Читать книгу Aistros paliesti - Diane Gaston - Страница 2

Delas puolė laiptais žemyn prie gulinčio vyro.

– Milorde! – Jam pavymui iš namų išlėkė liokajus.

– Kas nutiko? – tarpduryje pasirodė Lorena.

– Jis nugriuvo, – atsisuko į ją Delas.

– Nugriuvo? – riktelėjo liokajus. – Na, jau ne! Jūs jį nustūmėte.

Vienas iš Delo vežikų nušoko nuo pasostės.

– Lordas Penfordas nieko nepadarė. Pats mačiau, kaip jis nugriuvo.

– Jeigu jis lieptų, tai ir pameluotum, – atrėžė liokajus.

Dunksinčia širdimi Delas prispaudė pirštus Tinmorui prie kaklo, bet žinojo neužčiuopsiąs pulso. Tarnaudamas kapitonu britų armijoje per Pirėnų karą Delas užtektinai prisižiūrėjo mirčių, kad akimoju suprastų, kas atsitiko. Timptelėjo vieną Tinmoro voką. Žvilgsnis buvo blausus, vyzdys išsiplėtęs. Jis nieko nebegalės padaryti.

Delas pakėlė akis į Loreną.

– Jis negyvas.

Moteris prisidengė burną ranka.

– Negyvas? – Liokajus parklupo šalia Tinmoro ir paėmė jį už rankos. – Negyvas? – Vyriškis dėbtelėjo į Delą. – Kviečiu magistratą!

Lengva nebus.

– Koronerį irgi pakvieskite. Ir gydytoją. Koroneris norės, kad gydytojas nustatytų mirties priežastį.

– Negali būti jokių ginčų. – Liokajus buvo netoli ašarų. – Jūs jį nustūmėte!

Lorena nulipo laiptais ir atsistojo šalia Delo.

– Aš jo nestūmiau, – pasakė jis Lorenai. Ar ji juo patikės? Ar kas nors patikės? – Jis bandė užtvoti man lazdele. Aš ją pagavau, o jis griebėsi už galvos ir nugriuvo.

Lorena atsiklaupė šalia Tinmoro kūno ir atsargiai palietė plaukus.

– Jis buvo toks įpykęs.

Tarpduryje trypčiojo jau du tarnai.

Delas pamojo jiems:

– Ateikite. Neškite jį vidun.

Vyrai nesijudino.

Vyresnysis liokajus pasisuko į kitus du vyrus.

– Nejudinkite jo! Koroneris norės pamatyti, kur gulėjo jo šviesybė.

– Negalime jo čia palikti! – pasipiktino Lorena.

– Jau vėlu, Kalėdų vakaras. Koroneris šiandien neatvyks. Nepaliksime lordo Tinmoro visą naktį šaltyje, – įsakmiai prakalbo Delas. – Jis nenusipelno tokios nepagarbos.

Lorena pasisuko į vyresnįjį liokajų.

– Nuneškime jį, Diksonai.

Vyriškio veidas paraudo nuo pykčio.

– Tada jūs, sere, privalėsite pasilikti. Neleisiu, kad paspruktumėte į Europą!

– Pakaks, Diksonai! – blykstelėjo akimis Lorena. – Nedrįsk šitaip kalbėti su lordu Penfordu!

Liokajus užsičiaupė, bet veide nebuvo matyti jokios graužaties.

– Jis teisus, – Delas kreipėsi į Loreną. – Turėčiau pasilikti. Bus paprasčiau, kai atvyks koroneris. – Vyras nuėjo prie savo vežiko. – Džonsai, grįžk į Samerfildų dvarą ir pranešk, kas nutiko. Tegu rytą ledi Tinmor seserys atvyksta čia, jai jų prireiks. Pasirūpink, kad joms apie tai būtų pranešta. Koroneris, manau, norės pasikalbėti ir su tavimi bei Samueliu, tad abu atvežkite ledi Tinmor seseris mano karieta. – Kitas vežikas, Samuelis, laikė arklius, bet sutikdamas linktelėjo.

Džonsas pamojo šeimininkui paėjėti į šalį. Delas palydėjo jį iki karietos.

