Читать книгу Vesiu tave, Sinija - Дэни Коллинз - Страница 3

Atidarydama klinikos laiptinės duris, Sinija Vaitli vos neparbloškė viduje stovinčios moters. Išsiblaškiusi atsiprašė. Moteris pasirodė pažįstama, bet jei ir matė ją anksčiau, tai tikrai ne šioje klinikoje. Prisimintų tokią aukštą, tvirtą ir budriai aplinką stebinčią asmenybę.

Minutėlę. Ar ji apsaugos darbuotoja? Keista vieta sukinėtis. Gal dėl to ir atrodo pažįstama? Gal ji atpažino visai ne veidą, o elgesį? Pačios pastarieji dveji metai prabėgo su kiekvieną jos žingsnį stebinčiu asmens sargybiniu.

Jei moteris būtų kito paciento giminaitė, galėtų laukti patogiame klinikos laukiamajame. Galinis įėjimas skirtas žmonėms kaip Sinija – paranojiškiems klientams, sliūkinantiems į pastatą pro požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ir besiviliantiems, kad šis vizitas pas nėštumo specialistą liks griežtai konfidencialus.

Sinija net nebandė spėlioti, kokia įžymybė galėtų čia lankytis. Turėjo svarbesnių reikalų. Atvyko antrą kartą atlikti echoskopijos tyrimo ir patvirtinti įtarimus, kodėl pilvukas taip sparčiai auga.

Ne, griežtai atsisakė patikėti labiausiai tikėtina priežastimi. Reikėjo daug kuo pasirūpinti, kad išgyventų ateinančias dvidešimt dvi savaites, todėl turėjo pasistengti rasti laisvą rytą šiam tyrimui. Jei gydytojo įtarimai pasitvirtins, privalės pakeisti ateities planus.

Dvyniai? Tikrai? Ne. Daugelis nėštumų nėra paveldimi, netgi jei pastoji nuo identiško dvynio, be to, ji manė, kad tik motina gali perduoti šį geną. Tėvas iš identiškų dvynių poros, turintis dvi jaunesnes identiškas dvynes seseris, to padaryti tikrai negali.

O gal gali?

Henris darydavo ką tik panorėjęs. Sinija tuo buvo tikra.

Dar kartą pažvelgusi į prie durų stovinčią moterį mėgino sau įteigti, kad nepasiilgo nei jo arogancijos, nei jo paties, nei nuolat asmens sargybinių stebimos kasdienybės.

Bet kodėl tada rytais peržiūrėdavo visas paskalų svetaines internete, perskaitydavo net menkiausias aptiktas skiltis, kur šmėžuodavo Henrio vardas? Kankindavosi skaitydama apie Henrio pasimatymus su vis naujomis moterimis. Bent jau nedaug buvo apie tai rašoma. Visą dėmesį susirinkdavo Ramonas, jo brolis dvynys. Jis dažnai lenktyniaudavo, o pergales aistringai švęsdavo su vis kitu modeliu.

Nors straipsnių spaudoje buvo apstu, Sauveteriai vertino privatumą. Dar būdama su Henriu, Sinija pastebėjo, kad vos tik kas nutikdavo kuriam nors šeimos nariui, Ramonas visada sukeldavo didesnį sąmyšį, tyčia patraukdamas žurnalistų dėmesį į save.

Su Henriu jie išsiskyrė prieš du mėnesius. Ši žinia jau pasenusi. Dabar turbūt stengiasi pridengti Andželiką.

Broliai lyg išprotėję saugojo jaunėles seseris. Ir tai visai suprantama, nes vaikystėje Trela buvo pagrobta. Šiomis dienomis viešumoje rodydavosi tik Andželika, ypač ji pagarsėjo užmezgusi romaną su Zamairo princu, tiksliau, jei tikėtume antraštėmis, su juo ir su Elazaro princu vienu metu.

Sinija susiraukė, galvodama, kad Andželikos ir Elazaro princo nuotraukoje kažkas ne taip. Joje ji regėjo Trelą, bet juk tai neįmanoma, ši viešumoje nesirodo. Sinija pati ją sutikusi buvo vos porą kartų.

