Читать книгу Kietaširdis teksasietis - Diana Palmer - Страница 1

Buvo nuostabi pavasario diena. Tokią dieną švelniai žali sprogstantys medžiai ir balti žiedai, rodos, primena pavasario fantaziją drobėje. Ilgesingai žvelgdama pro šoninį knygyno langą, Sara Dobs galvojo, kaip būtų puiku iš siaurutės lysvelės nusiskinti narcizų ir vėdrynų, sukomponuoti puokštę ir papuošti prekystalį. Gėlės augo toje pat gatvėje, kur buvo ir Džeikobsvilio knygų kampelis – Dy Harison priklausantis knygynas, kuriame Sara dirbo vedėjos pavaduotoja.

Dy buvo mažutė prakauli vidutinio amžiaus moteris ir aštriu sąmoju lengvai mezgė pažintis. Ji ieškojo, kas padėtų prižiūrėti knygyną, o Sara kaip tik buvo praradusi buhalterės darbą nedidelėje spaustuvėje, kuri pastaruoju metu gavo vis mažiau užsakymų. Tobulesnį duetą vargiai būtų buvę galima įsivaizduoti. Nemažai kuklių santaupų Sara išleisdavo knygoms. Ji nepaprastai mėgo skaityti. Gyvendama su seneliu, į pensiją išėjusiu koledžo profesoriumi, dar vaikystėje nusiteikė mokslams. O įsikūrusi su tėvais nesaugioje pasaulio vietoje turėjo užtektinai laiko šiam pomėgiui.

Saros tėvui teko vykti į užsienį darbo reikalais, tad, senelio iš motinos pusės padedamas, įkalbėjo žmoną keliauti drauge. Paskui jis žiauriomis aplinkybėmis žuvo darbe. Po tragedijos Saros motina pasikeitė, puolė į neviltį ir įniko svaigintis. Su dukra ji persikraustė į Džeikobsvilį pas savo tėvą. Tada prasidėjo skandalai. Veldamasi į juos, motina baudė senelį ir nepaisė, kad skriaudžia vienintelį savo vaiką. Senelis su Sara kentėjo dėl baisaus jos ištvirkavimo. Tik kai kartą mergaitė grįžo iš mokyklos apsiašarojusi ir sumušta, motina pagaliau suprato daranti didžiulę klaidą. Vieno jos meilužio vaikai Sarą mušė iki kraujo pasigavę sporto salėje. Jų tėvai buvo išsiskyrę, o motina būtų netekusi pastogės ir likusi be grašio kišenėje, nes iš santaupų vyras pripirko brangakmenių Saros motinai.

Šis įvykis buvo didesnės tragedijos preliudija. Motina nustojo gerti ir, rodės, pasikeitė. Netgi pradėjo lankytis bažnyčioje. Jautėsi labai laiminga – iki to ryto, kai Sara rado ją…

Aikštelėje priešais knygyną sustojo automobilis, ir skausmingi Saros prisiminimai išsisklaidė. Bent jau, – svarstė ji, – turiu gerą darbą ir stogą virš galvos.

Priemiestyje stovintis nedidelis senelio namas su dviem miegamaisiais ir kukli banko sąskaita dabar priklausė jai.

Sarai trūko senelio. Nors garbaus amžiaus, jis buvo jaunas protu ir širdimi, linkęs rizikuoti. Netekusi senelio ji jautėsi vieniša, nes nebeturėjo artimųjų. Nei brolių, nei seserų, nei dėdžių, nei tetų, net apie pusbrolius ar pusseseres nebuvo girdėjusi. Sara buvo viena kaip pirštas.

Merginos dėmesį patraukė elektrinio varpelio skambtelėjimas virš durų. Į nediduką knygyną įžengė aukštas paniuręs vyras ir rūsčiai pažvelgė į Sarą. Jis vilkėjo brangų pilką trijų dalių kostiumą, avėjo juodus rankų darbo batus, buvo užsidėjęs kreminės spalvos plačiakraštę kaubojišką skrybėlę. Po ja slėpėsi juodi, lygūs, tankūs, paprastai nukirpti plaukai. Pagal sudėjimą vyriškis priminė veiksmo filmų herojų, bet nebuvo žvaigždė. Jis panėšėjo į verslininką. Lauke Sara išvydo didžiulį juodą pikapą, o ant jo durelių – baltą žirgą baltame apskritime. Ji buvo girdėjusi apie Baltojo žirgo rančą užmiestyje. Naujakurys Džeredas Kameronas ją nusipirko iš ankstesnio savininko, veislinių gyvulių augintojo, ir vietos kaubojų prieš kelis mėnesius. Sklido gandų, neva jis atvyko į kažkieno laidotuves miestelyje, bet niekas nežinojo, kokiais ryšiais susijęs su mirusiuoju. Dabar daugumos senyvo amžiaus žmonių giminaičių gyveno kitur. Džeikobsvilyje, Teksase, buvo mažiau nei du tūkstančiai gyventojų.

