Читать книгу Meilės keliai - Diana Palmer - Страница 2

Raudonai apsirengusi moteris, elegantiška blondinė, stoviniavo priešais Monos Lizos paveikslą su gerokai aukštesniu tamsiaplaukiu vyriškiu ir laidė kandžias pastabas prancūziškai. Vyras juokėsi. Atrodo, juodu buvo linkę užtrukti, bet ilga turistų virtinė, nekantraujanti išvysti Leonardo da Vinčio šedevrą Luvre, labai iškalbingai laukė savo eilės. Vienas lankytojų nusitaikė fotoaparatu su blykste į amžinąjį šedevrą, kurį saugojo keletas neperšaunamo stiklo sluoksnių, kol apsauga jo nepastebėjo.

Brianai Martin, įsitaisiusiai visai netoliese, ant suolelio, nuo kurio viskas vėrėsi lyg ant delno, lankytojai atrodė ne mažiau įdomūs nei meno kūriniai. Dėvinti šortus ir berankovius marškinėlius, žaliomis žėrinčiomis akimis, šviesiais plaukais, perjuostais prancūziška juostele, per laibą petį persimetusi kuprinę ji atrodė pagal savo amžių – mokinukė. Jai tuoj sukaks devyniolika. Ji buvo privile- gijuotos Paryžiaus mergaičių mokyklos, įsikūrusios kairiajame Senos krante, auklėtinė. Tiesa, nelabai pritampanti prie likusiųjų, nes jos giminė nebuvo nei turtinga, nei garsi.

Briana buvo kilusi iš viduriniosios klasės ir tik jos motinos antroji santuoka su tarptautiniu naftos magnatu Kurtu Braueriu suteikė jai galimybę išmėginti šį prabangų gyvenimo būdą. Bet ne savo noru. Kurtas Braueris nemėgo podukros. O dabar, kai jo naujoji žmona Eva laukėsi kūdikio, jis norėjo, kad Briana pasitrauktų iš jų gyvenimo. Internatinė mokykla Paryžiuje atrodė idealus variantas. Brianai buvo skaudu, kad motina neprieštaravo patėviui.

– Tau patiks, mieloji, – viltingai šypsodamasi tikino Eva, – galėsi išlaidauti iki valiai. Argi tai ne maloni permaina? Tavo tėvas gaudavo tik minimalią algą. Jis išties neturėjo polinkio geriau gyventi.

Tokios pastabos dar labiau komplikavo ir taip įtemptus Brianos ir jos smulkutės šviesiaplaukės motinos santykius. Eva buvo miela, bet egoistiška būtybė, visada tykanti geriausios progos.

Ji patraukė paskui Brauerį kaip kareivis, žygio metu paklūstantis pompastiškam mūšio planui. Brianos nuostabai, jos motina ištekėjo ir tapo nėščia tepraėjus penkiems mėnesiams po dievinamo tėvo mirties. Iš mielo, bet nedidelio būsto Atlantoje jos persikėlė į vilą Bahamų sostinėje – Nasau.

Kurtas Braueris buvo turtingas, nors Briana niekaip negalėjo nustatyti, koks gi tikrasis jo pajamų šaltinis. Atrodo, patėvis buvo susijęs su naftos gręžinių žvalgyba, bet jo biure Nasau, į kurį jis retkarčiais užsukdavo, lankydavosi keisti grėsmingos išvaizdos vyrai. Braueris turėjo namus Nasau, kelis vasarnamius Barselonoje bei Rivjeroje ir prabangią jachtą, kuria plaukiodavo, kai ten apsistodavo. Limuzinai su asmeniniu vairuotoju ir triženkles pinigų sumas kainuojantys valgiai jam buvo įprasti dalykai. Pirmą kartą gyvenime tapusi turtinga, Eva pasijuto savo stichijoje, o Briana, atvirkščiai, tapo labai nelaminga. Netrukus Kurtui ji įkyrėjo ir jis suskubo pašalinti ją sau iš kelio.

Briana, kaip visada, labai susidomėjusi dairėsi po Luvrą. Ši vieta tapo mėgstamiausia jos priebėga nuo to laiko, kai atvyko į Paryžių. Ji tiesiog įsimylėjo šiuos senus naujam gyvenimui atgimusius rūmus, kuriuose ką tik buvo atlikti dideli atnaujinimo darbai. Nors kai kurios permainos jai buvo ne prie širdies (ypač gigantiškos moderniai atrodančios stiklinės piramidės), ji mėgo ekspozicijas ir buvo pernelyg jauna, kad pajėgtų nuslėpti žavėjimąsi naujomis vietomis bei įspūdžiais. Jeigu jai ir trūko patirties, ją atpirko entuziazmas.

