Читать книгу Būk mano, Andželika - Дэни Коллинз - Страница 3

Pastato apsaugos darbuotojai Andželikai Sauveterei pranešė, kad pas ją atvyko Kasimas ibn Nouras, Zamairo princas.

Ji klestelėjo į kėdę neturėdama jokio noro susitikti su nepažįstamu vyru. Tik ne šiandien.

– Žinoma. Palydėkite jį į mano kabinetą, – paliepė trumpai. Privalo priimti svečią.

Hasna minėjo, kad viešėdamas Paryžiuje jos brolis norės su ja susitikti.

Andželika nenutuokė, kodėl nuotakos brolis pageidauja susitikti su nuotakos suknelės dizainere, tačiau greičiausiai jis ketino nustebinti seserį. Tad kažin susitikimas užtruks ar bus nepakenčiamas. Diena su princese Hasna ir jos mergvakaris nebuvo nepakenčiami. Tiesą sakant, buvo smagu.

Buvo daug žmonių ir triukšmo, o Andželika intravertė. Apie tai kam nors užsiminus, visi jai tvirtindavo: Juk nesi drovi! Būdama mergaitė buvo itin drovi, tačiau dėl siaubingai susiklosčiusių aplinkybių teko įveikti baimes. Dabar ji gali dirbti pilname žmonių kambaryje, nors giliai širdyje ją tai vis dar smarkiai baugino.

Laukė tos dienos, kai sesuo Trela bus pasirengusi tapti Dvynių namų veidu. Keista taip galvoti, juk jų veidai vienodi. Dažydamasi lūpas Andželika pripažino sau, kaip stipriai trokšta, kad Trela susitiktų su naujais klientais, nuotakų broliais ir rengtų tokias šventes kaip ta, kurioje šiandien priiminėjo svečius.

Ji troško, kad Trela pasveiktų.

Bet nespaus. Pastaraisiais metais Trela, stengdamasi įveikti fobijas, padarė nemažą pažangą. Ji buvo pasiryžusi dalyvauti Hasnos ir Sadiko vestuvėse ir vis dar laikėsi sau duoto pažado.

Taip ir bus, – patikino save Andželika.

O kol kas… Ji pasukiojo galvą, kad nuslopintų įtampą, surakinusią kaklą, kai teko dirbti ilgas valandas derinant paskutines vestuvių detales.

Bent drabužiai atrodo nepriekaištingai. Jos ir Trelos kurtas šilkinis audinys nesiglamžė.

Andželika pakilo žvilgtelėti į savo atvaizdą kabineto kampe stovinčiame veidrodyje. Juodos kelnės gulė nepriekaištingai, lengvas švarkelis siuvinėtais kraštais suplevendavo kiekvieną kartą sujudėjus, sidabrinė palaidinės spalva tiko prie veido. Makiažas vis dar puikus, tik šukuosena išsidraikiusi.

Andželika skubiai ištraukė smeigtukus, perbraukė pirštais plaukus ir ant pečių paskleidė ilgas rudas sruogas. Pernelyg kasdieniška?

Į duris pasibeldė apsaugos darbuotojas ir Andželika nebespėjo susikelti plaukų į kuodą. Atidarė duris.

Bemat pasijuto, lyg stovėtų po vidurnakčio dangumi, apšviestu žvaigždžių ir šiaurės pašvaistės, o mėnulis atrodė didesnis ir ryškesnis, nei saulė kada galėtų tapti.

Jautėsi apakinta ir turėjo pasistengti neišsiduoti, bet, jei atvirai, prieš ją stovintis princas buvo nuostabus. Tamsios akys atrodė beveik juodos, nors iš tiesų buvo tamsiai rudos. Tobulas veidas, tiesi nosis ir tvirta žandikaulio linija. Burna… apatinė lūpa neabejotinai erotiška.

Kūnas šaltas ir tvirtas kaip deimantas. Jo šalis garsėjo neįtikėtinu konservatyvumu, tačiau ant juodų trumpai kirptų plaukų galvos apdangalo nebuvo. Jei Andželikos neapgavo akys, po tobulai pasiūtu vakarietišku kostiumu slėpėsi puikiai ištreniruotas kūnas.

Ji nurijo seiles. Mąstyk, Andželika.

– Jūsų šviesybe. Andželika Sauveterė. Prašau užeiti.

Ji neištiesė rankos, nes Zamaire moterims toks elgesys nederamas.

