Читать книгу Ketvirtadieniais aštuntą - Debbie Macomber - Страница 4

Klerė Kreig

Sausio 1-oji

Pažadu sau: šie metai man taps nauja pradžia. Šviežiu startu daugeliu požiūrių. Nusprendžiau užmiršti skyrybas. Tikrai pats laikas, kad jau tai baigėsi daugiau nei prieš metus. Gerai, jei tiksliai, prieš trylika mėnesių ir šešias dienas. Aš neskaičiuoju… Nors galbūt ir skaičiuoju, bet liausiuosi nuo šiandien .

Maiklas turi naują gyvenimą, aš – taip pat. Girdėjau, kad gerai gyventi – puikiausias kerštas. Šaunu, nes kaip tik tai ir ketinu daryti. Gyventi kaip klestinti, laiminga (ar bent patenkinta) laisva moteris ir motina. Tokia mano priesaika. Daugiau nesitikėti, kad kitas žmogus suteiks gerovės pojūtį. Visiškai laimei man nereikalingas sutuoktinis. Teks pasistengti, kad išmesčiau iš galvos santuoką, bet įsikibimas į skausmą ir pyktį niekur nenuves. Man jau gana iki kaklo viso to purvo, rietenų, apmaudo ir kartėlio. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mudviem su Maiklu galėtų nutikti kas nors panašaus.

Mačiau, kaip skyrybos naikina santuokas aplinkui, bet kažkodėl maniau, jog esame saugūs…

Užsimiršti nepadėjo ir susitikimas su Merilina Kodi per Kalėdas. Ji nebuvo girdėjusi apie skyrybas, tad kai papasakojau, kad vyras – pataisa : buvęs vyras (vis dar sunku tai prisiminti) – paliko mane dėl dvidešimtmetės, pasijuto priblokšta. Tada aiškiai manydama, kad duoda gerą patarimą, Merilina pasiūlė susirasti jauną draugužį (žigolą?), kuris padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Kalbėjo visai rimtai, tarsi sugulusi į lovą su vyru, vos keleriais metais vyresniu už savo sūnus, pasijusčiau geriau. Merilina – puikus pavyzdys, kodėl negaliu toliau draugauti su žmonėmis, su kuriais mudu su Maiklu palaikėme santykius kadaise.

Tiesą sakant, prarasti Merilinos draugystę – nedidelė bėda. Žvelgdama į jos užjaučiamas akis pastebėjau slypinčią užuominą, kad būčiau galėjusi išsaugoti vyrą, jeigu pati nebūčiau nuo jo nutolusi. Laimei, aš susitvardžiau ir nepuoliau gintis – tai nieko nebūtų įrodę. Beje, priaugau ne daugiau nei šešis kilogramus nuo to laiko, kai buvau dvidešimt penkerių, ir, velniai juos visus griebtų, rūpinuosi savimi. Jeigu kas ir kenčia nuo vidutinio amžiaus krizės, tai Maiklas. Įžūlu galvoti, kad Maiklo meilės ryšys tam tikra prasme yra mano kaltė!

Kaip, po perkūnais, galėjau varžytis su mergiote, vakarykšte paaugle? Negalėjau. Ir nesivaržiau. Kaskart, kai tik pagalvoju apie juos kartu, man darosi bloga.

Padėjo dienoraščio rašymo kursai. Taip pat pažintis su Liza, Džulija ir Karena. Jos tapo mano draugėmis ir naujojo gyvenimo dalimi. Tvirtų santykių užmezgimas su kiekviena iš šių moterų – viena iš teigiamų mano pasiektų permainų. Kaip sakoma, išmeskime iš galvos sena ir verkimės naujam. Esu laiminga, kad mūsų ketvertas nusprendė toliau matytis, nors kursai baigėsi. Ketvirtadienio pusryčiai tapo įkvepiančiu sumanymu.

Tik minčių užrašymas leido man ištverti pastaruosius šešis mėnesius. Tai turėjo būti geriausias mano gyvenimo laikotarpis. Tačiau aš buvau priversta pradėti iš naujo – ne savo valia ir ne dėl savo kaltės! Gerai, puiku. Galiu su tuo susidoroti. Aš jau susidoroju, kiekvieną dieną. Neapkenčiu to. Neapkenčiu Maiklo, nors ir stengiuosi nepasiduoti šiam jausmui. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš tai įveiksiu.