Jos žvilgsnį patraukė vyras. Jis žvelgė į italų meistrų drobes, bet neatrodė itin susižavėjęs. Tiesą sakant, panėšėjo, kad jų nė nepastebi. Jo akys buvo tamsios ir romios, o veidą vagojo gilios raukšlės, tarsi jam būtų tekę patirti daug skausmo.

Brianai jis atrodė kažkur labai matytas. Tvirtas, tamsiais garbanotais plaukais su sidabrinėmis sruogomis. Aukštas vyras, plačiais pečiais ir siaurais klubais. Ji pastebėjo, kad vienoje rankoje jis laiko cigarą, nors ir neuždegtą. Matyt, puikiai žinojo, kad tarp visų šių rinktinių lobių negalima rūkyti, bet norėjo ką nors turėti rankose. Ji juk irgi dažnai pašo savo nagus, kai būna susijaudinusi. Galbūt cigaras saugo vyriškį nuo įpročio kramtyti nagus.

Ši mintis ją pralinksmino ir ji nusišypsojo. Vyras atrodė labai pasiturintis. Dėvėjo kreminės spalvos dryžuotą sportinio kirpimo švarką ir rusvai gelsvas kelnes. Kaklaraiščio neryšėjo. Ant dešinės rankos riešo blausiai bolavo auksinis laikrodis, o vestuvinį žiedą jis mūvėjo ant kairės rankos piršto. Kadangi ir cigarą laikė kairėje rankoje, galima buvo daryti prielaidą, kad jis – kairiarankis.

Vyras atsisuko, ir ji pamatė platų tamsiai įdegusį veidą. Burna ryžtinga ir plati, lūpos plonos, nosis su kuprele. Ant smakro galėjai įžiūrėti nežymų randą. Dideles rudas akis rėmino vešlūs tamsūs antakiai. Jis buvo patrauklus ir… labai matytas. Tik ji niekaip negalėjo prisiminti kur. O, taip! Kai patėvis po vestuvių surengė vakarėlį savo verslo partneriams, šis vyriškis buvo tarp kviestųjų. Jis kažkaip susijęs su statybų verslu. Taip. L. Piesas Hatonas. Jis vadovauja Hatono statybos korporacijai, kuri specializuoja- si statydama transatlantines naftos platformas ir modernius daugiaaukščius namus. Jis – garsus architektas, ypač žinomas gamtosaugos sluoksniuose. Konservatyvūs politikai jo nemėgsta, nes jis kritikuoja netinkamus gamtos apsaugos metodus. Visai neseniai mirė jo žmona. Tiktai prieš tris mėnesius. Neatrodo, kad jo sielvartas būtų atlėgęs.

Ji prisiartino prie vyro, pakerėta jo išraiškos. Jis vis dar žvelgė į paveikslą, tarsi būtų norėjęs sudeginti jį žvilgsniu.

– Šis paveikslas tikrai nuostabus. Argi jums nepatinka? – paklausė ji, stebėdamasi vyriškio ūgiu. Nors buvo gana aukšta, tesiekė jam iki pečių.

Jis nužvelgė ją iš aukšto sunkiu šaltu žvilgsniu ir atsainiai ištarė:

– Je ne parle pas anglais [ Aš nekalbu angliškai (pranc.)].

– Kalbate, – paprieštaravo ji. – Žinoma, neprisimenate manęs, bet buvote priėmime Nasau, surengtame mano motinos ir Kurto Brauerio vedybų proga.

– Užjaučiu jūsų motiną, – pareiškė jis angliškai. – Ko jums reikia?

– Norėjau pasakyti, kad užjaučiu jus dėl žmonos. Niekas nė neužsiminė apie ją per priėmimą. Manau, nedrįso. Žmones gąsdina kitų netektis. Jie stengiasi apsimesti, kad nieko neatsitiko, arba apsipila raudoniu ir pradeda murmėti kažką sau po nosimi. Taip buvo, kai mirė mano tėvas, – užklupta prisiminimų, apniuko ji. – O aš tenorėjau, kad kas nors apkabintų ir leistų išsiverkti. Manau, dauguma žmonių apie tai net nepagalvoja, – baigė ji ir prisivertė nusišypsoti.

Vyras truputį suminkštėjo. Jo akys nuslydo jos veidu, stabtelėdamos ties tiesia strazdanota nosimi.

