Читать книгу Angelų keliai - Debbie Macomber - Страница 3

Iš visų pusių jį supo Kalėdų vaizdai ir garsai. Namuose visžalių medžių šakelių kvapas pynėsi su imbierų ir aštrių prieskonių aromatais. Šis metų laikas buvo Hario Aldervudo mėgstamiausias. Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų jis apsigyveno Levenvorte, Vašingtono valstijoje, ir labai pamėgo šiame mieste švenčiamas Kalėdas. Nors buvo jau aštuoniasdešimt šešerių, o sveikata vis labiau klibėjo, niekas negalėjo nublukinti jo džiugesio per tas šventes. Net sėdėdamas daktaro Snelgrovo laukiamajame, kur buvo pastatyta išstypusi dirbtinė eglutė, ir laukdamas žinių, kurios, kaip jam atrodė, bus liūdnos, Haris nesijautė nusiminęs. Galbūt šis vizitas išsunks iš jo visą energiją iki pat vakaro, bet dabar jis nematė prasmės liūdėti. Abejojo, ar daktaras Snelgrovas dar gali ką nors pakeisti. Širdis atsisako veikti – viskas labai paprasta.

Haris nebijojo mirties. Dažnai apie ją galvodavo, ypač kai tiek daug draugų jau mirė. Buvo susidūręs su ja akis į akį, matė, kaip ji skina aukas per Antrąjį pasaulinį karą Normandijos pakrantėse ir mūšiuose kitose Europos vietose. Liūdėjo, kai mirė jo tėvai ir vyresnysis brolis Tedas. Ir vis tiek nebijojo. Gal ir turėtų bijoti, tačiau kam sukti galvą dėl to, kas neišvengiama?

Kitame laukiamojo gale sėdėjo jauna motina ir stengėsi prablaškyti savo mažą dukrytę skaitydama jai kažką iš knygelės. Žiūrėdamas į jas Haris nusprendė, kad sunku pasakyti, katrai iš jų labiau reikia gydytojo pagalbos. Abi atrodė smarkiai peršalusios, slogavo. Haris pasidžiaugė, jog jos sėdi tolokai, nes jo imuninė sistema buvo visiškai nusilpusi.

Jis buvo beveik įsitikinęs, kad šios Kalėdos jam – paskutinės. Tokia mintis liūdino. Haris buvo tikintis žmogus, o su metais tikėjimas vis stiprėjo. Tai natūralu, manė jis. Pagalvodavo, ar angelai Danguje švenčia Kalėdas. Nusprendė, kad švenčia. Šiaip ar taip, netrukus tai sužinos. O kol kas buvo pasiryžęs paskutines savo Kalėdas Žemėje padaryti Rozalei kuo ypatingesnes. Galvojo, kaip dar galėtų įrodyti savo žmonai, su kuria gyvena štai jau šešiasdešimt penkerius metus, kaip labai ją myli. Išsiskirti su Rozale… Tik dėl to jam buvo skaudu…

– Haris Aldervudas.

Haris buvo taip giliai pasinėręs į savo mintis, kad slaugytojai teko kelis kartus pakartoti pavardę, kol jis galų gale išgirdo. Ji buvo jauna moteris, Kelė Šanon – o gal Šanona Keli? – bet jis meiliai vadino ją sesele Retčed – baisiai griežtos slaugytojos vardu. Ji lyg ir neprieštaravo.

– Hari!

– Ateinu.

Jam reikėjo kelių sekundžių atsistoti. Kartais užmiršdavo, kad kojos nebe tokios stiprios kaip kadaise. Dar visai neseniai nebūdavo jokių keblumų, kai norėdavo atsikelti nuo kėdės, o dabar pritrūksta kvapo bandant atsistoti, jau nekalbant apie tai, jog vos pavelka kojas. Ištverti senatvę – ne ištižėliams, tai aišku kaip dieną.

Pasiramsčiuodamas lazda jis pamažu atsitiesė, nusišypsojo jaunajai motinai kitame laukiamojo gale ir ėmė atsargiai dėlioti kojas. Net porą jardų nueiti darėsi vis didesnė kankynė. Tačiau vis tiek mostelėjo ranka atsisakydamas seselės Retčed pagalbos. Eidamas pro ją kelis kartus giliai atsikvėpė ir pamerkė jai akį. Mergina nusišypsojo ir pasitaisė šventintą sagę, įsegtą į jos krakmolytą baltą uniformą.

