Читать книгу Vesiu tave, Sinija - Дэни Коллинз - Страница 4

1

Оглавление

Prieš dvejus metus…


Sinijai geresnis socialinis statusas buvo nė motais, tačiau to visada siekė jos kambario draugė Vera. Entuziastingai ir neatsiprašinėdama. Todėl gudriai iš savininko išviliojusi du bilietus į karščiausio naktinio klubo Londone atidarymą, prisispyrė, kad Sinija ją lydėtų.

– Pasakiau jam tavo titulą ir tik dėl to jis sutiko mus įsileisti, – tarė Vera.

– Titulą, priklausiusį mano prodėdei, kuris daugybę kartų buvo jo netekęs? Prodėdės niekada nebuvau sutikusi ir jis manęs net nepažintų…

– Gal šiek tiek perdėjau pasakodama, kokie judu artimi. Bet užsiminiau apie tavo senelės senovinę tiarą, o jo klube vyks vakarėlis gangsterių tema ir jis pageidauja, kad visi vilkėtų kostiumus, todėl sakė, kad galime ateiti persirengusios kaip aptarnaujantis personalas. Visai neseksualu, – Vera liūdnai suraukė nosį. – Tiesiog įsimaišysime tarp svečių. Pirmos atsidursime šokių aikštelėje.

Sinija nenorėjo eiti. Ji tik savaitgaliais galėdavo atitrūkti nuo darbo turto valdymo bendrovėje ir rasdavo laiko asmeniniam gyvenimui. Užsibrėžė tikslą ir susiplanavo, kad jį pasiekti turėtų rugsėjį. Jos laukė ilgas lyg mylia darbų sąrašas.

– Tu per daug dirbi, – sudejavo Vera. – Pažvelk į tai kaip į progą pasitrainioti tarp potencialių klientų. Ten bus susirinkusios visos garsenybės, elitas.

– Ne taip viskas veikia.

Kai Sinija apie Veros sumanymą papasakojo mamai, ši įžvelgė kiek kitokią galimybę.

– Neleisk man puoštis tiara ir tada aš galėsiu pasakyti Verai, kad nėra prasmės eiti.

– Nesąmonė. Iš spintos ištrauksime ir suknelę. Bus puiki proga jums abiem ištrūkti į viešumą. Beje, tau taip pat, – per dešimtąsias santuokos metines mama specialiai surengė trečio dešimtmečio stiliaus vakarėlį, kad galėtų pasipuošti senovine senelės tiara. Tai šventei taip pat pasisiuvo ypatingą, karoliukais siuvinėtą suknelę.

– Neatidavei man tiaros, kai norėjau ją parduoti, nes negalėjome sudurti galo su galu, bet leisi užsidėti einant į naktinį klubą? – šnairuodama į mamą paklausė Sinija.

– Tam ją ir laikiau, kad jūs, mergaitės, galėtumėte ja puoštis ypatingomis progomis. Eik. Pasilinksmink. Ten tikrai bus gražių vyrų.

– Turi mintyje turtingų vyrų? Prie baro jų neparduoda, mama.

– Žinoma, ne. Jų bus galima gauti dykai, – atšovė mama.

Sinija ir jos seserys ne veltui vadino mamą ponia Benet1. Ji nenuilsdama stengėsi rasti dukroms vyrus. Taip elgėsi taip pat ne be priežasties. Vaitlių šeima buvo išstumta iš aristokratų rato. Mėlyną kraują praskiedė ryškus, prasčiokiškas raudonas. Tačiau Milė Vaitli užsispyrusi siekė, kad dukros susirastų puikius sutuoktinius ir šeima grįžtų į didingas aukštumas, kuriomis mėgavosi prieš mirštant ponui Vaitliui ir prieš sugriūnant jo trapiam finansiniam kortų nameliui.