Turiu pripažinti vieną dalyką. Maiklo romanas padėjo man daug sužinoti apie save. Nenumaniau, kad galėčiau iš tikrųjų ko nors nekęsti. Dabar žinau, kaip giliai gali rėžti mano neapykanta… Velniškai norėčiau žinoti, kodėl nerėžia.

Mano klaida (padariau jų ne vieną) – atidėlioti skyrybas kiek tik įmanoma. Būdama nepataisoma optimistė nesilioviau tikėjusi, kad ilgainiui Maiklas ateis į protą. Neabejojau, jog galiausiai pamatys, kaip labai įskaudino mane ir berniukus. Romanas su dvidešimtmete – visiška beprotybė. Tikriausiai jis atsikėlė vieną rytą ir nusprendė sugriauti savo gyvenimą – ir dėl ko? Gero sekso? Abejoju, kad ji tokia nepaprasta lovoje.

Žvelgdama į praeitį galiu pykti ant savęs, kad daugybę mėnesių vilkinau susitikimą su advokate. Paprasčiausiai atidėliojau tai, kas neišvengiama, nes buvau tikra, jog Maiklas supras, ką nuveikė, ir padarys tam galą. Kaip meldžiausi, kaip karštai troškau galimybės išgelbėti savo santuoką. Jeigu tik Maiklas būtų sugrįžęs namo. Jeigu tik būtų suteikęs mums dar vieną galimybę. Kaip menkai tesupratau, kad jo veiksmai sugriovė mūsų bendro gyvenimo pamatus. Tą pačią minutę, kai jis prisipažino įsimylėjęs Mirandą (žinoma, kad įsimylėjo!), turėjau lėkti į advokatės kontorą ir nieko nelaukusi tvarkyti skyrybų dokumentus. Būčiau patyrusi daug mažiau širdgėlos.

Ypač sunkiu metu, kai jaučiausi visiškai sugniuždyta, užsiregistravau į psichologinę konsultaciją. Likimo ironija. Ne aš sulaužiau vedybų įžadus, bet būtent man teko tartis dėl susitikimo su psichoanalitike.

Vieną atmintiną ketvirtadienio rytą, maždaug prieš pusantrų metų, pabudau po dar vienos neramios, liūdnos, vienišos nakties. Pamenu, vonios kambaryje atsirėmiau į kriauklę, apimta tokio emocinio skausmo, kad vos begalėjau išstovėti. Žvelgiau į veidrodį sunkiai atpažindama savo veidą. Per tas akimirkas kažkas nutiko. Negalėčiau to tiksliai apibūdinti, bet šis išgyvenimas mane pakeitė. Auka dingo. Stovėjau tiesi, išdidi ir žiūrėjau į savo atspindį, nusprendusi išsigelbėti. Gal Maiklas ir nori nužudyti mūsų santuoką, bet manęs nepribaigs. Prisimindama tą laiką suprantu, kad buvau pasiekusi ribą.

Apsirengiau ir nužygiavau tiesiai į Lilijanos Keis kontorą. Jeigu ir yra dėl ko šypsotis, prisiminus šlykščias skyrybas, tai dėl nemalonumų, kurių Lilijana pridarė Maiklui. Jis nepaliaujamai tvirtino norįs draugiškų skyrybų, bet, kaip pareiškė Lilijana, buvo gerokai per vėlu.

Berniukai vis dar su juo nesikalba. Abejoju, ar Mikas išvis kada nors kalbėsis. Aleksas visada buvo artimesnis tėvui, žinau, kad jam jo trūksta. Mes nešnekame apie tai. Norėčiau pasikalbėti, bet kad ir ką pasakyčiau, tai nenumalšins skausmo, jog jų tėvas išėjo. Maiklas nesuprato, kad palikdamas mane atsisakė ir vaikų. Jis ne tik išdavė mane . Palaužė visų mūsų tikėjimą.