Bet jis ištiesė. Paryžiuje toks vyro elgesys šiek tiek peržengia ribas.

Andželika paspaudė stiprią plaštaką ir visas jos kūnas krestelėjo. Skruostai nukaito. Panašu, kad svečias tai pastebėjo ir tai tik dar labiau vertė kaisti. Andželikai nepatiko būti tokiai nuspėjamai.

– Labas. – Ne Ačiū, kad sutikote susitikti arba Vadinkite mane Kasimu.

– Ačiū, Morisai, – sukuždėjo paleisdama sargybinį ir atsikrenkštė. – Viskas gerai.

Likusi viena su nepažįstamu vyru arba moterimi Andželika elgdavosi itin apdairiai, tačiau ji nebijojo princo dėl jo ryšio su Hasna ir Sadiku. Jei princas organizuotų ką nors nusikalstamo, vis tiek visas pasaulis jam paklustų ir Andželika neįstengtų pasipriešinti.

Be to, ant jos pakabuko buvo įtaisytas pavojaus mygtukas.

Beje, buvo panašu, kad ji tuoj iš tikrųjų pradės panikuoti. Širdis plakė sparčiau, skrandyje susimezgė mazgas. Kūnas skleidė įspėjamuosius signalus. Vos prieš kelias sekundes jautėsi išsekusi, bet pakako vieno tvirto rankos paspaudimo, ir pasijuto ne tik kupina energijos, bet ir keistai pažeidžiama.

Jaudinosi lyg mokinukė, o tai jai nebūdinga. Augdama su dviem užsispyrusiais broliais išmoko atlaikyti stiprią vyrišką energiją.

Niekada to nepatyrė. Jautė pavojų užsidarydama viena su tuo vyru kabinete. Ne tokį pavojų, kurio norėtų išvengti, labiau vidinę riziką. Tarsi būtų išliejusi jausmus eilėmis ir dabar lauktų viešo teismo.

– Prašau sėstis, – pakvietė rodydama į pokalbių erdvę už sienos. Šiame kambaryje nebuvo didelių langų su vaizdu į Paryžiaus panoramą, tačiau tai vis tiek buvo viena mėgstamiausių vietų, nes čia ji pasislėpdavo nuo pasaulio. Andželika daug laiko praleisdavo savo dvigubo stalo pusėje arba prie eskizų lentos.

Trelos pusė būdavo tuščia. Ji namie, Ispanijoje, bet jos čia dažnai dirbdavo kartu paskendusios tyloje.

– Ką tik išviriau kavos. Ar norėtumėte?

– Ilgai neužtruksiu.

Gera žinia. Ji per stipriai reagavo į princo apsilankymą, tačiau išgirdusi jo žodžius nusivylė. Kaip keista! Ji stengėsi išlaikyti emocinį atstumą tarp savęs ir kitų žmonių. Jei nesistengtų, pasaulis ją įveiktų, bet pakako tik kartą svečiui apsižvalgyti asmeninėje jos erdvėje, ir Andželika pasijuto nuoga ir pažeidžiama. Matoma. Pastebėjo, kad laukia jo pritarimo.

Neatrodė, kad princas pageidautų prisėsti, todėl ji prispaudė virpančius delnus prie kėdės, ant kurios paprastai sėdėdavo priimdama klientus, atkaltės.

– Ar norėjote aptarti kokias nors vestuvių detales?

– Tik tai, kad visas sąskaitas turėtumėte siųsti man, – jis žengė į priekį ir ant Trelos stalo padėjo kortelę.

Andželika apsisuko, norėdama matyti, ką jis daro. Santūrus ir žavingas. Kas siuvėjas? Kostiumas – meno kūrinys, o pats vyras – moteriškąjį jos pradą in atitinkantis jang.

Princas sugavo jos žvilgsnį.

Slėpdama raudonį Andželika užsikišo plaukus už ausų.

– Jo didenybė jau tai pasiūlė ir jums nereikėjo vargintis. Tai vestuvinė dovana Sadikui ir princesei.

Princas pastebėjo, kaip familiariai ji taria Sadiko vardą, ir vos pakreipė galvą.

– Taip, Hasna minėjo. Bet norėčiau už viską mokėti aš.

Žvilgsnis buvo gana atviras, kad pajustum priešiškumą, atrodė, jog stengėsi sukelti konfliktą. Andželikos pulsas akimirksniu padažnėjo.