Iki tol jos rengsis gražiai, laikysis įsikibusios namų, reikalaujančių didžiulių investicijų, ir rodysis renginiuose, norėdamos pasauliui pasakyti, kad niekur nedingo.

– Drįstu pasakyti, kad ten rasi geresnių gerbėjų nei įprastai aplink tave besisukiojantys studentai ar padavėjai, – snobiškai nutęsė mama.

Joms tereikia vieno vyro giliomis kišenėmis.

Arba, kaip Sinija kartojo jau daugybę kartų, jos visos galėtų pradėti dirbti kaip ir kiti paprasti žmonės.

Dvi jaunesnės seserys Sinijos pasiūlymą palaikė piktžodžiavimu.

Prisila, viena jaunėlių seserų, dirbo modeliu. Graži, bet ne itin paklausi. Mokyklą baigė prieš dvejus metus ir nuo tada beveik nieko neveikė. Įtikinėjo visus, kad jai tereikia geresnių nuotraukų, naujų drabužių arba kitos šukuosenos ir karjera kaipmat įsivažiuos. Kirpėjos ar kitokie kursai ją tik pristabdytų.

Nelei, stulbinamai gražiai vakarėlių mergaitei, visiškai nereikėjo dirbti. Berniukai jau dabar pirko jai dovanas ir mama tikėjo, kad ji bus toji, kuri, atėjus tinkamam laikui, numes didžiausią masalą. Jei Sinijai per stebuklą pavyks išlaikyti Nelę mokykloje užtektinai ilgai, kad ši nepastotų ir sugebėtų išlaikyti egzaminus, vyresnioji sesuo neapsakomai džiaugsis.

Laimei, Dorė buvo protinga ir turėjo dešimteriopai daugiau ambicijų tuo pasinaudoti. Jauniausioji sesuo dirbo aukle, vos tik pakankamai suaugo, kad galėtų nušluostyti vaikui nosį, o dabar, kad ir kaip tam priešinosi jų motina, dirbo greitojo maisto užkandinėje. Niekam dar nė nespėjus suuosti, Dorė paslėpdavo uždirbtus pinigus ir dažniausiai laikydavo nuleidusi galvą į skaitomą knygą. Sinija buvo įsitikinusi, kad, jei jai kas nors nutiktų, jauniausioji sesuo išlaikytų namus ir pamaitintų visą šeimą.

Stengėsi neužkrauti Dorei tokios atsakomybės. Padėjusi mamai laimėti kovą dėl mokesčių grąžinimo ir kitų skolų, susijusių su tėvo nuosavybe, Sinija susidomėjo testamentais ir turto planavimu. Kilo karjeros laiptais, gaudavo padorų atlyginimą, jautėsi stabiliai ir mėgavosi intelektualiais iššūkiais.

Mama sakė, kad ji taip pat sėkmingai galėtų dirbti ir laidojimo paslaugų biure.

– Kad ir kas nutiktų, niekam neužsimink, kaip užsidirbi, – mokė Vera. – Nebent norėtum atbaidyti įkyruolius.

Sinija, priešingai nei Vera, visai nesiekė susirasti vyrą. Mamos nenoras dirbti nieko gero nedavė. Milė savo dideliame name priimdavo apsistoti universiteto studentus, taip sugebėdavo susimokėti mokesčius. Kai žmonės imdavo dėl to klausinėti, ši ekscentriškai gindavosi, kad taip elgiasi tik todėl, jog jai patinka būti apsuptai jaunimo.

Sinija prisiekė, kad stengsis niekada neatsidurti tokioje padėtyje. Ji jau dabar galėjo visiškai save išlaikyti ir, nors žinojo, kad įkurdama savo agentūrą labai rizikuoja, vis tiek siekė šio tikslo. Kitas žingsnis – tapti įkurtos įmonės direktore.

