Читать книгу Kietaširdis teksasietis - Diana Palmer - Страница 2

Kitą rytą Sara nenoriai ropštėsi iš lovos, lauke pylė lietus. Ji pažvelgė pro langą ir atsiduso.

– Dieve, Morisai, kaip norėčiau vėl lįsti į patalus ir miegoti, – svajingai tarė šerdama katiną.

Šis murkdamas trynėsi jai į pižamos kelnes.

Kaisdama kavą ir skrudindama duoną Sara nepaliovė žiovauti. Nors senelis primindavo, kokie svarbūs visaverčiai pusryčiai, anksti rytą ji nenorėdavo daug valgyti.

Kramsnodama skrudintą duoną Sara stebėjo, kaip nuo kamelijos krūmo tyška lietaus lašai. Šiandien teks šlapti.

***

Apsimovusi džinsus ir apsivilkusi medvilninę palaidinę, Sara užsimetė nutriušusį rudą lietpaltį. Nors buvo labai nesmagu rengtis tokį seną drabužį vykstant pas turtingą žmogų, geresnio neturėjo. Algos naujiems daiktams neužteko. Dažniausiai ji apsipirkdavo dėvėtų prekių parduotuvėse. Lietpaltis ties kaklu buvo išteptas ir dviejose ar trijose vietose įplėštas, nes Sara nebuvo gracingiausia pasaulyje moteris ir vis užkliūdavo tai už baslio sode, tai už vinies ar spygliuotos vielos tvoros, kai susipindavo kojos. Nuleidusi galvą ji pastebėjo, kad mūvi skirtingomis kojinėmis. Na, su šia savybe tiesiog reikės susigyventi. Gydytojas sakė, kad jai pavyks. Sara nenustojo vilties. Jai tik devyniolika, bet stengdamasi perprasti spalvų derinimo principus jausdavosi tarsi penkiasdešimtmetė.