Читать книгу Angelų keliai - Debbie Macomber - Страница 4

Hario malda kilo aukštyn – vis aukščiau ir aukščiau, per apsnigtas visžalių medžių šakas. Jo prašymas Dievui, nešamas šiltų meilės vėjų, praslydo pro storus baltus debesis. Ir nusileido ant arkangelo Gabrieliaus darbo stalo.

– Haris Aldervudas, – sumurmėjo Gabrielius, vartydamas didžiulę storą knygą, kurioje buvo surašytos maldos ir žinios apie tikinčiųjų gyvenimą. – Ak taip, Haris. – Gabrielius prisiminė tą senyvą žmogų. Haris melsdavosi retokai. Regis, buvo įsitikinęs, kad netinka sukti Dievui galvos smulkiais rūpesčiais. Tas senas žmogus nežinojo, kaip Dievui patinka kalbėtis su savo vaikais, kaip Jis ilgisi pašnekesių su jais.

Dievas Gabrieliaus nuomonę gerbė ir lygiai taip kaip jis mylėjo žmones. O Gabrielius jautė švelniausius jausmus tam žmogui, kuriam kelionė iš gyvenimo į mirtį buvo visai arti. Daugeliu atvejų, kai mirtis jau neišvengiama, plonutė uždanga tarp Dangaus ir Žemės tampa dar plonesnė. Haris susitaikė su savo lemtimi ir buvo pasirengęs mirti, tačiau kabinosi į gyvenimą bijodamas palikti artimuosius, ypač savo žmoną Rozalę.

Hariui liko nedaug laiko, kur kas mažiau, negu senukas manė, todėl reikėjo kuo skubiau išpildyti jo prašymą. Deja, iki Kalėdų vos aštuonios dienos, o Gabrielius buvo verste užverstas maldomis.

Dabar, beveik tuo pačiu metu, atplaukė dar du prašymai, abu iš nedidelio Levenvorto miestelio Vašingtono valstijoje. Antrąjį prašymą atsiuntė Karteris Džeksonas – mažas berniukas, kuris manė, kad Dievu galima pasitikėti labiau negu Kalėdų Seneliu.

Karterio prašymą išpildyti bus nė kiek ne lengviau negu Hario Aldervudo. O prieškalėdžiu patenkinti tokius prašymus dar sunkiau. Danguje visi užsiėmę, baisiai užsiėmę. Reikia nudirbti daugybę darbų, atsiliepti į maldas, paskirstyti angelus.

Gabrielius peržiūrėjo Maldų ambasadorių sąrašą ir pamatė, kad trys jo mylimiausi angelai neužimti. Širlė, Gudnesė ir Mersė jam buvo prie širdies, tačiau pasiųstos į Žemę jos kartais pridaro rūpesčių.

Nemažai rūpesčių.

Pavyzdžiui, Mersė pernelyg gilinasi į žemiškuosius reikalus. Gabrielius sukikeno ir šiek tiek susierzinęs papurtė galvą. Nors jam ir labai stigo pasiuntinių, bijojo vėl išleisti į Žemę tą trijulę. Jeigu Mersei pasitaikys proga atsidurti prie keltuvo ar eskalatoriaus, būtinai atsitiks kokia nors bėda.

Gabrielius neatsiminė nė vieno atvejo, kad pasiuntęs ją išpildyti tikinčiųjų prašymų paskui dėl to nebūtų gailėjęsis. Na, gailėtis gal ir per stiprus žodis. Mersei puikiai sekdavosi paskutinę minutę išsisukti iš keblios padėties ir Gabrieliui teko pripažinti, kad jos žygiai jį dažnai prajuokindavo. Tačiau Mersė su Hariu Aldervudu…

– Vargšas Haris, – sukuždėjo Gabrielius.

– Haris, – jam už nugaros pakartojo Mersė.

Ji buvo įpratusi nederamai ir nepastebimai prisėlinti. Gabrielius kone atšoko iš netikėtumo. Šiaip taip susivaldęs jis atsisuko į Maldų ambasadorę. Ji atrodė tikras nekaltumo įsikūnijimas – viltingai žvelgė į jį išpūtusi akis.

