Читать книгу Aistros paliesti - Diane Gaston - Страница 3

Lorena skambino fortepijonu bent dvi valandas, tik tada grįžo į miegamąjį. Miegojo budriai ir pabudo prieš auštant. Tada jau nebeliko prasmės bandyti užmigti. Ji atsisėdo ant palangės ir sulaukė, kol bus padoru kviesti kambarinę, kuri atrodė dar niūresnė nei paprastai. Lorena nežinojo, ar moteris tokia, nes gedi, ar niršo pažadinta anksčiau nei visada.

Baigusi rengtis, Lorena nusileido laiptais žemyn ir išgirdo iš vestibiulio sklindančius balsus. Keletą balsų.

Jeigu jau atvyko magistratas, tai metas pernelyg ankstyvas! Lorena nusiskubino žemyn ir žvilgtelėjo persisvėrusi per turėklą.

Atvyko jos seserys! Tesa ir Džena buvo čia kartu su savo vyrais.

Lorena paspartino žingsnį.

Džena pirmoji ją pamatė ir užbėgusi laiptais apkabino. Nuo jos neatsiliko ir Tesa.

– Ak, Lorena! – šūktelėjo Džena.

Tesa apkabino jas abi.

– Kaip laikaisi, Lorena? Ar viskas gerai?

– Taip, taip. – Išvydusi seseris, Lorena vėl apsipylė ašaromis. – Bet tau nereikėjo važiuoti, Tesa. Ar neturėtum ilsėtis?

– Aš nesergu, – atkirto Tesa. – Tiesiog laukiuosi kūdikio.

Tesos Kalėdų dovana visiems buvo ši laiminga žinia, bet dabar atrodė, kad sesuo šią naujieną pranešė jau labai seniai, nors tai buvo tik vakar.

Susikibusios už parankių seserys nusileido laiptais.

– Lorena. – Dženos vyras Rosdeilo markizas priėjęs pabučiavo jai į skruostą. – Mes tavo paslaugoms. Kad ir ko reikės, privalai pasakyti.

Jai daugiau negu pakako to, kad jie šalia.

Tesos vyras Markas Glenvilis irgi priėjo artyn.

– Užjaučiame tave, Lorena.

Bet užuojauta buvo ne tai, kas jai reikalingiausia.

– Kur Delas? – pasiteiravo Rosdeilas. Jiedu su Delu artimai bičiuliavosi nuo pat vaikystės.

Lorena papurtė galvą.

– Nežinau. – Pasisukusi į Diksoną paklausė: – Kur grafas, Diksonai?

– Rytiniame fligelyje, – kapotai atsakė vyresnysis liokajus.

Prastesniuose svečių kambariuose.

– Žmogau, pakviesk jį, – paliepė Rosdeilas. – Pasakyk, kad mes čia.

– Kur lauksite grafo? – išdidžiai paklausė Diksonas.

– Rytiniame kambaryje, – atsakė jam Lorena ir pasisuko į seseris. – Ar jau valgėte?

– Valgėme? – šūktelėjo Džena. – Tarsi galėtume ką nors praryti išgirdę, kas nutiko.

Lorena vėl pasisuko į Diksoną.

– Tada įspėkite virėją, Diksonai. Pusryčiams turėsime svečių.

Liokajus nusilenkė.

– Papasakok, kas nutiko, – paprašė Tesa, visiems einant į rytmetinį kambarį.

– Aš nemačiau, – atsakė Lorena. – Tinmoras nugriuvo nuo tų akmeninių laiptų, kuriais užlipote.

– Nuo tų laiptų? – įsiterpė Džena. – O ką jis veikė lauke?

– Jis buvo įpykęs. – Prisiminus Lorenos galvą suspaudė skausmas. – Delas bandė su juo pasikalbėti, bet Tinmoras nė neklausė.

– Kertu lažybų, kad supyko, jog vakar atvykai pasisvečiuoti pas mus, – pasakė Džena. – Taip ir matau jį pasipiktinusį – žmona jam nepakluso. Tik pamanykit!

– Jis išties dėl to supyko, – amtelėjo Lorena. – Jei jau taip norite žinoti, tikriausiai mano nepaklusnumas jį ir pražudė.