Kodėl jis toks nepalenkiamas?..

Ak, brangus Dieve! Juk jis nemano, kad ją ir Sadiką kas nors sieja?

Kodėl neturėtų taip manyti? Kaip skelbė laikraščių antraštės, ji permiegojo su puse Europos vyrų. Žinoma, tik tada, kai nevartodavo narkotikų ir nesipešdavo su modeliais.

– Sadikas senas mūsų šeimos draugas, – Andželika pasislėpė po šaltumo kauke, kurią užsidėdavo viešumoje, kvailai tikėdamasi, kad princas ja patikės. – Mes norime tai padaryti dėl jo.

– Mes, – jis prisimerkė.

– Taip, – Andželika nepapasakojo apie seserį ir ką jos šeima skolinga Sadikui už tai, kad jis grąžino jiems Trelą. Labiausiai jie brangino jį už tai, kad Sadikas niekada nesiekė garbės dėl savo poelgio. – Jei tai viskas… – ji aiškiai parodė, kad daugiau ta tema nesikalbės. – Turėčiau grįžti siūti jūsų seseriai kraičio drabužius.

§§§

Kasimas galėjo pasveikinti būsimą svainį turint gerą skonį. Andželika Sauveterė iš mažos mielos mergaitės išaugo į pritrenkiančią jauną moterį. Spinduliuojantis grožis kaustė dėmesį.

Ilgi rudi plaukai žvilgėjo ir vilnijo bangomis, o internete niekuo neišsiskiriančios pilkos akys pasirodė esančios užburiančios žalsvai rudos spalvos. Aukšta ir liekna lyg modelis, kuriuos pati rengė, auksinio atspalvio odą tikriausiai paveldėjo iš ispanės motinos.

Paparacai nedažnai nufotografuodavo merginą besišypsančią, o net ir pavykus tai padaryti ji atrodydavo kaip Monos Lizos kopija, patvirtinanti, kad jos venomis teka abejingo ir niekuo nesidominčio prancūzo tėvo kraujas.

Ir dabar ji taip žiūrėjo, tačiau kai pasitiko jį, atvirai šypsojosi. Merginos grožis užburiantis, Kasimas kurį laiką net pamiršo, ko atėjo. Užvaldė troškimas ją suvilioti.

Gal tokia asmenybė ir buvo priežastis, kad Sadikas taip įsimylėjo?

– Dėl pasiruošimo… Ar diena praėjo gerai? – Kasimas žinojo, kad šiandien turėjo būti paskutinis jo sesers ir pamergių suknelių primatavimas, taip pat ir kitų drabužių, skirtų Hasnos kraičiui. Viskas vyko pirmame šio pastato aukšte. Galiausiai drabužius supakuos ir išsiųs į Zamairą pasipuošti jau po mėnesio vyksiančiose vestuvėse.

– Paklauskite šiandien čia apsilankiusių moterų, nors visos išeidamos atrodė patenkintos. – Išpuikęs, bet domisi seserimi.

Viešbučio numeryje jis girdėjo, kaip visos sutartinai kartojo priėmimą buvus aukščiausio lygio – nuo drabužių iki gaiviųjų gėrimų ir vieno kąsnio užkandžių.

– Neatrodė, kad Hasna turėtų nusiskundimų, – nereikšmingai pastebėjo princas. – Būtent todėl noriu išvengti jos apmaudo, jei kartais netesėtumėte pažadų.

Su aukštakulniais Andželika atrodė aukšta. Ne tokia kaip Kasimas, bet aukštesnė nei daugelis jo pažinotų moterų, o išgirdusi jo žodžius ji tik dar labiau ištiesino nugarą ir tris kartus sumirksėjo. Lyg svarstydama, ką atsakyti.

– Mes jau tesėjome pažadus, – pataisė jį kiek malonesniu balsu, bet ne švelnesniu nei durtuvo ašmenys. Taikliai ir pavojingai. – Kodėl norite iš jos viską atimti?

– Galite nevaidinti pasipiktinusios, – patarė princas. – Aš neteisiu. Turėjau meilužių. Ateina laikas paleisti, ir dabar kaip tik išmušė jūsų valanda.

– Manote, kad esu Sadiko meilužė? Ir būdama jo meilužė pasisiūliau sukurti nuotakos suknelę ir kraitį. Ar nemanote, kad tai kiek per dosnus pasiūlymas kaip meilužei?