– Iš tikrųjų aš nemačiau, kas nutiko, milorde. Tik mačiau, kad jis griūva.

Dabar Delas nenorėjo apie tai galvoti.

– Viskas tvarkoje, Džonsai. Kai ateis laikas, tiesiog tiksliai papasakok koroneriui, ką matei.

– Kaip pasakysit, milorde. – Vyras užsiropštė ant pasostės.

Lorena pasisuko į savo tarnus.

– Ko ten stovite? Neškite lordą Tinmorą į jo miegamąjį ir paguldykite ant lovos.

Vyresnysis liokajus kietai suspaustomis lūpomis linktelėjo kitiems dviem, kurie puolė prie gyvybės ženklų neberodančio Tinmoro kūno.

Delas padėjo Lorenai atsistoti.

Kartu su ja nusekė paskui šeimininko kūnu nešinus tarnus. Jiems įėjus vidun, kitas tarnas, beveik toks pat nusenęs kaip ir lordas Tinmoras, – galbūt jo kamerdineris, – sustojo laiptų aikštelėje ir išvydęs savo poną sukliko:

– Milorde! Milorde!

Lorena pribėgo prie vyriškio ir sulaikė jį, kad vyrai galėtų pranešti lordo Tinmoro kūną.

– Viki, jo šviesybė nugriuvo ir užsimušė.

Kamerdineris balsu pravirko, Lorenos smakras irgi virpėjo, bet ji privertė senąjį tarną pažvelgti jai į akis.

– Nusiramink, Viki. Jo šviesybei reikia tavo paslaugų. Paskutinį kartą. Pasistenk, kad jis atrodytų padoriai.

Senasis tarnas linktelėjo ir paskui liokajus užkopė laiptais į viršų.

Pradėjo rodytis ir kiti tarnai sunerimusiais veidais. Lorena grįžtelėjo į vyresnįjį liokajų.

– Papasakok jiems, Diksonai. Pasistenk, kad visi tarnai sužinotų ir visi išlaikytų ramybę.

Iš kito aukšto pasirodė dar vienas naktiniais drabužiais ir chalatu apsivilkęs vyras.

– Ponia? – jis klausiamai sužiuro į Loreną.

Ji uždėjo delną jam ant rankos.

– Pone Filkinsai, jo nebėra. Nukrito lauke nuo laiptų.

Vyro veidas persikreipė, bet jis greitai suėmė save į rankas.

– Ar galiu jums kuo nors pasitarnauti?

Ji akimirką žvelgė tuščiu žvilgsniu, paskui pasakė:

– Paklauskite Diksono, ar jam jūsų nereikia. Be to, gal būtumėte malonus ir surastumėte ponią Bun? Tegu ji atneša mums arbatos į svetainę.

– Kuo skubiausiai taip ir padarysiu, – atsakė jai vyras.

Lorena pasisuko į Delą.

– Eime, galėsime ten prisėsti.

Jis nusekė paskui ją į patogią svetainę pirmame aukšte, kurios sienos buvo išklijuotos linksmai nuteikiančiais geltonais tapetais su paukšteliais ir gėlėmis. Šviesi aplinka kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo Delo širdyje kunkuliuojančių jausmų. Lordas Tinmoras negyvas, ir nors Delas niekuo neprisidėjo prie šių namų šeimininko griuvimo, jei nebūtų įėjęs į namus, to nebūtų nutikę.

– Prašom sėstis, Delai.

Jis pasidėjo skrybėlę ant staliuko, nusitraukė pirštines ir nusivilko paltą. Lorena prisėdo ant aukso spalvos brokatu aptrauktos sofos. Delas – ant tokio paties krėslo.

– Ponas Filkinsas yra lordo Tinmoro sekretorius, – paaiškino ji. – Labai malonu, kad jis padarė, ko prašomas. Jis ne tarnas.

Ne, sekretorius būsiąs viena iš tų nelaimingų sielų, kurios nepriskiriamos nei tarnams, nei šeimos nariams, kaip guvernantės ir mokytojai.

Lorena nusuko žvilgsnį.

– Jis vienintelis, kuriam bent kiek patinku.

Jos žodžiai sugrąžino Delą iš savų rūpesčių.

– Vienintelis?