Stovėdama šalia Veros, besišnekučiuojančios su kukliu muzikantu ir nuobodžiu socialinės žiniasklaidos magnatu, Sinija svarstė, ką galėtų įtraukti į savo klientų sąrašą. Jas supo juokingai turtingi ir ne mažiau drovūs vyrai, kuriems, Sinijos nuomone, prakalbinti ir sukviestos tokios nenustygstančios moterys kaip Vera. Žvilgsnis klaidžiojo po vakarėlio, kuriame, ko gero, dalyvauja pirmą ir paskutinį kartą, svečių minią.

Naktinis klubas buvo įkurtas sename industriniame pastate iš plieno ir stiklo, patobulintas modernaus meno akcentais. Brangiausi gėrimai išpilstyti krištolinėse taurėse, kurias nešiojo uniformuoti barmenai. Pagrindinę salę buvo galima stebėti iš antro aukšto, todėl erdvė, nepaisant susirinkusių žmonių, stoviniuojančių nedidelėmis grupelėmis aplink šokių aikštelę arba sėdinčių žemuose minkštasuoliuose, atrodė bekraštė.

Šiąnakt stalai padengti aksominėmis staltiesėmis, o visa erdvė papuošta plunksnų girliandomis ir dirbtiniais kailiais. Naktiniams klubams įprasta prietema pakeista raudonomis šviesomis, kurios kiekviename kampe metė gundančius šešėlius, o veidams suteikė šilto spindesio. Didžėjus puikiai derino senąjį džiazą su šiuolaikine muzika, laiptus, vedančius į antro aukšto galeriją, sergėjo apsaugos darbuotojai. Atvykusios merginos tik akies krašteliu galėjo žvilgterti į ten nepaprastai prabangiai įrengtus privačius kambarėlius išskirtiniams svečiams.

Sprendžiant iš to, kad neįleidžiamos net ir kino žvaigždės ar kitos įžymybės, kambariai skirti tik labai turtingiems ir aukšto rango žmonėms.

Sinijos nedomino pinigai ir šlovė, bet ji mielai pasinaudotų jų, kaip galimų klientų, piniginėmis. Gaila, bet tokie turtuoliai nesikreipia į mažas agentūras, kuriose vis dar galima užuosti šviežių dažų kvapą. Nuo pat pradžių Sinija žinojo, kad nieko nelaimės iš šio vakaro, nepaaukodama kelių valandų ir mielo pasirodymo su prosenelės tiara. C’est la vie2.

Tada Sinija pamatė .

Tiksliau, juos. Sauveterių dvynius. Vyrus. Du vienodi nuostabūs vyriškiai pasirodė aikštelėje laiptų viršuje ir nužvelgė sausakimšą pagrindinę salę.

Sinijos pulsas sutriko.

Jautėsi apstulbusi, išvydusi juos savo akimis. Ir, žinoma, buvo smalsu. Ji buvo vienuolikos, kai pagrobė jų jaunėlę sesutę. Jau buvo didelė, kad kartu su visu pasauliu įdėmiai sektų visą istoriją. Jai tie įvykiai paliko neišdildomą įspūdį. Dar ir dabar galvodama apie pagrobimą jausdavo, kaip įsitempia, o širdis ima plakti sparčiau.

Šeimos vardas nuo to įvykio buvo linksniuojamas milijoną kartų įvairiausiuose žinių reportažuose ir paskalų žurnaluose ar internete. Štai iš kur Sinija žinojo, kad broliai tokie gražūs, nors ją nuo jų dabar skyrė atstumas ir blausiai apšviesta erdvė.

Abu vyrai po vienodomis juodomis fetrinėmis skrybėlėmis, šiek tiek pakreiptomis į kairę, turėjo vienodus tamsius plaukus, apkirptus beveik identiškai. Visi kiti susirinkę vyrai vilkėjo juodus dryžuotus kostiumus, ryšėjo raudonus kaklaraiščius ir nešiojosi smuiko dėklus, tačiau šie du vilkėjo juodus marškinius atraitotomis rankovėmis, mūvėjo kelnes aukštu liemeniu, prilaikomas baltų petnešų, ir ryšėjo siaurus baltus kaklaraiščius.