Greta juodo pikapo vairuotojo durelių stovėjo aukštas, augalotas vyras juodais, banguotais, į uodegą surištais plaukais. Vilkėjo tamsiu kostiumu ir buvo užsidėjęs saulės akinius. Jis panėšėjo į profesionalų imtynininką. Tikriausiai asmens sargybinis. Galbūt jo darbdavys turi priešų. Sarai pasidarė įdomu.

Vyriškis pilku kostiumu stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir murmėdamas po nosimi stebeilijo į žurnalų lentyną.

Sara spėliojo, ko ieško. Jis neprašė pagalbos, netgi nepažvelgė į ją. Bet vis pikčiau murmėjo. Nekreipti dėmesio į potencialų klientą Sara negalėjo. Kiekvienai mažo miestelio įstaigai tai būtų buvusi per didelė prabanga.

– Gal galėčiau padėti? – šypsodamasi paklausė ji.

Vyriškis perskrodė ją šaltu žalių akių žvilgsniu, jo veidas buvo įdegęs, griežtas ir kampuotas. Prisimerkęs jis apžiūrėjo šviesius, tiesius, trumpus Saros plaukus, plačią kaktą, žalias akis, tiesią nosį, aukštus skruostikaulius, gražias lūpas ir apvalų smakrą. Tada išleido tokį garsą, iš kurio buvo galima suprasti, kad jos išvaizda nepateisino lūkesčių. Sara nedrįso komentuoti, bet baisiai magėjo pasiūlyti jam keliauti į didmiesčio modelių agentūrą ir ten ieškoti gražios merginos, o ne miestelio knygynėlyje.

– Neprekiaujate žurnalais apie finansus, – iškošė jis tarsi įžeidimą.

– Nedaug kas čia juos skaito, – gynėsi Sara.

Vyriškis primerkė akis.

– Aš skaitau.

Norėdama išsaugoti darbo vietą, retkarčiais ji turėdavo prikąsti liežuvį. Dabar kaip tik pasitaikė proga parodyti įgūdžius.

– Labai apgailestauju. Bet jei pageidaujate, galime užsakyti.

– Tiek to. Užsisakysiu internetu.

Vyras nukreipė žvilgsnį į detektyvus minkštais viršeliais ir vėl surūstėjo.

– Nemėgstu knygų minkštais viršeliais. Kodėl neparduodate romanų kietas viršeliais?

Sarai gėlė liežuvį. Ji atsikrenkštė.

– Dauguma mūsų pirkėjų – darbininkai, jiems per brangu.

Tankūs juodi jo antakiai išsilenkė.

– Neperku knygų minkštais viršeliais.

– Specialiai jums galime užsakyti pageidaujamą knygą kietais, – atsakė Sara. Dabar ji šypsojosi nebe taip drąsiai ir labai stengėsi neįžeisti kliento.

Vyriškis pažvelgė į kompiuterį ant prekystalio.

– Čia yra interneto ryšys?

– Žinoma.

Tikriausiai jis mano, kad nusileido Borneo saloje. Sara susiraukė. Šiais laikais kompiuterį turbūt rastum net džiunglėse. Matyt, jam atrodo, kad Džeikobsvilis Teksase dar neperžengė praėjusio amžiaus ribos.

– Man patinka detektyvai, – pasakė jis. – Biografijos. Mėgstu pirmuoju asmeniu pasakojamus nuotykių romanus ir tikrais faktais pagrįstus leidinius apie Šiaurės Afrikos kampaniją Antrojo pasaulinio karo metais.

Saros širdis suvirpėjo išgirdus tokią temą. Ji vėl atsikrenkštė.

– Pageidaujate, kad apie viską būtų vienoje knygoje?

Vyriškis kilstelėjo antakį.

– Klientas visada teisus, – sausai atkirto tarsi pajutęs, kad iš jo šaipomasi.

– Žinoma, – sutiko Sara. Jai net žandikaulį paskaudo nuo sustingusios šypsenos.

– Duokite popieriaus lapą ir tušinuką. Sudarysiu sąrašą.

Ji jo neišspirs, ji jo neišspirs, ji jo neišspirs… Radusi popieriaus ir tušinuką, Sarą vis dar šypsodamasi padavė.

Suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį ir ėmė kalbėtis, o jis sudarė pageidaujamų knygų sąrašą. Kai Sara padėjo ragelį, padavė jai.

Skaitydama pavadinimus ji susiraukė.

– Kas negerai? – nekantriai paklausė jis.

– Sanskrito kalba neskaitau.

