Читать книгу Nakties sugundyti - Diane Gaston - Страница 2

Įprastomis aplinkybėmis lydėdamas jauną, netekėjusią moterį viešbučio laiptais tokiu vėlyvu paros metu Edmundas būtų palaikytas įžūliu, bet šį vakarą niekas nekreipė į juos dėmesio. Net jei kas nors juos pastebėtų, jam vis tiek reikia užbaigti, ką pradėjus. Palydėti ją į kambarį. Šiandien Amelija jau du kartus susidūrė su pavojumi. Gana. Tegu bus prakeiktas, jei nepasirūpins jos saugumu.

– Ar neprieštarausite, jei vadinsiu jus Edmundu? – paklausė Amelija jiems lipant laiptais. – Taip jus vadina Tesa, tad ir galvoju apie jus kaip apie Edmundą.

Jam atrodė taip intymu, kad Amelija taria jo vardą. Jie drauge praleido net ne visą valandą, bet kažkodėl atrodė normalu, kad ji vadina jį vardu.

Be to, jis jau visą valandą mintyse vadino ją Amelija.

Edmundas vėl nusišypsojo.

– Neprieštarausiu, bet tai reiškia, kad ir aš galiu vadinti jus Amelija.

– Ar tai bus labai sudėtinga? – atrėmė ji, nors ir nelabai tvirtai.

Edmundas apsimetė, kad jam dar reikia pagalvoti.

– Manau, įstengsiu. Žvelgiant iš šalies netgi būtų galima pamanyti, kad esame vedę.

Jie pasiekė antrą aukštą, kur buvo Amelijos kambarys.

– Kad jau esame tokie artimi, Amelija, – ištarė jis pabrėžtinai, – nėra jokios priežasties, kodėl neturėtumėte pasipasakoti, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.

– Ar liausitės mane spaudęs? – užsiplieskė ji. – Net nesiruošiu jums pasakoti. Tai asmeniška.

– Bet mes vedę, – pridūrė Edmundas. – Amelija.

Amelija pakėlė prie lūpų pirštą, ir Edmundas nutilo. Dabar jie buvo netoli jos tėvų kambario, kur pusryčiavo prieš dvi dienas.

Ji tyliai pasibeldė į duris.

– Maman, papa, grįžau.

Už durų pasigirdo žingsniai. Amelija parodė jam pasitraukti toliau.

Jos motina pravėrė duris.

– Dieu merci!3 Aš taip jaudinausi.

– Visai be reikalo, maman, – atsakė Amelija.

Na, žinoma, vieną kartą ją paliko vieną ir du kartus vos nepagrobė!

– Išvykstame iš Briuselio, – tarė motina. – Tėvas susitarė, kad karieta anksti ryte nuveš mus į Antverpeną. Tarnaitė pažadins tave penktą.

– Būsiu pasirengusi, – durys prasivėrė plačiau, ir Amelija pasilenkė pabučiuoti motinos į skruostą. – Pamėgink numigti, maman.

Durims užsidarius ji dar minutėlę luktelėjo ir parodė Edmundui eiti kartu.

Pasiekus jos kambario duris jis ištiesė ranką laukdamas, kad ji paduotų raktą. Tuomet atrakino duris, atidarė ir pasitraukęs praleido ją pirmą, bet Amelija sudvejojo.

– Ar pirma galėtumėte apžiūrėti kambarį? – nervingai paklausė ji. – Truputį bijau eiti vidun viena.

Edmundas žengė per slenkstį. Židinyje degė ugnis, bet kambarys skendėjo šešėliuose. Ant židinio atbrailos radęs ploną ilgą žvakę ja uždegė lempas. Kambarys nušvito.

Pasiėmęs vieną lempą Edmundas perėjo kambarį netikėdamas, kad kas nors gali slėptis šešėliuose ir laukti progos užpulti Ameliją, tačiau norėjo patikinti ją, kad čia saugu.

– Nėra ko baimintis, – tarė jis ir pastatęs lempą ant stalo padavė Amelijai raktą. – Man išėjus užsirakinkite.

Amelija paėmė raktą ir paspoksojusi į jį minutėlę pakėlė akis į Edmundą.

