Elis. Taip, jis tavo sūnus, jam du mėnesiai.

Eliotas ištraukė rankas iš kišenių.

– Noriu jį palaikyti.

Liusė pajuto, kaip užspaudė gerklę. Daugybę kartų įsivaizdavo šią akimirką, bet kaip bus iš tikrųjų? Niekada nepagalvojo, kad jausmai ją giliai sukrės. Ji padavė Elį jo tėčiui, stebėjo Elioto veidą. Šįkart visiškai negalėjo jo perprasti. Labai keista, o kažkada puikiai pažinojo vienas kitą, galėdavo užbaigti vienas kito sakinius, perskaityti mintis, susižvalgę iš skirtingų kambario kampų.

Dabar jis jai atrodė svetimas.

Veidas tarsi baltas lapas, kai laikė sūnų plačiais, stipriais delnais – prilaikė užpakaliuką ir galvytę, kol žvilgsniu tyrinėjo mažo angeliuko veiduką. Elis tebebuvo mėlyname miegmaišyje, išimtas iš lovytės, šviesūs plaukučiai žvilgėjo saulės spinduliuose, prasiskverbusiuose pro šakas. Atrodė, kad tai buvo akimirka iš pasakos, tačiau tiesa buvo kitokia, todėl Liusei suspaudė širdį dėl to, kaip turėjo būti – kaip galėjo būti.

Pagaliau Eliotas pažvelgė į ją: abejingumo kaukė nuslydo ir atidengė skausmo kupinas akis. Jo kaklas virpėjo, kai bandė atgauti kvapą.

– Kodėl tu jį, Elį, slėpei nuo manęs?

Ją graužė kaltė ir neviltis. Bandė su juo susisiekti, tačiau žinojo, kad stengėsi nepakankamai. Išdidumas… Kad jį kur. Pasiteisinimai net jai pačiai dabar atrodė menki.

– Tu buvai susižadėjęs su kita. Nenorėjau kištis.

– Niekada neketinai man pranešti? – jo balsas prikimo, Eliotas negalėjo patikėti, jo žvilgsnis įsmigo į prie krūtinės priglaustą, kietai įmigusį sūnų: atrodė, kad mažylis seniausiai miega tėčiui ant rankų.

– Žinoma, kad ketinau papasakoti, planavau tai padaryti po tavo vestuvių, – sudrėkusius delnus ji nusišluostė į suknutę. – Nenorėjau prisiimti atsakomybės už tai, kad tavo sužadėtuvės būtų nutrauktos.

Gerai, tardama paskutinius žodžius Liusė negalėjo užgniaužti cinizmo gaidos, bet jis pats to nusipelnė, greitai užmezgęs naujus santykius.

– Mano sužadėtuvės su Gijana nutrūko prieš daug mėnesių. Kodėl man nepaskambinai?

Jis teisus. Jai magėjo sprukti, tačiau Eliotas laikė jos kūdikį. Ir nors nenorėjo pripažinti, tačiau ji pasiilgo Elioto. Labai ilgai jie priklausė vienas kitam. Atskirai praleisti mėnesiai priminė išsiskyrimą.

– Pusę viso to laiko negalėjau tavęs rasti, o vėliau tavo sekretorė negalėjo pasakyti, kur tu buvai, – ar ne dėl to ji baisiai nervinosi? O paskui nerimavo, nes žinojo apie retkarčiais pasitaikančias Interpolo misijas, be to, pažinojo nutrūktgalvišką Elioto prigimtį.

– Negali būti, kad pernelyg stengeisi, Liuse Ana. Tau tereikėjo pasikalbėti su bet kuriuo iš mano draugų, – jis prisimerkė. – Tu kalbėjaisi? Juk dėl to jie šiandien mane čia atitempė, dėl to, kad tu su jais susisiekei?

Daugybę kartų ji apie tai mąstė, bet paskutinę minutę persigalvodavo. Neketino manipuliuoti. Norėjo pranešti jam susitikusi akis į akį. Ir kuo greičiau.

– Būtų gerai, kad galėčiau sakyti taip, tačiau negaliu. Vienas jų pasidomėjo manimi, nors tu pats neketinai to daryti.

Oi oi oi. Iš kur atsirado tas kartėlis?

Eliotas kilstelėjo antakį.

– Kalbu apie Elį. Ne apie mus.

– Nebėra tokio žodžio, kaip mes, – Liusė palietė sūnaus kaktą, troško perimti berniuką į savo glėbį. – Tu padėjai tašką, kai išsigandęs pasprukai po nerūpestingai praleistos nakties.

– Aš nebėgau.

– Atleisk man, jeigu įžeidžiau tavo didįjį ego, – ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasijutusi tarsi penktokė, kuri ginčijosi, ar krepšinį žaidė pagal taisykles, ar ne.

Eliotas atsiduso, apsidairė, nužvelgė laukymę. Limuzino variklis sugaudė, tarsi prisikėlęs gyvenimui, paskui garsas nutolo – jie išvažiavo be jo. Jis atsigręžė į Liusę Aną.

– Tai nieko neišsprendžia. Mums reikia protingai aptarti sūnaus ateitį.

– Sutinku, – žinoma, kad reikia, bet dabar ji jautėsi taip, lyg ją kas smaugtų. Sunkiai sekėsi aiškiai mąstyti. Liusė paėmė mažylį iš Elioto. – Pasikalbėsime rytoj, kai būsime mažiau susijaudinę.

– O kaip man žinoti, ar tu nepaspruksi su mano sūnumi? – akivaizdžiai nenoromis jis paleido Elį.

Jo sūnus.

Elioto balse skambėjo egoizmas.

Liusė Ana stipriau apkabino sūnų, įkvėpė pažįstamo pudros kvapo, ramiai prispaudė švelnų kūdikio skruostuką sau prie kaklo. Ji gali ir jai pavyks suvaldyti jausmus Eliotui. Niekam neleis kištis į savo sūnaus ateitį.

– Eliotai, aš visą laiką buvau čia. Tik tu niekada neieškojai, – teks nuryti karčią piliulę. Ji parodė į tuščią kelią. – Net ir dabar tai buvo ne tavo pasirinkimas. Tavo draugai paliko tave prie mano namų slenksčio.

Eliotas apėjo aplink ją, ranka sugriebė sūpuoklių virvę ir atsistojo šalia. Jis mokėjo ramiai prieiti, tiksliai žengdavo kiekvieną žingsnį: keista buvo matyti taip vaikščiojantį vyrą, kuris visą gyvenimą slydo peilio ašmenimis. Visada flirtavo su chaosu.

Jos oda sutvinkčiojo, kai prisiminė jo prisilietimus, vėjas atnešė erzinantį skutimosi losjono ir muskuso kvapą.

Liusė Ana atsikrenkštė.

– Eliotai, aš tikrai manau, kad turėtum…

– Liuse Ana, – nutraukė jis, – jeigu nepastebėjai, mano draugai mane čia paliko. Vieną. Be automobilio, – laikydamas virvę jis pasilenkė taip arti, kad ji beveik jautė šiurkščius vienos dienos šerius. – Todėl nesvarbu, ar mes kalbėsimės, ar ne, aš vis tiek būsiu čia, su tavimi.