Vyriškis kažką sumurmėjo po nosimi, paėmė iš jos popieriaus lapą ir keliose vietose pataisęs grąžino.

– Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje. Ranka niekas neberašo, – tarsi pasiteisino. – Turiu du kompiuterius, delninuką ir MP3 grotuvą, – pasakė ir smalsiai pažvelgė į Sarą. – Žinote, kas yra MP3 grotuvas? – paklausė tiesiog norėdamas ją paerzinti.

Įkišusi ranką į džinsų kišenę ji ištraukė mažutį iPod Shuffle grotuvą su ausinėmis. Šį veiksmą palydėjo tokiu žvilgsniu, kad būtų galėjusi užmušti.

– Kada tikėtis knygų? – paklausė jis.

Na, bent jau įskaitys daugumos knygų pavadinimus su vadinamaisiais jo taisymais.

– Užsakymus pateikiame pirmadieniais, – atsakė Sara. – Iki kito ketvirtadienio ar penktadienio gausite visas knygas, kurias turės skirstytojas.

– Paštas seniai pristatomas ne arklių traukiamomis karietomis, – pradėjo jis.

Sara giliai įkvėpė.

– Jeigu jums nepatinka maži miesteliai, gal geriau grįžkite ten, iš kur atkeliavęs? Jeigu tik galite tą padaryti įprastu būdu, – pasakė ji ir žodžius palydėjo šypsena.

Užuominos jis nepraleido.

– Aš – ne velnias.

– Tikrai? – suabejojo ji ir išpūtė akis.

Jis primerkė vieną akį.

– Norėčiau gauti šias knygas tiesiai į namus. Aš per daug užsiėmęs ir specialiai dėl jų nekeliausiu į miestelį.

– Atsiųskite savo apsaugininką.

Jis pažvelgė pro duris į augalotą vyrą, kuris stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir atsirėmęs į pikapo vairuotojo dureles.

– Šokėjas Tonis – ne pasiuntinukas.

Ji dar labiau išplėtė akis.

– Šokėjas Tonis? Gal jūs priklausote kokiai gaujai?

– Ne, aš nepriklausau gaujai! – atšovė jis. – Tonio pavardė – Danzeta. Tonis Šokėjas. Aišku?

– Na, man jis labiau primena smogiką, – atsakė Sara.

– Tikriausiai nemažai jų teko pažinti, ar ne? – sarkastiškai pasiteiravo vyriškis.

– Jeigu būtų tekę, šį vakarą eidamas miegoti dar kartą patikrintumėte durų užraktus, – sulaikiusi kvapą atkirto ji.

– Tai ar galite pristatyti knygas?

– Taip, bet pristatymas kainuos dešimt dolerių. Benzinas brangus.

– Ką vairuojate? – paklausė jis. – Gal tarpmiestinį autobusą?

– Turiu folksvageną, labai ačiū, bet jūsų ranča už šešių mylių nuo miestelio.

– Pateiksite bendrą sąskaitą, kai bus knygos. O aš pasirūpinsiu, kad buhalteris išrašytų čekį. Pasiimsite jį pristačiusi knygas.

– Gerai.

– Verčiau pasakysiu telefono numerį. Knygose jo nerasite.

Apvertusi lapą su knygų sąrašu, Sara užsirašė padiktuotą numerį.

– Dar norėčiau gauti du žurnalus apie finansus, – pridūrė jis ir pasakė leidinių pavadinimus.

– Pasidomėsiu, ar mūsų skirstytojas juos turi. Gali būti, kad ne.

– Taip man ir reikia, kad persikrausčiau į Atokiąją karvių ganyklą, – sumurmėjo vyriškis.

– Tikriausiai turėčiau atsiprašyti, kad čia kiekvienoje gatvėje nėra prekybos centrų! – atšovė Sara.

Jis įrėmė piktą žvilgsnį.

– Tokios nemandagios darbuotojos man dar neteko sutikti.

– Paprašykite asmens sargybinio paskolinti saulės akinius, tada manęs visai nematysite.

Jis tvirtai sučiaupė lūpas.

– Jums būtų visai neprošal perskaityti knygą apie geras manieras.

Sara sarkastiškai nusišypsojo.

– Na, o aš paieškosiu jums veikalo apie žmogėdras.

Jis vertinančiu žvilgsniu nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų.

– Užteks tų, kurias išvardijau sąraše, jei malonėsite. Lauksiu jūsų skambučio kitos savaitės gale.

– Taip, pone.

Jis kilstelėjo galvą.

– Jūsų šefo padėtis tikriausiai beviltiška, jeigu tokiam žmogui kaip jūs patikėjo rūpintis vieninteliu savo pragyvenimo šaltiniu.

– Šefė, ne šefas. Beje, šefė mane labai mėgsta.