Ryškų įvaizdį pabrėžė tvirti pečiai ir siauri klubai, o trumpos kelnės traukė dėmesį prie juodų ir baltų batų. Atrodė kaip tikri seni ir pikti gangsteriai. Galingi ir įtaigūs, jokių papildomų atributų jiems nereikėjo. Žudė vienu akies mirksniu.

Abiejų veiduose švietė toks pats nuobodus atsainumas, vyrai susikišo rankas į kišenes ir nužvelgė kambarį.

Keista matyti, kaip jie sinchroniškai juda, Sinija stebėjo brolius, iki vienas jų sustojo. Beveik nepajudinęs galvos nukreipė akis žemyn, atrodė, kad pajuto jos žvilgsnį ir pažvelgė tiesiai į ją. Sinijos širdis keistai sutvinksėjo. Nusprendė, kad tik dėl to, jog taip gėdingai buvo sučiupta stebinti įžymybes. Ne kas dieną tarp daugybės roko žvaigždžių ir karališkosios šeimos narių galima bent akies krašteliu pamatyti Sauveterių dvynius. Sinija žinojo, kad, nepaisant jų reputacijos, jie tokie patys paprasti žmonės, ne tokie, dėl kurių jaudinamasi, tačiau ji vis tiek lyg apsvaigusi nenuleido nuo vyro akių.

Mama, štai ir mano turtuolis. Mintis prajuokino.

Vyras pakreipė galvą ir nežymiai linktelėjo. Vos pastebimas pripažinimas. Labas.

– Ką matai? – šnabždėdama Vera pasekė Sinijos žvilgsnį. – Ak, aukse mano.

Vyrai nusileido laiptais į šokių aikštelę. O Sinija liko stovėti, sunkiai rydama seiles ir stengdamasi atsigauti nuo, regis, visiškai nereikšmingo įvykio. Kodėl atrodo, kad venose stingsta kraujas?

– Turime su jais susitikti, – nerimo Vera.

– Ššš, – paprieštaravo Sinija, prisivertusi žvilgsnį vėl nukreipti į dainininką. Turėtų su Vera vaikščioti nuo vienos grupelės prie kitos ir šnekučiuotis. – Kam reikia dar vienos taurės džino su toniku?

Sinija uždraudė sau dar kartą atsisukti ir pasižiūrėti, ar vyras vis dar ją stebi. Kodėl turėtų? Bet jautėsi dygi ir perdėtai jautri, tarsi vidurinės mokyklos mokinė, stebinti į salę įžengusią savo pirmąją meilę.

– Jie prie baro, – Vera palinko prie draugės. – Atsistokime ten, kur jie galėtų mus matyti.

– Vera.

– Tik pažiūrėsime, ar pavyks pasisveikinti. Be to, tuoj visi veršis pasiimti gėrimų, nes bus skelbiamas tostas. Turėtume savuosius pasiimti dabar, galėsime išsinešti į lauką, kai šaudys fejerverkus.

Sinija ir Vera netrukus suprato, kad, besistengdamos prasibrauti arčiau dvynių ar baro, iriasi prieš srovę. Pasitraukė į saugesnę vietą laiptų apačioje ir atidžiai klausėsi klubo savininko sveikinimo.

Tiksliau, Sinija mandagiai stebėjo vakarėlio kaltininką, o Vera akivaizdžiai dairėsi naujo grobio.

Vera flirtuotų su bet kuo. Ji linksma, miela, graži ir turėjo iš koto verčiančią figūrą, viliojančią vyrus iš kitos baro pusės arba bet kur, kur tik ji išsitempdavo Siniją prasiblaškyti. Jos susipažino universitete, Vera ne tik buvo draugiška, linksma ir rūpestinga, jai taip pat geriausiai pavyko išlaikyti Siniją nuo virtimo, kaip ji mėgdavo vadinti, lazdele, įstrigusia purve.

