Читать книгу Meilės keliai - Diana Palmer - Страница 3

Piesas Hatonas gyveno viename naujausių ir brangiausių Paryžiaus viešbučių. Kai juodu praėjo pro durininką, jis šiaip ne taip sugraibė raktus ir padavė juos Brianai. Viešbučio registratorius, kurį jie sutiko prie lifto, nužvelgė juos taip pat įtariai, kaip ir durininkas.

– Ar kas nutiko, mesjė Hatonai? – mandagiai pasiteiravo registratorius.

– Taip, Henri, aš mirtinai prisigėriau, – kliūvančiu liežuviu pareiškė Hatonas, apsikabinęs Brianą. – Ar tu pažįstamas su mano verslo partnerio dukra Briana? Ji mokosi Paryžiuje. Atrado mane Chez Georges bare ir pargabeno namo. Beje, ji išgelbėjo mane nuo femme du nuit [Nakties moteris (pranc.)], kuriai buvo kritusi į akį mano piniginė.

– O, – supratingai linktelėjo Henris ir šypsodamasis kreipėsi į Brianą: – Gal reikia pagalbos, madmuazele?

– Jis gana sunkus, bet, manau, susitvarkysiu. Gal galėtumėte vėliau užmesti akį, dėl viso pikto, – paprašė ji su nuoširdžiu susirūpinimu.

Henrio nuogąstavimai išsisklaidė.

– Su didžiausiu malonumu, – paslaugiai atsakė jis.

Briana droviai nusišypsojo.

– Merci beaucoup [Dėkui (pranc.)], – pasakė ji ir skubiai pridūrė: – Jeigu atsakysite kitaip nei il n'y a pas de quoi [Nėra už ką (pranc.)], nieko nesuprasiu, nes mano prancūzų kalbos žodynas dar labai skurdus, nepaisant uolių madam Diubon pastangų.

– Jūs mokotės La Belle Ecole?! – sušuko Henris. – Šią mokyklą lanko mano dukterėčia.

Mergaitę jo pasakyta pavarde Briana atsiminė labai miglotai.

– Ar jos plaukai tamsūs? – pasitikslino ji. – O dar ji visada dėvi ilgus megztukus, kad ir koks lauke oras?

– Oui [Taip (pranc.)], – patvirtino Henris, linguodamas galva. – Enfant [Vaikas (pranc.)] visada sušalęs. Leiskite jums padėti madmuazele.

Henris padėjo jiems įlipti į liftą. Laimei, jame buvo tik liftininkas, kuriam Henris iš lėto prancūziškai paaiškino, kad reikia nugabenti poną Hatoną į jo apartamentus.

– Jis jums padės, – užtikrino jis Brianą. – Ir mes kuo puikiausiai pasirūpinsime mesjė.

Ji maloniai nusišypsojo paslaugiajam vyriškiui.

– Tada galiu būti visiškai rami.

Jis linktelėjo, galvodamas, kad ji atrodo labai miela jauna moteris. O kokie nuostabūs šviesūs plaukai!

Briana pakilo liftu su Piesu ir liftininku. Pastarasis padėjo jai nuvesti Piesą iki jo apartamentų ir ji atrakino duris Pieso duotu raktu. Juodu su liftininku palydėjo Piesą iki milžiniško miegamojo, kuriame dominavo balta ir juoda spalvos, greičiausiai atitinkančios jo skonį. Lova buvo išties karališko dydžio. Su keturiomis kolonomis, kurių grakštūs šmėkliški siluetai kilo iki pat lubų. Juodu paguldė Piesą ant lovos, ir jis pramerkė akis, kad nutrauktų juodą lovatiesę.

– Keistai jaučiuosi, – sumurmėjo jis.

– Neabejoju, – sutiko Briana. Ji padėkojo jai besišypsančiam liftininkui ir uždarė paskui jį duris.

Juodų Pieso akių žvilgsnis nuslydo raustančiu Brianos veidu.

– Ar galėtum padėti man nusirengti? – paklausė jis.

– Taip, – atsakė ji dar labiau išrausdama.

– Kiekvienam dalykui būna pirmas kartas, – priminė jis.

Briana abejojo. Kažin, ar Pieso būklė tam tinkama. Jis atrodo labai girtas. Galbūt rytą nė neprisimins, kaip ji atrodė.

Briana nuavė jam batus ir pastatė prie lovos. Ten pat padėjo ir kojines. Jo pėdos buvo gražios – ilgos. Elegantiškos ir labai didelės. Ji šypsodamasi apėjo aplink lovą ir padėjo jam atsisėsti. Jis kvepėjo brangiu muilu ir odekolonu. Po marškiniais slėpėsi plati krūtinė, apaugusi tankiais tamsiais plaukeliais. Briana netyčia palietė ją ir jos ranką nusmelkė virpulys.