Andželika pakartojo žodį, kad parodytų, kaip stipriai ją įžeidė.

Jis susikišo rankas į kelnių kišenes ir pasisiūbavo ant kulnų.

– Labai dosnu surengti asmeninį priėmimą tokiai daugybei žmonių visame pasaulyje žinomuose išskirtiniuose mados namuose Paryžiuje. – Dalyvavo ne tik jo motina ir sesuo, bet ir Sadiko motina ir seserys, pusseserės ir draugės iš abiejų pusių.

Žinoma, šiandienos priėmimo kaina nebuvo tokia didelė, kad įstumtų į pavojų jo turtus. Jaunikio šeima taip pat galėjo viską apmokėti ir dar labiau papildyti Sauveterių kišenes, o kadangi sklido gandai, kad šeimos įmonė šią kvailystę įvardijo kaip meno renginį, Kasimas manė, kad Andželika savęs tikrai nenusiskriaudė.

– Jei ketintumėte neimti mokesčio tik už šios dienos renginį, nebesivarginčiau su jumis kalbėtis, – tarė Kasimas. – Bet vestuvinė suknelė? Žinau sesers skonį, – jis lengvai galėjo įsivaizduoti šešiaženklę sumą. – O kur dar kitų vestuvių svečių drabužiai? Įskaitant jaunikio ir nuotakos mamas?

– Sadiko tėvai ir seserys taip pat mūsų šeimos draugai.

– O pilna spinta naujutėlių drabužių Hasnai, kad galėtų pradėti naują vedybinį gyvenimą? – negalėjo patikėti Kasimas. – Taip pat nemokamai? Tai daugiau nei dovana šeimos draugui. Jei būčiau apie tai anksčiau išgirdęs, būčiau anksčiau pas jus apsilankęs.

Hasna nenutildama vis tauškė apie didžiąją dieną, bet argi jam rūpėjo smulkiausios detalės? Brolis džiaugėsi, kad sesuo teka iš meilės, linkėjo jai viso ko geriausio, tačiau puošmenos, maistas ir spalvos jam buvo nė motais. Kol paklausęs, kada turėtų tikėtis sąskaitos už suknelę, pastebėjo, kaip išaugo vestuvių biudžetas.

– Jei aš esu Sadiko meilužė, turėčiau reikalauti didelių komisinių už darbą! Būčiau pasakiusi jam, kad atvestų savo nuotaką ir atsilygintų už tai, kad prarasiu jo paramą, kuri, beje, man nereikalinga, – skardus Andželikos balsas skrodė orą lyg ašmenys. – Viskas buvo visai ne taip. Hasna nė nežinojo, kad Sadikas mus pažįsta. Ji užsiminė, kad mes jos svajonių dizaineriai, ir Sadikas slapta suorganizavo susitikimą, kad ją nustebintų. Tai nusprendėme neimti užmokesčio.

– Juokinga, kad šią ypač artimą draugystę… – Kasimas neslėpė paniekos, – …Sadikas slėpė nuo moters, su kuria susitikinėjo ne vienus metus ir prisipažino mylįs. Suprasčiau, jei jis taip jums atsimokėtų. – Kasimas nebūtų pakentęs tokio elgesio, tik ne tada, kai Hasna taip sunkiai kovojo dėl savo meilės ir sugebėjo jį įtikinti, kad Sadikas taip pat ją myli. Bet tada jis bent suprastų šį juokingą susitarimą.

– Ar kalbėjote apie tai su Sadiku? – rankas sukryžiavusi ant krūtinės šaltai metė Andželika. – Savo žodžiais įžeidėte ne tik mane, bet ir jį.

– Sadikas aiškiai nesugeba atlikti pareigų. Duosiu jam kelis patarimus po vestuvių.

– Aš nemiegu su Sadiku! Nemiegu su vedusiais ar susižadėjusiais vyrais.

– Esu tikras, kad vos tik paskelbė apie sužadėtuves, judu nustojote miegoti. Nuo tos akimirkos kiekvieną minutę žinau, ką jis veikia.

– Ar Sadikas žino, kad jį akylai stebite? Ar žino apie šiuos siaubingus įtarimus?

– Neteisiu jo, kad iki Hasnos turėjo meilužių. Visi taip elgiamės.