– Ar privalote skubiai keliauti pas savo būrį?

Tai bus mažiausiai dviejų valandų kelionė žirgu.

– Dar turiu laiko, – atsakė Edmundas.

Amelijos pečiai atsipalaidavo iš palengvėjimo.

– Ar galiu pasiūlyti gėrimų?

– Nesivarginkite.

– Man joks vargas, – jai nusitraukus pirštines, Edmundas pastebėjo, kad jos rankos dreba. – Manau, Selė čia paslėpė butelį šerio. Gal įpilti?

Jis labiau mėgo brendį.

– Šerio? Kodėl gi ne?

Amelija surado butelį ir dvi taures.

– Prašau, prisėskite, Edmundai.

Ji įpylė po taurę jam ir sau. Saviškę užsivertė vienu mauku.

Edmundas laukė, kol ji prisės pirma. Amelija atsisėdo į krėslą ir įsipylė antrą taurę.

Ji vis dar buvo įsitempusi po vakaro įvykių. Edmundas nežinojo, ar pajėgs ją palikti, kol ji tokia sunerimusi. Tik pats nesuprato, kodėl jaučiasi už ją atsakingas. Amelija buvo tik gražus veidelis. Labai gražus veidelis, bet galbūt ją išgelbėjus tapo kažkuo daugiau? Kažkuo, kas jam rūpi?

Edmundas stebėjo, kaip ji užsivertė antrą taurę.

– Turėtumėte išsikalbėti apie tai, kas nutiko šį vakarą, – tarė jis pašnabždomis. – Vien šeris nepadės.

Amelija greitai pastatė taurę ant stalo.

– Įtariu, kad nepakaks laiko. Jūs turite joti į mūšį.

Edmundas pakėlė antakius.

– Prieš minutėlę norėjote, kad pasilikčiau, o dabar norite, kad išeičiau? Kaip čia yra, Amelija?

Ji žvilgtelėjo į duris ir nudūrė akis į kelius.

– Dabar nenoriu likti viena.

– Tuomet pasikalbėkim.

– Kodėl esate toks tikras, kad pasikalbėjus man palengvės? – plykstelėjo ji.

– Turiu tris seseris.

Karinga nuotaika dingo. Matyt, tokio paaiškinimo pakako.

– Tie siaubingi užpuolimai, – tarė Amelija visu veidu rodydama pasibjaurėjimą. – Mane išgąsdino, bet ką dar galiu pasakyti?

– Tuomet papasakokite, kas jums labiausiai kelia nerimą.

– Esu tikra, kad neturite tam laiko! – atkirto ji.

Edmundas kilstelėjo antakius.

– Ar tai tokia ilga istorija? – pajuokavo jis.

Amelija dirstelėjo jo pusėn. Nusišypsojo.

Jis suėmė taurę už kojelės.

Edmundas galėjo prisiekti Dievu, kad šypsodamasi ji buvo tikras pagundos įsikūnijimas.

***

Ar gali būti, kad pasikalbėjusi nusiramins? Amelija tuo labai abejojo, bet, jei jis išeis, liks viena. Viena visam likusiam gyvenimui. Kodėl jam nepasipasakojus?

Jai trūko drąsos. Šį vakarą pasitikėjimas vyriška gimine dingo, o Edmundas Samerfildas buvo vyras.

– Ar niekam neišpasakosite? Kad ir kas nutiktų?

Jis rimtai pažvelgė jai į akis.

– Prisiekiu savo garbe.

Edmundo žodžiai suvirpino sielą. Iš brolio žinojo, kad vyrai tokiais žodžiais nesimėto. Bent jau garbingi vyrai.

Edmundas atidėjo pareigą, kad saugiai nuvestų ją į viešbutį. Tai buvo garbingas poelgis.

Ji dvejojo, o jis kantriai laukė, daugiau nespausdamas kalbėti, neįtikinėdamas juokeliais.

Tačiau prabilus viskas taps tikra, ar ne? Tai, ką ji padarė, bus tikra. Tai, ką ji sužinojo, irgi tikra. Ir nyki ateitis taip pat taps tikra.

Amelija gurkštelėjo šerio.