Medicinos sesuo, pastebėjusi Siniją, dar kalbėjosi telefonu. Sinija, nors galvoje ir sukosi netvarkingos mintys, sveikindamasi pamojavo ir nusišypsojo. Stengdavosi negalvoti apie Henrį ir dvynius. Per daug bijojo svarstyti apie tokią galimybę, nebent būdavo neišvengiama.

Slaugė pirštu parodė administratoriui, kad atvyko Sinija. Šis linktelėjo ir nuskubėjo į kabinetą atnešti jos paciento kortelės.

Sinija atsirišo šalikėlį ir pradėjo sagstytis paltą, buvo malonu atsidurti sausoje ir šiltoje patalpoje, kai už lango, net ir vėlyvam Londono vasariui, nebūdingas bjaurus oras.

Už nugaros netikėtai atsidarius apžiūros kabineto durims, Sinija skubiai pasitraukė į šalį ir atsisuko.

– O, atsiprašau, – tarė moteris.

– Tai aš kalta, – pradėjo Sinija, bet, atpažinus modelio figūrą ir aristokratiškus veido bruožus, išsprūdo: – Dieve mano! Kaip tik apie tave galvojau!

– Sinija! – nusišypsojo Andželika ir abi moterys apsikabino tarsi seniai viena kitos nemačiusios seserys, su meile ir gerokai per stipriai, atsižvelgiant į Sinijos padėtį.

Pavėluotai supratusi, ką Andželika čia veikia, Sinija net kelias ilgas sekundes negalėjo atsigauti iš nuostabos.

Pajuto, kaip, prisiglaudusi prie po drabužiais paslėpto jos pilvuko, Henrio sesuo įsitempia.

Nesakyk jam, meldė mintyse.

Jos atsitraukė viena nuo kitos. Sinija žinojo, kad jos veide atsispindi sąmyšis, o tai baisu, nes ji laiminga dėl savo kūdikių, laiminga matydama…

– Dieve mano, – sukuždėjo Sinija. – Maniau, kad tu – Andželika.

Ji visada atskirdavo dvynes. Tik dėl nustebimo ir netikėto susidūrimo sumaišė Trelą su Andželika. Trela niekada nepalikdavo namų Ispanijoje be vieno iš šeimos narių palydos.

Ar tai reiškia, kad čia yra ir Henris? Sinija budriai apsižvalgė aplink, bet pastebėjo tik apsaugos darbuotoją.

Žinoma, štai kodėl sargybinė pasirodė pažįstama. Matė ją, kai lankėsi Sus Brazos, Sauveterių šeimos namuose Ispanijoje. Kad čia Trela, Sinija suprato vien tik dėl jai vienai būdingo elgesio, niekaip kitaip seserų nebuvo įmanoma atskirti. Andželika, visai kaip ir Henris, būdavo atsargi, o Trela ir Ramonas spinduliavo šiluma.

Kiek vėliau Sinija susivokė – keista ne tik tai, kad Trela viešumoje be šeimos, bet ir tai, kad ji lankosi nėštumo klinikoje.

– O. Dieve. Mano.

Ką paprastai nuo žmonių besislepianti Sauveterių dvynė veikia Londone? Rankose laiko nėščiosioms skirtus vitaminus ir atrodo nepaprastai prasikaltusi? Kaip moteris, gyvenanti lyg vienuolė, kurią saugo tik moteriškos lyties sargybinės, sugebėjo pastoti? Henris pašėls sužinojęs!

Trela užkišo vitaminų buteliuką už nugaros ir prasižiojo kažką sakyti, bet pasigirdo tik silpnas mykimas.

Sinija buvo apimta tokios nuostabos, kad nė neabejojo – jos akys turbūt iššoko ant kaktos.

Matė, kaip suvokusi, kur ir kodėl jos abi yra, Trela prisimerkia. Kol kas Sinijos kraujospūdis buvo stabilus, tačiau kojos pradėjo drebėti, o galva taip užkaito, kad, atrodė, dega plaukai. Buvo beveik tikra, kad visas įkvėptas oras, išsisklaidydavo deguoniui nespėjus pasiekti plaučių.

– Ar viskas… gerai? – nedrąsiai paklausė Sinija. Tiksliai nežinojo, ką Trelai teko išgyventi, kai buvo pagrobta, bet vėliau ji bijojo vyrų. Bijojo daug ko.

