Читать книгу Laimėti jos meilę - Catherine Mann - Страница 2

Eliotas laikėsi ypatingai ramiai, meistriškai įvaldęs savitvardą jis jautė, kaip nusivylimas kunkuliuoja kraujyje. Jo vos neparklupdė žinia, kad Liusė Ana visą laiką slėpė nėštumą, slėpė jo sūnų. Paskutiniais metais jis negalėjo liautis galvoti, kad viskas tarp jų galėtų sugrįžti į senas vėžes. Jų draugystė padėjo jam išgyventi sunkiausias akimirkas.

Dabar jis sužinojo, kad kelio atgal nėra. Jų santykiai pasikeitė neatšaukiamai.

Jiedu turi vaikelį, berniuką, kuris yra vos už kelių centimetrų. Eliotas stipriai sugniaužė virvę. Privalo sulaukti tinkamos progos ir veikti apdairiai. Jo gyvenimo draugė turi milijoną puikių savybių, taip pat yra ir velniškai užsispyrusi. Neteisingas žingsnis ir ji gali pasipustyti padus.

Jam reikia užgniaužti nusivylimą, pamiršti pyktį dėl to, kad ji slėpė sūnų. Geranoriškumas ne kartą išgelbėjo gyvybę lenktynių trasoje. Bet niekada nesusidūrė su tokiais svarbiais reikalais kaip dabar. Nesvarbu, kad jautėsi tarsi apvogtas – jis to neparodys.

Gyvenimas išmokė puikiai slėpti juodžiausius jausmus.

Todėl Eliotas laukė jos veide ieškodamas ženklo. Vėjelis kilstelėjo Liusės plaukų sruogą ir ja pakuteno jo skruostą. Jo pulsas šoktelėjo.

– Na, Liuse Ana? Ką dabar darysime?

Jos aukso rudumo akių lėliukės išsiplėtė, sekundėlei išduodamos atsakomąją jos reakciją, tada Liusė nušoko nuo sūpynių. Eliotas susvyravo, kai sūpuoklės liko tuščios. Paleidęs virvę atgavo pusiausvyrą.

Liusė Ana atsigręžusi žvilgtelėjo per petį ir patraukė žvyruotu takeliu.

– Užeikime vidun.

– Kur tavo teta? – Jis sekė jai iš paskos, po kojomis gurgždėjo akmenukai.

– Darbe, – Liusė Ana lipo laipteliais, vedančiais į ilgą surenkamo rąstinio namuko verandą. Laiko nugairinta sekvoja atrodė tarsi aprūdijusi. – Ji vis dar aptarnauja staliukus Picos užkandinėje.

– Tu jai siųsdavai pinigų, – jis atsitiktinai aptiko banko pavedimą. O gal jo buhalterė pasirūpino, kad jis sužinotų apie pavedimus, nes Liusei Anai pinigų likdavo labai mažai.

– Užeik, sužinosi, kad tetulė Karla niekada jais nepasinaudojo, – ironiškai atsakė Liusė ir stumtelėjo duris į svetainę.

Apstatymas nepasikeitęs: ta pati languota sofa, įdubusi per patį vidurį, tos pačios apdulkėjusios vaikučių statulėlės, išstatytos kampinėje spintelėje. Eliotas buvo pamiršęs, kaip skrupulingai Karla išnaršė šimtus išparduotuvių, ieškodama tokių daiktų, kurių neišgalėjo įsigyti naujų.

Būdami vaikai jie ne kartą čia slėpėsi, vėliau slapstėsi paauglystėje, planuodami pasprukti iš savo namų. Jis įdėmiai žiūrėjo į sūnų, kurį ką tik išvydo; kuris nuo šiol taps svarbia jo gyvenimo dalimi.

– Tavo teta išdidi kaip ir tu.

– Aš priėmiau tavo pasiūlytą darbą, – ji paguldė Elį į nešiojamą lovelę šalia sofos.

– Sunkiai dirbai ir gavai kompiuterinių technologijų diplomą.

Jis žavėjosi, kad ji niekada neieškojo lengviausio kelio. Ir kaip pati rūpinosi savo karjera.