– Ką tu veiki Prancūzijoje? Ar dabar Braueris dirba Paryžiuje?

Ji papurtė galvą ir paaiškino:

– Mano mama laukiasi kūdikio. O aš – tik kliuvinys, todėl jie ir išsiuntė mane čia mokytis.

– Tai štai kodėl tu čia, – pasakė jis, rūsčiai suraukęs antakius.

– Pabėgau iš namų ruošos pamokos. Nenoriu mokytis siūti ir kimšti pagalvių. Man reikia išmokti tvarkyti sąskaitas ir rengti balansą.

– Tavo metų? – nustebo jis.

– Man jau beveik devyniolika, – pranešė Briana. – Man puikiai sekasi matematika. Gaunu aukščiausius balus. Vieną gražią dieną, baigusi universitetą, susirasiu jus ir pareikalausiu darbo. Vis vien ištrūksiu iš to rauktinukų kalėjimo ir įstosiu į universitetą.

– Linkiu sėkmės, – ištarė vyriškis, prieš savo valią negalėdamas sulaikyti šypsenos.

Briana nukreipė žvilgsnį į Moną Lizą, eilė prie kurios nė trupučio nesutrumpėjo, tik nepritariantis murmesys tapo dar garsesnis ir šiurkštesnis.

– Jie visi taip nekantravo pamatyti paveikslą, o dabar jaučiasi be galo nuvilti, kad jis – toks mažas ir saugomas po daugybe stiklo sluoksnių, – paaiškino Briana. – Slapčiomis klausydamasi nuolat girdžiu visus tikėjusis išvysti milžinišką drobę. Įsivaizduoju, kokį nusivylimą patiri, tiek ilgai laukęs eilėje ir neradęs visą sieną dengiančio paveikslo.

– Gyvenimas kupinas nusivylimų.

Ji vėl atsisuko į vyrą ir susirado jo akis.

– Tikrai labai užjaučiu jus dėl žmonos, pone Hatonai. Girdėjau, išgyvenote susituokę dešimt metų ir dievinote vienas kitą. Tai turėtų būti tikras pragaras.

– Nesu linkęs kalbėti apie asmeninius dalykus, – nukirto jis, akimirksniu užsisklęsdamas savyje, tarsi koks jautrus augalas.

– Taip, žinau, – įsiterpė Briana. – Tam reikia laiko. Bet jūs neturėtumėte būti vienas. Ji nebūtų to norėjusi.

Sukandęs dantis, tarsi būtų iš paskutiniųjų stengęsis valdyti savo išraišką, vyriškis tarstelėjo:

– Panele?

– Martin. Briana Martin.

– Kai būsite vyresnė, suprasite, kad nepatartina pernelyg atvirauti su nepažįstamais žmonėmis.

– Žinau. Mane tarsi velnias traukia už liežuvio, – jos žalias akis, romiai žvelgiančias į jį, nušvietė drovi šypsena. – Jūs – stiprus žmogus: jau tiek daug pasiekėte gyvenime, nors dar nesulaukėte nė keturiasdešimties. Kiekvienam ateina sunkūs laikai, kai gyvenimas netenka spalvų. Bet visada, net tamsiausią vidurnaktį, lieka šviesti bent mažytis vilties žiburėlis.

Pamačiusi, kad jis nori kažką sakyti, Briana kilstelėjo ranką ir skubiai pridūrė:

– Daugiau nepratarsiu nė žodžio.

O tada vėl sušneko, rodydama į natūralistinį paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti vyras bei moteris ir į kurį, regis, jo nė nematydamas, žvelgė jos pašnekovas:

– Kaip jums atrodo, ar vyras tikrai proporcingas? Mano supratimu, jis truputį per žemas, o ji kažkaip nenatūraliai didelė, nors dailininkas ir buvo putlios nuogybės žinovas. – Giliai atsidususi Briana pridūrė: – Nenorėčiau turėti tokių grožybių kaip jos. Ketinu visą gyvenimą tenkintis dviem graikiniais riešutais.

Ji nukreipė žvilgsnį į savo laikrodį, tad nepastebėjo keistos nevalingos šypsenos, blykstelėjusios vyro veide.

– O Viešpatie, vėluoju į matematikos pamoką. Į vienintelę, kurios man nevalia praleisti. Viso gero, pone Hatonai!

