Читать книгу Ketvirtadieniais aštuntą - Debbie Macomber - Страница 5

Liza Kenijon

Sausio 1-oji

Pirmą kartą per penkiasdešimt septynerius gyvenimo metus sutikau Naujuosius metus viena. Užsisakiau kinų maisto, valgiau aštrią vištieną su makaronais ir žiūrėjau per televizorių praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio filmą, kuriame vaidino Duglas Ferbenksas jaunesnysis. Dabar tokių filmų tikrai nebekuria. Prieš vidurnaktį atsinešiau sau vienai butelį naujamečio šampano. Ir praėjus kelioms minutėms po dvylikos jau gulėjau lovoje, galvodama vien tik apie Stivą.

Po šešerių metų prisiminimai nėra tokie skausmingi kaip pradžioje. Bet paskutinės mano vyro gyvenimo minutės iki šiol neduoda ramybės. Norėčiau žinoti, kas prabėgo pro jo akis, kai suprato, kad milžiniškas krovininis automobilis kirto geltoną liniją ir lekia tiesiai į jį. Negaliu liautis galvojusi apie tai, ar paskutinės jo mintys buvo skirtos vaikams, ar man. O gal tų kelių sekundžių užteko tik panikai ir baimei. Mėginu įsivaizduoti jo neaprėpiamą siaubą, kai suprato, jog bus sutrėkštas. Pasak liudytojų, jis darė viską, kas įmanoma, kad išvengtų susidūrimo. Bet paskutinę sekundę turėjo susitaikyti su kraują stingdančiu siaubingu suvokimu, jog nieko nebegalima padaryti. Tūkstančius kartų išgyvenau kartu su vyru jo paskutines gyvenimo minutes. Smūgio garsą – metalo džeržgesį, dūžtančius stiklus, padangų cypimą, jo riksmą.

Dėkui Dievui, jis mirė akimirksniu.

Gulėdama lovoje prisiminiau paskutinį kartu su juo praleistą rytą taip aiškiai, tarsi tai būtų nutikę vakar, o ne prieš šešerius metus. Balandžio dvidešimtoji buvo tokia pat įprasta diena kaip daugelis kitų. Mudu atsikėlėme ir pradėjome rengtis ruošdamiesi į darbą. Jis padėjo man užsisegti vėrinį ir nepraleido progos kyštelėti ranką po megztuku. Kol gaminau pusryčius, Stivas skutosi. Sėdėjome vienaspriešais kitą ir plepėjome apie ryto naujienas. Kai pakilauvažiuoti į ligoninę, jis pabučiavo mane atsisveikindamas. Prisimenu, pasakė, kad į darbo pabaigą jo laukia susirinkimas, tad gali vėluoti vakarienės.

Po valandos mano universiteto laikų mylimasis ir sutuoktinis, su kuriuo pragyvenome trisdešimt vienus metus, gulėjo negyvas. Nuo to laiko gyvenimas pasikeitė. Jis niekada nebus toks kaip anksčiau. Vis dar stengiuosi įsisąmoninti, kad Stivas skubiai neįžengs pro laukujes duris, švytėdamas žavia šypsena. Net ir dabar miegu dešinėje lovos pusėje. Stivo pusė lieka neužimta. Pastarieji trys mėnesiai buvo įtempti. Kai Eimė paskambino pranešti, jog Džeką perkelia į Talsą ir aš būsiu atskirta nuo dukros ir anūkų, supratau: bus sunku. Bet neįsivaizdavau, kaip sunku. Laikas, praleistas su Endriumi ir Ane, padėjo neprarasti sveiko proto netekus Stivo. Man taip jų stinga! Negana to, kad duktė su šeima persikėlė į kitą valstiją, dar ir Brajenas nusprendė išsikraustyti iš namų ir gyventi savarankiškai. Mano sūnus sugeba pasirinkti tinkamą laiką.

