Читать книгу Nakties sugundyti - Diane Gaston - Страница 3

Edmundas atsitraukė.

Dėl Dievo meilės! Kas jam pasidarė? Vos jos nepabučiavo. Amelija atrodė sutrikusi.

– Atleiskite.

– Už ką? – sušnabždėjo ji.

– Kad priėjau taip arti.

Ji sutrikusi suraukė antakius.

– Maniau, kad mane pabučiuosite.

Edmundas nedrįso sutikti jos žvilgsnio.

– Iš mano pusės tai būtų labai nedžentelmeniška.

Amelija vėl nusisuko į langą.

– Taip ir maniau, kad jūs to nenorėsite.

Tai buvo ne noro, o pareigos reikalas.

– Dėl vieno Fauleris buvo nuoširdus, – Amelija ištarė daugiau langui nei Edmundui. – Jis nė karto manęs nepabučiavo. Išskyrus į skruostą, kaip brolis.

Edmundas nenorėjo bučiuoti jos kaip brolis.

– Akivaizdu, kad nenorėjo, – ji sunkiai atsiduso. – Joks vyras nenorėjo manęs pabučiuoti.

– Labiau tikėtina, kad norėjo, bet susilaikė.

Staiga Amelija apsisuko.

– O jūs? Ar taip pat norėjote, bet susilaikėte?

– Aš tikrai ne pasileidėlis, Amelija. – Nors ką tik vos neįrodė, kad yra priešingai.

Ji vėl nusisuko.

– Man labiau patiktų, jei toks būtumėt.

Edmundui pasirodė, kad pasigirdo.

Ji dirstelėjo per petį.

– Ar jūs apstulbęs? Nėra ko stebėtis. Aš pati pasisiūliau vyrui.

Jis stengėsi elgtis su ja kaip su mažąja įsesere Džena, o ne kaip su gundančia būtybe. Juk pažadėjo, kad su juo ji bus saugi.

Amelija karčiai nusijuokė.

– Tikrai nenorėčiau galvoti, kad vieninteliai vyrai, norėję mane pabučiuoti, buvo tie padugnės gatvėje, kurie mėgino manimi pasinaudoti.

– Jie būtų padarę daugiau nei jus pabučiavę, Amelija, – tarė jis. – Jei trokštate meilės, jos jie nebūtų pasiūlę.

Ji atsisuko.

– Ar žinote, kodėl taip bijau niekada neištekėti?

– Neturėtumėte atsisakyti santuokos.

Kaip vyras gali nematyti jos tyrumo?

Amelija vėl apsisuko ant kulno ir nutraukė jo kalbą.

– Bijau, kad niekada nepažinsiu vyro bučinio. Niekada nepažinsiu meilės tarp vyro ir moters, vyro ir žmonos.

– Pažinsite.

Lempos šviesa atsispindėjo jos akyse, pripildydama jas ugnies.

– Ar pabučiuosite mane, Edmundai?

Kiekvienas Edmundo kūno raumuo, kiekvienas lopinėlis troško pajusti jos lūpų skonį.

– Ne, Amelija, tai būtų neprotinga.

Jos akys prisipildė ašarų. Dabar jos atrodė dar didesnės.

– Manau, kad tai būtų niekinga. Argi ne?

– Ne, Amelija, niekinga nebūtų.

Edmundas sunkiai tvardėsi, kad neįsisiurbtų į jos lūpas.

– Tuomet jus atstumia mano tuštybė. Pats prašymas, – jos balsas lūžinėjo, lyg tramdytų ašaras. – Kaip ir Faulerį.

Edmundas žengė artyn.

– Jūs manęs tikrai neatstumiate, bet nesu jums skirtas vyras. Turite sulaukti…

– Sulaukti ko? – sušuko ji. – Kodėl negalite pabučiuoti manęs pirmas? Šį vakarą tapote mano draugu.

– Draugu, bet ne jums lygiu, – pamėgino paaiškinti Edmundas. – Nepamirškite, kad aš tik pavainikis, o jūs – vikonto duktė.

– Ir ką tai keičia? Jūs esate baroneto sūnus, o aš – prancūzų prasčiokės duktė, – atrėmė Amelija. – Kodėl tai turėtų mums sutrukdyti pasibučiuoti?

– Mano sesuo ištekėjusi už jūsų brolio, – Edmundas griebėsi paskutinio šiaudo.