Tikriausiai privalėjau suvokti, kas vyksta. Apie tai man ir bandė užsiminti Merilina. Turėjau suprasti, kad kažkas ne taip, bet niekada nebūčiau įtarusi to. Galbūt ir kilo minčių apie vidutinio amžiaus krizę ar santuokos keliamą nuobodulį. Galbūt tai jis jautė; galbūt dėl to šitaip pasielgė. Bet jis turėjo atvirai pasikalbėti su manimi apie savo jausmus – o ne užmegzti meilės ryšį. Blogai, kad vyras nusižiūrėjo kitą moterį, juo labiau draugo dukterį…

Galiu tik įsivaizduoti, ką pagalvotų Karlas, jeigu būtų gyvas. Viskas taip absurdiška. Vos prieš kelerius metus mudu su Maiklu dalyvavome vakarėlyje, kurį Keitė ir Karlas surengė Mirandos mokyklos baigimo proga. Kai mūsų geriausias automobilių pardavėjas staiga krito pakirstas širdies smūgio, Maiklas, atjaučiantis draugas ir darbdavys, padėjo sielvartaujančiai našlei surengti laidotuves ir sutvarkyti draudimo dokumentus. Dar absurdiškiau, kad aš pati pasiūliau jam tai padaryti.

Tuo metu nerimavau tik dėl to, jog Maiklas gali pernelyg suartėti su našle. Tik ne Keitė linksmino mano vyrą visais tais vakarais. Jos dvidešimtmetė dukra. Vargu ar mudvi su Keite kada nors atsigausime nuo sukrėtimo.

Maiklas dar nevisiškai įvertino savo poelgio pasekmes. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad po skyrybų jo santykiai su sūnumis bus kaip anksčiau. Mikas davė jam atkirtį. Aleksas taip pat. Maiklas nesiliovė bandęs, bet berniukų palankumą ne taip lengva pelnyti. Stengiausi visomis išgalėmis nesikišti. Vis dėlto jis yra jų tėvas; sūnūs patys nuspręs, kaip elgtis su juo. Atsisakau skatinti bent vieną iš jų atleisti ir užmiršti, bet ir nedrausiu palaikyti ryšių su Maiklu. Jiems rinktis.

Per dvidešimt trejus santuokos metus niekada nesižvalgiau į kitus vyrus. Velniai griebtų, buvau ištikima, mylinti žmona. Būčiau net susitaikiusi su jo romanu, jeigu būtų jį nutraukęs ir sugrįžęs į šeimą. Bet ne, jis…

Gerai, užtenka. Nebūtina nuolat prisiminti skausmingų smulkmenų. Kaip minėjau, tai šviežias startas, pirmoji naujųjų metų diena. Leisiu sau žengti į priekį, kaip mano psichoplepė konsultantė mėgsta sakyti.

Vienas iš žingsnių susijęs su pusryčių grupe – apie tai ir rašysiu toliau dienoraštyje. Liza pasiūlė, kad kiekviena iš mūsų pasirinktume po metų žodį. Tik vieną. Nesuprantu, kodėl neskubu galvoti, koks žodis man geriausiai tiktų. Visos turime apsispręsti iki susitikimo kitą ketvirtadienį „Mokos akimirkose“.

Svarstau mintį, ar man nepasirinkus žodžio „pradžia“, kad jau esu naujame kelyje. Tačiau nenoriu gromuliuoti šios temos ateinančius dvylika mėnesių. Tam tikra prasme pradžia turi tapti viduriu ir galimybės turi būti panaudotos. Man atrodo, bijau, kad seksis prasčiau nei noriu.

Išties man labiausiai reikia suprasti, kas esu. Dabar, kai vėl likau viena. Dvidešimt trejus metus tapatinau save su Maiklu. Mes buvome komanda, papildėme vienas kito stipriąsias ir silpnąsias savybes. Man visada geriau sekėsi tvarkyti finansus, o Maiklui – dirbti su žmonėmis. Pirmaisiais metais po vedybų jis susirado dar vieną darbą – pardavinėjo automobilius, kad papildytų mūsų biudžetą, ir netrukus tapo geriausiu pardavėju. Turėjo ekologo išsilavinimą ir dienomis dirbo miesto planavimo įstaigoje, tačiau pardavinėdamas automobilius uždirbdavo tris kartus daugiau. Netrukus jis atsidėjo tik verslui, o aš taupiau kiekvieną jo uždirbtą dolerį, kaupiau santaupas.