Jis gavo puikų darbo pasiūlymą ir aš nepriekaištauju, kad priėmė jį tą pačią minutę. Vis dėlto turiu pripažinti: norėjau, kad tai nutiktų ne taip greitai. Nebuvo lengva leisti jam išvažiuoti ir išsaugoti šypseną veide. Viena vertus, džiaugiuosi, kad jis laimingas ir susikūrė gyvenimą Orindžo apygardoje. Kita vertus, liūdna, jog jis gyvena taip toli nuo Gluosnių giraitės miestelio. Pora valandų kelio – nedidelis atstumas, bet aš pažįstu sūnų. Jį gerokai labiau domina asmeninis gyvenimas nei našlės motinos lankymas. Taip ir turi būti, bet vis tiek jaučiuosi pamesta. Pirmiausia Eimė, Džekas ir anūkai, paskui Brajenas – ir akimirksniu likau viena. Iš tikrųjų viena.

Suprantu, kodėl atsiguliau su mintimi apie Stivą. Visos mano pramogos liko praeityje. Net šampanas nepadėjo užmigti. Po valandos lioviausi stengusis. Kiūtojau tamsoje apsiklojusi kojas megztu vilnoniu apklotu ir mąsčiau apie ateitį. Per šventes laikiausi šauniai, elgiausi taip, tarsi gerai jausčiausi būdama viena. Nenorėjau, kad vaikai žinotų, kaip man beviltiškai liūdna. Brajenas buvo atvažiavęs per Kalėdas, bet norėjo aplankyti draugus. Be to, turi naują merginą. Norėčiau žinoti, kada tas mano sūnus ves ir surimtės. Tikiuosi, pradėjęs gyventi savarankiškai, jis per žingsnį priartėjo prie to. Na, bent taip sau sakau. Mudvi su Eime pasišnekėjome, bet trumpai, nes skambino ji, o aš žinojau, kad tik vienam šeimos nariui dirbant ir mokant didžiulę paskolą už namą jiems tenka riboti biudžetą. Žinoma, galėjau atskambinti, bet Kalėdų rytą jie buvo apimti karštligiškos skubos: vaikai kaip tik išpakavo dovanas. Atidėjau pokalbį vėlesniam laikui ir vis dar nepaskambinau.

Pati nutariau sutikti Naujuosius viena. Nors Šonas Džemisonas tarsi tarp kitko pasiūlė pavakarieniauti kartu. Deja, šis gydytojas į viską, išskyrus darbą, žiūri lengvabūdiškai. Neketinu suklysti užmegzdama santykius su vyriškiu, turinčiu mergišiaus reputaciją (nors akivaizdus jo dėmesys ir paglostė savimeilę). Beje, esu už jį vyresnė. Ne itin daug, šešeriais, na, galbūt septyneriais metais, tačiau to užtenka, kad jausčiausi nesmagiai… Šiaip ar taip, neketinu susitikinėti su juo. Pagrindinis mano argumentas, neskaitant amžiaus skirtumo – jis visiška nuoširdaus ir nepretenzingo Stivo priešingybė. Puikusis daktaras yra itin patenkintas savimi.

Vis dėlto jis įdomus vyriškis. Neatsisakyčiau su juo pasikalbėti, tik, žinoma, vien draugiškai. Nieko romantiško ar seksualaus. Tiesiog pašnekesys. Galbūt prie kavos puodelio ar vyno taurės. Galiausiai juk kiekvienas gali turėti dar vieną draugą.

Kalbant apie draugystę, kai Klerė, Džulija, Karena ir aš susitikome po paskutinės dienoraščio rašymo pamokos, nusprendėme pratęsti pažintį ir kiekvieną ketvirtadienį rauge pusryčiauti. Pasiūliau visoms pasirinkti po žodį ateinantiems metams. Po žodį, kuriuo vadovautumėmės, kuris padėtų sutelkti mintis. Po žodį, kuris atspindėtų, kas vykta mūsų gyvenime, ką norime veikti ir kuo būti. Nenumanau, iš kur kilo ši mintis. Galbūt perskaičius kokį straipsnį. Bet tai palietė mano jautrią stygą.