Amelija metė į jį išraiškingą žvilgsnį.

– Jūs nebučiuojate sesers, o aš nebučiuoju brolio.

Kaip dar ją įtikinti? Jam negalima peržengti šios ribos, bet kaip susilaikyti? Jiems kalbantis kažkas pasikeitė. Amelija tapo jam svarbi.

Ji vėl nusisuko į langą.

– Paklausykite manęs, – tarė ji skausmo kupinu balsu. – Stoviu čia ir maldauju jūsų mane pabučiuoti. Kokia aš apgailėtina! Nieko keisto, kad Fauleris norėjo manimi atsikratyti.

Jos skausmas pervėrė jį kaip kardai, prieš kuriuos netrukus stos. Edmundas uždėjo ranką jai ant peties ir apsuko į save. Jis priglaudė ranką jai prie skruosto ir kilstelėjo veidą. Pasilenkęs taip arti, kad jų lūpos beveik lietėsi, dar kartą paklausė:

– Ar tikrai norite šio bučinio?

– Taip, – sušnabždėjo ji kimiu balsu.

– Gal tai ir neprotinga, bet paklusiu jūsų norui, – tarė jis įveikdamas nedidelį juos skyrusį atstumą.

Iš jos lūpų ištrūko pasitenkinimo dejonė. Amelija sunėrė rankas jam už kaklo.

Jos lūpoms prasiskyrus susilietė jų liežuviai. Amelijos lūpos buvo šiltos ir minkštos, šerio skonio.

Atrodė, kad kibirkštis sukėlė gaisrą. Geismas užliejo Edmundą galinga, visa griaunančia banga. Jis prisispaudė prie Amelijos visu kūnu.

Amelija suleido pirštus jam į plaukus ir pasitrynė į jį. Edmundas susijaudino. Kaip ji gali manyti, kad jos niekas nenori? Amelijos norėtų bet kuris vyras. Ji jaudino jį labiau nei bet kuri kita moteris.

Tačiau ji skirta ne jam.

Amelija nusipelnė to, ko tikėjosi iš Faulerio. Gerbiamo aristokrato, kuris ją mylėtų, o ne pavainikio, kuris naudojasi jos silpnumu.

Langą pasiekė gatve riedančių karietų ir arklių kanopų keliamas triukšmas. Priminimas, kur jis turi keliauti ir kas jis yra – pėstininkų būrio leitenantas be kilmės ir pinigų. Edmundas prisiekė sau, kad vieną dieną tai pasikeis. Vieną dieną jis turės pinigų, kaip nors užsidirbs. Bet vis tiek liks pavainikis ir Amelijai netiks.

Edmundas ją paleido ir atsitraukė.

– Ką? – Amelija atrodė apsvaigusi.

Jis pasistengė nusišypsoti.

– Na štai. Buvote pabučiuota, bet jei dabar nesiliausime, galime pasielgti dar nepadoriau. – Jau pakankamai nepadoru būti su ja dviese viešbučio kambaryje ir bučiuotis. – Be to, artinasi Napoleonas. Turiu eiti.

Amelija linktelėjo.

– Turite vykti į mūšį. Suprantu, – ji žengė atatupsta. – Ačiū, kad išgelbėjote, ir ačiū… už bučinį.

Edmundas nusišypsojo.

– Man buvo malonu.

Ji taip pat nusišypsojo. Jų žvilgsniai susitiko.

– Bus geriausia, jei jau eisiu, – jis perėjo kambarį ir pasiėmė paltą. Ji nusekė iš paskos, padėjo jam apsivilkti.

Sustojusi Edmundui už nugaros, Amelija jį apsikabino ir skruostu prigludo prie nugaros.

– Nenoriu, kad mane paliktumėte.

Edmundas taip pat nenorėjo jos palikti, jo ryžtas silpo su kiekviena akimirka.

Jis apsisuko vis dar jos glėbyje.

– Ar viskas bus gerai?

Amelija pakėlė į jį akis, kietai sučiaupė lūpas.

– Turės būti gerai.

Jos oda švytėjo lempos šviesoje. Plaukų kupeta supo veidą kaip aureolė. Jis stengėsi gerai įsiminti šį veidą, kad prisiminimas nuramintų mūšio lauke, kad nepamirštų, už ką kaunasi. Jei išgyvens – jei išgyvens, – kas žino, ar dar ją pamatys? Ar jis tai ištvers?