Briana nė neatsisukdama pasileido prie laiptų, vedančių į gatvę. Jos plaukų juostelės galai švytravo, kaip ir ilgos plonos kojos. Ji buvo ištįsusi ir nedaili, bet Hatonui pasirodė tikras žavesio įsikūnijimas.

Mergaitė pagalvojo, kad jam nepatinka paveikslas. Jis nusijuokė, žvilgtelėjęs į neuždegtą cigarą kairėje rankoje. Atėjo čionai ne žiūrėti į paveikslus, bet apsvarstyti, kaip pulti į Seną sutemoms nusileidus.

Margo nebėra, o jis, kad ir kaip stengėsi, negalėjo įsivaizduoti ateities be jos. Negalėjo nematyti jos mėlynų akių, nušvintančių nuo juoko, negirdėti jos švelnaus prancūzišku akcentu ženklinto balso, kai ji erzindavo jį dėl darbo. Nepajėgė nejausti jos švelnaus kūno, palaimingai spurdančio po juo miegamojo tamsoje, negirdėti jos alsių dejonių, nejausti, kaip jos nagai godžiai įsikerta į jo kūną, vėl ir vėl teikiantį jai pasitenkinimą.

Jo akyse pradėjo tvenktis ašaros, ir jis tankiai sumirksėjo. Širdyje atsivėrė tuštuma. Niekas negalėjo paguosti jo po Margo laidotuvių. Jis uždraudė minėti jos vardą tyliame ištuštėjusiame name Nasau. Įstaigoje atrodė nenuilstantis ir nepalaužiamas. Visi suprato. Bet jis jautėsi toks vienišas. Neturėjo nei šeimos, nei vaikų, kurie būtų galėję palengvinti sielvartą. Skaudžiausia, kad Margo, kartą tragiškai persileidusi, nebegalėjo daugiau pastoti. Kita vertus, tai nieko nelėmė. Visiškai nieko. Margo jam buvo viskas, lygiai kaip ir jis jai. Turėti vaikų būtų buvę nuostabu, bet mintis apie juos netapo manija. Juodu su Margo gyveno visavertį gyvenimą – visada kartu, visada mylintys. Iki pat paskutinio akimirksnio. Net prikaustyta prie patalo, virstanti blyškiu baltu skeletu tiesiog jo išsigandusiose akyse, Margo visada pirmiausia galvojo apie jį. Ar jis tinkamai maitinasi, ar pakankamai miega? Ji net jaudinosi, kas bus, kai nebegalės juo rūpintis.

„Tu niekada nedėvi apsiausto sningant, – slopiai priekaištaudavo ji, – nepasiimi skėčio lyjant, nepersimauni sušlapusių kojinių. Taip dėl to nerimauju, mon cher [Brangusis (pranc.)]. Tu privalai rūpintis savimi, tu comprends? [Supranti? (pranc.)]"

Ir jis pažadėdavo verkdamas, o Margo glausdavo jo galvą prie savo išdžiūvusios krūtinės ir sūpuodavo, kol jis nesigėdydamas pratrūkdavo balsu kūkčioti jų miegamajame.

– Dieve, – garsiai sušuko jis, užvaldytas prisimi- nimų.

Turistų porelė baugiai sužiuro į jį. Atrodo, tik dabar atitokęs, kur yra, jis papurtė galvą, tarsi taip galėtų atgauti minčių aiškumą, apsisuko ir nusileido laiptais tiesiai į karštą Paryžiaus popietės saulėkaitą.

Įprasti eismo garsai ir pokalbių nuotrupos sugrąžino jį į realybę. Paryžiaus centro triukšmas ir teršalai, dėl kurių ir taip nervingi jo gyventojai tapdavo dar nervingesni, jam netrukdė. Jis sugniaužė savo didelį kumštį kišenėje ir nusiraminęs suskato ieškoti žiebtuvėlio. Išsitraukė jį ir apžiūrėjo ant akmeninių laiptų, vedančių į gatvę. Margo padovanojo šį žiebtuvėlį – auksinį, su išgraviruotais jo inicialais – dešimtųjų vedybų metinių proga. Jis visada jį nešiodavosi. Spustelėjo žiebtuvėlį nykščiu ir skausmas nutvilkė širdį.

Jis prisidegė cigarą, užsitraukė, leidosi akimirksniu apsvaiginamas ir pajuto ramybę. Atsidusęs nužvelgė į Luvrą plūstančių turistų srautą. Jie mėgavosi atostogų malonumais, šypsojosi ir juokėsi, o jis pats jautė skausmą iki pat pirštų galiukų.

