Читать книгу Nakties sugundyti - Diane Gaston - Страница 1

1815 m., ankstus birželio 16 d. rytas. Briuselis, Belgija

Briuselis skendėjo chaose.

Gatvėse trimitų gausmas aidu atsimušė nuo aukšto didžiųjų rūmų pastato be perstojo kartodamas, kad skelbiama mobilizacija. Visi pareigūnai ir kareiviai privalo prisistatyti į tarnybą!

Laukia mūšis.

Velingtoną pasiekė žinia, kad Napoleonas su savo kariuomene įžygiavo į Belgiją ir artinasi prie Briuselio, tad Velingtono kariai turėjo skubiai mobilizuotis ir sulaikyti priešą.

Leitenantas Edmundas Samerfildas iš dvidešimt aštuntojo pėstininkų būrio yrėsi per margą miestiečių minią, vinguriavo tarp gerai apsirengusių damų ir džentelmenų, laukiančių karietų, kurios juos iš Ričmondo kunigaikštienės puotos parveš namo. Kur tik ėjo, visur šūkavo vyrai, dejavo moterys, verkė vaikai. Į visas puses bėgiojo įvairiaspalves uniformas dėvintys kariai. Britų ir Hanoverio – raudonomis, belgų ir olandų – tamsiai mėlynomis, britų lengvoji kavalerija – žydromis, šauliai – tamsiai žaliomis uniformomis, škotai – languotais kiltais. Spalvų buvo kaip per karnavalą, visi lakstė įsitempę. Miestas buvo nelyginant parako dėžutė, kur riaušes galėjo įžiebti menkiausia kibirkštis.

Edmundas stengėsi išlikti ramus. Jis persimetė krepšį nuo vieno peties ant kito. O, kad galva būtų blaivesnė… Vakarą praleido tavernoje, gerdamas ir lošdamas kortomis su kitais pareigūnais, kurių pareigos buvo per žemos, kad būtų pakviesti į kunigaikštienės puotą. Trimitams pakartojus šaukimą, dar kartą nuaidėjęs gaudesys Edmundą gerokai prablaivė.

Jis nusistūmė iki Marė gatvės šaligatvio. Jam kelią pastojo arkliai, vežimai, karietos, vyrai ir moterys, skubantys pėsčiomis. Margaspalviame kaleidoskope kitoje gatvės pusėje pastebėjo baltą viziją. Angelą pragare. Kol jis žiūrėjo, moters liemenį apsivijo vyro darbininko drabužiais rankos. Ji ėmė kumščiais daužyti jo rankas ir spardyti kojas, bet stiprus vyriškis paklaikusiomis akimis nusitempė ją su savimi.

Nekreipdamas dėmesio į eismą Edmundas šoko į gatvę. Nedaug trūko, kad jį būtų partrenkusi karieta, bet jis sugebėjo sveikas pasiekti šaligatvį ir nusivijo moterį nusitempusį vyrą. Išsiskirianti balta suknia neleido pamesti jos iš akių. Vyras įsuko į skersgatvį tarp dviejų pastatų. Po akimirkos ten buvo ir

Edmundas.

– Paleisk! – šaukė moteris. Jos šviesių garbanotų plaukų kupeta, išsilaisvinusi iš segtukų, išsidraikė ant pečių.

Vyras prispaudė ją prie sienos ir kumštyje sugniaužė suknelės audinį.

– Vous l’aimerez, chérie1, – suurzgė užpuolikas.

– Ne! – sušuko Edmundas ir užsimojęs savo krepšiu kaip ginklu smogė vyriškiui į galvą.

Vyras susvirduliavo ir atleido gniaužtus.

Numetęs krepšį į šalį Edmundas kumščiu trenkė užpuolikui į smakrą. Smūgis parbloškė vyriškį ant grindinio.

– Šalin! Allez! Vite!2

Vyras pakilo ant kojų ir dingo skersgatvio tamsoje.

Edmundas atsisuko į moterį.

– Ar jis jus nuskriaudė? Vous a–t–il blessé?

Jai pakėlus galvą, veidą apšvietė gatvės žibinto šviesa.

Jis ją pažinojo!

– Panele Glenvil!

Tai buvo Amelija Glenvil. Jos brolis Markas Glenvilis buvo vedęs jo įseserę Tesą.