Karenai mintis patiko, bet ji jauna ir entuziastingai nusiteikusi dėl visko. Štai kodėl tokia smagi ir taip puikiai pritapo prie mūsų. Kiekviena suteikėme grupelei kažką savita ir dabar mes susijusios…

Praėjusį vakarą pradėjau mąstyti apie savo žodį, svarsčiau įvairias galimybes. Bet vis dar neradau tinkamo. Tai tas pats, kaip matuotis „Nordstromo“ prabangių drabužių tinklo progines sukneles. Man reikia tik vieno žodžio, kuris tobulai tiktų. Atrodytų kaip čia buvęs, nuostabus ir žadintų teigiamas emocijas. Mintys vis sukosi ratu – Stivas, mano darbas, Emė ir Brajenas. Ar mano metų žodis – meilė? Keitimasis? O gal koks kitas? Staiga netikėtai pagavau save galvojančią apie Loreną. Lorena – mano mažoji dukrytė, kurios man nebuvo lemta pažinti. Kūdikis, kurį taip trumpai telaikiau ant rankų. Per anksti atėjusi į šį pasaulį, ji mirė pirmą gyvenimo savaitę, beveik prieš trisdešimt šešerius metus. Kasmet per jos gimimo dieną Stivas atnešdavo man saulučių puokštę, norėdamas priminti, kad neužmiršo jos ir skausmo, kurį patyrėme mudu, jauni tėvai, praradę pirmagimę. Išties nesuprantu, kodėl susimąsčiau apie Loreną kaip tik dabar.

Nusprendusi kreipti mintis ne į praeitį, o į dabartį, sutelkiau dėmesį į tinkamo metų žodžio paieškas. Šiek tiek užtrukau, bet suradau vieną, kuris man pasirodė tinkamas. Mano žodis atėjo pas mane rymant sutemose, negalint užmigti, klausantis, kaip prosenelio laikrodis skaičiuoja minutes.

LAIKAS.

Man penkiasdešimt septyneri. Po trejų metų sukaks šešiasdešimt. Šešiasdešimt. Nesijaučiu priartėjusi prie šešiasdešimtmečio ir nemanau, kad elgiuosi kaip šešiasdešimtmetė. Vis dėlto tai tiesa, noriu tai pripažinti ar ne. Man visada atrodė, kad turiu tiek daug laiko įgyvendinti visus suplanuotus dalykus. Pavyzdžiui, svajojau užkopti į viršukalnę. Nežinau, kodėl. Gal tai man atrodė milžiniškas žygdarbis. Dabar suprantu, jog nekopsiu į kalnus, ypač šiuo gyvenimo tarpsniu. Manau, man vis mažiau lieka laiko rinktis. Be to, šiomis dienomis turiu įveikti kitas viršukalnes.

Pradėję trečią dešimtį, mudu su Stivu sudarėme sąrašą visų nuostabių dalykų, kuriuos ketinome nuveikti, ir egzotiškų atostogų, kurias planavome praleisti kartu. Ilgainiui įsisukome į vaikų auginimo rūpesčius ir kasdienybę. O svajones ir planus atidėjome tolimai ateičiai. Manėme, kad vis vien atrasime jiems laiko. Vieną gražią dieną, kitais metais ar dar kitais. Nesirengiu kartoti šios klaidos, todėl žodis „laikas“ man tinka. Noriu sąmoningai nugyventi kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Noriu pasirinkti teisingus planus ir svajones, kad likę metai teiktų pasitenkinimo. Kai tik apsisprendžiau dėl savo žodžio, akimirksniu pasijutau pavargusi ir kaipmat užmigau. Kadangi būdravau ilgiau nei iki dviejų, atsibudau vėlai. Pusryčius pasiruošiau tik po vidurdienio. Įsijungiau televizorių, kad palaikytų man draugiją. Nors futbolas niekada nedomino, tai buvo mėgstamas Stivo žaidimas. Tad pajutusi savotišką paguodą neperjungiau kanalo, rodančio tiesioginę transliaciją iš Ruoz Boulo 1. Kelias valandas galėjau apsimesti, kad vyras su manimi. Namai nebeatrodė tokie tylūs ir tušti.