– Ar teisingai išgirdau, kad buvo paminėtas Haris Aldervudas? – paklausė Mersė ir tyliai sušnarėjo sparnais. Ji visada taip darydavo susijaudinusi. Vien nuo minties, kad galbūt vėl keliaus į Žemę, Mersei gniaužė kvapą.

– Teisingai, – patvirtino arkangelas Gabrielius.

– Jeigu galėčiau kaip nors pasitarnauti, – pradėjo Mersė, – tai su didžiuliu džiaugsmu pasiūlyčiau savo pagalbą.

– Tuo aš neabejoju, bet yra toks dalykėlis…

Mersė jį nutraukė pakėlusi ranką:

– Jeigu ketinate vėl priminti tą nelaimingą įvykį su lėktuvnešiu, tai drįstu pasakyti, kad tada aš atlikau atgailą.

– Tiesą sakant, – krenkštelėjęs ištarė Gabrielius, – aš galvojau apie kitą atvejį: kai nukreipei kitu maršrutu 747-ąjį.

– Aaa.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Mersės skruostai paraudo. Gabrieliui tai buvo paskutinis lašas.

– Nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti, – susimąstęs ištarė jis. Tačiau neužimtų Maldos ambasadorių buvo likę visai nedaug…

– Aš labai labai prašau suteikti man dar vieną progą, – sudėjusi rankas ėmė maldauti Mersė.

Nors dėl jos amžinai būdavo rūpesčių, teko pripažinti: Mersė iš tikrųjų mokėjo pasiekti, kad maldos būtų išklausytos. Žmonės dažniausiai nesupranta, jog jie ir patys turi stengtis, tada jų norai išsipildo. Dievui patinka, kai Jo vaikai melsdamiesi Juo pasitiki, tačiau Visagalis Tėvas palankiai priima ir žmonių pastangas.

– Hario prašymas atkeliavo visai neseniai, – dvejodamas paaiškino Gabrielius. – Jis žino, kad jam nedaug beliko gyventi.

– Argi Haris nesupranta, jog patekęs į Dangų gaus naują kūną? – paklausė Mersė nustebusi. Kodėl senukas taip nenori skirtis su gyvenimu? – Juk čia daug geriau negu tenai.

– Jis supranta, – atsakė Gabrielius. Galbūt bus geriausia Mersei parodyti Harį ir Rozalę. – Eikš, susipažink su Hariu, – pakvietė jis ir plačiu rankos mostu nubraukė uždangą, nusidriekusią tarp Dangaus ir Žemės. Ir po akimirkos jie jau galėjo pažvelgti į Levenvorto miestelį.

– Hari, čia tu?! – šūktelėjo Rozalė, kai jis įėjo į namus ir uždarė duris, kad jų nepasiektų žvarbus gruodžio oras.

– Taip, aš, – sunkiai atsiliepė Haris. Trūko oro, o galvoje sukosi vien mintys apie daktaro Snelgrovo žodžius. Jis suprato, kad Rozalė nesugebės gyventi be jo, bet suprato ir tai, jog reikia pasikliauti Dievu: Jis tikrai išklausys jo maldą.

– Paruošiau priešpiečius, – pasakė Rozalė, kai jis įėjo į virtuvę.

Haris neturėjo apetito, bet negalėjo nuvilti Rozalės, jeigu ji stengėsi paruošti jiems valgio. Šiuo metu Rozalė jau beveik nebeprisiminė savo mėgstamiausių patiekalų receptų. Kone visada jie pietums valgydavo konservuotos sriubos. Be abejo, priešpiečiams bus patiekta tas pats.

Hario maistas nebedomino. Valgė tik dėl to, kad reikia, bet visai nejuto maisto skonio.

Įėjęs į virtuvę jis įsitikino atspėjęs teisingai. Rozalė buvo pašildžiusi konservuotos sriubos. Ant stalo garavo dvi gilios lėkštės su ryškiai raudona pomidorų sriuba. O ant viryklės mažame prikaistuvyje pašėlusiai kunkuliavo sriubos likučiai. Kai Rozalė nusisuko paimti stalo įrankių, Haris ištiesė ranką ir išjungė viryklę.