Iš baimės didelės Amelijos akys žvelgė kažkur jam per petį.

– Panele Glenvil? – Edmundas palietė jos smakrą priversdamas pažvelgti į save. – Ar prisimenate mane? Aš Tesos brolis Edmundas. Susipažinome per jūsų tėvų rengtus pusryčius prieš dvi dienas.

Jos veidas kaipmat persimainė.

– Edmundai! – Ji puolė jam į glėbį. Gražioji Amelija Glenvil puolė jam į glėbį. Kas būtų patikėjęs?

Kai tą rytą Amelija įžengė į kambarį, Edmundas buvo pakerėtas jos tyro grožio. Gražus veidas. Lygi pieno baltumo oda, rausvi skruostai, žydros kaip jūra akys, ant galvos – kupeta šviesių garbanų, šviesoje tviskančių kaip auksas. Lūpos putlios, prisirpusios bučiniams. Nekaltos. Gundančios.

Besišypsančios, kai juos supažindino.

Visgi, po akimirkos jį supažindino su jos sužadėtiniu, labai padoriu jaunu vyru, škotų kavalerijos kapitonu ir dar grafo sūnumi. Realybė privertė išmesti ją iš galvos. Net jei norėtų merginti kokią jauną moterį, o jis tikrai nenori, vikonto duktė nė už ką nesusidėtų su pavainikiu.

O dabar ji jį apsikabino.

– Ką čia veikiate? – paklausė jis. – Kodėl jūs viena?

Akivaizdu, kad buvo Ričmondo kunigaikštienės puotoje. Prieš tą incidentą balta suknia turėjo atrodyti nuostabiai.

Amelija atsitraukė ir pamėgino apsitvarkyti.

– Mane čia paliko kapitonas Fauleris.

Sužadėtinis?

– Paliko? Kodėl?

Ji susigūžė.

– Apsisvaidėme keliais žodžiais.

– Jis jus paliko dėl ginčo? – Joks džentelmenas jokiomis aplinkybėmis nepaliktų damos vienos miesto gatvėje vidury nakties, ir ypač tokios nakties. – Dėl ko susiginčijot?

– Nesvarbu, – atrėžė ji.

Dabar Amelija atrodė labiau pikta nei išsigandusi. Nors tiek. Ar ji bent suvokė, kas vos nenutiko?

– Net nenutuokiu, kaip grįžti į viešbutį, – tęsė ji irzliu balseliu. – Gal galėtumėte paaiškinti, kur man eiti?

Dievulėliau! Vyras ją paliko net neįsitikinęs, kad ji žino kelią atgal?

– Verčiau jus palydėsiu.

Amelija pasitrynė rankas.

Edmundas iškart nusivilko švarką.

– Prašau, apsivilkite.

– Ar dabar jau galime eiti? – jos balsas truputį sudrebėjo. – Apsistojau Hotel de Flandre.

Būtų geriau, jei ji ir toliau pyktų.

– Prisimenu tik tiek.

Edmundas pakėlė savo krepšį ir pasiūlė jai įsikibti į parankę. Amelija nekantriai suspaudė jo ranką.

Iš skersgatvio tylos jie žengė atgal į gatvės kakofoniją.

– Stipriai laikykitės, – įspėjo jis.

Amelija įsikibo tvirčiau, žmonės trankėsi į juos iš visų pusių, kareiviai skubėjo į mūšį, visi kiti ieškojo saugaus prieglobsčio.

Kas pasidarė Fauleriui, kad paliko ją vieną tokią naktį? Juk čia ne popietės pasivaikščiojimas po Meiferą. Jau po pirmos valandos nakties, po gatves pasklidę kareiviai tuoj stos į mūšį, o miestas, gali būti, bus okupuotas prancūzų. Ji jau patyrė, kas gali nutikti gražiai vienišai moteriai tokioje sumaištyje.

Amelija buvo pakankamai graži, kad suviliotų bet kurį vyrą. Net ir Edmundą. Tačiau jam nedera apie tai galvoti.

– Argi jums nereikia prisijungti prie savo būrio? – paklausė ji pro šalį prajojus būreliui belgų kavaleristų. Žirgų kanopos mušė maršą į gatvės grindinį.