Tuomet metė į Edmundą išdidų žvilgsnį ir įsipylė dar trečdalį taurės, bet šį kartą jos neužsivertė.

Amelija giliai įkvėpė ir surizikavo:

– Kaip jau žinote, kapitonas Fauleris ir aš neseniai susižadėjome…

Jis linktelėjo.

Negalėdama kalbėti apie tai ramiai sėdėdama, Amelija atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

– Brolis parūpino kvietimus į Ričmondo kunigaikštienės puotą. Į pirmąją mano puotą pas kunigaikštienę. Aš taip jos laukiau. Mane lydėti turėjo kapitonas Fauleris. Maniau, kad geriau būti net negali, ypač kai pasirodė pats Velingtonas! Velingtonas! Toje pačioje puotoje.

Nors Amelijos tėvas buvo vikontas, tai dar nereiškė, kad juos visur kviečia. Ir viskas dėl jos motinos. Ji buvo ne tik prancūzė, bet dar ir prasčiokė. Po revoliucijos jos šeima aktyviai dalyvavo Teroro valdyme, kai buvo kirsdinami britų aristokratų draugai ir artimieji.

Dėl to dauguma aukštuomenės Ameliją ir jos šeimą ignoravo. Šį sezoną ją visur kvietė tik todėl, kad Edmundo sesuo ištekėjo už vyresniojo grafo. Taip ji susipažino ir kapitonu Fauleriu. Amelija manė, kad skandalinga šeimos istorija jam nerūpi. Bent jau jis taip sakė.

Edmundas pertraukė jos prisiminimus.

– Girdėjau, puota baigėsi anksti.

Ji susiėmė.

– Taip. Kai Velingtonas pranešė, kad Napoleonas žygiuoja link Briuselio, labai susijaudinau. Aš… žinojau, kad kapitonas Fauleris išjos į mūšį. Žinojau, kad gali būti, jog daugiau niekada jo nepamatysiu. Maldavau tėvų, kad leistų jam palydėti mane į viešbutį, o ne važiuoti jų karieta. Norėjau pabūti su juo viena.

Ji dirstelėjo į Edmundą, kuris ir toliau stebėjo ją iš krėslo, bet neišsidavė, ką galvoja.

Amelija nusisuko.

– Pagalvojote, kad jis man pasisiūlė, kad norėjo manimi pasinaudoti sakydamas kažką panašaus į palik man paskutinį gerą prisiminimą.

– Išjodami į mūšį vyrai dažnai galvoja, kad tai gali būti paskutinė proga, – tarė jis tyliai.

Amelija atsisuko.

– Ne tik vyrai! Aš taip pat galvojau apie paskutinę progą! Maldavau kapitono eiti su manimi į šį kambarį ir su manimi pasimylėti.

Edmundas kilstelėjo antakius.

– Jūs priblokštas? – paklausė ji.

– Nustebęs, bet ne priblokštas, – Edmundas prie lūpų pakėlė taurę.

– Ar tai rodo mano tuštybę? Ar tai užtraukia gėdą man ar mano šeimai? Argi taip blogai, kad jam tai pasakiau? Kad… kad norėjau… pasimylėti? – kone suspigo ji.

Edmundas pastatė savo taurę į šalį, pakilo iš krėslo ir priėjęs suėmė Ameliją už pečių.

– Ar dėl to ir susipykote?

Amelija linktelėjo.

Edmundas atvedė ją atgal prie krėslo ir pasodino.

Akis gėlė ašaros, bet ji neleis joms išsilieti.

– Jis sakė, kad jo gerbiama moteris net nesugalvotų tokio dalyko. Kad aš tuščia. Kad turėčiau gėdytis. Kad aš ne geresnė už prostitutę. Kad mano gyslomis teka daugiau prasčiokiško motinos kraujo, nei jis tikėjosi.

Ji vėl užsiliepsnojo pykčiu. Tiesa, kad jos motina buvo prancūzų prekeivių, kurie prisidėjo prie aristokratų kirsdinimo, dukra, tačiau ji pati tuose įvykiuose nedalyvavo. Jos motina buvo švelniausias sutvėrimas pasaulyje. Už tokius žodžius Amelija pamėgino trenkti Fauleriui antausį, bet tik dar labiau jį įsiutino.