Namai… Tai dar vienas dalykas, dėl kurio teks apsispręsti. Turiu priimti sprendimą, ar toliau juose gyvensiu. Man nereikia beveik tūkstančio kvadratinių metrų ploto, bet tai namai, kuriuos pirkome kartu su Stivu, kur išaugo mūsų vaikai. Turint galvoje, kad nekilnojamojo turto kainos padidėjo, aš sėdžiu ant pinigų maišo. Pinigų, kuriuos būtų galima investuoti kur panorėjus.

Kvaila laikytis įsikibus šios vietos. Namai puikiai tiko, kai Endrius ir Anė atvykdavo praleisti savaitgalio. Dviem padūkusiems vaikaičiams reikia visos erdvės, kokia tik jiems pasiekiama. Tada man tai nekliuvo, o ir kai Brajenas gyveno namuose. Mums reikėjo didelio namo, kad nesibaksnotume alkūnėmis, bet man… Tiesą sakant, reikėtų ji parengti pardavimui – peržiūrėti visus daiktus daiktelius, kurių pilna kiekviename kampe ir kertėje, tada išmesti per penkiasdešimt septynerius metus sukauptą šlamštą, bet tai mane ir stabdo.

Po Stivo mirties draugai patarė susilaikyti nuo lemiamų sprendimų dvylika mėnesių. Dabar pats laikas prisiminti šį gerą patarimą, nes išgyvenu antrą netektį. Praradau vaikus. Likau vienintelė Kenijon Gluosnių giraitės miestelyje.

Tačiau nesu visiškai vieniša. Čia tebėra mano draugai – visi tie, su kuriais susipažinau ištekėjusi, nors, panašu, mes susvetimėjome po Stivo mirties. Be to, čia gyvena naujosios mano draugės – moterys, su kuriomis susitikau dienoraščio rašymo kursuose. Esu dėkinga Sendei O’Del, kad patarė juos lankyti. Kaip tik to man ir reikėjo. Užsirašydama kiekvienos dienos mintis daug sužinojau apie save. Gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio būdama jaunesnė. Galbūt dabar būtų paprasčiau suprasti ir reikšti jausmus.

Mūsų mokytoja, anglų kalbos dėstytoja Suzana Morisei, gavo grupę paskutinę minutę. Deja, ji neturėjo supratimo, nuo ko pradėti, nors ir labai stengėsi. Tad daugiausia skatino mus skaityti ir komentuoti literatūrinius žurnalus. Buvo įdomu, bet nelabai naudinga. Dabar man atrodo, kad negalima išmokyti rašyti dienoraščio. Tai gali padaryti tik pati.

Rašydama dienoraštį supratau, kaip sunkiai išgyvenau Stivo netektį, kokia buvau sutrikusi. Man atrodė, kad per šešerius metus susidorojau su visu tuo, tačiau Eimės ir Džeko persikėlimas į vidurio vakarus, o paskui ir Brajeno išsikraustymas… Na, to per daug.

Keista, ar ne, kad dirbdama ligoninėje sugebu įveikti nuolatines kritines situacijas, bet vis dar jaučiuosi sugniuždyta dėl savo pačios gyvenimo įvykių?

Mudvi su Klere praleidžiame drauge nemažai laiko. Matyt, tai visai suprantama: ji neseniai išsiskyrė, o aš esu našlė. Klerės padėtis primena manąją prieš kelerius metus, kai pasibaisėjusi supratau, jog mano draugai gyvena poromis. Dauguma jų turi antrąsias puses. Klerė, kaip ir aš, suvokė praradusi ne tik vyrą, bet ir socialinių santykių pamatą, kuris subyrėjo kartu su santuoka. Nors jai aplinkybės susiklostė kitaip nei man, pasekmės – tokios pat. Vakarienės, kortavimas, net paprastas apsilankymas vakariniame kino seanse – visa tai, pasirodo, daroma poromis.