– Gerai, kad bent kas jus mėgsta, – pasakė jis ir apsisuko eiti, bet tarpduryje stabtelėjo. – Jums iš po kelnių matyti skirtingų spalvų kojinės, auskarai taip pat skirtingi.

Sarai nesisekė derinti. Daug kas žinojo jos praeitį, todėl buvo ganėtinai malonūs ir šio trūkumo aikštėn nekėlė.

– Nevergauju madai, – apsimestinai išdidžiai atšovė ji.

– Taigi. Pastebėjau.

Vyras žengė pro duris, o ji nesumojo tinkamai atsikirsti. Jam pasisekė, kad Sarai po ranka nepasitaikė jokio daikto, nes būtų paleidusi įkandin.

***

Dy Harison leipo iš juoko išgirdusi, kaip kandžiai Sara apibūdino naująjį knygyno klientą.

– Visai nebuvo juokinga, – paprieštaravo Sara. – Džeikobsvilį jis pavadino Atokiąja karvių ganykla, – subambėjo.

– Akivaizdu, kad tas vyriškis skoniu nepasižymi, – išsišiepė Dy. – Bet vis tiek panoro užsisakyti gausybę knygų, taigi, mieloji, aukojaisi ne veltui.

– Bet man dar reikės knygas jam ir pristatyti, – sudejavo Sara. – Savo valdose jis tikriausiai laiko šunis žmogėdras, o patvoriuose išslapstęs kulkosvaidžius. Reikėjo pamatyti jo vairuotoją! Atrodė kaip tikrų tikriausias smogikas!

– Turbūt jis tik labai ekscentriškas, – ėmė raminti Dy. – Kaip ir senasis Dorsis.

Sara prisimerkusi pažvelgė į darbdavę.

– Senasis Dorsis leisdavo savo aviganiui tupėti prie stalo ir drauge ėsti. Tas vaikinas tikriausiai pats sušveistų šunį pietums!

Dy nusišypsojo. Naujasis klientas buvo kaip tik toks, kokio ir laukė, – turintis skonį ir vertinantis brangias knygas.

– Jeigu jis užsakys daug knygų, pakelsiu algą, – drąsiai pažadėjo Dy.

Sara papurtė galvą. Dy nesuprato esmės. Jeigu per dažnai tektų susidurti su šiuo klientu, Sara galiausiai atsidurtų kalėjime dėl užpuolimo ir sužeidimo.

***

Sara grįžo į mažus savo namus. Tarpduryje ją pasitiko Morisas. Senas, kovos randų paženklintas katinas su geltonais dryžiais. Jis buvo netekęs uodegos galiuko, abi ausys pradrėkstos. Užėjus perkūnijai šis benamis ėmė gailiai kniaukti prie namų durų. Sara jį įsileido. Tai nutiko prieš aštuonerius metus. Seneliui atrodė, kad šis padaras – gyva bėda. Bet Sara jį nuolat gynė.

Užstojo Morisą, net kai teko keisti subraižytą kėdę ir išmesti į skutelius sudraskytą kilimą. Sara įtaisė senajam katinui nagų galandimo stulpą, o pati nusipirko vandens pistoletą. Morisas baisiai nemėgo vandens. Kai tik imdavo ką nors nederama daryti, Sara kaipmat paleisdavo į jį srovę. Ilgainiui katinas aprimo ir nustojo kėsintis į baldus. Dabar jis tik valgydavo ir miegodavo išsitiesęs saulėje. Kartais susirangydavo Sarai ant kelių, kai ši žiūrėdavo mažą spalvotą televizorių. Bet meilumu tikrai nepasižymėjo ir nesileido imamas ant rankų. Net kandžiojosi.

Sara glostė katiną žiūrėdama mėgstamą laidą apie įstatymus.

– Gal ir gerai, kad į mūsų namus neplūsta svečiai, Morisai, – susimąsčiusi švelniai prabilo. – Tau tikrai nepatiktų bendrauti, – sučiaupusi lūpas ji pažvelgė į katiną. – Pažįstu vaikiną, kuris tau patiktų, – pasakė ir pati sukikeno. – Matyt, traukiu blogų manierų turinčius gyvūnus ir žmones.

***

Kita savaitė Sarai prabėgo akimoju. Džeredo Kamerono užsakymą Dy pateikė pirmadienį. Sara vylėsi, kad žmogėdros knygų negaus, tad lengviau atsikvėpusi tobulins bendravimo įgūdžius. Bet visos užsakytos knygos buvo pristatytos laiku – penktadienį.

Ji surinko Džeredo Kamerono padiktuotą numerį.

– Kamerono ranča, – šiurkščiai atsiliepė vyras.