Hariui patiko toks jos atidumas Kalėdų šventei. Be to, jautėsi dėkingas, kad jinai jo neskubina. Šiais laikais skubantys žmonės – grynas vargas. Amžinai kažkur lekia, aplenkia jį, o faktiškai nustumia į šoną, stengdamiesi pirma jo pasiekti parduotuvės lentynas ar automobilių stovėjimo aikštelę. Negi jie nesupranta, kad greičiau eiti jis nepajėgia? Prieš kelerius metus ir Haris buvo toks kaip jie – stengdavosi kuo greičiau kur nors nueiti, o paskui pats stebėdavosi, ko taip skubėjo.

– Šįryt jūsų veidas šviesesnis, – pasakė seselė Retčed ir atidariusi gydytojo kabineto duris laukė, kol Haris įeis. – Tikriausiai jaučiatės geriau.

Haris niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės vis teiraujasi apie jo sveikatą. Juk niekas nenori žinoti teisybės. Na gerai, gerai… gal gydytojai ir slaugytojos to nori. Bet su draugais ar pažįstamais Haris nebuvo linkęs aptarinėti savo sveikatos reikalų.

– Sėskitės, – daktaro Snelgrovo kabineto slaugytoja parodė į kėdę prie sienos.

Hariui prireikė nemažai pastangų, kol pasiekė ją ir vėl atsisėdo.

Draugiškai čiauškėdama slaugytoja pamatavo jam kraujospūdį, kuris buvo normalus, ir temperatūrą – ši irgi buvo normali. Paskui uždavė kelis įprastinius klausimus ir išėjo iš kabineto, uždarydama paskui save duris.

Po penkių minučių pasirodė daktaras Snelgrovas. Hariui visada būdavo truputį nejauku, kad jo gydytojas toks jaunas. Polis Snelgrovas atrodė dar per jaunas netgi skustis, o kur jau ten – spręsti gyvybės ir mirties klausimus. Haris pastaruoju metu buvo sutikęs nemažai jaunų gydytojų – ir vyrų, ir moterų. Jo nuomone, tai buvo gerai, nors jų jaunystė ir išryškindavo jo paties amžių. Tie naujai iškepti gydytojai dažniausiai būdavo idealistai – Hariui tai patiko. Be to, jie nusimanė apie naujausias technologijas, gydymą ir vaistus. Vienintelė problema, kad kartais skraidžiodavo padebesiais: į mirtį žiūrėdavo kaip į priešą, o juk nusilpusiam po ilgos ir sekinančios ligos žmogui mirtis kartais būna draugas. Tačiau daktaras Snelgrovas ne toks. Jis prieš trejus ar ketverius metus įsigijo ilgametę licenciją verstis gydytojo praktiką jų mieste. Hariui tas berniukas labai patiko.

– Kuo galiu padėti? – pasiteiravo daktaras Snelgrovas ir atsisėdęs ant taburetės pasislinko su ja taip, kad galėtų žiūrėti Hariui į akis.

Haris sudėjo ant lazdos rankas, vieną ant kitos.

– Man vėl darosi sunku kvėpuoti.

Tuo jis skundėsi ne pirmą kartą. Tačiau dabar pasidarė blogiau. Pastarąją savaitę du kartus pabudo vidurnaktį, negalėdamas atgauti kvapo. Abu kartus jau manė, kad miršta. Jis vylėsi numirti miegodamas – lengvai ir tyliai, o ne sėdėdamas lovoje ir gaudydamas orą, mirtinai išgąsdindamas vargšę Rozalę.

Jaunasis gydytojas uždavė jam dar kelis klausimus. Haris ir pats suprato, kokia jo bėda. Širdis pavargo. Tegu tai ne medicininis terminas, bet jam atrodė, kad taip gana tiksliai nusakoma jo būklė. Kartais širdis net stabteli akimirkai. Stimuliatorius turėjo padėti ir iš tikrųjų veikė puikiai… iki pastarojo meto.

– Nedaug kuo galiu jums padėti, poneAldervudai, nors man ir baisiai nemalonu tai pripažinti, – pasakė gydytojas. Ir pažvelgė jam į akis be galo rimtu žvilgsniu.