Tada jis pagalvojo apie mergaitę, vardu Briana, ir apie tai, ką ji su juo kalbėjo. Gana neįprasta prieiti prie visiškai nepažįstamo žmogaus ir mokyti jį, kaip išsigydyti sužeistą širdį. Nors ir buvo susierzinęs, jis nusišypsojo. Ji – miela mergaitė. Jam nederėjo būti tokiam atžariam. Jos motina ištekėjo už Brauerio ir pastojo. Iš tiesų toji mergaitė žino, kas yra skausmas. Ji sakė, kad tapo kliuviniu, todėl jie ir išsiuntė ją čia. Jis papurtė galvą. Atrodo, visi turi kokių nors rūpesčių. Bet tai ir yra gyvenimas. Liūdnai šypsodamasis jis žvilgtelėjo į Rolex laikrodį ant savo riešo. Po pusvalandžio jo laukia susitikimas su ministrų kabineto nariais, o turint galvoje beprotiškas transporto spūstis šią valandą, duok Dieve, kad pavyktų pavėluoti tik pusvalandį. Susitaikęs su tuo, kad vis vien vėluos, jis žengtelėjo prie šaligatvio krašto ir susistabdė taksi.

Briana įslinko į mokyklos pastatą ir nuskubėjo į matematikos pamoką, vyptelėjusi išpuikėlei Emilijai Džarvis, kuri, vos pastebėjusi ją, pradėjo šnibždėtis su savo draugėmis. Emilija buvo viena iš priešių, kurių Briana įsigijo vos pradėjusi mokytis šioje privilegijuotoje mergaičių mokykloje. Pagaliau ji tebuvo čia dar tik antrą mėnesį ir ją galėjo išsiųsti kur nors kitur. Kaip ji vylėsi, į koledžą. Bet kol kas Briana turėjo kęsti šią prašmatnią privačią mokyklą ir pasipūtėlės Emilijos bei jos draugių snobizmą.

Ji atsivertė matematikos vadovėlį ir klausėsi, kaip Madam dėsto algebros kursą pažengusiesiems. Bent jau tai teikė pasitenkinimą. Net jeigu Briana ir nemokėjo dailiai siuvinėti, lygtis ji suprato kuo puikiausiai.

Vos pamokai pasibaigus, Emilija su pora savo ginklanešių jau lūkuriavo koridoriuje. Ji buvo iš tituluotos britų šeimos, kildinusios save iš Tiudorų dinastijos. Šviesiaplaukė gražuolė, vilkinti brangiausiais drabužiais. Bet jos burna tarsi nutekamasis vamzdis. Be to, Emilija – pati atgrasiausia žmogysta iš visų, kokias tik Brianai kada nors buvo tekę matyti.

– Tu praleidai pamoką. Aš pasakysiu madam Diubon, – nutaisiusi pagiežingą šypseną, iškošė Emilija.

– Gerai, – atšovė Briana, taip pat „saldžiai" nusišypsodama. – O man teks papasakoti apie tai, ką tu veikei su dr. Mordo už kinų širmos ketvirtadienį, meno pamokai pasibaigus.

Emilijos veidas persikreipė iš netikėtumo. Nespėjus nė prasižioti, Briana apdovanojo ją padaužišku šypsniu ir spruko koridoriumi. Kitas mokines visada stebino apgaulinga Brianos išvaizda: nors ji atrodė trapi, net pažeidžiama, turėjo nepalaužiamą dvasią ir tvirtą charakterį. Todėl tos, kurios tarėsi galėsiančios ją paminti po padu, netrukus atsisakė šios minties. Be to, Briana nė trupučio nemelavo dėl to, ką ketino pasakyti madam Diubon. Neatsargius slaptus Emilijos pasimatymus su mokyklos meno dėstytoju dr. Mordo jau spėjo pastebėti ir kelios kitos mokinės. Laisvas šios porelės elgesys joms sukėlė pasibjaurėjimą. Kiekvienas, užsukęs į studiją, galėdavo girdėti, ką juodu veikia, net ir nematydamas siluetų, taip išraiškingai judančių už plonutės širmos.

Tądien, tik kiek vėliau, dr. Mordo vaikštinėjo mokyklos koridoriais ištįsusiu liguistu veidu, o Emilijos kitą rytą iš viso nebuvo pamokose. Viena iš mergaičių matė, kaip po pusryčių ji išvažiavo su visais savo lagaminais limuzinu, kurį vairavo asmeninis vairuotojas.