– Pone Kameronai? – dvejodama paklausė Sara, nes nepažino žmogaus, su kuriuo jai teko bendrauti knygyne.

– Jo nėra, – pasigirdo žemas, gergždžiantis balsas.

Sara įsivaizdavo vyrą, kuriam šis balsas būtų tikęs, ir galiausiai priėjo prie išvados, kad ragelį bus pakėlęs smogikas.

– Pone… Danzeta?

Vyriškis apstulbęs nutilo.

– Taaaip. Iš kur žinote?

– Skaitau mintis, – pamelavo ji.

– Tikrai? – paklausė, tarsi būtų patikėjęs.

– Ponas Kameronas užsakė krūvą knygų…

– Taip, jis minėjo, kad knygos turi būti pristatytos šiandien. Liepė perduoti, kad atvežtumėte rytoj apie dešimtą. Tada jis pats bus.

Rytoj šeštadienis, o šeštadieniais ji nedirba.

– Gal galėčiau palikti knygas jums, o jis atsiųstų čekį?

– Jis sakė rytoj dešimtą. Pats bus čia.

Su akmeninėmis sienomis ginčytis neverta. Sara atsiduso.

– Gerai. Susitiksiu su juo rytoj.

– Puiku.

Pokalbis baigėsi. Vyras kalbėjo su akivaizdžiu pietietišku akcentu. Ne Teksaso valstijos gyventojų. O Džordžijos, – svarstė Sara. Ji skyrė akcentus. Senelis dėstė Džeikobsvilio bendruomenės koledžo studentams, atvykusiems iš įvairių šalies kampelių ir kitų valstybių, dažnai kvietėsi juos į svečius. Todėl Sara ankstyvoje vaikystėje pažino tolimus kraštus.

Ragelį ji padėjo tik pakirdusi iš apmąstymų. Jeigu asmens sargybinis priklauso gaujai, tikriausiai šioji bus kuri nors iš pietinių. Sara sukikeno. Nežinojo, kaip elgtis. Gal vertėtų rytoj prieš važiuojant paskambinti klientui ir pranešti mokėtiną sumą? Bet jo buhalteris savaitgalį vargu ar dirbs.

– Ko nerimauji, – pratarė Dy, eidama prie durų. – Kas nutiko?

– Rytoj ryte turiu pristatyti žmogėdrai užsakymą.

– Laisvadienį, – nusišypsojo Dy. – Užtai kitą trečiadienį pusę dienos galėsi nedirbti. Ateisiu vidurdienį ir būsiu iki uždarymo.

– Tikrai? – nušvito Sara.

– Žinau, kaip lauki piešimo valandėlių, – kalbėjo Dy. – Neabejoju, kad parduosi savo knygelę. Paskambink Lizai Parks ir pasakyk, kad jos šunelių ateisi piešti ne rytoj, o kitą trečiadienį. Tas puslapis bus vienas gražiausių tavo knygutėje, – pridūrė.

Sara plačiai nusišypsojo.

– Tokių mielų šunyčių kaip gyva nemačiau. Jų tėvas – iš Tomo Volkerio šuns Muso vados, motina – Sy Parks škotų aviganių kalytė Bob.

– Bob – patelė? – nustebo Dy.

– Taip. Šuniukai panašūs į abu tėvus – tiesiog iš akies traukti. Tomas vieną jau užsisakė. Praeitą mėnesį jis neteko Muso, – liūdnai pranešė Sara. – Yra dar vienas šuo, truputį jaunesnis už Musą. Tomas jį labai mylėjo. Kremavo ir pelenus subėrė į urną. Liūdesys jį dar kamuoja. Liza elektroniniu paštu nusiuntė Tomui šuniukų nuotraukas ir pasiūlė priglausti. Jis buvo nuvažiavęs su vyriausia dukra išsirinkti. Po savaitės mažyliai galės keliauti pas naujus šeimininkus. Šio amžiaus šunyčiai ypatingi. Noriu nupiešti juos, sutupdytus dideliame velykiniame krepšyje.

– Piešinius galėtum parduoti, – pasakė Dy.

– Tikriausiai. Bet iš to nepragyvenčiau, – nusišypsojo Sara. – Noriu prekiauti knygomis.

– Mano atrodo, visai netrukus pardavinėsi savo knygas, – tarė Dy. – Turi didžiulį talentą.

Sara nušvito.

– Ačiū. Tik tą iš savo tėvo ir paveldėjau. Tėvui patiko jo darbas, bet jis tapė ir nuostabius portretus, – šypsodamasi pasakė. – Jo netektis buvo skaudi.

– Karas – baisus, – sutiko Dy. – Na, bent turėjai senelį. Jis buvo didžiausias tavo gerbėjas. Girdavo tave visiems, kas tik klausydavosi.