Taip, jam reikėjo kiek įmanoma greičiau susirasti savo būrį, bet kam ją jaudinti?

– Labiau bijau, ką man padarys mano sesuo ir jūsų brolis, jei paliksiu jus vieną gatvėje. Mano sesuo pririštų mane prie vežimo, o po to ketvirčiuotų. Jūsų brolis turbūt sugalvotų ką nors baisesnio.

– Bet jei nieko jiems nesakytumėte, jie ir nesužinotų, – susierzinusi atkirto Amelija. – Nes aš nesirengiu niekam pasakoti apie šią naktį.

Edmundas lengvu juokeliu tik norėjo praskaidrinti košmarišką naktį.

– Tuomet mane pasmerktų sąžinė, – tarė jis. – Negalėčiau sau atleisti, jei palikčiau jus vieną.

– Priešingai nei kai kurie džentelmenai, – sumurmėjo Amelija.

– Turiu dar daug laiko nusigauti pas savo būrį, – vylingai tarė jis. – Nemanau, kad Napoleonas dabar nemiega.

Gražūs žodžiai, bet kas žino, kiek mylių Napoleoną skiria nuo Briuselio? Edmundas girdėjo skirtingų nuomonių. Visgi, dėl vieno galėjo būti tikras – vyrai netrukus stos į kovą. Ir žus.

Dabar Edmundas sutelkė mintis, kaip Ameliją išvesti iš minios be jokių nuotykių. Kol pasiekė Šventojo Mykolo ir šventosios Gudulos katedrą, gatvės pratuštėjo. Katedra didingai kilo į nakties dangų. Gelsvas akmuo švietė tamsos fone. Edmundas pagalvojo, kad prieš mūšį nemažai vyrų stabtelės pasimelsti šioje gotikinėje bažnyčioje. Nuo to, kad pasimels, blogiau nebus.

Pasimels, kad nežūtų.

Edmundas papurtė galvą.

– Negalvok apie tai, – įsakė sau, bet jis jau dalyvavo daugelyje mūšių, matė, kaip žuvo daugybė šaunių vyrų. Kareiviai visada sakydavo, kad gali išnešti sveiką kailį tik iš tam tikro skaičiaus mūšių.

Mis Glenvil persibraukė akis pirštinėtais pirštais. Ar ji verkia? Jei tik būtų galėjęs ją apsaugoti nuo šios baisios nakties… Amelija buvo per graži ir per tyra, kad kas nors su ja taip šiurkščiai elgtųsi. Pagalvojęs, ką rengėsi padaryti tas padugnė, Edmundas sugniaužė kumščius.

Jiems abiem reikėjo kažkaip prasiblaškyti.

– Tai, kas nutiko kapitonui… kapitonui… kuo jis vardu? – Edmundas apsimetė, kad neprisimena.

– Fauleris, – Amelija išspjovė jo vardą kaip didžiausią bjaurastį.

– Kapitonui Fauleriui.

– Mes susiginčijome, ir jis mane paliko, – atsakė ji nusisukusi.

Niekšas.

– Dėl ko reikėjo susiginčyti, kad vyras jus paliktų?

Katedros durys atsidarė, iš vidaus sklido žvakių šviesa. Išėjo galvą nuleidęs uniformuotas vyras. Edmundas tikėjosi, kad jo maldos bus išklausytos.

Jis vėl atsisuko į panelę Glenvil.

– Papasakokite, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.

Ji ir vėl pasivalė akis.

– Jokiu būdu.

– Ar dėl to dabar verkiate? – spyrėsi jis. Edmundas išsigando, kad ašarų priežastis ne tas vyras, kurį matė skersgatvyje.

– Aš neverkiu! – sušuko ji. – Aš pykstu.

Pyktis daug geriau. Šaunuolė.

Ir jam taip lengviau. Jis pernelyg jaudinosi, kad, jei atguls mūšio lauke, daugiau niekada nebepamatys tokios gražuolės kaip Amelija Glenvil.

– Tai ne jūsų reikalas, – plykstelėjo ji.

– Be jokios abejonės, – nesitraukė jis. Elgėsi labai nedžentelmeniškai, bet bent trumpam nuvaikė kraupias mintis. – Bet sakėte, kad nesakysite apie tai nei savo broliui, nei mano seseriai, o man atrodo, kad būtų geriau, jei kam nors pasipasakotumėte, nes tos mintys jus užgrauš. Aš tikrai niekam neišplepėsiu.

