Читать книгу Būk mano, Andželika - Дэни Коллинз - Страница 4

Kasimas žinojo, kaip naudotis itin seksualia savo burna. Jis nedvejodamas užvaldė Andželikos lūpas karštu bučiniu. Perbraukęs ranka jos pakaušį, užčiaupė ją drėgna burna ir velniškai gerai mylavo jos lūpas, tarsi turėtų į ją visas teises!

Andželika iš karto suprato, kad jis baudžia ją, tik be smurto. Norėjo jos atsako, norėjo, kad ji tirptų ir jam nusileistų, kad įrodytų, jog ir ją, ir visą šią situaciją valdo jis.

Jam puikiai sekėsi, jis prasmuko pro jos šarvus ir buvo pasirengęs ją užkariauti.

Sunkiai išmoktos savisaugos pamokos pravertė. Andželika mokėjo atremti bet kokią ataką puldama pati.

Ji bučiavo Kasimą su visu įsiūčiu, kurį jis anksčiau jai sukėlė, su visu nusivylimu, ją taip stipriai paveikusiu.

Ji nepriėmė jo bučinio. Ji prisitaikė. Žengė į jo erdvę, kad Kasimo kūno karštis prasiskverbtų pro jos dėvimą šilką ir nudegintų odą. Tada perbraukė dantimis jo apatinę lūpą ir sukišo pirštus į jo plaukus. Seksualinis agresyvumas jai ne prie širdies, bet kaip jis drįsta ateiti pas ją taip kaltindamas ir baugindamas?

Ar ji atrodo įbauginta? Argi?

Andželika jautė Kasimo nuostabą ir kylant įtampai jo vis labiau kietėjantį kūną.

Jo reakcija ją pasotino. Susijaudinimas vis didėjo, augo lyg banga, pakeldama nuo žemės, užliedama karščiu, įaudrindama odą ir sujautrindama visas erogenines zonas. Nugara išsilenkė ir Andželikos krūtys prisišliejo prie tvirtos Kasimo krūtinės. Pilvas trynėsi į jo kelnių užtrauktuką dar smarkiau kurstydamas juos abu.

Jo rankos suėmė tvirčiau, bučinys tapo dar intensyvesnis. Kasimas ne tiek valdė padėtį, kiek tik stipriau spaudė akceleratorių, kad jiedu dar smarkiau degtų aistros ugnyje. Rankos nuslydo nugara, valdingai apimdamos šilku apgobtą putlų užpakaliuką.

Jausmas buvo toks geras, o laikas ėjo taip greitai, kad Andželika turėjo trumpam atsitraukti, ji atsikvėpė ir išspaudė aimaną.

Kasimas suurzgė ir nuleido lūpas ant kaklo, suimdamas jos klubus ir prispausdamas prie savęs, neslėpdamas akivaizdžių ketinimų.

Andželika nesipriešino, jautėsi užvaldyta akimirkos. Buvo pratusi, kad ją arba vertina kaip trofėjų, arba garbina kaip deivę ant pjedestalo. Joks vyras jos nebučiavo taip, tarsi ne šiaip norėtų, bet iš tikrųjų geistų. Tai buvo tikra.

Žemiška ir gaivališka.

Gryna.

Andželika atlošė galvą ir leido plaukams laisvai kristi sruogomis ir galbūt taip ji pasidavė, bet ne jam. Pasidavė tam. Jiems. Ką jiedu kartu kūrė.

Andželika sumurmėjo kažką, kas nuskambėjo kaip užkeikimas, ir vyro lūpos atsitraukė nuo raktikaulio, nusileido ant nėriniuotos liemenėlės.

– Taip, – Andželika aiktelėjo, trokšdama, kad Kasimo lūpos apžiotų jos krūtį. Jautėsi tokia pilna ir kieta. Kai jo rankos pakilo prie krūtinės ir apvedė liemenėlės kraštą…

Palauk.

– Nereikia… – skubėjo sustabdyti Andželika, bet Kasimas jau suėmė sidabrinę pakabučio plokštelę, kad permestų papuošalą per petį.

§§§

Kasimas jau grimzdo į susijaudinimo liūną ketindamas pasimylėti su nepakartojamai aistringa moterimi.

Bet tada atsivėrė durys ir į vidų sugužėjo ginkluoti vyrai.

Širdis sprogo.

Kasimas slėpė Andželiką už savęs, bet ši pasipriešino.

– Man viskas gerai! – šaukė ji. – Orchidėja, orchidėja! Atsitraukite. Orchidėja!

Ji iškėlė rankas, tarsi taip galėtų atremti kulkas, ir stengėsi atsidurti priešais Kasimą, lyg galėtų apsaugoti jį švelnia, liekna figūra. Tačiau Kasimo kraujyje adrenalino buvo ne mažiau nei pas įsiveržėlius. Jis globėjiškai apsivijo Andželiką rankomis, o smegenys pavėluotai suprato, kad priešais save mato tuos pačius apsaugos darbuotojus, kurie jį čia palydėjo.

– Man viskas gerai, – vis dar virpančiu balsu tvirtino Andželika. – Atsitraukite. Kalbu rimtai, – ji pažvelgė į išsigandusį pusiau nuogą Kasimą. – Paleisk mane, kad galėčiau viską paaiškinti, – spustelėjo ranka jam petį.

Kasimas taip stipriai laikė ją apsivijęs rankomis, kad teko prisiversti atpalaiduoti raumenis.

– Man viskas gerai, – išsilaisvinusi iš princo glėbio dar kartą patikino apsauginius. Ji kuo aiškiausiai virpėjo. – Tai mano kaltė. Jis apžiūrinėjo mano pakabutį. Turėjau jį įspėti, kad būtų atsargesnis.

Apžiūrinėjo pakabutį? Ji išsitepusi lūpų dažais, skruostai ir krūtinė raudoni. Ją saugantys vyrai nekvaili.

Bet jie profesionalai.

– Antras lygis? – tarė vienas.

– Vandens lelija, ar jūs rimtai? – Andželika nuėjo prie skydelio ir kažką iš naujo nustatė. Atsidususi nužingsniavo prie stalo ir vis dar drebančia ranka pasiėmė išmanųjį telefoną. – Ačiū. Prašau grįžti į savo pozicijas.

Apsaugos darbuotojai įsidėjo ginklus į dėklus ir pasišalino uždarydami kabineto duris.

Paspaudusi telefono vaizdo skambučio mygtuką, ji išsitraukė servetėlę ir pasilenkė prie nedidelio veidrodėlio, kad nusivalytų lūpas.

– Užtruksiu tik sekundę, bet jei padarysiu…

– Oui1, – sudžeržgė vyriškas balsas.

– Bonjour2, Henri, – Andželika pakėlė telefoną, kad matytų ekraną. Vis dar jautėsi kažkur tarp apstulbimo ir gėdos, bet stengėsi drąsiai šypsotis pašnekovui.

Kasimas jautėsi priblokštas. Bučinys buvo toks smarkus ir malonus, jog jis galėjo galvoti tik kaip pratęsti nuo tos vietos, kur jie baigė. Padėk ragelį.

– Je m’excuse