– Ligi šiol gaunu buvusių senelio studentų laiškų, – pasakė Sara. – Jis dėstė karo istoriją. Man atrodo, savo bibliotekoje turėjo visas knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Ypač apie Šiaurės Afrikos kampaniją, – ji susiraukė. – Juokinga, bet ir žmogėdra mėgsta apie tai skaityti.

– Galbūt žmogėdra tėra liūtas, kuriam į leteną įstrigo spyglys, o kai pelytė jį ištrauks, juodu visam gyvenimui taps draugai.

Sara rūsčiai pažvelgė į šefę.

– Vargu ar net pelė prie jo artintųsi, – pasakė ji.

– Išskyrus tave, – linksmai atsiliepė Dy.

– Na, tokiomis aplinkybėmis neturiu išeities. Ką daryti dėl čekio? – paklausė Sara. – Paskambinti jam prieš važiuojant ar…

Dy pakėlė popieriaus lapą su telefono numeriu.

– Pati paskambinsiu jam ryte. Kraukis knygas į maišą ir pasiimk namo. Nebereikės rytoj dėl jų važiuoti į miestelį.

– Tu tokia maloni, Dy.

Pusamžė moteris nusišypsojo.

– Tu taip pat, – ji pažvelgė į laikrodį. – Turiu skubiai paimti mamą iš grožio salono ir parvežti namo, paskui sėsiu prie popierių. Žinai mano mobiliojo numerį. Skambink, jei ko reikės.

– Nemanau, kad prireiks, bet vis tiek ačiū.

Dy ėmė nerimauti.

– Tau reikėtų nusipirkti mobilųjį telefoną, Sara. Įsigyk kokį su sutartimi beveik už dyką. Man nelabai patinka, kad sutemus važiuoji namo žvyrkeliu.

– Dauguma narkotikų prekeivių sėdi už grotų, – priminė šefei Sara.

– Neverta tikėti, ką sako Kešas Graeris, – įspėjo Dy. – Domingesų damutė su savo bendru jau uždaryti, bet atsirado jų sekėjas. Šio įsakymu pasienyje buvo nužudyti du meksikiečiai policininkai, pasienio patrulis ir netgi žurnalistas. Sklinda gandų, neva netoli Nuevo Laredo jis išžudęs visą šeimą vien dėl to, kad jį įskundė.

– Bet čia tokiems tikrai nėra ką veikti, – prieštaravo Sara.

– Narkotikų prekeiviams ši vieta patinka, – patikino Dy. – Čia nėra federalinių agentų, išskyrus, žinoma, Kobą, Kovos su narkotikais skyriaus tarnautoją, dirbantį Hjustono priemiestyje ir ten turintį rančą. Mūsų policija ir šerifų departamentai gauna mažą finansavimą, jiems nuolat trūksta darbuotojų. Todėl Lopesas ir stengėsi čia įtvirtinti platintojų tinklą. Žmonės kalba, naujasis narkotikų karalius turi valdų aplink miestelį, jas įsigijo per kontroliuojamas bendroves, kad niekas nežinotų, kam iš tiesų priklauso. Atokiai įsikūrusi ferma ar ranča – ideali narkotikų saugojimo vieta.

– Bandyta tą patį padaryti ir už Sy Parkso rančos, taip pat senojoje Džonsono sodyboje.

Dy atsiduso.

– Man tiesiog neramu.

– Neverta jaudintis, – švelniai pasakė Sara. – Be to, mano namas tik už mylios nuo miestelio, grįžusi užrakinu duris, – ji pažvelgė į sieninį laikrodį. – Verčiau keliauk, nes mama pradės dėl tavęs nerimauti!

Dy sukikeno.

– Tikriausiai. Na, jei vis dėlto manęs prireiks…

– Paskambinsiu.

Dy išėjo ir pamojavusi pradingo, Sara liko viena.

Po pietų knygyne pasirodė Harlis Fauleris, dulkinas, suprakaitavęs ir prastai nusiteikęs. Eidamas stumtelėjo aukštyn skrybėlę, jo plaukai buvo permirkę nuo prakaito.

– Kas tau, po galais, nutiko? – sušuko Sara. – Atrodo, tarsi būtum vilkęsis žvyrkeliu paskui arklį!

Harlis įsmeigė į Sarą niūrų žvilgsnį.

– Taip ir buvo.

– Vaje, – ji išreiškė užuojautą.

– Man reikia ispanų žargono žodyno. Gal turite rančos ispanų žargono.

– Turime visus iki šiol išleistus ispanų kalbos žodynus, tarp jų ir žargono. Štai.

Sara mostelėjo į lentyną, kur buvo galybė žodynų minkštais viršeliais, tarp jų – vien veiksmažodžių.