Sinija neturėjo tokių iškilumų kaip Vera, bet vyrų dėmesio nestokojo. Ji nesistengė puoselėti savo išvaizdos taip, kaip, jos mamos manymu, turėtų, tačiau žinojo, kad ilgi banguoti šviesūs plaukai ir aristokratiški veido bruožai suteikė pranašumo. Jie tobulai kontrastavo su tamsia Veros išvaizda. Draugė, žinoma, taip pat mokėjo tuo pasinaudoti.

Sinija ne susitikinėdavo, o greičiau tiesiog palaikydavo Verai draugiją. Šįvakar čia atėjo žinodama, kad iš klubo jos išeis su kažkuo, kas patrauks Veros dėmesį. Vera nesibodėdavo vykti į vos pažįstamų vyrų namus, tad Sinija tikėjosi galėsianti ištrūkti iš čia viena.

Pasibaigus kalboms ir laukiant fejerverkų šou, aplink tvyrantis triukšmas šiek tiek aprimo.

– Būtų puiku, jei rastume, kas mus pavaišintų gėrimais.

Klasikinis Veros elgesys, taip ji mėgdavo paerzinti Siniją. Vera žinojo draugės nuomonę, kad moterys privalo pačios savimi pasirūpinti ir iš vyrų nieko nesitikėti.

Sinija, nenorėdama suteikti draugei malonumo, prikando pro lūpas besprūstantį komentarą apie feminizmą.

– Damos? – už nugaros pasigirdo vyriškas balsas. – Ar lipsite viršun?

§§§

Besiartindamas prie laiptų, Henris atpažino šviesiaplaukę. Rimto veido ir gracingos figūros, aptemptos vintažine suknele, kurią jo seserys neabejotinai išgirtų. Dvynės – tikros mados entuziastės, bet Henris taip pat atpažindavo kokybiškus drabužius.

Moters išvaizda prilygo švelniai elegancijai. Apsunkusių makiažų ir perdėtai išsidabinusių damų jūroje ji išsiskyrė, vilkėdama trumpą juodą drabužį, papuoštą mirgančiais kutais. Plaukai dailiai priekyje suspausti bangomis ir sutvirtinti paprasta deimantų juostele. Viena subtilios tiaros pusė papuošta lapų ornamentais ir plunksna.

Be jokių pastangų atrodė protinga ir moteriška.

Prieš tai jam nusišypsojo. Nieko naujo. Žmonės visą laiką spoksodavo į jį ir elgdavosi taip, tarsi pažinotų. Ir dabar minioje daugybė galvų atsisukusios į jį. Paprastai jis nekreipdavo dėmesio, bet į ją žvelgė visas trisdešimt sekundžių, nes… o kodėl gi ne? Ji graži. Ir jis ne darbe.

Akivaizdu, kad ir ji ne. Net neprigludusi suknelė paryškino riestą užpakaliuką ir lieknas šlaunis. Slepiami iškilumai atrodė net erotiškiau.

– Palydėti? – pasiūlė Henris.

Ramonas, vedinas tokio paties aistros instinkto kaip ir brolis, pasekė jo žvilgsniu ir pastebėjo šalia stoviniuojančią juodaplaukę.

– Puikus pasirinkimas, – pakomentavo Ramonas.

Vyrai lengvai, be jokio pasiruošimo, veikė kaip susitarę. Henris prie moterų priėjo kaip tik tą akimirką, kad išgirstų jų norą būti pavaišintomis gėrimais.

Ramonas žengė į priekį ir, net nepasivarginęs prisistatyti apsaugos darbuotojui, atsegė ant laiptų kabančią grandinėlę. Jį čia visi pažinojo.