Moteris blausiai šyptelėjo.

– Tarnai labai prisirišę prie lordo Tinmoro. – Ji laiku susizgribo ir pasitaisė: – Buvo prisirišę. Žinoma, jis nerodydavo jiems šiltų jausmų, tačiau mokėjo gerus atlyginimus, ir dauguma čia dirbo ilgiau, negu tu ar aš gyvename šiame pasaulyje. Tikriausiai… jie laikė mane…

svetima.

Delas buvo girdėjęs aukštuomenės narius vadinant ją turtingų jaunikių medžiotoja. Kaip neteisinga, juk ji ištekėjo nesavanaudiškų paskatų vedama. Be to, brangiai už tai sumokėjo. Vyras ją nuolat žemino arba išvis į ją nekreipdavo dėmesio. Pasirodo, dar ir tarnai ja piktinasi?

Kokia vieniša ji turėjo jaustis.

Lorena grąžė rankas.

– Aš… nežinau, ką turėčiau daryti. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau kažką daryti.

– Jeigu tau reikia išeiti, nesivaržyk. Neprivalai būti su manimi, – nuramino ją Delas. – Man čia visai patogu.

– Ne, – Lorena prispaudė pirštus prie smilkinių. – Reikėjo pasakyti, kad tau paruoštų miegamąjį. Nepagalvojau.

– Nereikia. Nenoriu būti jums našta, – Delas patylėjo. – Ypač dėl to, kad tai nutiko per mane.

Lorena išbalo.

– Ne. Per mane. Nes aš jam nepaklusau.

Delas vėl pajuto įsiplieskiant pyktį Tinmorui.

– Jis neleido tau Kalėdų dieną aplankyti seserų. Labai negražus poelgis!

– Bet vis tiek… – Lorena nutilo.

Kas dabar bus su ja? Ar Tinmoras ja pasirūpino? Ar nusprendė, kad apsieis, kaip kad nekreipė dėmesio į jos kitus poreikius?

Tinmoro mesti kaltinimai nepataisys reikalų. Be abejonės, dėl tokios vyro mirties apie ją pasklis dar daugiau apkalbų. Dievas žino, ji to nenusipelnė. Ar kas nors patikės, kad jiedu su Lorena buvo meilužiai? Dar blogiau – kad Delas kaltas dėl Tinmoro mirties?

Ir jie nebūtų visiškai neteisūs. Jis prie to prisidėjo.

Lorena pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikštinėti po kambarį. Delas irgi atsistojo.

– Kažin… gal man derėjo likti su juo? – Jos balsas pakilo ir vėl pritilo. – Nežinau, ko iš manęs tikimasi.

– O ką nori daryti? – paklausė jis. – Jeigu nori būti su vyru, tegu mano buvimas čia tau netrukdo.

Su skausmu akyse Lorena žvilgtelėjo į jį, bet ir vėl nusisukusi nuėjo prie marmuru aptaisyto židinio, įmantriai išraižyto lapeliais ir gėlėmis.

Delas kentėjo matydamas ją tokią sutrikusią. Reikėtų kaip nors ją nuraminti, numaldyti jos skausmą, bet kaip?

Jis pats jį ir sukėlė.

– Apgailestauju, kad taip nutiko, Lorena, – sumurmėjo jis. – Negaliu apsakyti, kaip gailiuosi.

Ji vėl pakėlė į jį iškankintas akis.

– Apgailestauji? Tu?

Delas žingtelėjo arčiau, norėdamas ją paliesti, bet neišdrįso.

Mirtis ištiko tada, kai visi jos mažiausiai tikėjosi.

Tinmoro mirtis buvo greita, bet Delo šeimai ji ne visada buvo tokia maloninga. Jo tėvas, motina, brolis, sesuo ir keletas tarnų žuvo per gaisrą namuose Londone 1815-ųjų balandį. Nesinorėjo net galvoti apie tokios mirties keliamą siaubą ir skausmą.

Delas nusipurtė. Jei ims apie tai galvoti, panirs į depresiją ir šįkart iš jos nebepakils.

– Negalvojau, kad taip gali nutikti, – prisivertė pasakyti jis.