Tada atsirado galimybė įsigyti ševroletų saloną. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Drauge šiaip ne taip sukrapštėme reikiamą sumą. Kai baigėme tvarkyti popierius, abu kartu paėmus neturėjome nė šimto dolerių, bet buvome laimingi. Tuo laiku mes…

Negaliu apie tai rašyti, nenoriu prisiminti, kokie laimingi buvome tais pirmaisiais metais. Kai tik pagalvoju, užvaldo praradimo skausmas ir gailestis. Didžiulis gailestis…

Žodis. Man reikia žodžio. Ne prisiminimų. Negaliu sieti naujo savo tapatumo su praeitimi ir tuo, kas buvau. Turiu žvelgti į ateitį. Taigi man reikia žodžio, atitinkančio dabartinę būseną moters, kuria tampu. Moters, kuria noriu būti.

Minutėlę. Tik prakeiktą minutėlę! Kuo buvau, kuo noriu būti . Kodėl turiu keistis? Juk man viskas gerai! Juk ne aš išplėšiau šios šeimos širdį. Buvau gera žmona, gera motina. Buvau ištikima…IŠTIKIMA.

Štai jis. Mano žodis. Ne „pradžia“, ne „atradimas“, o „ištikima“. Nuo tos akimirkos, kai ištariau priesaikos žodžius, buvau ištikima vyrui, santuokai, šeimai. Visus tuos metus likau ištikima sau; niekada nesielgiau negarbingai ir visada teikiau pirmenybę ne savo troškimams, bet šeimos pareigoms. Man nereikia suprasti savęs. Įsisąmoninau, kas esu, prieš daugelį metų ir nuoširdžiai save pamilau. Ne aš pasikeičiau – pasikeitė Maiklas.

Tai skamba neblogai. Nebeprivalau kam nors ką nors įrodinėti. Liksiu ištikima sau .

Laimingų Naujųjų metų, Klere Kreig. Tavęs laukia nuostabūs laikai. Be jokių finansinių sunkumų. Dėkui Lilijanai Keis ir teisėjui, mačiusiam pernelyg daug vyrų, kurie sugriovė savo šeimos gyvenimą. Maiklui teks net dvidešimt metų mokėti mano dalį už automobilių saloną. Įskaitant procentus. Turiu namą, naują automobilį, sveikatos draudimą, lėšų apmokėti berniukų koledžo išlaidas ir pakankamai pinigų pasiturimai gyventi.

Man nėra dėl ko rūpintis. Galiu daryti ką panorėjusi. Ir, žinoma, neprivalau dirbti, jeigu nejaučiu poreikio.

Pala! Galbūt susirasti darbą būtų nebloga mintis. Kodėl nesugrįžus į žaidimą ir nepanaudojus savo dvidešimties metų patirties? Argi šiomis dienomis negirdėjau, kad Merfio automobilių salonas ieško vyriausiojo vadybininko? Turėdama tokią patirtį galėčiau dirbti tiek valandų, kiek pati norėčiau. Žinia, kad gavau šį darbą, tikrai sukeltų Maiklui apmaudą. Jis to nusipelnė. Kaip šauksi, taip atsilieps. Dieve, negerai taip galvoti, bet man patinka.

To aš ir laukiau. Daug laiko turėjo praeiti, kad nebejausčiau siaubingo, gniuždančio skausmo. Dabar šypsausi vos pagalvojusi apie Maiklo veido išraišką, kai jis išgirs, kad pradėjau dirbti didžiausiems jo konkurentams.

Merilina Kodi klydo, bet ir aš buvau neteisi. Gerai gyvendama nepamokysiu Maiklo. Žinojimas, jog jis nemiega per naktis nerimaudamas, kad dalijuosi verslo paslaptimis su varžovais, – štai kas padės ilgainiui pajusti pasitenkinimą. O kai būsiu patenkinta, mano gyvenimas išties pagerės.