– Tiesa, įdomu, – subambėjo Harlis, skaitydamas pavadinimus, – ar pono Parkso sąskaita dar neuždaryta?

– Ir jis, ir Liza turi sąskaitas.

– Na, tada užrašykite šias knygas jo vardu, – pasakė tiesdamas Sarai keturis žodynus.

– Ar saugu klausti, kam tau jų prireikė? – atsargiai pasiteiravo ji, eidama prie kasos.

– Kodėl ne? – atsiduso Harlis. – Buvau įsitikinęs, kad Lanitai, Chuano žmonai, sakau, jog lauke karšta. Išgirdusi šiuos žodžius ji nuraudo, o Chuanas šoko ant manęs kaip viesulas, po akimirkos jau raičiojomės purve, nustojome tik kai pagaliau jį įtikinau kalbėjęs apie orą. Tada pakilome, paspaudėme vienas kitam ranką, ir jis paaiškino, ką iš tikrųjų pasakiau jo žmonai. Man pasidarė negera. Truputį šneku ispaniškai, bet kalbos mokiausi tik vidurinėje, tad pamiršau, kaip nebesakyti nesmagių dalykų, – dar kartą atsiduso. – Chuanas ir kiti darbuotojai kalba angliškai, bet pamaniau, kad jei nors kiek šnekėčiau ispaniškai, susidraugautume artimiau. Ir štai kaip nutiko!

Sara sučiaupė lūpas.

– Jei nori kalbėti apie orą, ispaniškai reikia sakyti čia karšta, o ne man karšta. Ypač moteriai.

– Ačiū, dabar puikiai žinau, – atsakė jis mankštindamas žandikaulį, – kad Chuanas kerta kaip jautis kanopa.

– Teko girdėti.

Sara įvedė į kasą knygų kainas ir sumą įrašė į Dy sąskaitų knygą.

– Čekį nusiųsime ponui Parksui.

– Ačiū, – padėkojo Harlis, imdamas maišelį su knygomis. – Jeigu ponas Parksas sumanytų ginčytis, kam jas įsigijau, pasakysiu, kad eitų aiškintis su Chuanu.

Sara plačiai nusišypsojo.

– Nebloga mintis.

Harlis jai taip pat atsakė šypsena, dar stabtelėjo, lyg būtų ketinęs kažką sakyti. Bet kaip tik tą akimirką sučirškė telefonas. Sara pakėlė ragelį, skambino plepėti mėgstanti sena knygyno klientė. Mergina gūžtelėjo pečiais ir pamojo Harliui. Šis taip pat pamojo ir išėjo pro duris. Baigusi kalbėtis, ji vėl pagalvojo apie Harlį ir ėmė spėlioti, ką gi jis norėjo pasakyti.

Harlis buvo išvaizdus vyras ir tarp vietinių garsėjo kaip darbštus kaubojus. Su trimis buvusiais laisvai samdomais miestelio kariais jis netgi dalyvavo misijoje, kurios tikslas buvo sustabdyti Manuelio Lopeso narkotikų prekybos kampaniją. Tuo pelnė vietos bendruomenės pagarbą. Sarai Harlis labai patiko, ji negirdėjo, kad būtų dažnai susitikinėjęs su merginomis. Sklido gandų, kad buvo pametęs galvą dėl vietinės, o šioji tik pasijuokusi iš jo ir lengvabūdiškai atstūmusi. Vis dėlto nepanašu, kad Harliui būtų buvusi sudaužyta širdis.

Apie širdies skausmą Sara išmanė. Kai bendruomenės koledže lankė buhalterijos paskaitas, jai labai patiko vienas vaikinas. Patiko ir geriausiai jos draugei Merei. Jaunuolis susitikinėjo su jomis abiem, galiausiai pasirinko Merę. Pralaimėjimą Sara priėmė stojiškai, o vėliau buvo pakviesta į poros vestuves kaip pirmoji pamergė. Draugė su vyru persikraustė į Mičiganą, kur gyveno jo tėvai. Sara jai dar rašė, nes buvo minkštos širdies ir ilgai nepyko. Tikriausiai, – nesėkmingai baigusis santykiams nusprendė, – jis susitikinėjo su manimi tik todėl, kad buvau geriausia Merės draugė. Ji atsiminė, kad per pasimatymus vaikinas dažniausiai užduodavęs klausimų apie Merę.