Haris pajuto dėkingumą jaunajam vyrui už tai, kad jis nenusuko akių ir, regis, ketino sakyti jam tiesą. Nes jau buvo pasiruošęs išeiti iš šio gyvenimo. Beveik pasiruošęs. Tik dar turėjo užbaigti vieną reikalą, šį tą sutvarkyti, o tam reikėjo laiko.

– Nepaskirsite naujų tablečių?

Jis jau buvo vartojęs įvairiausių vaistų. Suskaičiavo dvidešimt šešis receptus, ne mažiau. Žinoma, ne visus iš karto. Visa laimė, kad nusipirkti tokią gausybę brangių vaistų jam, senam žmogui ir pasaulinio karo veteranui, padėjo valstybė.

– Ne, Hari, atleiskite. Šią savaitę nepaskirsiu jokių stebuklingų vaistų.

Haris atsiduso. Iš tikrųjų tai jis vaistų nė nesitikėjo.

– Jūsų širdis visai nusilpusi, – tarė daktaras Snelgrovas. – Ir pats tai žinote. – Staiga jis susiraukė. – Matau, ramsčiuojatės lazda, užuot pasinaudojęs vaikštyne.

Haris negalėjo pakęsti tos nelemtos vaikštynės.

– Palikau namuose.

– Hari, dabar gruodis, – susirūpino gydytojas. – Būtų prastai, jeigu pargriūtumėte ir ką nors susilaužytumėte.

Haris praleido pro ausis nerimastingus Polio žodžius.

– Puikiai suvokiu, kad jau mirštu. – Jis palinko į priekį, arčiau gydytojo. – Kaip jums atrodo, kiek dar pratempsiu?

– Kodėl taip svarbu žinoti? – paklausė gydytojas.

– Dėl Rozalės, – tyliai prisipažino Haris. – Ji tapo užmarši, dažnai nieko nebesusigaudo. Manau, kad nesugebės gyventi viena.

Haris visą laiką nerimavo dėl žmonos. Net jų vaikai nežinojo, kaip pastaraisiais metais suprastėjo Rozalės atmintis.

Polis Snelgrovas paėmė Hario kortelę ir žvilgtelėjo į pirmą puslapį.

– Tebegyvenate nuosavame name?

Haris linktelėjo. Tame name Riešutmedžių alėjoje juodu su Rozale užaugino dvi žavias dukras. Lorena ir Dona dabar gyveno ir dirbo Sietle, ten jau užaugino savo vaikus. Bent kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau, kuri nors iš jųdviejų parvažiuodavo į namus; žentai irgi dažnai aplankydavo. Kenis, Lorenos vyras, aną savaitę įjungė kalėdinį apšvietimą ir nupirko jam su Rozale eglutę. Taip, Haris suprato, koks yra laimingas turėdamas tokią šeimą, tai tikra palaima.

O vaikaičiai… Keturi vaikaičiai jau buvo suaugę ir patys žengė savarankiško gyvenimo keliu. Bendravimas su vaikaičiais Hario širdžiai padėdavo labiau negu visos tabletės, kurias jis kas rytą rydavo.

– Noriu, kol dar gyvas, įkurdinti Rozalę „Laisvės sode“, naujajame globos komplekse, – paaiškino Haris. – Tai geriausia išeitis. Visiems.

Gydytojas linktelėjo.

– Kas nors trukdo?

– Abejojate, ar turiu tik Rozalę? – pabandė juokauti Haris. – Man reikia ją įkalbėti. Teks gerokai pasiplūkti, todėl ir noriu žinoti, kiek, jūsų nuomone, man dar liko laiko.

Jaunasis gydytojas tylomis išklausė jo žodžius.

Dukterys pritarė tėvui, kad anksčiau ar vėliau jų motinai reikės nuolatinės priežiūros, bet nenujautė, kaip tai skubu. Jos nesuprato, jog jis negalės ramiai apleisti šio pasaulio neįsitikinęs, kad Rozalė bus tinkamai prižiūrima.

– Pasakykite man tiesiai šviesiai, – primygtinai paprašė Haris. – Tikriausiai nėra labai sunku pasakyti senam žmogui, kiek jis dar turi laiko. – Iššūkis liko tvyroti ore.

Gydytojas atsistūmė kėdę per kelis colius ir mostelėjo ranka, taip pasakydamas aiškiau nei galima išreikšti žodžiais.

– Hari, aš nesu Dievas, todėl nieko aiškiai nežinau, – tyliai tarė jis. – Bet kalbėsiu atvirai, jeigu taip norite.