***

– Mama, ar galėtume pasišnekėti?

Kilstelėjusi žvilgsnį nuo stalo Klerė Kreig pamatė septyniolikmetį sūnų, stovintį svetainės tarpduryje. Ryte jie abu, kaip visada sausio 6-ąją, per Tris karalius, nukabino kalėdinius papuošalus ir suruošė Miką į koledžą. „Koks jis panašus į Maiklą“, – skausmingai pagalvojo ji. Maiklą prieš dvidešimt penkerius metus. Atletiškas, dailus, linksmas. Prisiminimai nudiegė širdį.

– Nesutrukdžiau? – paklausė Aleksas, įžengęs vidun su futbolo komandos uniforma. Šventinės atostogos baigėsi. Savaitės pradžioje prasidėjo užsiėmimai. Šįryt Mikas išvažiavo į San Fransisko koledžą.

Klerė uždėjo dangtelį ant parkerio ir atstūmė čekių knygelę bei sąskaitas, pasirengusi visą dėmesį skirti jaunesniajam sūnui.

– Kuo galiu padėti?

Aleksas vengė jos žvilgsnio.

– Mes kalbamės mažiau nei paprastai, – suburbėjo jis, iš lėto artindamasis prie stalo.

– Buvau užsiėmusi, – pasiteisino ji.

Juodu dar šįryt nupuošė eglutę, bet Klerė suprato, kad jis kalba ne apie pastarąsias kelias dienas; Aleksas turėjo galvoje praėjusius metus.

– Žinau, – gūžtelėjęs pečiais pasakė jis. Žvilgsnis klydinėjo po kambarį. – Tik…

– Nori man ką nors pasakyti?

Jis kilstelėjo galvą ir jų akys trumpam susitiko. Perprasti jaunėlį Klerei niekada nebuvo sunku.

– Gal pasikalbėkime virtuvėje? – pasiūlė ji. – Ar nori gerti?

Viltingas jo žvilgsnis įtikino ją atidėti sąskaitas į šalį. Galės grįžti prie jų vėliau.

– Žinoma, – atsiliepė jis ir pasuko iš erdvios svetainės į virtuvę.

Klerei patiko jos prabangi virtuvė su dviguba orkaite ir atskiru pjaustymo stalu. Tviskančių varinių puodų ir virdulių, sukabintų ant kablių, paviršiuje atsispindėjo Kalifornijos saulės šviesa. Klerė pati suprojektavo virtuvę, begalę laiko skirdama kiekvienai detalei, kiekvieno stalčiaus ir spintelės vietai. Ji didžiavosi savo namais ir šeimininkavimo gebėjimais.

Tačiau pastaruoju metu atprato ruošti valgį. Aleksas dalį dienos dirbo kompiuterių parduotuvėje, o grįžęs iš mokyklos ar darbo, leido laiką su draugais arba futbolo aikštėje. Gaminti sau vienai atrodė neverta ir ji vis dažniau užsisakydavo gatavo maisto. Arba visai nesuko dėl to galvos.

– Išimsiu kokakolos, – pasakė Aleksas, jau uždėjęs ranką ant šaldytuvo rankenos. Klerė mechaniškai ištraukė iš spintelės dvi stiklines.

Aleksas padėjo skardines ant ąžuolinio stalo. Daugybę naktų negalėdami užmigti juodu sėdėdavo čia Klerei kūkčiojant iš skausmo ir nevilties. Aleksas taip pat šniurkščiodavo. Paaugliui nebuvo lengva taip reikšti emocijas. Jeigu nebūtų jautusi neapykantos Maiklui už smūgį, suduotą jos savimeilei, būtų nekentusi jo už skausmą, kuriuo paženklino savo vaikų gyvenimą.

– Mudu su Miku ilgai kalbėjomės praėjusį vakarą.