Šiaip ar taip, mintis, kad būsimas svainis miegojo būtent su Andželika, erzino. Kasimas nesigilino, kodėl jį taip veikė ši moteris ir kaip toks tylus vyras sugebėjo suvilioti ją. Kasimas apie Sadiką galvojo kaip apie protingą, bet ne itin tvirtą vyrą, kaip apie nuoširdų ir rūpestingą ir netgi beveik tokį patį naivų kaip Hasna.

Ši moteris stebinamai gyvybinga. Ji užgožtų tokį vyrą kaip Sadikas.

Tai tik paaiškina, kodėl Sadikas nesugebėjo visko galutinai užbaigti, nors turėjo tai padaryti.

– O aš… kas? – Andželika bedė pirštu. – Stengiuosi jį susigrąžinti aprengdama jo žmoną? Jūsų logika turi trūkumų, jūsų didenybe.

Akiplėšiškas elgesys nustebino Kasimą, tai taip neįprasta. Daugiausia įžūlių žodžių jis girdėdavo iš sesers ir dažniausiai ji tik lengvai jį erzindavo, nieko panašaus į tokį kandų elgesį.

Andželikos įžūlumas Kasimą ir jaudino, ir nervino. Akivaizdu, kad ji nenutuokia, su kuo turi reikalų.

– Kodėl ginčijatės? Siūlau sumokėti už darbą. Kuo labiau stengiatės nepripažinti tiesos ir pažadėti daugiau niekada su Sadiku nesimatyti, tuo labiau prarandu kantrybę ir gundausi nutraukti šį susitarimą, net jei pasmerkčiau Hasną kentėti.

– Jūs taip pasielgtumėte? – Andželika išsižiojo negalėdama patikėti. – Su savo seserimi?

Ji nenutuokė, kokių priemonių Kasimas imtųsi ar jau ėmėsi, kad tik apsaugotų šeimą.

Jis daugiau niekada nesileis įtraukiamas į jokias derybas dėl savo veiksmų. Vis dar skaudėjo širdį, ypač matant taip dažnai verkiančią Hasną, bet jis pasielgė tinkamai. Negailestingai.

Ir pasielgtų taip dar kartą.

Daugiau niekada nebenori matyti sesers, kenčiančios dėl sudaužytos širdies. Ji myli Sadiką ir šis bus ištikimas vyras, kokio ji ir tikisi. Jei tai reiškia, kad turės ieškoti naujos vestuvinės suknelės, tebūnie.

Kasimas be žodžių leido Andželikai suprasti jo sprendimą.

Ji stovėjo pakėlusi smakrą, per nosies galiuką žvelgdama tiesiai į princą.

– Tik turiu pripažinti, kad esu Sadiko meilužė, ir viskas bus pamiršta?

– Taip pat atsiųsti man sąskaitą ir daugiau niekada nesimatyti su Sadiku.

– Jūsų pinigus galėčiau paaukoti labdarai, – pastebėjo Andželika.

– Galėtumėte. Svarbiausia, kad skolos nebegalėsite panaudoti prieš Sadiką.

– O, pagaliau sužinojau tikrąją priežastį, – iš nuostabos ji mostelėjo rankomis. – O jau maniau, kad esu kvailiausia meilužė pasaulyje.

– Žaviuosi jūsų sumanumu, Andželika.

§§§

Kasimo lūpoms ištarus vardą nerami jos širdis pašoko ir prieš sunkiai nusileisdama apsisuko.

– Jau kreipiamės vienas į kitą vardu, Kasimai? – apgalvotas padavimas, ne toks, kaip žaidžiant tenisą su giminaičiais, kai turėdavo sutelkti jėgas į kiekvieną raketės mostelėjimą.

Šis vyras! Ji metų metus kūrė apsauginį skydą nuo pasaulio, o jis nubraukė jį tarsi voratinklį, versdamas reaguoti pačiu giliausiu lygmeniu. Tai siaubingai baugino.

Jo blakstienos suvirpėjo išgirdus ją tariant vardą.

Gerai.

– Neregėtas įžūlumas. Būk atsargi, Andželika.

Ji suleido nagus sau į delną, nebesivaldė. Buvo kandi, kad išlaikytų aiškų mąstymą. Priminė sau, kad ne kartą rengėsi tokioms deryboms. Jis manė, kad rankose laiko perlų ir šilko įkaitę, tačiau iš tikrųjų laikė peilį prie savo sesers kaklo kartu su skola, kurią jie skolingi Sadikui.