Lorena priglaudė kaktą prie baltos marmurinės židinio atbrailos.

– Ir aš, – sukuždėjo ji. – Man ir į galvą nešovė, kad jis galėtų pagalvoti…

Kad jie meilužiai? Kas galėtų taip pagalvoti? Jis nerodė jai nieko daugiau, tik mandagumą.

Skausmingai sudejavusi Lorena klestelėjo ant sofos ir užsidengė veidą rankomis.

Delas prisėdo šalia ir apkabino ją per pečius.

– Žinau, ką reiškia gedėti. Jeigu nori, paverk.

Ji pasisuko į jį.

– Gedėti? Gedėti?! Nieko tu nesupranti! Aš žemiausia iš žemiausių… Nejaučiu jokio sielvarto, tik palengvėjimą!

Lorena įsikniaubė jam į krūtinę, ir Delas ją apkabino, tyliai kuždėdamas raminamus žodžius.

Durys prasivėrė, ji atsišlijo nuo jo, pirštais šluostydamasi akis.

– Jūsų arbata ir konjakas, ponia, – nepritariančiu tonu pranešė liokajus.

– Padėkite ant stalo, – išspaudė ji lūžinėjančiu balsu. – Ir prašau pasakyti poniai Bun, kad paruoštų kambarį lordui Penfordui.

Liokajus padėjo padėklą ant staliuko greta sofos, nusilenkė ir netaręs nė žodžio išėjo.

– Konjako? – pasiūlė ji, drebančia ranka imdama grafiną.

Delas perėmė iš jos indą.

– Įpilsiu. Galbūt irgi norėtum lašelio. Kad nusiramintum.

Lorena linktelėjo, ir jos dailiu skruostu nuriedėjo ašara.

Delas padavė jai taurę, ir ji greitai išgėrė, ištiesė ją, kad jis įpiltų daugiau. Delas kliustelėjo po šlakelį jai ir sau, trokšdamas išmaukti vienu ypu, kaip ir ji.

Tačiau tik siurbčiojo.

Lorena nuvijo ašaras ir giliai įkvėpė oro.

– Tikriausiai galvoji, koks aš blogas žmogus.

– Visai ne. – Blogas žmogus buvo jos vyras. – Galbūt tau teko iškęsti daugiau, negu parodai aplinkiniams.

Lorena papurtė galvą ir patraukė didelį gurkšnį gėrimo.

– Jis… jis nebuvo toks blogas vyras, tikrai ne. Tiesiog mėgo, kad žmonės jam paklustų. Visą laiką.

Kiek Delas pastebėjo, Tinmoras buvo autokratiškas, nedėmesingas, o kartais tiesiog žiaurus, kad ir šiandien, kai bandė atskirti savo žmoną nuo artimųjų per Kalėdas. Jo kaltinimai juos buvus meilužiais buvo neteisingi ir nepagrįsti. Tinmoras turėjo žinoti, kad jo žmona pernelyg garbinga, kad būtų neištikima.

Lorena nurijo paskutinius konjako lašus.

– Tai ar baisu, kad jaučiu palengvėjimą? – Jos smakras suvirpėjo, akys vėl priplūdo ašarų.

Delas jautėsi toks pat bejėgis, kaip matydamas laiptais besiritantį Tinmorą.

– Tu paprasčiausiai pritrenkta. Žmonės dažnai taip jaučiasi ištikus panašiai tragedijai. – Delas pats jautėsi suakmenėjęs, kai išgirdo žinią apie savo artimuosius. Prireikė laiko, kol pajuto visa apimantį sielvartą.

Ištuštinęs taurę, jis įsipylė dar porciją sau ir pasiūlė Lorenai.

Ji atsisakė.

– Galbūt turėčiau eiti pas jį. Galbūt to iš manęs tikimasi.

Jis nenorėjo jos paleisti. Ne todėl, kad troško jos draugijos, bet todėl, kad juto, jog jai reikia jo šiame name, kur jos niekas nepalaiko. Tačiau Tinmoro dėka melagingą gandą neva jie meilužiai išgirdo tarnai, o vienas liokajus matė tai, ką galėjo palaikyti apsikabinimu. Jam reikia išlaikyti deramą atstumą.

Jos labui.