Klerė galėjo įtarti, kad kalbos būta rimtos. Girdėjo juos dudenant Alekso miegamajame maždaug apie vidurnaktį. Atrodė įsigilinę į pokalbį. Pakelti balsai pereidavo į šnabždesį. Kad ir apie ką šnekėjosi, tai jų reikalas, tad ji nusprendė nesikišti. Patys turi išspręsti savo nesutarimus.

– Jis nepatenkintas manimi.

– Mikas? Kodėl?

Aleksas patraukė pečiais. Pastarosiomis dienomis dažnai taip darė.

– Broliški reikalai? – paklausė ji sūnaus žodžiais.

Paprastai jis taip sakydavo, kai nenorėdavo leistis į aiškinimus.

– Panašiai, – atsiliepė jis. Akimirką palaukęs paėmė nuo stalo skardinę kokakolos ir nugėrė didelį gurkšnį, nekreipdamas dėmesio į jos padėtą stiklinę.

– Ar tai kaip nors susiję su Kele? – pasidomėjo ji.

Aleksas porą mėnesių susitikinėjo su mergaite, gyvenančia kitapus gatvės. Mikas rėžė sparną aplink ją praėjusią vasarą ir Klerei parūpo, ar ši kaimynų mergaitė nebus tapusi jos sūnų nesantaikos priežastimi.

– Baik, mama, mes su ja tik draugai.

– Jeigu judu su broliu susipykote, kodėl užuot tiesiai pasakęs, kas nutiko, verti spėlioti?

Jis nuleido akis.

– Bijau, kad reaguosi kaip Mikas.

– O? Ir kaipgi?

Aleksas nugėrė dar vieną kokakolos gurkšnį. Klerė atpažino įprastą atidėliojimo taktiką.

– Aleksai?

– Na, gerai, – šiurkščiai išpyškino jis nuleidęs pečius.

– Aš kalbėjausi su tėčiu.

Klerė sunkiai nurijo seiles, bet pasipiktinimo ūksnio vis dėlto nepavyko užgniaužti. Pasijuto tarsi gavusi smūgį į saulės rezginį.

– Ar supykai? – baimingai į ją žiūrėdamas paklausė Aleksas.

– Nesvarbu, ką galvoju.

– Svarbu! Nenoriu, kad tu irgi jaustumeisi išduota.

– Maiklas tavo tėvas, – pasakė ji, o protas karštligiškai kovojo su prieštaringomis emocijomis. Aleksas niekada sąmoningai jos neskaudintų. Klerė kaip įmanydama stengėsi nepainioti sūnų į skyrybas. Kai Maiklas išsikraustė iš namų ir apsigyveno su savo jaunute išrinktąja, abu jos berniukai nuolat sukosi aplinkui ją, tarsi būtų norėję apsaugoti nuo skausmo, kurį suteikė jų tėvas. Tai nepadėjo, bet ji brangino jų užuojautą ir paramą.

– Jis skambino… Tėtis.

– Kada? – paklausė Klerė, dabar jau pati vengdama žiūrėti sūnui į akis. Norėdama susitvardyti atsidarė kokakolos skardinę ir susikaupusi pradėjo pilti gėrimą į stiklinę.

– Praėjusią savaitę. Laidiniu telefonu.

– Jis skambino tau į darbą? – pasidomėjo ji nenustebusi. Maiklas – per didelis bailys, kad rizikuotų skambinti į namus, kur gali atsiliepti buvusi žmona. Suprantama, kad pasirinko negarbingą kelią.

– Jis pakvietė mane pietų.

– Tu ketini eiti?

Klerė pajuto tiriamą sūnaus žvilgsnį.

– Dar nežinau. Mikui atrodo, kad neturėčiau.

– Bet tu nori, tiesa?

Aleksas pakilo ir pradėjo žingsniuoti palei stalą.

– Tai ir kvailiausia, mama. Noriu, nenoriu. Nesikalbėjau su tėčiu daugiau nei metus, taigi, kitaip sakant, neketinau su juo šnekėtis.

– Jis yra tavo tėvas, – ir sau, ir sūnui priminė Klerė.

– Tą patį sako ir Kelė.