Praėjus keletui mėnesių po Stivo mirties pasijutau nutolusi nuo daugelio žmonių, kuriuos laikiau mūsų artimiausiais draugais. Mes turėjome visai mažai sąlyčio taškų ir aš nemačiau reikalo bendrauti.

Be to, buvo nejauku. Po avarijos žmonės nežinojo, apie ką su manimi kalbėti. Tiesą pasakius, nenorėjau, kad kas nors ką nors sakytų. Tetroškau būti išklausyta. Keletas draugių tai suprato.

Skirdamasi Klerė išgyveno sunkius laikus. Jai teko praryti karčią piliulę – prarasti žmones, kuriuos laikė draugais, ypač po visko, ką jai teko iškentėti dėl Maiklo. Galbūt reikėjo aptarti tai su advokate: kaip išsaugoti draugus. Kas liks kieno draugais?

Išties keista, kad mudvi su Klere išvis suartėjome. Esame labai skirtingos. Ankstesniame gyvenime, matyt, nebūtume parodžiusios nė menkiausio susidomėjimo viena kita. Šiuo metu Klerė kupina pykčio ir pagiežos, nors ir kovoja su tuo. Aš irgi vis dar jaučiu tam tikrą pyktį, tegu beveik susitaikiau su jį keliančiais įvykiais (kita vertus, vyras nepaliko manęs dėl kitos moters). Džulija ir Karena man taip pat patinka, bet Klerė atrodo artimiausia. Galbūt dėl vienatvės. Mes abi žinome, kas tai yra. Žmonės to negali suprasti iki galo, kol nepatiria patys.

Laikas. Tai turi būti geriausias mano gyvenimo laikas. Pasiekiau pavydėtinos karjeros. Kai pradėjau dirbti Gluosnių giraitės memorialinėje ligoninėje, nė nesvajojau, kad tapsiu jos valdytoja. Vaikai išaugo atsakingais žmonėmis. Mano santuoka buvo puiki. Saugau daugybę prisiminimų, kurie mane palaiko. Taip, turi ateiti geras laikas. Ir ateis – kad jau išmokau gyventi pasikliaudama savimi.

***

Liza žvelgė į telefoną ant darbo stalo, baimindamasi, kad jis suskambės. Pirmadienis prasidėjo prastai ir ji jau matė: ši pirmoji naujų metų savaitė bus neką geresnė nei gruodis. Kupina daugybės tokių pat problemų, su kuriomis ji susidūrė anksčiau. Ligoninei vis dar nepavyko pasirašyti naujos sutarties su

Slaugytojų profesine sąjunga. O trečiadienio popietę laukė susitikimas su valstybiniais sveikatos apsaugos inspektoriais. Be to, keletą kartų užklupo karščio bangos ir teko visą rytą gurkšnoti indišką čai arbatą su sojų pienu. „Ne pati geriausia metų pradžia“, – niūriai pagalvojo ji.

Pakilusi nusirengė švarkelį ir pasikabino ant pakabo. Tada atsisegė baltos šilkinės palaidinės viršutinę sagą ir atsiraitojo rankoves iki alkūnių. Paėmusi nuo stalo popierių pluoštą pradėjo vėduotis liepsnojantį veidą ir stabtelėjo užmesti akį pro šešto aukšto langą į automobilių stovėjimo aikštelę apačioje.

– Kaip matau, užklupau tave pačiu laiku, – pasigirdo sodrus vyriškas balsas, kurį Liza akimirksniu atpažino.

– Daktare Džemisonai, – skambiu dalykišku tonu atsiliepė ji.