Nes gali būti, kad netrukus bus negyvas.

– Kodėl turėčiau pasakoti jums? – arogantiškai paklausė Amelija.

Jis jau užsimiršo. Kalbėjosi su ja kaip su sau lygia.

– Taip, tokiems kaip aš geriau nepasakoti.

– Tokiems kaip jūs? – paklausė ji sutrikusi.

Ar dar reikia aiškinti?

– Esu tikras, kad kas nors pašnabždėjo mano gimimo aplinkybes jūsų švelnioms auselėms.

– Kaip tai susiję su mūsų pokalbiu? – paklausė Amelija ir nedrąsiai nusišypsojo. – Bet esate teisus, man kai kas pašnabždėjo apie jūsų gimimo aplinkybes.

Edmundas patenkintas šyptelėjo.

– Jūsų sesuo nemažai apie jus pasakojo, – tęsė ji.

Jis nusijuokė.

– Ką ji jums pasakojo? Kad buvau siaubingas berniūkštis, kuris ją erzino ir krėtė išdaigas?

– O jūs nesiginate? – Amelija dirstelėjo į jį, bet greitai nusisuko.

Taip jau geriau. Kas būtų pagalvojęs, kad jis džiaugsis, jog apie jį kalbama? Tačiau bent jau galėjo negalvoti apie blogesnius dalykus.

– Tesa negalėjo jūsų informuoti apie mano prasižengimus kariuomenėje. Apie tai seserys nieko nežino. Jų auselės taip pat švelnios.

Amelija suklapsėjo blakstienomis.

– Prasižengimus? Ar jūs koks palaidūnas? Nes mane įspėjo nuo tokių laikytis atokiau.

– Tuomet galvokite, kad jus įspėjau, – pajuokavo Edmundas. – Aš begėdis palaidūnas.

– Tikrai? – paklausė ji beveik pašnabždomis.

Ar jis nuėjo per toli? Ar priminė ją užpuolusį padugnę?

– Su manimi jūs visiškai saugi, panele Glenvil.

Amelija vėl į jį dirstelėjo, ir gera nuotaika staiga dingo. Ji nusisuko.

– Taip. Saugi.

O, kad jis tikrai būtų palaidūnas… Tuomet paragautų jos lūpų skonio ir išeitų į mūšį su gerais prisiminimais.

Jie ėjo tylomis, kol pasiekė Briuselio parką. Pagrindinis takas buvo apšviestas žibintų. Parke buvo tiek pat žmonių kiek vidury dienos, bet dabar niekas nevaikštinėjo susikibę už parankių. Visi arba skubėjo į šešėlius, arba desperatiškai kabinosi vienas į kitą.

– Eime per parką? Šį vakarą čia turėtų būti saugu. Ar mieliau jį apeitumėte?

– Galime eiti per parką, – atsakė ji.

Amelija žingsniavo paskendusi savo mintyse, o Edmundas norėjo dar pasikalbėti. Matydamas tiek tvirtai susikibusių įsimylėjėlių, pasijuto keistai. Kiek iš jų ši naktis išskirs amžiams? Tikriausiai jie norėjo dar akimirką pasijusti gyvi. Galbūt dėl to susiginčijo ir Amelija su Fauleriu. Galbūt Fauleris paprašė jos daugiau, nei ji galėjo duoti. Į mūšį išeinantys kariai visada norėdavo paskutinį kartą pasimėgauti moterimi.

Jiems einant per parką Edmundas iš už krūmų išgirdo įsiaudrinusius įsimylėjėlius. Turėjo išgirsti ir ji.

– Įtariu, kad kapitonas Fauleris paprašė privilegijos, – pamėgino spėti Edmundas. Žinoma, tai nepateisino jo poelgio, bet paaiškino, kodėl taip pasielgė. – Prieš mūšį vyrai dažnai nori moters.

Amelija sustojo kaip įkasta.

– Manote, kad jis man pasisiūlė?

Dabar Edmundas nebebuvo toks užtikrintas.

– Aš taip spėju.

***

Amelija žingsniavo toliau. Oi, kaip jis klydo. Fauleris jai nepasisiūlė, bet vis tiek ją paliko.