„Žinoma, kad Kelė taip sako, – niūriai pagalvojo Klerė. – Ji nematė savo mamos išduotos, o paskui išmestos kaip praėjusios savaitės šiukšlės. Kelė turi abu mylinčius tėvus. Ji net negali įsivaizduoti, kaip skyrybos paveikia žmogaus sielą ar kaip jautiesi praradusi šeimą.“

– Sakiau tai Mikui ir pakartoju tau. Jeigu mano pasimatymas su tėčiu tave žeidžia, neisiu susitikti.

Klerė prisivertė išspausti šypseną, bet nežinojo, ką atsakyti.

– Kelė mano, kad turiu pasikalbėti su tėčiu, – prabilo jis, įdėmiai žiūrėdamas, tarsi kaimynų mergaitės nuomonė galėtų ją paveikti. Klerę ne per labiausiai domino, ką apie tai galvoja Kelė, bet ji žinojo, kokie sunkūs buvo Aleksui pastarieji dveji metai ir kaip labai jam trūksta Maiklo.

– Kelė teisi, – perdėtai guviai sutiko ji. – Judu su tėvu turite bendrauti.

– Tai tu neprieštarauji?

Jai buvo skaudu girdėti akivaizdų palengvėjimą sūnaus balse. Sunkiai nurijusi seiles atsakė:

– Aleksai, tu ne tik mano, bet ir jo sūnus.

– Negaliu jam atleisti už tai, ką padarė.

– Suprantu, – sušnibždėjo Klerė ir gurkštelėjo kokakolos, kad nuslėptų virpantį balsą, nors nė neabejojo, jog Aleksas pastebėjo.

Sūnus žvilgtelėjo į savo laikrodį kartą, tada kitą ir pašoko nuo kėdės.

– Vėluoju į futbolo treniruotę.

– Tai bėk, – paragino ji ir mostelėjo durų link.

– Tėtis sakė, kad norėtų vėl stebėti mano rungtynes, – išpyškino Aleksas jau pakeliui prie užpakalinių durų.

– Aleksai…

– Atsiprašau, mama, turiu eiti.

Puiku! Dabar jai teks sukti galvą, kaip nesusidurti su buvusiuoju per sūnaus futbolo rungtynes. O kaipgi jo draugė – irgi ketina ateiti? Jeigu Aleksas nusprendė palaikyti ryšius su tėvu – tai viena, bet Klerė negali – nenori – nė prisiartinti prie Maiklo, kai jis bus su Miranda.

Ji vis dar smarkiai pyko ir netikėjo pajėgsianti susivaldyti. Bet jokiu būdu nepridarys rūpesčių paaugliui sūnui, net jeigu tektų liautis lankiusis rungtynėse. Beveik tą pačią akimirką ją užplūdo toks pat stiprus apmaudas kaip tą dieną, kai Maiklas ją paliko. Per jį jau tiek daug prarasta! Kaip jis drįsta atimti iš jos malonumą stebėti Alekso futbolo varžybas? Kaip jis drįsta!

Klerė ilgai sėdėjo mąstydama apie pokalbį su Aleksu. Suprato, kaip jam palengvėjo atsivėrus. Jau kurį laiką Aleksas atrodė labai įsitempęs. Ji manė, kad dėl artėjančių stojamųjų egzaminų į universitetą. Bet ne egzaminai, ne santykiai su drauge ir ne darbas dalį dienos kėlė jam nerimą. Jis išgyveno dėl tėvo. Klerė tuo įsitikinusi.

Ir vėl buvęs vyras veikia jai už nugaros.

***

Sausio 15-oji

Gavau darbą! Nė neabejojau, kad man jį pasiūlys. Denas Merfis vos nepašoko nuo darbo stalo supratęs, ką turės. Sutiko su visomis mano sąlygomis, taip pat ir su ta, kad dirbsiu ne visą dieną. Nusprendė, jog įdarbins dar vieną vadybininką visu etatu, o man teks daugiau konsultantės pareigos.

Velnias, tai teikia malonumą. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio piktdžiugiško pasitenkinimo – turiu pripažinti, kad būtent tai jaučiu. Per pastaruosius dvejus metus nė neįtariau esanti tokia kerštinga. Man nepatinka ši mano savybė, bet ką galiu padaryti?