Nepaprastai nuovoki ir savikritiška Trela isteriškai nusijuokė, o akyse aiškiai buvo galima įskaityti nusistebėjimą tuo, kur ji atsidūrė. Patraukusi pečiais mergina išsidavė, kad nėštumas neplanuotas, bet ir ne traumuojančių įvykių pasekmė.

– O tu? – džiaugsmingai paklausė ir kaipmat surimtėjo. Susiraukusi pažvelgė į Sinijos pilvą. – Ar tai?.. – apsižvalgė.

Henrio. Štai ko norėjo paklausti.

Sinijos akis užplūdo ašaros. Prašau, nesakyk jam, nebyliai maldavo.

Komedija ir tragedija kartu. Ir pati norėjo isteriškai nusikvatoti, bet garsas strigo gerklėje.

Trela ištiesino nugarą, kad taptų šiek tiek aukštesnė už Siniją. Nusibraukė tamsius banguotus plaukus.

– Apsimesime, kad nebuvome susitikusios, – ji stulbinamai graži dvidešimt penkerių metų moteris, tačiau dabar priešais ją stovėjo devynmetė mergaitė, slepianti pavogtą saldainį ir drąsiai apsimetanti, kad jo jos rankose iš viso nebuvo.

Sesuo, apie kurią Henris pasakodavo, prisimindamas jų vaikystę, neklaužada, kuri vesdavo jį iš proto, nes nuolat prisišaukdavo bėdų, o didysis brolis privalėdavo įsikišti ir viską sutvarkyti.

Sinija ir vėl panoro Trelą apkabinti. Net jei nugalėdama praeitį, apsisunkino sau ateitį, Sinija nepaprastai ja didžiavosi.

Iš visos širdies troško pasidalyti šia akimirka su Henriu, žinojo, kad, nuslūgus jauduliui, Trelos pagijimas jam bus kur kas stipresnė naujiena.

Arba ne. Jis visada perdėtai rūpinosi kiekvienu Sauveteriu. Visa atsakomybė už motiną ir seseris gulė ant jo pečių. Dėl to taip griežtai laikėsi įsitikinimo, kad pats niekada neves ir nesukurs šeimos.

Širdis prisipildė ilgesio, tačiau Sinija kaipmat jį užgniaužė. Ironiška, kad norėjo būti šalia, kai Henris sužinos apie sesers nėštumą, bet kartu suprato, kad įsius išgirdęs, jog ji nešioja jo kūdikį.

Iš pat pradžių pasakiau tau, kad niekada tavęs nevesiu.

Sinijos širdis vėl susitraukė ir ji pajuto skaudų dūrį. Atstumtoji.

– Panele Vaitli, – už nugaros išgirdo slaugės balsą. – Galiu jus priimti.

– Buvo gera susitikti, – Sinija kreipėsi į Trelą ir dar kartą skubiai ją apkabino. – Pasiilgau jūsų visų.

Su Henrio šeima ji bendraudavo internetu, tačiau po skyrybų vis tiek stipriai pajuto praradusi su jais ryšį.

– Paprašyčiau visiems perduoti linkėjimų, bet… – Sinija užsikirto.

Ją laikė tvirtos ir stiprios Trelos rankos. Sinija lėtai atsitraukė ir pakėlė smakrą. Ar jos kūdikis taip pat turės Sauveterių akis? Kūdikiai?

– Mudvi galime palaikyti ryšį, – Trela sąmoksliškai nusišypsojo, bet staiga susirūpino: – Ar galiu tau paskambinti? Norėčiau sužinoti, kodėl…

Sinija suvokė, kad nuo Henrio išsaugoti paslapties nepavyks. Ji tik norėjo prieš jam sužinant susiplanuoti ateitį, kad vyras nesijaustų įspraustas į kampą. Trelai ir pačiai nepavyks ilgai nuslėpti nėštumo nuo šeimos narių. Vos tik prasižios, netrukus visi sužinos ir apie Sinijos padėtį.

Bet jei yra galimybė bent šiek tiek tai atitolinti, kol spės susidėlioti mintis, sužinoti, kiek kūdikių laukiasi…

– Gal pavakarieniaukime, jei savaitės pabaigoje vis dar būsi Londone?