Paskui jis atsisėdo kartu su žmona prie apvalaus ąžuolinio stalo, stovinčio nedidelėje nišoje. Jie nulenkė galvas ir Haris negarsiai sukalbėjo padėkos maldą. Kai jis baigė, Rozalė švelniai nusišypsojo. Akys švytėjo nuoširdžia meile.

– Kaip praėjo vizitas pas gydytoją, mielasis?

Nenorėdamas jos nuliūdinti Haris paprasčiausiai linktelėjo.

– Sveikata tokia, kokios ir gali tikėtis mano amžiaus žmogus.

Rozalė pažvelgė į jį susirūpinusi. Lyg ir norėjo kažko paklausti, bet nutylėjo. Juk jis pasakė tai, ką ji norėjo išgirsti.

– Ar sriuba skani? – paklausė.

– Puiki. – Nežinodamas, kaip pereiti prie pokalbio apie persikraustymą, Haris nurijo tris šaukštus sriubos ir sustojo. Jis ne kartą bandė apie tai pasišnekėti. Ir ne du. Dabar jis tvarkingai padėjo šaukštą ant padėklo.

– Kaip laikosi tas malonus daktaras Snelgrovas? – paklausė Rozalė, netvirta ranka keldama šaukštą prie burnos. Paskui paėmė iš dėžutės trapučių ir po vieną sutrupino į savo lėkštę.

– Man jis patinka.

– Ir man. Ar ką nors išrašė?

Haris papurtė galvą. Dabar jau taip susiklostė, jog kas antrą dieną juos aplankanti slaugytoja turėdavo surašyti vaistų vartojimo grafiką, kad jis nieko neužmirštų išgerti.

– Tau viskas gerai, ar ne? – paklausė žmona.

Haris pamatė, kaip iš baimės įsitempė jos veidas.

– Žinoma. Viskas gerai… tik turiu kaip reikiant ilsėtis.

Ji tučtuojau nurimo.

– Tai puiku. Nežinau, ką aš be tavęs daryčiau.

Nė Haris to nežinojo. Jis atsiduso. Gal reikėtų pasinaudoti proga ir prašnekti apie globos namus – dar kartą.

– Pamaniau, kad man jau per sunku prižiūrėti namus. – Haris jautė – jeigu apie persikraustymą į globos namus jis kalbės kaip apie jam reikalingą dalyką, bus lengviau ją įkalbėti.

Rozalė nieko neatsakė į užuominą. Nors jos veidas metams bėgant susiraukšlėjo, Haris ją regėjo tokią kaip anuomet, prieš šešiasdešimt šešerius metus, kai pirmą kartą išvydo. Ji dirbo priešpiečių bariuke Sietle. Haris ten atvažiavo iš Jakimos į kursus, nes neseniai buvo gavęs pasiūlymą įsidarbinti draudimo kompanijoje, kurioje paskui dirbo daugiau kaip keturiasdešimt metų.

Tada jis pirmą kartą atsidūrė dideliame mieste, kur užgriuvo nepaliaujamas judėjimas ir triukšmas. Draugas pasiūlė užsukti į priešpiečių bariuką ko nors užkąsti. Vos žvilgtelėjus į Rozalę Harį užplūdo dar nepatirtas jausmas. Iki tol jis šaipydavosi išgirdęs apie meilę iš pirmo žvilgsnio, o po to įvykio – niekada. Vienas žvilgsnis – ir jis iki ausų įsimylėjo savo žaviąją Rozalę.

– Hari.

Jis tankiai sumirksėjo – pats nustebo, kad galėjo taip giliai panirti į prisiminimus.

– Baigei valgyti? – paklausė ji.

– Taip, – sumurmėjo Haris. – Nebuvau išalkęs.

Jis pastebėjo, kad ir Rozalė valgė visiškai nedaug.

– Aš vėliau tau ko nors paruošiu, – pasiūlė Rozalė.