Jis retai atvykdavo į Gluosnių giraitės memorialinę ligoninę. Didžiąją pacientų dalį priimdavo Lorelhorsto vaikų ligoninėje, kur rūpinosi daugiausia neišnešiotais kūdikiais. Šonas Džemisonas – puikus pediatras, bet ne veltui užsitarnavęs įnoringo, nekantraus ir arogantiško žmogaus reputaciją. Arogancija pasireikšdavo ir bendraujant su moterimis. Liza negalėjo prikibti prie jo profesinių gebėjimų, bet kalbant apie santykius su personalu jam praverstų keletas emocinės brandos pamokų.

– Baik, – prabilo jis gundomu balsu, – mudu pažįstame vienas kitą gana seniai, vadink mane Šonu.

Liza nuėjo prie stalo ir vėl atsisėdo, mostelėjusi jam pasekti jos pavyzdžiu.

– Kuo galiu padėti?

– Tai daugiau mandagumo vizitas, – atsiliepė ji ir atsainiai įsitaisė ant artimiausios kėdės, užmetęs koją ant kojos. Tada atsipalaidavo, atsilošė, tarsi būtų nusiteikęs ilgam vizitui. – Užsukau pasižiūrėti, kaip laikaisi.

– Esu užsiėmusi, – skubiai išbėrė ji, galvodama, kad neturi laiko plepalams, kitaip nei jis.

Šonas nekreipė dėmesio į nesvetingą priėmimą.

– Kaip atšventei Naujuosius?

Štai apie ką kalba. Juk jis kvietė ją sutikti juos kartu – na, lyg ir kvietei. Tai buvo pasiūlymas užmegzti santykius, kvietimas su seksualine užuomina ir ji nedelsdama atsisakė. Nors našlavo šešerius metus, retai išsiruošdavo į pasimatymus. Jeigu ją tai būtų dominę, progų būtų pasitaikę. Bet nedomino.

– Puikiai praleidau vakarą. O tu?

Iš Šono reakcijos Liza suprato, kad moterys nedažnai jį atstumia. Žinoma, ją buvo pasiekę gandai apie daktarą Džemisoną. Aukštą, šviesiaplaukį, prakaulaus veido neabejotinai įspūdingą vyriškį. Moterys nuo dvidešimties iki šešiasdešimties laikė jį panašiu į aktorių Harisoną Fordą. Protingas, dailus, turtingas ir nevedęs vyras turėjo metams nepavaldaus žavesio. Ligoninėje nuolat sklandė gandai apie jį. Ne viena slaugytoja tapo jo kerų auka. Šonas Džemisonas, išsiskyręs prieš dešimt metų, regis, laikė save vertingu prizu. Jis niekada ilgai nesusitikinėjo nė su viena moterimi ir Lizai nepatiko jo arogantiškas požiūris į meilės nuotykius. Taip pat ji nepritarė jo netinkamam požiūriui į personalą.

Liza sutiko Stivą universitete ir, nors pasitaikė gerų bei blogų dienų, kaip būdinga visiems ilgalaikiams santykiams, jie sukūrė darnią ir tvirtą šeimą. Taigi ji nesidomėjo trumpalaikiais meilės romanais, nesvarbu, koks žavus ar turtingas būtų vyras.

Šono dėmesys ją sutrikdė, nors niekada nebūtų leidusi jam to pastebėti. Kiek žinojo, jis paprastai susitikinėdavo su jaunesnėmis už save moterimis. Kad ir kaip Liza rūpinosi išvaizda ir laikėsi dietos, neatrodė kaip gerai išsilaikiusi trisdešimtmetė. Kartą Stivas švelniai pajuokavo, kad jos smėlio laikrodį primenanti figūra pradėjo rodyti valandą ir dešimt minučių. Ji kiekvieną sykį nusišypso tai prisiminusi.

– Naujuosius metus sutikai namuose, tiesa?