Ir savo paties.

***

Lorena pakilo nuo sofos ir paėmė Delo ranką, suspaudė ją savosiomis.

– Eisiu pas jį. Ačiū, kad pasėdėjai su manimi.

Delas uždengė jos delnus savaisiais.

– Nereikia man dėkoti. Tiesiog nesirūpink dėl manęs, žiūrėk savęs.

Ji mėgavosi jo šiltų ir stiprių rankų prisilietimu prie savo odos. Ir akimirksniu pasijuto kalta, kad tai pastebėjo.

Lorena pasitraukė.

– Kas nors turėtų ateiti ir palydėti tave į kambarį. Bent jau tikiuosi, kad taip padarys… – Tinmoro tarnai buvo tokie lojalūs jam. Tačiau ne jai – niekados.

Delas žvelgė į ją su tokia užuojauta, kad kone suskaudo.

– Pasimatysime rytą. Privalai pailsėti.

Diena juk nebus lengva. Magistratas. Koroneris. Jai reikės tvarkyti reikalus, tačiau kokius? Lorena nepajėgė galvoti.

– Tada palinkėsiu tau labos nakties, – ji tūptelėjo.

Lorena prisivertė pasukti į lordo Tinmoro kambarius, kurie buvo tame pačiame aukšte kaip jos, tačiau, laimei, ne pernelyg arti. Prieš atverdama jo miegamojo duris, pasibeldė.

Krėsle prie lovos sėdėjo Vikis. Lovos baldakimas buvo užtrauktas, ir jai dėl to palengvėjo. Staiga išsigando, kad vėl teks žiūrėti į lavoną.

– Kaip laikotės, Viki? – paklausė ji stovėdama tarpduryje.

Senasis tarnas pamažėle pasuko galvą jos pusėn.

– Jeigu galima, norėčiau pasilikti čia, miledi.

Lorenai suspaudė širdį dėl senuko. Vikis mylėjo jos vyrą. Vikis, Diksonas ir ponas Filkinsas buvo ypač atsidavę Tinmorui. Vargeli, juk tarnavo jam ne vieną dešimtmetį.

– Žinoma, kad galite pasilikti, – atatupsta pasitraukė ji ir uždarė duris.

Lorena nuėjo koridoriumi į savo miegamąjį, kur susiraukusi kambarinė padėjo jai pasiruošti gulti, burbteldama tik tada, kai būdavo neišvengiama. Galiausiai moteris išėjo, ir Lorena įsirausė pataluose.

Širdis daužėsi, tarytum ji būtų ilgai bėgusi. Lorena susivokė taip besijaučianti nuo tos akimirkos, kai laiptų apačioje pamatė Tinmorą. Kaip jai nusiraminti? Ji bandė išnarplioti viduje besimaišančius jausmus. Netikrumas dėl ateinančios dienos. Ar bus bėdų su magistratu arba koroneriu? Ar jie suabejos Delo žodžiais? O gal patikės, kad ji ir Delas buvo meilužiai?

Kodėl Tinmoras taip manė? Lorena niekada neleido savo susižavėjimui Delu prasiveržti paviršiun. Niekada apie jį nekalbėdavo. Kai jis būdavo netoliese, rūpestingai tvardydavo veido išraišką. Tinmoras negalėjo atspėti. Niekas negalėjo.

Tinmorui buvo nė motais, kai ji atsidurdavo Delo kompanijoje. Per aukštuomenės susiėjimus jos vyras palikdavo ją vos progai pasitaikius. Niekada nesidomėjo, su kuo ji leidžia laiką, kol jis lošia kortomis arba šnekasi su savo bičiuliais. Mažai domėjosi Delu, kuris tebuvo paprastas grafas, ir mieliau rinkdavosi Delo draugą, jos sesers Dženos vyrą Rosdeilo markizą, kuris buvo kunigaikščio įpėdinis. Arba patį kunigaikštį. Kas Tinmorui šovė į galvą, kad jis metė tokius siaubingus kaltinimus?

Kai vyras paliepė jai eiti į kambarį, Lorena žinojo, kad pokalbis dar nebaigtas. Bent jau dabar nebereikės klausytis jo vainojimo.