Džena paglostė sesers ranką.

– Atleisk, Lorena. Kaip visada, nespėjau prikąsti liežuvio.

Visi suėjo į ryto saulės skaisčiai nušviestą kambarį. Pro langus buvo matyti giedras žydras dangus, nubarstytas baltais it pūkas debesėliais. Saulės spinduliai žaižaravo ant sniegu padengtos žemės.

– Traversai, pusryčiams turėsime daugiau svečių, – pasakė Lorena kambaryje besitvarkančiam liokajui. – Prašyčiau atnešti arbatos ir kavos.

Linktelėjęs liokajus išėjo iš kambario. Rosdeilas su Glenviliu pritraukė daugiau kėdžių ir padėjo atsisėsti damoms.

Visiems įsitaisius, prabilo Rosdeilas.

– Delo vežikas mums pasakė, kad bus kviečiamas magistratas. Kurių galų?

– Diksonas – vyresnysis liokajus, kuris buvo vestibiulyje, tvirtina, kad Delas pastūmė Tinmorą, bet Delas to nepadarė. – Lorena buvo įsitikinusi, kad toks garbingas žmogus kaip Delas taip nepasielgtų.

Rosdeilas suraukė kaktą ir susižvalgė su Glenviliu.

– Gerai, kad atvažiavome.

Bet ką jie padarys, jeigu magistratas patikės liokajumi, o ne Delu?

– Juo labiau nepaliksime tavęs čia vienos, – pridūrė Džena.

Lorenai ištekėjus, Džena ilgiausiai liko drauge su ja ir žinojo, ką reiškia gyventi Tinmorų dvare, kur su jomis visuomet elgtasi kaip su įsibrovėlėmis.

Lorenos žvilgsnis slydo nuo vieno prie kito, ir akis vėl sugėlė ašaros. Iki šiol ji nė nesuvokė, kokia vieniša čia jautėsi.

– Aš… žinau, kad turiu kažko imtis, bet nežinau ko.

Palinkusi arčiau Tesa paglostė jos ranką.

– Mes tau padėsime išsiaiškinti.

– Reikia informuoti Tinmoro advokatą, – pasakė Rosdeilas. – Reikės perskaityti testamentą. Ir, žinoma, kažkas turės pranešti Tinmoro įpėdiniui. Ar žinai, kas jis toks?

Lorena papurtė galvą.

– Man atrodo, kažkoks brolio ar sesers vaikaitis. Filkinsas tikriausiai žinos.

– Filkinsas? – pasitikslino Glenvilis.

– Lordo Tinmoro sekretorius, – atsakė Džena. – Kartais ateina pusryčių.

Nešinas kava, arbata ir puodeliais grįžo liokajus. Lorena vylėsi, kad artimieji netoliese esant tarnams patylės.

– Kur Delas? – pasidomėjo Rosdeilas. – Kiek reikia laiko pranešti jam, kad mes čia?

– Nustebtum sužinojęs, – sarkastiškai atsiliepė Džena.

Lorena vėl pasisuko į liokajų.

– Traversai, prašau paklausti Diksono, ar jis liepė pakviesti lordą Penfordą. Jeigu ne, pasirūpink, kad kas nors jį surastų ir palydėtų į rytmetinį kambarį.

Liokajus nusilenkė ir jau susiruošė eiti.

Lorena jį sustabdė.

– Kol neišėjai, dar pasakyk, ar ponas Filkinsas šiandien ateis pusryčiauti.

– Jis jau pavalgė, – atsakė liokajus ir išėjo.

***

Galiausiai Delui pavyko rasti vestibiulį. Gerą ketvirtį valandos jis klaidžiojo koridoriais ir laiptais, kol pamatė pirmąjį tarną.

Nelaimei, tai buvo vyresnysis liokajus Diksonas, kuris nudelbė jį su neslepiamu nepasitenkinimu.

Delui buvo tekę susidurti su grėsmingesniais vyrais mūšio lauke. Vienas sielvarto palaužtas liokajus jo neišgąsdins. Tiesą sakant, Delui buvo netgi gaila tarno.