– Noriu, – patvirtino Haris.

Daktaras Snelgrovas lėtai atsiduso.

– Tiesa tokia: jūs galite bet kurią akimirką išeiti iš šio pasaulio.

Harį jo žodžiai išgąsdino. Jis tikėjosi išgirsti ne tai. Manė dar turįs porą mėnesių, gal iki pavasario. O gal dar galėtų sulaukti netgi vasaros. Prireikė geros minutės apsiprasti su savo padėtimi. Paskui Haris linktelėjo ir tarė:

– Ką gi…

Lyg baimindamasis, kad pasakė per daug, gydytojas ėmė smulkiai ir ilgai aiškinti apie širdies ritmą, stenokardiją ir pernelyg aukštą kraujo spaudimą.

Dauguma jo žodžių Hariui praslydo pro ausis, tačiau perspėjimas apie artėjančią mirtį vis aidėjo galvoje. Kada ji ateis? Ar jam užteks laiko pasirūpinti Rozalės globa?

– Nepervertinkit savo jėgų. Naudokitės vaikštyne, – kalbėjo daktaras Snelgrovas.

– Gerai, – pažadėjo Haris.

– Kuo daugiau ilsėkitės, – tęsė gydytojas. – O be to, pone Aldervudai… Hari… jums reikėtų nebevairuoti. Tai darosi vis labiau pavojinga.

Haris linktelėjo. Buvo jau apsipratęs su ta mintimi. Tik reikėjo dar šį tą sutvarkyti…

Dėl to vairavimo menka bėda. Haris nebeturėjo jėgų ilgam išvykti iš namų. Didžiąją dalį laiko praleisdavo priešais televizorių. Labiausiai jam patiko pasakojimai iš gyvenimo. Ir laidos apie orus. Kuo labiau jis seno, tuo svarbesnės darėsi orų prognozės.

Šiuo metų laiku Levenvorte dažniausiai būna šalta ir pilna sniego. Miesto parduotuvės naudojasi tuo, kad sninga, ypač artėjant Kalėdoms. Visą gruodį vyksta prašmatnūs renginiai. Kiekvieną savaitgalį organizuojamos eitynės, kuriose žingsniuoja senamadis Kalėdų Senelis, raudonskruostis šiuolaikinis Senis Šaltis ir netgi Grinčas, iškilmingai įžiebiamos eglutės.

– Ar galiu dar ką nors dėl jūsų padaryti? – paklausė gydytojas, kai Haris nerangiai atsistojo.

– Turite man naują širdį? – šiaip taip nusišypsojo Haris.

Jaunojo gydytojo veidas apniuko.

– Deja.

Haris ištiesė jam ranką. Jis norėjo padėkoti gydytojui už tai, kad taip nuoširdžiai juo rūpinosi, ir už atvirumą.

– Linksmų Kalėdų, daktare. O jeigu nebepasimatysime – laimingų Naujųjų metų.

Snelgrovas šiltai paspaudė jam ranką.

– Linkiu viso ko geriausio, Hari. Jums ir žmonai.

Laukiamajame slaugytoja padavė Hariui paltą, kabėjusį kabykloje ant sienos. Jis apsivyniojo kaklą šaliku, kurį Rozalė jam numezgė prieš dvidešimt penkerius metus. Kiekvieną žiemą jį dėvėdavo. Rozalė jau nebemezga. Tikrai gaila, nes buvo puiki, įgudusi mezgėja. Vaikams ir vaikaičiams primegzdavo megztinukų, pirštinių, kepuryčių – visada labai gražių.

Buvo laikai… Haris stabtelėjo ir nusišypso jo užsidėjęs skrybėlę. Buvo laikai… Pastaruoju metu ši frazė vis dažniau ateina jam į galvą. Kiek padelsęs jis įkišo rankas į storo vilnonio palto rankoves. Ant pečių pajuto drabužio svorį – atrodė sunkesnis nei iš pat ryto, kai juo rengėsi.

Mandagiai palinkėjęs seselei Retčed linksmų Kalėdų Haris susiruošė eiti.

Pasirėmęs lazda jis atvėrė duris ir stengdamasis apsiprasti su šalčiu nuėjo tą trumpą atstumą iki savo automobilio. Kaip ir gydytojas, jo dukterys norėjo, kad jis nebevairuotų ir neišeitų iš namų pats vienas. Jos teisios. Reikės pasikalbėti su jomis, ar nevertėtų parduoti automobilio – galbūt šįvakar joms paskambins. O kol kas vairuos labai labai atsargiai.