– Margo buvo nekalta, – švelniai pasakė jis. – Turėjau įkalbinėti ją išsinerti iš drabužių ir, nors ji be galo mane mylėjo, iš pradžių bijojo – žinojo, kad suteiksiu jai skausmo.

Jis atsargiai palietė gražiu raudoniu pražydusį Brianos skruostą.

– Nemanau, kad šiomis dienomis dar likę nekaltų mergaičių. Mudu su Margo visada buvome netipiški. Labai paisėme tradicijų. Nesimylėjau su ja, kol ji netapo mano žmona.

– Ar galėtumėt pajudinti ranką?.. Taip, gerai, – suskato kalbėti Briana. Nenorėjo viso to girdėti, bet buvo priversta jo klausytis.

Ji nuvilko jam marškinius, stengdamasi nežvilgčioti į susižavėjimą keliančias raumeningas rankas ir krūtinę. Jis neatrodė panašus į vyrą, praleidžiantį daug laiko prie rašomojo stalo.

– Tau tik devyniolika, – ištarė jis nelygiai kvėpuodamas. – Jeigu būtum kiek vyresnė, galėčiau su tavimi pasimylėti. Esi labai graži, mažyte. Mane jaudina tavo plaukai. Jie tokie ilgi ir jų tiek daug.

Jis suėmė jos plaukus abiem rankomis ir panardino į juos pirštus.

– Jaudinantys plaukai.

– Jūsų plaukai irgi gražūs, – leptelėjo Briana, kad tik palaikytų pokalbį. Kai jos rankos palietė jo diržą, ji dvejodama pridūrė: – Nesu tikra, ar galėčiau…

– Žinoma, kad gali, – tyliai atsakė Piesas ir suėmęs jos rankas padėjo joms baigti tai, ką buvo pradėjusios. Jis nenuleido akių nuo jos veido, kol ji apgraibomis čiuopė diržo sagtį. Padėjęs Brianai ją atsegti, jis uždėjo jos rankas sau ant juosmens.

– Dabar trauk, – paragino jis, – kilsteldamas klubus, kad jai būtų patogiau.

Kai lankstus galingas Pieso kūnas išsilaisvino iš drabužio, šimtai pritrenkiančių šventvagiškai saldžių minčių užplūdo Brianą. Jis buvo nuogut nuogutėlis, kaip vyras, matytas viename Luvro paveiksle. Pieso kūnas buvo puikiai sudėtas, panašus į meno kūrinį. Jokios strijelės, nė menkiausios užuominos į riebalus. Švelnūs plaukai dengė pačią intymiausią jo vietą, ir ji linkstančiais keliais bei pašėlusiai besidaužančia širdimi dvejodama sužiuro į tai, kas darė jį tikru vyru.

Piesas pasidžiaugė, kad yra įkaušęs, kitaip jos neslepiamas susižavėjimas tikrai būtų jį sužadinęs. Bet dabar jis buvo pernelyg suglebęs, kad galėtų pajusti kokį potraukį, taigi Briana buvo apsaugota. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis jis kėlė jai baugų nerimą. Tad leido sau papūsti lūpas, įsivaizduodamas jos išraišką, išvydus jį visiškai pasirengusį meilės aktui.

Nors to, žinoma, niekada nebus. Margo mirė. Jis irgi mirė. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Trumpam sužėravusios liepsnelės jo akyse užgeso. Jis atvirto ant pagalvių, nepajėgdamas užgniaužti ilgo atodūsio.

– Kodėl žmonės turi mirti? – nupuolusiu balsu paklausė jis. – Kodėl jie negali gyventi amžinai?

Briana išsivadavo iš transo būsenos ir baigė savo ritualą, uždengdama antklode jo klubus, kad kuo greičiau atgautų savitvardą.

– Manau, kad žinau atsakymą, – prisėdusi ant lovos krašto, patikliai pasakė ji. Jos ranka susirado ant krūtinės besiilsinčią jo ranką. – Dabar pasistenkite užmigti. Taip bus geriausia.

Jo akys atsimerkė. Klaidžiojančios, tiriančios, neramios.

– Jai tebuvo vos trisdešimt penkeri, – pasakė jis. – Argi tai amžius mūsų laikais?

– Žinau.

Jis sugriebė Brianos rankas, paskui delnu palietė jį apkritusius vešlius jos plaukus.

– Atrodo, abiejų lyčių baltieji riteriai atjoja, – mieguis- tai sušnabždėjo jis, – kur tavo šarvai ir ietis, teisuole Žana d'Ark?

– Kišenėje. Nori pažiūrėti?

Jis nusišypsojo.

– Esi man tokia gera. Nuvaikai debesis, – kalbėjo jis, tyrinėdamas ją. – Bet aš esu blogas tau. Darau tau labai neigiamą įtaką.