– Damos? Ar lipsite viršun? – Ramonas metė žvilgsnį į brolį. Jis išgirdo jų aiktelėjimą, bet Henris subtiliai parodė, kad jam tai nerūpi.

Juos visada persekiojo aukso ieškotojos. Abu mokėjo pasirūpinti savimi. Bet smagiai pabūti jie tikrai gali.

Juodaplaukė nuraudo ir nusišypsojo, išsitiesė ir atlošė pečius. Atrodė apstulbusi ir susijaudinusi.

– Taip. Lipsime, – pasitikinčiai linktelėjo, nors visi gerai žinojo, kam leidžiama kopti šiais laiptais, o kam ne. Kumštelėjo šviesiaplaukei.

Ši išsigandusi susičiaupė. Susigėdo, kad kažkas išgirdo savanaudišką pokalbį? Be reikalo. Henriui tai buvo lengviausias ir įtikinamiausias būdas užkalbinti moterį.

Vėl pasigirdo muzika, dar labiau sustiprindama norą dingti kuo toliau nuo triukšmo ir minios.

Šviesiaplaukė atsargiai nužiūrėjo jį ir brolį, Henriui pasirodė, kad ji stengiasi išsiaiškinti, kurio žvilgsnį buvo sutikusi anksčiau.

Jiedu su Ramonu dėl moterų nesipešdavo. Nebuvo prasmės, juk abu nenorėjo ilgalaikių santykių. Vis tiek moterys į juos žvelgdavo įtariai, tarsi jie bet kada galėtų apsikeisti. Bet dabar Henrį erzino mintis, kad ji gali pasirinkti brolį.

Kas iš pradžių buvo paprastas neramus atsakas į gražios moters žvilgsnį, dabar virto troškimu ją turėti.

– Gal norite stebėti fejerverkus iš mūsų kambario? – pamodamas ore kvietimais, paklausė Ramonas. – Išgelbėtumėte mane nuo spoksojimo į savo paties veidą.

– Kodėl turėtum spoksoti į brolį, jei stebėsi fejerverkus? – gudriai suklapsėdama ilgomis blakstienomis paklausė tamsiaplaukė. – Jei nesirengtumėte vienodai, gal neatrodytų, kad kalbatės su atvaizdu veidrodyje?

– Tai atsitinka netyčia, – Ramonas pasiūlė merginai ranką. – Taip nutinka, net kai mus skiria pusė pasaulio. Jau seniai liovėmės su tuo kovoję.

– Tikrai!

Porelė netruko dingti galerijos šešėliuose.

Šviesiaplaukė žvilgsniu nulydėjo draugę, prikando lūpą ir vėl atpalaidavo burną, tada apsilaižė ir pakėlė akis į Henrį. Atrodė šiek tiek nervingai, bet nuo lyžtelėjimo lūpos paraudo, buvo drėgnos ir švelnios lyg rožių žiedlapiai, spindinčios ir kėlė norą pabučiuoti. Viliojantis veiksmas.

Žvilgsnis nuslydo į šoną, o mintys natūraliai paniro į malonias fantazijas, kaip jis užspaudžia jos burną savąja.

– Eime?

Mergina priderino žingsnį.

Henris ne pirmą kartą užkalbina moteris kartu su broliu. Jis ir Ramonas jau seniai nusprendė, kad jei jau tenka atlaikyti Sauveterių dvynių vardo keliamą spaudimą, tai jie išspaus iš to kiek įmanoma daugiau naudos. Stulbinama išvaizda, pilnos kišenės pinigų ir įžymybių statusas reiškė, kad jie niekada nepritrūks mielos damų draugijos.

1

Knygos „Puikybė ir prietarai“ veikėja, turinti penkias dukras ir svarbiausią tikslą ištekinti jas už garbingų ir pasiturinčių džentelmenų (Čia ir toliau vertėjos pastabos.).

2

Toks gyvenimas (pranc.).

Vesiu tave, Sinija

Подняться наверх