Staiga ji pasijuto taip, tarytum nuo pečių būtų nuslinkęs didžiulis svoris. Ji laisva! Rytą pabus ir nereikės atsiskaityti niekam kitam, tik sau pačiai. Nereikės krimstis, kad ją gali apkaltinti įsitaisius meilužį, ne tą pasakius, ne taip padarius. Nebereikės tramdyti jausmų ar prikąsti liežuvio. Ji vėl laisva svajoti.

Jei tik pavyktų užsnūsti…

Lorena vartėsi nuo šono ant šono, kol galiausiai nusviedė apklotą ir basa nuėjo prie lango. Susiraičiusi ant paminkštintos palangės, žvelgė į sniegu užklotą parką. Kaip šviesu atrodė net tokią vėlyvą valandą, kaip balta ir švaru. Vaizdas visiškai skyrėsi nuo to, kokį ji matė prieš pradedant snigti.

Dabar jos laukia naujas gyvenimas.

Lorena peržvelgė beveik dvejus metus, kuriuos ji buvo ištekėjusi už Tinmoro.

Jis padarė tai, ko ji troško labiausiai. Aprūpino seseris ir brolį. Taip pat suteikė jai namus, gražių drabužių, papuošalų, patogų gyvenimą daugeliu aspektų. Ji jautėsi jam už tai dėkinga. Dėl to niekada juo nesiskundė. Nebent tik truputį karietoje, kai kalbėjosi su Delu. Bet ir to negalima vadinti skundais. Būtų buvę negražu skųstis Tinmoru, kai jis išgelbėjo jos šeimą.

Tam tikra prasme.

Lorena galėjo su visišku įsitikinimu teigti, kad, jeigu ji nebūtų ištekėjusi už Tinmoro, seserys ir įbrolis nebūtų susiradę savo sutuoktinių.

Juo labiau – meilės.

Sau Lorena prašė nedaug, tik tiek, kad Tinmoras pasirūpintų paprastu ir patogiu jos gyvenimu, kai jo nebeliks. Ji neturėjo supratimo, ar jis taip ir padarė.

O jei ir ne, jo dovanoti papuošalai bus šio to verti, spėjo ji. Rytoj ji kur nors saugiai juos pasidės. Filkinsas jai pagelbės. Kas žino, ko gali griebtis Tinmorui lojalūs ir jos nekenčiantys tarnai.

Lorena nežino, kaip gyvensianti toliau, tačiau, kad ir kokia ji nedora, džiaugsis, galėdama palikti šiuos namus.

Ji nusliuogė nuo palangės, susiradusi šalį apsisiautė juo pečius ir įsispyrė į šlepetes. Nešina žvake nusileido į svetainę, kurią Tinmoras vadino Olimpo kalno svetaine, – dėl kažkurio iš ankstesnių Tinmorų grafų užsakytų ir Verijaus nutapytų graikų dievų ir deivių freskų.

Padėjusi žvakę ant prabangaus paauksuoto fortepijono, kurį Tinmoras jai nupirko, Lorena išsitraukė mėgstamas natas, Mocarto kvintetus G-minor, ir pradėjo skambinti.

Praėjusį sezoną kažkas atsiuntė jai šias natas. Ji nežinojo kas, tačiau ne jos vyras. Pastarasis užmigo klausydamasis tos nuostabios muzikos, kuri, Lorena juto, paliko neišdildomą įspaudą jos sieloje.

Ji skambino lėtai, kaip dera esant gedulingai atmosferai, tačiau akordai, kuriuos ji įsivaizdavo kaip kardo dūrius, skrodžiantys šiaip jau įprastą menuetą, tobulai atspindėjo pyktį, kurį ji juto Tinmorui už tai, jog apkaltino ją neištikimybe, kad įvėlė Delą į savo mirtį, už visus tuos kartus, kai Tinmoras elgėsi neapgalvotai ir ją skaudino.

Muzikos garsai užliejo kambarį, atrodė, tarytum graikų dievai ir deivės jos klausėsi. Jeigu jos muzikavimas buvo girdėti už kambario sienų, Lorenai tai neberūpėjo.

Jai reikėjo ramybės, kurią suteikti galėjo tik muzika.