Po šio įvykio mokykla liovėsi buvusi tokiu sunkiu išbandymu Brianai. Tuo labiau kad Emilijos ginklanešės, supratusios, kad jų padėtis mokykloje pasikeitė, pradėjo elgtis kiek kitaip. Briana labai susidraugavo su mergaite vario spalvos plaukais, Kara Harvei, kuriai neseniai sukako aštuoniolika metų. Laisvalaikiu jos lankydavo meno galerijas ir muziejus, kurių Paryžiuje buvo devynios galybės. Briana nenorėjo sau pripažinti, kad tikisi kuriame nors iš jų susitikti Piesą Hatoną. Tas aukštas vyriškis ją pakerėjo. Jis atrodė be galo vienišas. Anksčiau ji niekam nėra jautusi tokios užuojautos. Tai truputį stebino, bet ji nesiruošė gilintis į savo jausmus. Bent jau ne dabar…

Per savo devynioliktąjį gimtadienį vėlyvą popietę Briana viena išsirengė į Luvrą. Norėjo dar kartą pamatyti paveikslą, į kurį tuokart žiūrėjo Piesas Hatonas. Išskyrus iš Karos gautą atviruką, jos gimtadienis praėjo visiškai nepastebėtas. Kaip paprastai, motina jį ignoravo. Tėtis būtų atsiuntęs rožių arba dovaną, bet jis miręs. Briana nepajėgė prisiminti nykesnio gimtadienio nei šis.

Šiuokart net Luvras nepakylėjo jos nupuolusios dvasios. Jai sukinėjantis, kulkšnis siekiančios tiesios suknutės apačia išsiskleidė. Blyškiai žalias audinys dar labiau išryškino žalias Brianos akis. Ant suknutės ji buvo užsivilkusi palaidinę. Įsispyrusi į žemakulnius batelius. Vietoj rankinės nešėsi juokingą kuprinę, nes ši buvo daug patogesnė. Vešlūs ilgi šviesūs Brianos plaukai buvo palaidi ir ji nekantriai juos krestelėjo. Jai patiko garbanoti plaukai, kaip kitų mergaičių. Bet jos plaukų neįmanoma sugarbanoti. Jie karo tiesutėliai iki pat juosmens. Reikia juos nusikirpti.

Temo. Netrukus jai teks grįžti į mokyklą. Nors Briana nebijojo vaikščioti po Paryžių pėsčiomis sutemoms nusileidus, šįkart ji nusprendė paišlaidauti ir grįžti taksi automobiliu. Akylai besidairydama taksi, Briana pastebėjo nedidelę užkandinę ir panoro ko nors išgerti. Galbūt pavyktų gauti nors mažą taurę vyno. Tuomet pasijustų visiškai suaugusi.

Įžengusi į tamsią, sausakimšą patalpą Briana iš karto suprato, kad tai veikiau baras nei užkandinė. Be to, labai brangus. Jos kuprinėje nebuvo daug pinigų, ir ši vieta, atrodo, pranoko jos galimybes. Ji nedrąsiai šyptelėjo ir jau buvo beišeinanti, kai nežinia iš kur nusileidusi didelė ranka surakino jos riešą.

Aiktelėjusi iš netikėtumo Briana susidūrė su tamsiomis akimis, kurios irgi žvelgė su nuostaba.

– Taikaisi pasprukti? – paklausė jis. – Argi nesi pakankamai suaugsi, kad ko nors išgertum?

Taip, tai buvo Piesas Hatonas. Briana atpažino žemą, skardų balsą, nors tariant žodžius jo liežuvis truputį pynėsi. Tankių juodų plaukų garbana krito ant kaktos. Kvėpavimas buvo nelygus.

– Man šiandien sukako devyniolika, – nedrąsiai prisipažino Briana.

– Puiku. Gali būti mano naujoji vairuotoja. Eikš čia.

– Bet aš neturiu automobilio, – paprieštaravo ji.

– Ir aš neturiu. Ateik, reikia tai apsvarstyti. Gerai, tokiu atveju apsieisime be vairuotojo.

Jis nusivedė ją prie kampinio staliuko, ant kurio stovėjo pusiau nugertas viskio butelis, žema masyvi taurė ir kita, aukštesnė, atrodo, su sodos vandeniu. Tarp jų buvo padėtas selterio butelis ir peleninė, kurioje smilko cigaras.

– Įtariu, kad negali pakęsti cigaro dūmų, – sumurmėjo Piesas atsargiai sėsdamasis, kad neužkristų ant stalo. Jis tikriausiai praleido čia daug laiko.