Dangus buvo tamsus, tirštai debesuotas, šaltis smelkė kiaurai. Atsisėdęs prie vairo Haris užvedė variklį. Įjungė priekinio stiklo šildytuvą ir smogė šalto oro banga. Jis sudrebėjo – dabar beveik visada buvo šalta. Pasak gydytojo, jeigu nuolat šąli, vadinasi, sutrikusi kraujotaka. Kitaip sakant, Hario širdis nebepajėgia tinkamai varinėti kraujo, o tai – tik dar vienas simptomas.

Uždėjęs rankas ant vairo Haris laukė, kada atitirps priekinis stiklas.

Gali mirti bet kurią akimirką.

Apie tai pagalvojęs staiga suvokė ir kitą dalyką. Jis privalo kuo greičiau įkalbėti Rozalę persikelti į globos namus. Tačiau jo žmona visada buvo užsispyrusi ir Haris suprato, kad jam reikės pagalbos.

Jis nulenkė galvą ir užsimerkė. Dabar tikėjo karščiau nei bet kada, nors nebuvo itin stropus bažnyčios lankytojas ir Šventojo Rašto skaitytojas. Tačiau jei nueidavo į sekmadienio pamaldas, parsinešdavo iš jų kažką tokio, ką galėjo panaudoti gyvenime: jausmą, kad Dievas jam palankus, ir norą būti teisiam ir doram. Biblija buvo pilna išminties. Ir perkūniškai gerų pasakojimų. Rozalė paprastai eidavo į pamaldas. Bažnyčia buvo vos už kelių kvartalų ir Hario žmona ten išsirengdavo kiekvieną sekmadienio rytą. Nuveždavo kaimynas arba kuri nors iš dukterų, jei tą savaitgalį pas juos viešėdavo.

Kitas dalykas, kad Haris neįprato reguliariai melstis. Dėl to dažnai apgailestaudavo, nes tikėjo, jog Dievas išklausytų jo maldas. Tik nenorėjo varginti Visagalio savo menkais rūpesčiais. Juk Dievui teko susidurti su svarbesniais dalykais – visuotiniu klimato atšilimu, Artimųjų Rytų problemomis. Hariui atrodė, kad Viešpats neturi laiko galvoti apie kažkokį seną žmogų. Apie senioką, kuris jaudinasi, kaip jam mirus gyvens žmona… Vis dėlto Haris nežinojo, į ką dar galėtų kreiptis.

Automobilis tapo jo bažnyčia. Nulenkęs galvą ir užmerkęs akis jis sukuždėjo:

– Ką gi, Viešpatie, man nedaug liko laiko. Noriu, kad žinotum, jog aš susitaikiau su tokia savo dalia. Suprantu, Tu Žemėje turi daug didesnių problemų nei manoji ir rimtesnių darbų, negu klausytis senio šnektos. Bet vis tiek viliuosi, kad neužsirūstinsi, jei paprašysiu pagalbos. Tai dėl Rozalės, Viešpatie. Jai būtų per sunku vienai tvarkytis namuose. Kai aš nebeprižiūrėsiu, ji, ko gero, sudegins namus, nes pamirš išjungti viryklę, arba užtvindys visą pastatą – nesusigaudys, kad vonios čiaupai atsukti. Žinau, Tu ją myli dar labiau negu aš, ir tai mane guodžia. Parodyk man, kaip ją įkalbėti, kad keltųsi į naujutėlį globos kompleksą. Vis dėlto leisk Tave įspėti, Viešpatie: mano Rozalė kartais būna labai užsispyrusi. Kita vertus, tikriausiai Tu ir pats tai pastebėjai.

– Viešpatie, kai aš iškeliausiu iš šio pasaulio, Tu turėsi už mane ja pasirūpinti. – Jis nutilo ir pagalvojo, kad atima iš Dievo per daug laiko, todėl tik pridūrė: – Amen.

Haris pakėlė akis. Lygus debesų sluoksnis praplyšo, saulės spinduliai nutvieskė sniegą ir jis ėmė žybčioti. Senolis ilgokai žiūrėjo į žėrintį sniegą ir debesų properšą. Pasijuto ramus. Nuo dabar jo rūpestis – Dievo rankose.