– Tai tebuvo viskio gurkšnis, – paprieštaravo ji.

– Ir dar striptizas, – nerūpestingai pridūrė jis. – Apgailestauju dėl to. Jeigu būčiau buvęs blaivesnis, nė už ką nebūčiau įstūmęs tavęs į tokią nesmagią padėtį.

– Nėra taip jau blogai. Juk aš, be kita ko, mačiau daugybę paveikslų Luvre, – pareiškė Briana tvirtesniu balsu. – O jis iš tikrųjų buvo per žemas, tas vyriškis paveiksle, ar ne?

Piesas prajuko, neslėpdamas susižavėjimo.

– Atleiskit, – ištarė Briana, patraukdama ranką ir keldamasi nuo lovos. – Ar norėtumėte, kad prieš išeidama jums ko nors atneščiau?

Jis papurtė galvą. Nors nuskausminimas dar veikė, jau vėl pradėjo jausti širdperšą.

– Man viskas bus gerai. O tu verčiau grįžk į mokyklą. Ar neturėsi nemalonumų, kad praleidai pamokas?

– Nė trupučio. Kitą mėnesį mokslai baigiasi, – sukrizeno ji.

– O ką veiksi paskui?

Akimirksnį Briana atrodė sutrikusi ir nelaiminga, bet paskubėjo suvaidinti patenkintą.

– Manau, vasarą praleisiu Nasau. Bet rudenį, kad ir ką motina su patėviu sakytų, stosiu į universitetą. Net jeigu man pačiai tektų mokėti už studijas. Jau ir taip metais atsilikau nuo bendraamžių. Ilgiau nė už ką nelauksiu.

– Aš užmokėsiu, jeigu jie nenorės, – nelauktai pareiškė Piesas. – Galėsi sugrąžinti man pinigus, kai gausi diplomą.

– Padarytumėt tai dėl visai nepažįstamo žmogaus?

Jis truputį suraukė antakius.

– Visiškai nepažįstamo? Juk tu ką tik matei mane nuogą…

Briana nesumojo, ką atsakyti.

– Paisant gerų manierų, derėtų tau pasakyti, kad iki šiol Margo buvo vienintelė moteris, kuri matė mane šitokį, – Pieso akys vėl tapo liūdnos. Jis susigūžė lovoje.

Briana raminamai palietė jo skruostą.

– Pavydžiu jūsų žmonai, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Būti taip mylimai – didžiulė laimė.

– Tai buvo abipusis jausmas, – iškošė Piesas pro sukąstus dantis.

– Taip, žinau, – vos girdimai atsidususi, sutiko ji. – Atleiskite, kad taip jus įskaudinau, nors to ir nenorėjau.

– Nė neįsivaizduoji, kaip labai man padėjai, – pakiliai atsakė jis. – Ar žinai, kad tą dieną Luvre ieškojau kelio, kuris mane nuvestų pas ją?

Ji papurtė galvą.

– Žinau tik tai, kad atrodėte labai jau vienišas ir prislėgtas.

– Toks ir buvau. Tu palengvinai mano skausmą. Šiandien jis vėl užplūdo, ir tu vėl buvai šalia, – jis susirado jos blyškias akis. – Aš buvau beperžengiantis ribą, o tu mane sulaikei. Nepamiršiu to. Kai tau ko nors reikės, būsiu netoliese. Turiu namus Nasau, netoli Brauerio. Jeigu būtų striuka, visada gali mane susirasti.

– Būtų smagu turėti draugą Nasau, – prisipažino ji.

Piesas primerkė akis.

– Aš neturiu draugo. Bent jau iki šiol neturėjau, – atžariai pasakė jis. – Esi velniškai keistas draugas mano amžiaus žmogui.

Ji nusišypsojo.

– Jau ketinau sakyti tą patį…

– Žmonės kalbės. Ir tegul, – pasakė jis, sugriebęs jos ranką ir pakėlęs delną prie lūpų. Jis buvo tvirtas ir vėsus, palyginti su alpiai sudrėkusiais pirštais. – Mes dar pasimatysime, Briana.

– Žinau, – ji pajudino pėdas ir įsisiurbė akimis į jo platų tamsų veidą. – Turite žvelgti į priekį. Ateis diena, kai tai nebebus taip sunku. Imkitės to, ką visada norėjote daryti, įgyvendinkite tai, ką esate numatęs, vykdykite projektus.

Jis visas įsitempė.

– Pastaruosius dvejus metus aš slaugiau Margo, kol vėžys ją gyvą suėdė. Nėra lengva mokytis gyventi vienam. Neturiu nieko, kuo galėčiau rūpintis.

Brianos vyzdžiai išsiplėtė.

– Nežiūrėkit taip į mane. Aš esu nepriklausoma, tikrai, – patikino ji.