Prisiminus tai jai užgniaužė gerklę.

– Fauleris pasakė, kad tarp mūsų viskas baigta ir kad yra tikras, jog už tai, ką pasiūliau, man mielai sumokės bet kuris vyras iš gatvės.

Pasakė ir daugiau.

– Prakeiktas kiaulė.

Amelija pakėlė į jį akis.

– Ar ne mane reikėtų peikti?

Ji sau tyliai pagalvojo, kad tikrai nėra pačios geriausios kilmės. Antraip nebūtų pateikusi Fauleriui tokio pasiūlymo. Gal ji tik kvaila romantikė, tikinti, kad meilė įveikia visas kliūtis? Amor vincit omnia. Šią frazę išmoko lotyniškai.

Edmundas ištiesė ranką ir suėmęs Ameliją už smakro pakėlė jos veidą į save.

– Tai, ką pajutai, visiškai natūralu.

Amelija nusuko akis.

– Kitos jaunos moterys tokių dalykų vyrams nesako.

Galbūt ji trokšta vyro prisilietimo dėl motinos kraujo? Net Edmundo ranka įaudrino jos jusles.

Edmundas papurtė galvą.

– Nejau manai, kad kitos jaunos moterys, dalyvavusios puotoje, išvykstantiems vyrams nepasakė to paties?

– Kapitonas sakė, kad ne.

Edmundas atsilošė.

– Kapitonas kvailys.

Amelija vėl siektelėjo taurės ir išgėrė, kas buvo likę.

Jis parodė į taurę.

– Ko dar nepasakėte?

Ji pasijuto truputį apsvaigusi.

– Nieko. – Išskyrus tai, ką pripažinti buvo sunkiausia. Amelija paėmė butelį. – Liko visai nedaug. Gal norite jūs? – Ji pripildė jo taurę kaupdama drąsą prabilti.

– Fauleris nutraukė sužadėtuves, – galiausiai tarė ji.

– Jūsų laimė, – atrėmė jis.

Amelija pasišiaušė.

– Laimė? Laimė? – ji pašoko ant kojų ir nužingsniavo prie lango. – Lengva jums taip kalbėti, bet tai tik parodo, kad visiškai manęs nesuprantate!

– Tuomet paaiškinkite.

Amelija net negalėjo jo klausytis. Jos balsas nejučiomis ėmė kilti.

– Ar žinote, ką jis man pasakė?

– Sakykit.

– Jis pasakė, kad paprašęs manęs už jo tekėti padarė didžiulę klaidą ir kad taip pasielgė tik dėl mano kraičio. – Iki šiol Amelija apie tai nepagalvojo. – Sakė, kad jo tėvai buvo nusiteikę prieš mane, bet jis apie tai sužinojo per vėlai ir pasijuto įstrigęs.

– Atleiskite, Amelija, – Edmundas prakalbo tyliai, bet užtikrintai. – Tačiau jums labai pasisekė, kad už jo neištekėsite.

Dabar ji tai suprato, bet iki šiol vaizdavosi, kad Fauleris ją myli. Buvo tuo įsitikinusi. Nepastebėjo net menkiausios užuominos, kad jis nėra iki ausų jos įsimylėjęs.

– Jis man pagrasino, – tęsė ji. – Sakė, kad jei kam nors prasitarsiu, jog nutraukė sužadėtuves, jis visiems papasakos, kad aš pasileidusi tuštutė.

Edmundo veidas apsiniaukė.

– Niekšas!

Jo įsiūtis ją nustebino. Ir pamalonino.

Tačiau jis vis tiek nesuprato. Ją apkvailino. Apkvailino be jokių pastangų. Tas jai labiausiai ir nepatiko. Vieną akimirką tikėjo, kad Fauleris besąlygiškai ją myli, o kitą jis ją paliko pavojų kupinose Briuselio gatvėse.

Amelija atrėmė galvą į vėsų lango stiklą.

– Kokia prasmė apie tai kalbėtis? Tai nieko nepakeis.