– Labas rytas, Diksonai, – maloniai pasisveikino jis. – Ar palydėsi mane iki valgomojo?

Diksonas malė lūpomis, tarsi svarstydamas, atsakyti ar ne.

Tą pačią akimirką vestibiulyje pasirodė kitas liokajus.

– O! – šūktelėjo jis, tarytum Delas būtų jį nustebinęs, tačiau pasakė Diksonui, o ne Delui: – Ledi Tinmor kviečia lordą Penfordą į rytmetinį kambarį.

Delas nesuteikė Diksonui progos atsakyti.

– Palydėk mane. – Jis mandagiai linktelėjo vyresniajam liokajui ir nuėjo kitam tarnui iš paskos.

Įėjus į valgomąjį, atėjo eilė nustebti jam pačiam: Lorenos seserys su vyrais jau buvo atvažiavę iš Samerfildų dvaro. Tiesiog nesitikėjo išvysti juos taip anksti.

– Delai! – Rosas pakilo nuo kėdės ir perėjęs kambarį paspaudė bičiuliui ranką. – Kaip laikaisi?

– Ganėtinai neblogai, – patraukė pečiais Delas ir pažvelgė į Loreną. – Kambarys buvo patogus, ačiū.

Su paprasta juoda suknele ji atrodė išblyškusi, bet daili. Juoda jai ne itin tiko.

– Bijau, kad ūkvedė parinko tau kambarį tolimajame namo gale. Už tai atsiprašau.

Delas priverstinai šyptelėjo puse lūpų.

– Prireikė vos ketvirčio valandos rasti kelią į vestibiulį. Nieko tokio.

– Liepiau tavo kamerdineriui įdėti švarius baltinius ir kaklaskarę. Taip pat ir skustuvą, – parodė ranka jam į veidą Rosas.

Delas pasitrynė dygų smakrą.

– Atleiskite dėl tokios išvaizdos, damos. Eisiu susitvarkyti. – Jis pasisuko į Rosą. – Kur mano daiktai?

– Palikome pas vyresnįjį liokajų, – paaiškino Glenvilis. – Ar nesutikai jo vestibiulyje?

– Mačiau, bet jis nebuvo nusiteikęs paslaugiai.

– Labai atsiprašau! – susijaudino Lorena. – Diksonas labai nemandagiai elgiasi.

– Jis kaltina mane. – Delas pasisuko į duris. – Netrukus grįšiu.

Lorena pakilo nuo kėdės ir nusiskubino prie jo.

– Prašau pasilikti, Delai. Tavo išvaizda visai nesvarbi. Ko nors užvalgyk.

Du tarnai ant bufeto dėliojo lėkštes su valgiu.

Delas papurtė galvą.

– Geriau pirma apsitvarkysiu. Juk nežinome, kada pasirodys magistratas, o aš norėčiau atrodyti padoriai.

Delas grįžo į vestibiulį ir prirėmė prie sienos Diksoną.

– Kur markizo man atvežti švarūs drabužiai? – jo balsas nebebuvo malonus.

Diksonas akimirkai pranyko už durų ir be žodžių ištiesė Delui lagaminėlį.

Delas grįžo į kambarį, kuriame nakvojo. Ačiū Dievui, kambarinės, kurios ruošė kambarį, buvo atnešusios muilo ir rankšluosčių.

Jis nusivilko švarką, liemenę ir baltinius, išsimuilino veidą. Paprastai jį nuskusdavo kamerdineris, tačiau per karą, kai mieliau rengdavosi ir tvarkydavosi pats, Delas įgudo nusiskusti be kito žmogaus pagalbos.

Nusiskutęs apsivilko švarius baltinius ir pasirišo kaklaskarę. Su liemene ir švarku bent jau atrodė kaip džentelmenas. Čia magistratas neturės ko jam prikišti.

***

Dėl magistrato pasirodymo Delas neapsiriko. Vos baigus pusryčiauti buvo pranešta, kad magistratas atvyko ir pageidauja susitikti su juo ir Lorena.

– Ar nori, kad eičiau kartu? – paklausė Rosas, siūlydamas palaikymą.

– Manau, bus geriausia, jei susitiksiu su magistratu vienas.