Pieso akys apsiblausė.

– Tu esi stebuklas, – netikėtai pareiškė jis. – Gal angelų sargų iš tikrųjų esama, ir tu esi manasis. Bet tai – abipusis ryšys. Todėl aš ketinu būti tavuoju. Pasirink kokį tik nori koledžą. Net ir Oksforde. Visur turiu ryšių.

Brianos akys sublizgo.

– Tu nepanašus į pasakų krikštatėvį.

– Išvaizda gali būti apgaulinga. Aš irgi niekada nemačiau tėvelio nuodėmklausio su ilgais šviesiais plaukais.

– Man metas, – prunkštelėjo ji.

– Tai eik. Ačiū tau, – tarstelėjo jis.

– Vieni niekai. Jūs ištversite, – pasakė ji ir sustojusi miegamojo tarpduryje dar kartą pažvelgė į jį. Nurimusi. – Jums… viskas bus gerai. Manau, jums nieko nereikia daryti…

Jis pasirėmė ant alkūnės.

– Ir neketinu nieko daryti, – iškilmingai prisiekė jis.

Akimirką stojo tyla ir Briana pasijuto nejaukiai.

– Rūpinkitės savimi, – išlemeno ji.

– Ir tu taip pat, – atsakė jis.

Ji abejodama pastūmė duris.

– Žinau, kad nenori išeiti, – pasakė jis žemu ir atžariu balsu. – Bet privalai.

Briana žvilgtelėjo į jį pro petį savo didžiulėmis smalsiomis akimis.

– Nesuprantu, – susirūpinusi sušnabždėjo.

– Mes daug sužinojome vienas apie kitą per trumpesnį laiką, nei tai paprastai pavyksta žmonėms, – paaiškino jis. – Tokio ryšio man dar neteko patirti. – Jis santūriai nusišypsojo. – Nevark, mėgindama tai suprasti. Draugystė – nepaprastas dalykas. Tiesiog priimk ją, – pridūrė jis.

– Gerai, – šypsodamasi sutiko Briana.

– Palūkėk minutėlę. Paduok man kelnes.

– Ar ketinate eiti su manimi? – pagyvėjo ji.

– Juokinga mergiūkštė, – niūriai sumurmėjo jis. – Būdamas tokios būsenos įkrisčiau į lifto šachtą. Ne. Ketinu tau kai ką duoti.

– Jeigu norite man sumokėti…

– Gal liausiesi spiginusi mane žvilgsniu? – burbtelėjo jis, traukdamas iš savo piniginės kortelę ir dėdamas ją ant lovatiesės.

– Čia užrašytas asmeninis mano viešbučio apartamentų telefono numeris. Jeigu turėsi rūpesčių ar norėsi su manimi susisiekti, skambink.

Paėmusi kortelę, Briana pakėlė akis į jį.

– Atsiprašau, kad ne taip jus supratau.

– Ir už ką, tiesą sakant, turėčiau mokėti? – irzliai pasidomėjo jis. – Moterys, apie kurias tu galvoji, neapsiriboja tokiu menkniekiu, kaip kelnių nusmaukimas, jos gali truputį daugiau.

Briana aiktelėjo.

– Nešdinkis, – paliepė jis. – Ir pasilaikyk savo purvinas mintis sau, tu bjauri mergiūkšte.

– Liaukitės mane pravardžiavęs, – išdidžiai pareiškė ji. – Neturėjau jokių purvinų minčių.

– Cha!

Ji įsidėjo kortelę į suknelės kišenę ir nusišypsojo jam.

– Matyt, geriau pasijutote, kad vėl pradėjote burbėti. Dabar jau tikrai išeinu.

– Kur čia jausiesi geriau, jeigu viskas, ką gali man pasiūlyti, tėra įžeidinėjimai.

Briana žvelgė į jį stovėdama tarpduryje.

– Galėčiau sugrįžti į Chez Georges barą ir atsiųsti jums moterį ryškiai dažytomis lūpomis, kad ji patikrintų jūsų piniginę. Ji tikrai žinotų, ką daryti, nusmaukusi kelnes. Esu įsitikinusi.

– Taip manai, palaidūne? – švelniai pasidomėjo jis.

– Be to, šiomis dienomis ir pati ketinu kai ko išmokti, taigi saugokitės.

– Briana.

Ji grįžtelėjo, palikusi atviras duris.

– Ką?

Pieso veidas buvo rimtas.

– Labai rūpestingai rinkis šios ypatingos srities repetitorius. Būk itin atidi.

Ji atmetė atgal plaukus.

– Nesijaudinkite. Turiu numačiusi vieną kandidatą.

– Iš tiesų? Ir kas jis? – dygokai pasidomėjo jis.

Briana vėl pasuko prie durų, bet neištvėrė ir grįžtelėjo į jį.