– Taip, – prisipažino ji ir susikryžiavo rankas, rodydama jam, kad neketina atvirauti apie asmeninį gyvenimą. – Bet, kaip minėjau, puikiai praleidau vakarą.

– Viena?

– Man patinka savo pačios draugija, – atkirto ji ir pakilusi įsirėmė rankomis į vyšninės spalvos stalo kraštą. – Deja, privalau nutraukti pašnekesį – po dešimties minučių turiu susitikimą.

– Esu pasirengęs dar kartą pakviesti tave į pasimatymą.

– Dėkui, ne.

Jis šyptelėjo, nesutrikęs dėl atsisakymo, tarsi ne jis, o ji būtų daug praradusi. Tada atsistojo ir skubiai pasuko durų link.

– Šonai, – pašaukė Liza, pati šiek tiek nustebusi.

Jis stabtelėjęs pasitikinčiai nusišypsojo ir kilstelėjęs antakius pasidomėjo:

– Pakeitei nuomonę?

– Tiesą pasakius, ne, – tarė ji, žinodama, kad dėl tam tikros priežasties nenori, jog šis pokalbis baigtųsi taip kaip ankstesni.

– Ne? – pakartojo jis ir vėl kilstelėjo antakius su lengva apsimestine nuostaba.

– Jau antrą kartą tu užsuki pakviesti manęs į pasimatymą.

Jis nutylėjo.

– Aš antrą kartą atsisakau, – priminė ji. – Įdomu, ar paklausei savęs kodėl.

– Man ir taip aišku, – burbtelėjo jis. – Tu bijai.

– Ne tik.

Jis lengvabūdiškai trūktelėjo pečiais ir, rodos, be žodžių ištarė: „Nedidelė bėda.“ Daugybė moterų noriai priims jo kvietimą.

– Atsisakiau dėl tavo požiūrio.

Pirmą kartą per visą jų pažinties laiką Šonui, regis, pritrūko žodžių.

– Nesu kokia mergšė, kurią gali įsivilioti į lovą. Gal tai tau ir naujiena, bet tarpusavio santykiai yra kai kas daugiau nei vyro ir moters ryšys miegamajame.

Jis žvelgė į ją taip, tarsi drąsintų tęsti.

– Laikau tave vienu geriausių valstijos pediatrų, – toliau kalbėjo ji. – Vertinu tavo kaip diagnostiko ir gydančiojo specialisto gebėjimus, matau, koks būni su vaikais. Labai gerbiu tave kaip profesionalą. Bet tavo elgesys su dauguma ligoninės darbuotojų man atrodo nepriimtinas ir visiškai nežavi.

– Ar čia išsamus atsakymas, kodėl nenori su manimi susitikinėti? – paklausė Šonas, vos tramdydamas susierzinimą.

– Tiesą sakant… Norėčiau geriau tave pažinti.

Jo žvilgsnis išdavė, kad jis abejoja, ar galima ja tikėti.

– Keistas būdas apie tai pasakyti.

Nors Šonas nudavė abejingą, Liza suprato užgavusi jo savimeilę.

– Įtariu, kad nori ne tik atkreipti į save dėmesį, –pasakė ji.

– Puiku. Tai tavo ar mano namuose?

Liza vos nesudejavo. Jis praleido pro ausis jos atsisakymą! Atidariusi duris ji ramiai tarė:

– Kai pradėsi vertinti mane kaip protingą, brandžiąmoterį, kurios profesiniai interesai atitinka tavuosius, pranešk man. – Liza atsišliejo į atvirų durų staktą. –

Dabar tik veltui gaišti laiką.

– Abejoju, – atkirto Šonas ir, žingtelėjęs atgal, palietė lūpomis jos skruostą. – Paskambink, kai būsi pasirengusi aštriems pojūčiams.

Liza išplėtė akis. „Pamiršk tai, daktare, – pagalvojo ji. – Man pakanka aštrių pojūčių nagrinėjant personalos kundus dėl tavo elgesio.“

Kai kurie žmonės niekada nepasimoko.