Roso antakiai pakilo aukštyn.

– Ir nerodysi, kas tave palaiko?

– Nepadariau nieko smerktino. – Išskyrus galbūt tai, kad galvojo galėsiąs pakeisti Tinmoro klaidingus įsitikinimus. – Nenoriu pasirodyti reikalingas būsimojo Kesingtono kunigaikščio paramos.

Rosas pasisuko į Loreną.

– O tu? Gal nori, kad kuris nors iš mūsų arba mes visi eitume kartu?

– Aš noriu būti su tavimi, – prakalbo Džena.

Lorena metė žvilgsnį Delo pusėn.

– Ir aš susitiksiu su juo viena. Paskui prisijungsime prie jūsų.

Džena lyg ir ruošėsi ginčytis, bet vyras raminamai uždėjo delną jai ant rankos.

– Aš būtinai pasikalbėsiu su juo prieš jam išeinant, Delai.

Delas žinojo, kad neverta prieštarauti, kai Rosas kalba tokiu tonu.

– Kaip pageidauji.

Jei pasiseks, viskas išsispręs anksčiau.

Eidamas iš kambario, Delas prakalbo Lorenai:

– Pasiūlyčiau parankę, bet bijau, kad tarnai gali neteisingai suprasti mano mandagumą.

Ji linktelėjo.

Pagaliau Delas gavo progą pasikalbėti su ja vienas.

– Kaip jautiesi, Lorena?

– Gerai, – atsakė ji ir nusuko akis. – Nežinau, ar tikrai gerai. Tikriausiai jaučiuosi pritrenkta. Iš tiesų išvis mažai ką jaučiu.

Jis žinojo, kad tai geriau negu kančia.

– Baiminuosi to pokalbio, – sumurmėjo ji.

Savaime suprantama. Pasakodama vėl viską prisimins.

– Kalbėk visiškai atvirai, – patarė Delas. – Tai vienintelė išeitis.

Prie durų laukė Diksonas. Nužvelgęs juodu patenkintu žvilgsniu, nuo kurio Delui sukilo pasipiktinimas, jis vaidino idealų liokajų: atvėrė jiems duris ir įžengęs pirmas pranešė, kas atėjo.

Diksonas pokalbiui parinko ne prabangiąją svetainę su dievų ir deivių freskomis, kurioje Delas su Rosu kadaise buvo priimti audiencijos. Tai buvo viena iš mažesniųjų svetainių pirmame namo aukšte. Įėjęs vidun, Delas iškart suprato, kas lėmė tokį liokajaus sprendimą. Medžiu kaltos sienos buvo ištisai nukabinėtos šeimos portretais, kurie įeinantiesiems priminė, jog juos stebi ištisos Tinmorų kartos.

Lorena kluptelėjo.

Kambaryje laukė du vyrai. Vienas malonios išvaizdos kiek patukęs vyriškis šeštoje dešimtyje sėdėjo už rašomojo stalo, priešais pasidėjęs popieriaus, plunksnakotį ir rašalinę. Kitas, aukštesnis ir liesesnis, tamsiomis vertinančiomis akimis, stovėjo šalia.

– Ledi Tinmor ir lordas Perfordas, – su paniekos gaidele balse paskelbė Diksonas.

Sėdėjusysis pakilo nuo stalo ir priėjo pasisveikinti.

– Užeikite, užeikite, – paragino, it kviestų arbatos.

Lorena priėjo prie vyro.

– Skvaire Hedžesai, ar mane prisimenate? Buvau Lorena Samerfild, dabar ledi Tinmor. Jūs dažnai lankydavotės mano tėvo namuose.

– Ak, taip, iš tiesų jus prisimenu, – su malonia šypsena atsakė šis. – Bet kai paskutinįkart jus mačiau, dar ryšėjote prijuostėlę. Mudu su jūsų tėvu išties buvome neperskiriami draugai… daugelį metų, kol jis… na, bet tai nesvarbu. Išgyvenau jo netekęs. – Skvairas susitvardė, jo veidas surimtėjo. – Leiskite pareikšti jums užuojautą. Dėl vyro netekties, turiu galvoje, ne dėl tėvo.