– Palikdamas jus gatvėje, įstūmė jus į pavojų, – tęsė leitenantas. – Tai neatleistina.

Ar jis negali kalbėti apie ką nors kita? Bet ką?

Ar įmanoma pasenti per sekundę? Nes dabar Amelija taip ir jautėsi. Vieną akimirką buvo jauna ir įsimylėjusi, o kitą…

– Neatleistina, – pakartojo ji, tačiau visas jo elgesys buvo neatleistinas.

Žinoma, Fauleriui tai nerūpėjo.

Jie toliau žingsniavo per parką link vartų kitoje pusėje. Jiems priėjus prie vartų Amelija pastebėjo įeinant porelę – jauną paprastai apsirengusią moterį ir aukštą pėstininką raudona uniforma.

Jaunoji moteris sustojo.

– Panele Glenvil?

Amelija įsistebeilijo.

– Sele? – Ji dirstelėjo į Edmundą ir paaiškino: – Mano kambarinė.

– Oi, panele, – sušuko ji. – Ar grįžtate iš puotos? Bus mūšis, jūsų tėvas nori anksti ryte išvykti į Antverpeną. Sukroviau jūsų daiktus. Ar man eiti su jumis? Tikėjausi trupučio… laisvo laiko, – išbėrė greitai.

Pėstininkas stovėjo įsitempęs šalia Selės. Jis įdėmiai nužiūrinėjo Ameliją ir Edmundą, bet kai atsisuko į Selę, jo žvilgsnis tapo švelnus ir mylintis. Amelija taip jai pavydėjo, kad ją nusmelkė fizinis skausmas.

Ji dirstelėjo į pėstininką ir vėl į Selę.

– Žinoma, turi tiek laiko, kiek tik nori, Sele. Tiesą sakant, iki ryto man tavęs nereikės, apsieisiu pati.

Kambarinė abiem delnais suspaudė panelės Glenvil ranką.

– Ak, ačiū, panele! Labai jums ačiū.

Tarnaitė truktelėjo pėstininką už rankos, jaunuolis greitai nusilenkė Edmundui, ir porelė dingo parke.

– Man atrodo, jis senas Selės draugas, – tarė Amelija tarsi būtų turėjusi pasiaiškinti Edmundui. – Neįtikėtina, kad jie susitiko čia, Briuselyje, kai visur tiek kareivių, bet jūsų sesuo ir aš sutikome mano brolį šiame parke vos atvykusios. Ir jūsų draugą, kiek pamenu. Ir draugą iš Londono, – mekeno ji.

– Koks laimingas atsitiktinumas, – pastebėjo jis.

Ne toks laimingas kaip šį vakarą, kad Edmundas kaip tik sustojo kitoje gatvės pusėje, kai ją užpuolė tas siaubingas sutvėrimas. Amelija vis dar juto jo rankas, užuodė nešvarios odos kvapą…

Amelija įsikniaubė į raudoną Edmundo švarką. Jo kvapas nuginė prisiminimą.

– Gražiai pasielgėte su tarnaite, – tarė jis.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– O kodėl turėjau atsakyti? Gali būti, kad jai tai vienintelė proga.

Proga, kurios ji neturės. Kai Fauleris iš pradžių ėmė Ameliją merginti, ji ėmė svaičioti, kad savo pasakoje gyvens ilgai ir laimingai, bet pasirodė, kad gyvenimas toli gražu ne pasaka. Jame buvo daug melo, apgavysčių, skaudžių žodžių ir nemalonių nusivylimų.

Selė pasimėgaus bent keliomis laimės akimirkomis, nors Amelija tikėjosi, kad mergina patirs jų ir daugiau.

O Amelija nepatirs.

– Turėjau galvoje jūsų laisvą požiūrį.

Ji buvo taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad net išsigando.

Edmundas nusišypsojo.

Ji sumirkčiojo ir pirmą kartą per visą vakarą į jį pažvelgė.

Jis buvo aukštesnis už Faulerį. Nevilkėjo palto, tad aiškiai matyti, kad raumeningesnis. Iš po kiverio matomi plaukai tamsūs kaip naktis. Tankūs to paties atspalvio antakiai. Lūpos puikios formos, tarsi iškaltos genialaus skulptoriaus. Smakras stiprus, pasidengęs dienos barzdele, dėl kurios šis vyras truputį priminė palaidūną, koks skelbėsi esąs. Jo šypsena atėmė žadą.