Andželika nenorėjo rizikuoti vestuvėmis arba tapti ilgalaikių padarinių priežastimi.

Klausykis. Tai pirmas žingsnis, kurį ji sau priminė, kai ausyse ėmė daužytis pulsas. Tikriausiai Kasimui atrodė, jog jo neišgirdo.

– Išsiaiškinkime, – Andželika prisivertė kalbėti ramiai. – Manai, viską suplanavau tam, kad Sadikas liktų man skolingas?

– Gal ne finansiškai. Jo šeima gana turtinga ir įtakinga. Sugebėjai įtikinti mano seserį, kad ji nematytų tavo keliamos grėsmės, kad vėliau galėtum pasinaudoti Sadiku, kai tik jis tau galės pasitarnauti.

– Ar galiu paklausti, kas privertė manyti, kad esu tokia šaltakraujiška? Net interneto troliai nekaltina manęs tokiais dalykais. – Ji gera! Jos šeima nuolat kartojo, kad ji per gera.

– Jei būtų įvelti jausmai, atsisakytum šio užsakymo. Jei norėtum atpildo už sudaužytą širdį, nesistengtum taip įtikti Hasnai. Ne. Jau sakiau, kad turėjau meilužių. Suprantu išskirtinai praktiškas moteris. Tai investicija į ateitį. Priimu tai filosofiniu lygmeniu, bet tik ne tada, kai rizikuojama mano sesers laime. Šito negaliu leisti. Taigi, – Kasimas ryžtingai linktelėjo į ant stalo gulinčią kortelę. – Atsiųsk sąskaitą. Ir niekada daugiau su juo nebesusitik.

Princas lyg ir ruošėsi išeiti.

– Palauk! – Andželika metėsi į priekį ir suėmė jo ranką.

Jis sustingo, vos sekundei žvilgsnį nuleido į jos plaštaką ant savo rankos ir tada vėl pakėlė akis. Veide švytėjo pasipiktinimas, taip pat dar kažkas spindinčio ir ypač vyriško.

– Ar jau priėjome prie tokio familiarumo, Andželika? – jis pasisuko veidu į ją ir kita ranka suėmė jos delną.

Tarsi grobuonis paukštis staiga nėrė žemyn ir čiupo grobį nagais.

Nė vienas nesujudėjo, lyg laikas būtų sustojęs. Andželikos širdis daužėsi taip stipriai, jog ji beveik nebegalėjo įkvėpti oro.

– Dar nebaigėme kalbėtis, – balsas nuskambėjo skausmingai plonai. Žinojo, kad turėtų jį paleisti ir atsitraukti, bet Kasimo akyse spindintis vyriškumas ją pribloškė.

Andželika nebuvo kukli. Žinojo, kad yra graži. Tai viena priežasčių, kodėl fotoaparatų objektyvai taip dažnai ją stebėdavo. O vyrai į ją žvelgė neslėpdami geismo.

Nebuvo priežasties kaip nors reaguoti į apnuogintą šio vyro alkį. Bet ji reagavo.

Strėnas nutvilkė gyvuliška seksualinė srovė ir nuvilnijo karščio banga… Taip, abipusis geismas. Kasimas į ją žiūrėjo neslėpdamas susižavėjimo, kaip ir ji. Andželikos žvilgsnis nevalingai nusileido ant princo lūpų. Viduje sukilo ilgesys.

Jis nusišypsojo.

Ji žinojo, kad jis perskaitė jos mintis, ir tai jį pralinksmino. Tai privertė kentėti. Ji jautėsi nepatyrusi ir netašyta. Tokia jos egzistencijos bausmė, nes užvaldžius jausmams ji ne visada galėdavo save sustabdyti. Prisilietimas toks intensyvus, kokio jai dar neteko patirti. Fiziškai, protiškai, emociškai… Jis visiškai ją pavergė.

– Pokalbis baigtas, – vis dar laikydamas jos ranką tarė Kasimas. Karštas ir tvirtas delnas palietė juosmenį. Kita ranka stipriau suspaudė delną, prisitraukė artyn per pusę žingsnio. Įsakmiai, bet be prievartos. – Kita vertus, jei norėtum pradėti ką nors naujo…

Nereikia, – įsakė sau Andželika, bet jau buvo per vėlu. Jo burna leidosi prie jos ir ji nekantriai sutikdama prasižiojo.