– Lauke galiu juos pakęsti, – atsakė Briana. – Bet man neramu dėl sveikatos. Žiemą persirgau plaučių uždegimu. Dar nesijaučiu pakankamai gerai.

– Ir aš, – giliai atsidusęs prisipažino jis ir užgesino cigarą. – Toli gražu nesijaučiu gerai. Ar ne tu man sakei, kad laikui bėgant turėtų palengvėti? Turiu pasakyti: mergaite, esi prakeikta melagė. Man nė kiek ne lengviau. Tai auga mano širdyje tarsi vėžys. Man trūksta jos.

Pieso veidas persikreipė. Jis sugniaužė kumščius.

– O, gerasis Dieve, kaip man jos trūksta!

Briana pasislinko arčiau. Juodu sėdėjo nuošaliame kampe, kiti lankytojai jų negalėjo matyti. Ji ištiesė rankas ir pamėgino jį apkabinti. Įkalbinėti nereikėjo. Jis suėmė dideliais delnais jos mažas šiltas rankutes ir prispaudė prie savo krūtinės. Paslėpė liepsnojantį veidą jos kaklo linkyje, perkeldamas savo didelius delnus ant laibų jos pečių. Ji jautė, kaip jis dreba. Jo sudrėkusios akys atsidūrė prie jos lūpų. Briana sūpavo jį kaip įmanydama, nors jis ir buvo labai sunkus. Ji murmėjo jam į ausį raminančius niekus, tylutėliai niūniavo, šnabždėjo, kad viskas bus gerai ir kad jis – saugus.

Jam nurimus jos glėbyje, ji pasijuto nepatogiai. Jis gali pasigailėti, kad pasirodė toks pažeidžiamas jos akivaizdoje.

Bet, panašu, Piesas taip nemanė. Jis pakėlė galvą ir iš jo lūpų išsiveržė kimus garsas. Tebespausdamas jos pečius savo didelėmis rankomis jis drąsiai įsmeigė į ją ašarotas akis.

– Tave tai šokiruoja? Juk tu amerikietė, o Amerikoje vyrai neverkia. Jie slepia jausmus po pašėlusių šaunuolių kaukėmis ir niekada neparodo emocijų, – jis pratrūko juoktis, atgalia ranka braukdamas nuo veido ašaras. – O aš esu graikas. Bent jau mano tėvas buvo. O mama – prancūzė. Dar turėjau argentinietę senelę. Man būdingas karštas pietietiškas temperamentas ir emocijos manęs netrikdo. Aš juokiuosi, kai esu laimingas, ir verkiu, kai man liūdna.

Pasiraususi kišenėje Briana ištiesė jam nosinę. Nusišypsojusi ji nušluostė jam akis.

– Taip pat elgiuosi ir aš, – prisipažino ji. – Man patinka jūsų akys. Jos labai tamsios.

– Tokios pat buvo mano tėvo. Ir senelio. Jam priklausė keli naftos tanklaiviai, – pradėjo pasakoti Piesas, slinkdamasis arčiau. – Pardaviau juos visus ir prisipirkau buldozerių bei kranų.

– Ar nepatiko naftos tanklaiviai? – prajuko Briana.

– Man nepatiko išsiliejusi nafta, – gūžtelėjo pečiais jis. – Todėl pradėjau statyti naftos gręžimo platformas ir rimtai rūpintis, kad jos veiktų tinkamai, kad nebūtų nuotekų.

Jis pakėlė savo taurę ir nugėrė didelį gurkšnį. O paskui, tarsi ką prisiminęs, ištiesė taurę jai:

– Paragauk. Tai geras škotiškas viskis, atgabentas iš Edinburgo. Jis labai švelnus ir atskiestas pakankamu kiekiu sodos vandens.

Briana dvejojo.

– Dar niekada nesu ragavusi stiprių alkoholinių gėrimų, – prisipažino ji.

– Visada būna pirmas kartas, – pasakė jis.

– Gerai, tuomet iki dugno, – nusipurtė Briana ir nurijo didelį gurkšnį. O tada sustingo lyg statula, išpūtusi akis dėl netikėto poveikio, kuris beveik užgniaužė jai žadą. Paskui trūksmingai įkvėpė ir įsispoksojo į taurę. – O Dieve, tai tikras raketinis kuras!

– Šventvagystė, – suskato prieštarauti Piesas. – Vaike, tai – brangus gėrimas.

– Nesu vaikas. Man devyniolika, – priminė ji ir nugėrė dar gurkšnį. – Tai sakot, kad šis gėrimas neblogas.