Kai Amelija prieš dvi dienas susipažino su Edmundu, jis iškart padarė jai įspūdį. Su uniforma, apšviestas ryškios pro langus krintančios šviesos, kuri dar labiau paryškino švarko raudonumą, o šypsena net akino, atrodė toks gražus. Toks šaunus vyras, toks stiprus karys. Tesa turėtų juo didžiuotis. Nors tada Amelijos galva buvo pramušta kapitonu Fauleriu, vis tiek pagalvojo, kad būtų malonu susipažinti su Edmundu Samerfildu artimiau, ir kaip liūdna, kad dėl prastos kilmės jį visuomenė priima dar prasčiau nei jos pačios šeimą.

O koks iš tiesų skirtumas, kas kokios kilmės? Fauleris buvo gerbiamiausias žmogus, bet palikdamas ją vieną gatvėje pasielgė kaip prasčiokas. Ir viskas tik dėl to, kad…

Edmundo šypsena dingo.

– Kapitonas Fauleris jūsų neįvertino.

Amelijai akis ėmė gelti ašaros.

– Ne, visai nevertino. Visai.

Amelijos nuostabai, Edmundas ją apkabino. Ji žinojo, kad jis norėjo tik paguosti, bet ją apkabinus stiprioms rankoms, prispaudus prie raumeningo kūno, sukilo kitos emocijos. Tai buvo užuomina, ko ji verta ir ko niekada negaus. Dabar ji tai aiškiai suprato.

Amelija nuo jo nepasitraukė. Gali būti, kad daugiau joks vyras nelaikys jos savo glėbyje.

Galiausiai Edmundas ją paleido ir vėl ėmė eiti.

– Tai kodėl judu su kapitonu Fauleriu apsižodžiavote? – pakartojo jis. – Jei ne dėl to, kad jis jums siūlėsi.

– Nenoriu sakyti, – atsakė ji. – Tik ne jums.

Amelija iškart pajuto, kad jis pasišiaušė.

– Pamiršau, kad negalima pasitikėti pavainikiu.

– Ne dėl to, kad jūs pavainikis, – atšovė ji. – O todėl, kad jūs – vyras.

Edmundas linktelėjo. Jo akyse trumpam šmėstelėjo linksmumas, bet greitai dingo.

– Būtent dėl to ir turėtumėte su manimi pasikalbėti. Aš vyras. Galbūt galėsiu paaiškinti, kodėl taip elgiasi kitas vyras. Juk du vyrai šį vakarą jus nuskriaudė. Galbūt palengvės, – tarė jis pašnabždomis.

Amelija pajuto, kad vėl telkiasi ašaros.

– Nepalengvės.

Jie pasiekė viešbutį kaip tik tuo metu, kai ant šaligatvio pasipylė jiems kelią pastojusi girtų belgų virtinė. Vienas vyriškis čiupo Ameliją už rankos ir kažką vapėdamas prancūziškai pamėgino atitraukti ją nuo Edmundo. Jo švarkas nukrito jai nuo pečių, širdis ėmė daužytis krūtinėje.

Ir vėl.

Bet Edmundas čiupo vyriškį už atlapų, papurtė, ir šis paleido Ameliją. Pakėlęs nuo žemės Edmundas metė jį į draugų būrį, nublokšdamas ant žemės dar kelis vyrus. Jie greitai pašoko ant kojų ir puolė prie Edmundo, bet jis čiupo Ameliją, pakėlė savo švarką ir įbėgo į viešbutį.

– Na, čia jūs saugi.

Amelija abejojo, ar dar kada jausis saugi. Ryte į duris gali pasibelsti pats Napoleonas. Vyrai gatvėse jautėsi gavę leidimą elgtis nevaržydami savo norų. Net ir tie, kurie anksčiau prisipažino mylintys, dabar svaidėsi žodžiais, žeidžiančiais labiau nei kardas.

– Ar… ar palydėsite mane į kambarį? – paprašė Amelija.

Edmundas ją apkabino, bet ir šį kartą tik norėdamas paguosti.

– Tiesiai į kambarį, kad būčiau tikras, jog esate saugi.