– Būtų gerai. – Haris dar kiek pasėdėjo prie stalo. – Daktaras Snelgrovas nori, kad naudočiausi vaikštyne.

Rozalė suspaudė lūpas.

– Juk ir aš tą patį sakiau. Jeigu vėl pargriūsi, aš nepajėgsiu tau padėti, mielasis.

Tai buvo nemenkas rūpestis. Prieš savaitę Haris pargriuvo ir net didžiausiomis pastangomis nepajėgė atsistoti. Rozalė stengėsi jam padėti, bet netrukus abu baisiai nusikamavo. Nebematydama kitokios išeities ji paskambino ugniagesiams. Buvo atsiųsta visa komanda ir Haris jautėsi baisiai nesmagiai, nors ugniagesiai su juo elgėsi nepaprastai maloniai. Apie tą nelaimę jis sąmoningai neužsiminė daktarui Snelgrovui. Nėra jokios prasmės. Jam viskas gerai. Tiesa, tokie dalykai nedžiugina, tačiau juk jis dar laikosi.

Atsargiai keldamas kojas Haris šiaip taip nupėdino į svetainę ir atsisėdo priešais televizorių. Rozalė nunešė lėkštes į kriauklę, išplovė ir atsisėdo ant kėdės šalia jo.

– Netrukus bus Opros pokalbių laida, – pranešė ji.

Šitaip Rozalė jam pranešdavo, kad būtinai žiūrės tą šou. Jai patiko Opra ir daktaras Filas. Nors dabar jau daug ką pamiršdavo, kuo puikiausiai prisimindavo, kada rodomos jos mėgstamiausios laidos. Haris nenorėjo pripažinti, bet jam jos irgi ėmė patikti. Jis dažnai stebėdavosi pamatęs, kad daugybei tų programų dalyvių paprasčiausiai stinga sveiko proto, tačiau visada atgydavo nuo ekrane retkarčiais pasitaikančio didvyriškumo.

– Kurią nors dieną neilgai trukus mums vertėtų nueiti apžiūrėti „Laisvės sodo“, – tarė Haris atsilošęs į kėdės atkaltę. Ištiesęs ranką jis pasiėmė vilnonį apklotą, kurį Rozalė jam numezgė prieš daugelį metų, ir užsiklojo ant kelių. Kažkodėl dabar visą laiką buvo šalta.

– Man atrodo, nėra ko skubėti, ar ne? – paklausė Rozalė.

Užuot papasakojęs, ką jam sakė daktaras Snelgrovas, Haris ištarė tik tiek:

– Kaip sakiau, man jau per sunku prižiūrėti namus. Neįsivaizduoju, kodėl turėtume atidėlioti. Galėtume bent įsirašyti į būsimų klientų sąrašą.

– Tikriausiai galėtume, – nenoromis sutiko Rozalė. – Bet aš mielai palaukčiau iki vasaros.

Nenorėdamas jos jaudinti Haris nusprendė pokalbį šiek tiek atidėti. Pirmiausia truputį pailsės…

Gabrielius atidžiai pažvelgė į Mersę. Ji atsisuko į jį užuojautos sklidinomis mėlynomis akimis.

– Jis labai silpnas.

Gabrielius linktelėjo galva.

– Kiek jam dar liko? – paklausė Mersė pamačiusi, kaip Rozalė pakilusi nuo kėdės priėjo prie snaudžiančio savo vyro ir meiliai pažvelgė į jį. Tada rūpestingai užklojo pečius jos pačios rankomis nunerta antklode ir prigludo lūpomis prie kaktos.

– Nedaug, – atsiliepė Gabrielius.

– Juk Dievas tikriausiai nepasiims jo iki Kalėdų?

– Deja, Haris turės iškeliauti iš Žemės dar prieš šventes.

– O varge. Reikia kuo skubiausiai išpildyti jo prašymą. Kas nors turi įkalbėti Rozalę persikelti į globos namus. Ir kuo greičiau.

– Taip.

– Betgi Kalėdos maždaug po savaitės!