Jis atėmė iš jos rankų taurę.

– Pakaks. Neketinu būti apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu.

Brianos antakiai pakilo.

– O gal pabandytumėt? Prašau, – šelmiškai sušneko ji. – Visada norėjau žinoti, kas paskatina moteris nusimes- ti drabužius vyrų akivaizdoje. Statulų apžiūrinėjimas Luvre – tikrai ne pats geriausias seksualinio švietimo būdas. Tarp mūsų kalbant, madam Diubon atrodo, kad vaikus atneša jūros paukščiai su dideliais snapais.

Šįkart Piesas kilstelėjo antakius.

– Esi tiesiog nepakenčiama.

– Tikiuosi. Sunkiai dirbu, kad galėčiau toliau sėkmingai žengti šiuo keliu, – atšovė Briana ir, įdėmiai nužvelgusi jo tamsų veidą, pridūrė: – Ar geriau jaučiatės?

– Šiek tiek, – atsakė jis, – dar nepakankamai išgėriau, bet jaučiuosi kaip po nuskausminimo.

Briana palietė pirštais jo didelę plaštaką. Ji buvo šilta ir raumeninga. Tamsūs tankūs garbanoti plaukeliai lindo iš po jo baltų baltinių rankogalių. Jo platūs plokšti nagai buvo nepriekaištingai nukarpyti ir švarūs. Ji susižavėjusi juos palietė.

Jis irgi žvelgė žemyn, apžiūrinėdamas jos ilgus elegantiškus pirštus su trumpai nukarpytais nagais.

– Nė pėdsako lako, – mąsliai ištarė. – Ant kojų nagų irgi?

Briana linktelėjo.

– Mano pėdos pernelyg gremėzdiškos, kad atrodytų elegantiškai. Turiu ne gražias, bet naudingas rankas ir kojas.

Jis spustelėjo jos pirštus.

– Dėkui, – ištarė šiurkščiai, tarsi jį erzintų būtinybė įvardyti viską žodžiais.

Briana nusišypsojo, puikiai supratusi, ką jis turėjo galvoje.

– Kartais kiekvienam iš mūsų reikia trupučio paguodos. Jūs nesate silpnas žmogus. Greičiau kietas vyrukas, kuris įveiks visa tai.

– Galbūt, – gūžtelėjęs pečiais sutiko jis.

– Be jokios abejonės, – ryžtingai patvirtino Briana ir, apsižvalgiusi aplinkui, ne mažiau ryžtingai pridūrė: – Jums metas namo. Panašu, kad kritote į akį tai grakščiai moteriai su platinos spalvos plaukais. Ji su malonumu palydėtų jus iki namų, pasimylėtų su jumis ir užvaldytų jūsų piniginę.

– Negaliu mylėtis, – prisipažino jis, palinkęs prie jos. – Per daug išgėriau.

– Man atrodo, jai tai nė motais, – atkirto Briana.

Jis tingiai nusišypsojo.

– O tu? – pasidomėjo jis. – Įsivaizduok, kad tu važiuoji su manimi. Tai būtų geriausias mano bandymas.

– Tik ne dabar, kai esi toks šiltutėlis, – nusijuokė Briana. – Mano pirmasis kartas bus kaip fejerverkas, kaip sprogimas, kaip Piotro Čaikovskio uvertiūra 1812 metai. Kaip man gali tai suteikti įkaušęs vyras?

Piesas pakreipė galvą ir pratrūko juoktis. Jo juokas buvo gražus: gilus, lėtas, bet kartu ir veržlus.

– Na, vis vien pristatyk mane namo, – išdaužė jis, juoko bangai atslūgus. – Neabejoju, kad su tavimi būsiu pakankamai saugus.

Padėjęs sąskaitą ant stalo, jis truputėlį suabejojęs pridūrė:

– Bet tau nevalia manęs suvilioti.

– Pažadu nevilioti, – iškilmingai prisiekė Briana, pridėjusi ranką prie širdies.

– Tada viskas gerai, – kildamas nuo stalo pareiškė Piesas. Jis kiek svyrinėjo į šalis ir raukėsi. – Nė neatsimenu, kaip čia atsidūriau. O, gerasis Dieve. Manau, kad išėjau įpusėjus deryboms dėl naujojo viešbučio!

– Jos bus pratęstos jums sugrįžus, – sukrizeno Briana. – Nagi, kylam, pone Hatonai. Metas ieškoti taksi automobilio.