– O ką pakeistumėte? – paklausė Edmundas. – Juk dabar jo tikrai nebenorite.

– Ne, – liūdnai atsakė ji. – Jo nenoriu.

Jis ir vėl nesuprato. Suvokusi, kad Fauleris ją apgavo, Amelija suvokė ir tai, kad daugiau niekada negalės pasitikėti jokiu vyru. Kaip žinoti, ar vyras iš tiesų ją myli? O to nežinodama negalės ištekėti.

– Bet… suprantate… – pamėgino paaiškinti ji. – Nemanau, kad kada nors ištekėsiu.

Jis pakilo, priėjo prie jos ir atsišliejo į sieną prie lango.

– Tauškiate nesąmones.

Amelija kilstelėjo smakrą. Ne nesąmones.

– Privalau susitaikyti su realybe. Mano istorija, mano šeima pernelyg skandalinga. Kas norės mane vesti? Na, nebent dėl kraičio. Jei mane taip lengva apkvailinti, kaip suprasiu, ar vyras nori manęs, ar tik kraičio?

– Aa, suprantu, – linktelėjo Edmundas. – Fauleris norėjo jūsų pinigų.

– Nenoriu vyro, kuris nori tik mano pinigų!

– Žinoma, kad ne, – atsakė jis mėgindamas ją nuraminti.

Amelija nusisuko nuo jo.

– Ak, liaukitės!

– Liautis ką? – nustebęs paklausė Edmundas.

– Liaukitės kalbėjęs banalybes, – išspjovė Amelija. – Taip ir žinojau, kad pasikalbėjus su jumis niekas nepasikeis!

Atrodė, kad jis ignoruoja jos jausmų proveržį.

– Argi iki Faulerio neturėjote nė vieno gerbėjo?

– Ne!

Tik Faulerį.

Amelija manė, kad jis tobulas kandidatas į vyrus. Toks gerbiamas. Jaunėlis grafo sūnus. Iš madingo kavalerijos būrio. Kai jo būrį išsiuntė į Briuselį, ji tarėsi taip įsimylėjusi, kad įkalbėjo tėvus vykti jam iš paskos. Atrodė, Fauleris džiaugiasi. Sužadėtuvės nudžiugino ir ją, ir tėvus.

Edmundas žengė artyn.

– Pamirškite Faulerį. Neleiskite, kad tai, kas nutiko su juo, nulemtų visą likusį jūsų gyvenimą. Dar rasite savęs vertą vyrą.

– Manęs vertą, – pakartojo ji sarkastiškai. – Negera vien nuo tos minties. Koks vyras vertas pasileidusios tuštutės, kurios šeima niekur nepageidaujama?

Edmundas vėl palietė jos smakrą ir privertė Ameliją pakelti akis.

– Matau tik labai gerai išauklėtą, gražią jauną moterį, kuri, įtariu, mąsto daug daugiau, nei tikisi dauguma.

Dabar jis stovėjo taip arti, kad ji matė kiekvieną jo barzdos šerelį. Amelija pajuto, kaip nuraudo, bet nežinojo, ar dėl Edmundo artumo, ar dėl žodžių.

– Kas dabar tauškia nesąmones?

Edmundas atsitraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Būkit atvira, Amelija. Juk žinote, kad esate graži, ar ne?

Anksčiau taip galvojo. Taip sakė jos šeima. Jos tarnaitė. Kartais ją nužvelgdavo vyrai gatvėje, bet Fauleris taip pat sakė, kad ji graži. Ar tai buvo tik dar vienas melas?

– Kaip galiu būti tikra, kad man žmonės sakė, jog aš graži, ne tuščiai pataikaudami?

Jis vėl pasilenkė arčiau.

– Aš neturiu jokio pagrindo pataikauti, bet sakau, kad jūs graži.

Dabar atrodė, kad nukaito ne tik skruostai, bet ir visas kūnas.

Amelija išdrįso pažvelgti jam į akis.

– Tikrai taip manote?

Edmundas žengė dar arčiau. Jo lūpos buvo vos per colį nuo jos. Amelija veidu juto jo kvapą, jo kūno karštį.

– Tikrai, – sumurmėjo jis.