Bet kodėl vengė su juo kalbėtis? Akistatos ji tikrai nebijo. Jos plaukai supleveno, kai Liusė Ana palinko prie vaikučio lovelės, suknutė prigludo prie klubų. Eliotas pastebėjo pasikeitusias jos kūno formas.

Liusė Ana atsitraukė nuo lovytės ir vėl atsigręžė į jį.

– Ar mes ir toliau pliaukšime niekus, ar tu ketini išsikviesti taksi? Galiu pati tave parvežti į miestą.

– Aš niekur nevažiuosiu.

Jos antakiai beveik susiliejo į vieną.

– Maniau, kad sutarėme šnektelėti rytoj.

– Tu taip nusprendei. Aš nepritariau. – Jis prisėdo ant sofos ranktūrio. Jeigu būtų atsisėdęs per viduriuką, neaišku, kaip giliai įsmuktų.

– Tu leidai man patikėti… – ji apsidairė, tarsi ieškotų atsakymų, bet lėlių statulėlės ir toliau tylėjo. – Po šimts. Tu tenorėjai patekti į namus.

Kaltas, tikrai kaltas.

– Čia pati geriausia vieta pasikalbėti apie ateitį. Kur nors kitur mane užpultų gerbėjai. Juk žinai, kad gyvename Nacionalinės lenktyninių automobilių draugijos šalyje. Ne Formulės 1, bet panašioje, – jis kilstelėjo rankas. – Be to, mano kvaili draugužiai paliko mane be piniginės.

Ji išsižiojo.

– Tu juokauji.

– Norėtum.

Tikriausiai ištraukė jam iš kišenės, kol jis nebuvo spėjęs atsipeikėti. Eliotas užslopino dar vieną įniršio bangą – dėl to, kad su juo žaidė. Jeigu būtų ką nors įtaręs…

– Kodėl jie taip su tavimi pasielgė, kodėl taip pasielgė su mumis abiem? – Ji atsisėdo ant kito sofos ranktūrio, juos skyrė įdubęs vidurys.

– Tikriausiai dėl to, kad žino, kokie esame užsispyrę. – Jis stebėjo jos veidą, dailiuose bruožuose bandė perskaityti tiesą, bet tematė nuovargį ir juodus ratilus. – Ar tu būtum man kada nors papasakojusi apie kūdikį?

– Tu jau klausei manęs ir aš tau atsakiau. Žinoma, kad būčiau… – Ji gūžtelėjo pečiais. – Galų gale…

Tada jis uždavė klausimą, kuris jį labiausiai kamavo.

– Iš kur aš galiu žinoti?

Purtydama galvą ji vėl gūžtelėjo pečiais.

– Negali. Tiesiog turėsi manimi patikėti.

Jo veide pasirodė kreiva šypsena.

– Mums abiem visada buvo nelengva pasitikėti, – tačiau dabar, kai jis čia ir mato tiesą, jo sprendimas bus paprastas. – Noriu, kad judu su Eliu važiuotumėte su manimi, tik kelioms savaitėms, kol mudu nuspręsime, ką darysime toliau.

– Ne, – Liusė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Oi, nagi, Liuse Ana. Pagalvok apie mano prašymą prieš atsakydama.

– Gerai. Galvoju… – Ji pirštais bakstelėjo į savo smilkinį, baksnojo ir baksnojo. Jos ranka nusileido ant jos kelių. – Vis tiek ne.

Dieve, kiek daug kartų jos humoras ir ryžtas jį ištraukė iš tikro pragaro. Eliotas ilgėjosi Liusės Anos nuo tada, kai ši nuo jo paspruko…

Bet jis ilgėjosi ir viso kito, net ir nežinodamas apie sūnų.

– Niekada nepamatysiu pirmųjų Elio gyvenimo mėnesių, – jis nežinojo, kaip nuryti šitą karčią piliulę. – Man reikia galimybės atsigriebti.

Ji lėtai papurtė galvą.

– Negali būti, kad rimtai kalbi apie tai, jog pasiimtum kūdikį į lenktynes.

– Rimčiau nebūna, – be jų jis neišvažiuos iš čia. Negali tiesiog numesti pinigų ir išeiti.