Sara buvo tradicinių pažiūrų šalininkė. Jos senelis turėjo tvirtą nuomonę apie moralės nepaisančią šiuolaikinę visuomenę. Juodu dažnai eidavo į bažnyčia, ir galiausiai ji persiėmė jo pažiūromis. Bendramoksliai Saros nekviesdavo į laukinius pasilinksminimus, nes ji nevartojo svaigalų, nerūkė ir nesidomėjo narkotikais. Visi žinojo ir tai, kad geras jos senelio draugas dirba patruliu policijos viršininko Kešo Graerio būryje. Saros ryšiai su teisėsauga vertė linksmintis mėgstantį jaunimą jos draugijoje elgtis apdairiai. Dar kalbėta, kad per pasimatymus ji neatsiduodavo. Merginų, turinčių tokį nepriekaištingą vardą, nebuvo apstu. Todėl penktadienio ir šeštadienio vakarais Sara ir Morisas su seneliu žiūrėdavo filmus per televizorių.

Sara spėliojo, kur išvyko žmogėdra, kad net Šokėjo Tonio nepasiėmė drauge. Galbūt karštas pasimatymas? Svarstė, kokią moterį galėtų patraukti tokio niūraus veido vyras. Vėliau prisiminė, kad jis vilkėjo brangų kostiumą, vairavo naują pikapą ir turėjo didelę rančą apygardoje. Kai kurios moterys nekreiptų dėmesio į vyro niūrumą ir uždarą būdą, jei tik šis negailėtų joms pinigų.

Džeredas Kameronas iš tiesų atrodė šaltas kaip ledas. Kita vertus, gal su patinkančiais žmonėmis elgėsi visai kitaip. Net neslėpė, kad Sara jam nepatiko. Bet antipatija buvo abipusė. Ji nepakentė, kad teks gaišti šeštadienį vien dėl jo užgaidos.

Sara paskambino Lizai ir pranešė, kad galės ateiti tik kitą trečiadienį.

– Nieko baisaus, – atsakė Liza. – Su Sy ir kūdikiu šeštadienį ketinome vykti į San Antonijo prekybos centrą, bet dėl tavęs būčiau likusi namie. Dabar didžiulis kūdikių drabužių ir žaislų išpardavimas.

Nejaugi Lizai rūpi išpardavimas, kai jos vyras turi tokią rančą Teksase, – pagalvojo Sara, bet nepasakė.

– Niekaip nesiliauji pirkusi savo kūdikiui drabužėlių, – paerzino Sara. – Tas vyrutis jau dabar aprengtas geriausiai iš viso miestelio vaikų.

– Žinau, perlenkiame lazdą, – atsakė Liza. – Bet mes tokie laimingi, kad jį turime. Mudviem su Sy prireikė nemažai laiko po pirmo netekties, kad vėl ryžtumės turėti vaiką.

– Pamenu, – švelniai pratarė Sara. – Bet apsigimimų pasitaiko net sveikiausiose šeimose. Skaičiau apie tai mūsų parduodamoje medicinos knygoje. Šis vaikinas užaugs sveikutėlis ir taps turtingu fermeriu kaip jo tėvai.

Liza tyliai nusijuokė.

– Ačiū, Sara, – švelniai tarė. – Su tavimi kalbėdamasi pasijuntu kur kas geriau.

– Paskambinsiu trečiadienį, gerai? Dy man duoda laisvą pusdienį, todėl po pietų galėčiau būti pas jus.

– Man tinka, – pasakė Liza.

– Ačiū.

– Nėra už ką.

Sara padėjo ragelį. Vargšė Liza. Pirmojo savo vyro ji neteko iš karto po vestuvių. Jis buvo slaptasis Kovos su narkotikais skyriaus agentas, jį užmušė narkotikų prekeivio – Lopeso – bendras. Sy apsiėmė ją globoti ir saugoti, kol lauksis kūdikio. Harlis sakė, kad Liza negalėjo būti nėščia arba nešiojamas kūdikis buvo ne jos vyro, nes šis patyrė vazektomiją. Liza buvo tikra, kad laukiasi. Bet iš tiesų pastojo tik po kelių savaičių, kai ištekėjo už Sy. Kūdikis išvydo pasaulį apsigimęs, gydytojai niekuo negalėjo padėti. Mirė vos savaitės, tėvai jautėsi sugniuždyti ir ilgam užsivėrė liūdesio pasaulyje. Kito nėštumo neskubėjo planuoti. Ilgai lauktas antras vaikas, Džilas, gimė sveikas kaip ridikas. Dabar mokėsi vaikščioti ir be galo daug judėjo.

Nors Sara mėgo paspėlioti, ar kada nors ištekės ir sukurs šeimą, šis klausimas nebuvo svarbiausias. Ji buvo jauna ir gyvenimas vėrėsi visu grožiu, bet turėjo mažytę paslaptį ir niekam neketino jos atskleisti. Ateitis Sarai rodėsi nuspalvinta šviesiomis spalvomis. Na, gal tik žmogėdra ją temdė.

Sara atsiduso. Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko erzinančių dalykėlių, – nusprendė ji. O kas žino? Gal po žmogėdros kauke slepiasi nuostabus princas?