Читать книгу Gundanti belaisvė - Elisabeth Hobbes - Страница 2

Elaina pamažėle niro iš smurto ir baimės persmelktų sapnų. Pykino, galva buvo sunki, kojos ir rankos jautrios, tarytum sudaužytos. Mergina prasimerkė ir vėl skubiai užmerkė akis, kaktą persmeigus aštriam skausmo dūriui. Ji sunkiai nurijo seiles sausa, skaudančia gerkle.

Vienodas sūpavimas leido suprasti, kad ji judančiame vežime, nors nesuprato kokiame. Sukandusi dantis, jeigu vėl perskrostų skausmas, ji prisivertė atsimerkti. Šįkart skaudėjo mažiau, ir kai akys pragiedrėjo, ji pasiremdama drebančiomis rankomis atsisėdo. Kūną iškart perliejo ledinė blogumo banga. Mergina metėsi priekin ir nusivėmė į kažkieno rūpestingai padėtą kibirą, laikydamasi rankomis jo kraštų, kol skrandį tąsė pykinimo spazmai.

– Ugniažolių sulčių poveikis, miledi.

Balsas buvo vyriškas, jį išgirdus, Elainos atmintis atgijo. Mergina instinktyviai susigūžė vežimo kamputyje, rankos susigniaužė į kumščius.

– Kas?.. Kur?.. – toli gražu ne ramiu balsu bandė klausti Elaina. Prikandusi lūpą, ji mėgino suvaldyti kalenančius dantis.

Ant medinės skrynios priešais sėdėjo jaunuolis su trumpu kardu skersai kelių. Neatrodė vyresnis negu aštuoniolikos, trumpai kareiviškai kirptais plaukais. Ne tas veidas, kurį ji baiminosi išvysti, ir Elaina pajuto, kaip iš palengvėjimo pakerta kojas.

– Ar norėtumėt ko nors atsigerti? – nervingai paklausė vaikinukas, tiesdamas jai oda aptrauktą butelį.

Elaina dėkingai nugėrė silpno alaus, tuo pačiu metu žvalgydamasi. Ji sėdėjo nedideliame vežimaityje, kuriame būtų patogiai išsitiesę pora aukštų vyrų. Viršutinė pusė uždengta ant medinio rėmo ištemptu audeklu. Vienintelis šviesos spindulėlis vidun sklido pro plyšį tarp grubiai verpto siūlo užuolaidų užpakalyje. Ne tokia vieta, kur kam nors šautų į galvą jos ieškoti.

– Jūs… jūs čia ne tam, kad man padėtumėte? – drebančia širdimi paklausė Elaina.

– Užjaučiu, ledi Elaina, bet ne, – atsiliepė vaikinukas. – Gavome įsakymą nugabenti jus į Roksholmą.

Elaina susmuko ant čiužinio ir pabandė prisiminti ankstesnius įvykius. Skrandį sutampė iš pasibjaurėjimo, prisiminus Dikono svorį, šiurkščiai gerklę ir krūtinę brūžinančią burną. Pasivertusi ant šono, ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir tyliai sudejavusi apsikabino juos rankomis.

– Ar jums šalta, miledi? – maloniai paklausė vaikinukas.

Elaina papurtė galvą, bet skrandis vėl šoktelėjo, kūną išpylė šaltas prakaitas. Prieš akis iškilo du kovojantys vyrai. Ar šis berniukas ir yra jos gelbėtojas? Kažkaip neatrodė įtikima.

Kareivukas iškišo galvą pro užuolaidas.

– Pabudo, – riktelėjo jis.

Vežimaitis truktelėjo ir sustojo. Vaikinukas iššoko iš vežimo, palikdamas Elainą vieną. Po kelių minučių pro užuolaidos kraštus kyštelėjo žila galva ir trumpu linktelėjimu parodė jai lipti laukan.

Drebančiomis kojomis Elaina išsiropštė iš vežimo ir pamatė laukiant tris vyrus. Du vilkėjo šiurkščiomis rudomis tunikomis ir odiniais apsiaustais: vaikinukas, kuris tebelaikė kardą, ir vyresnis, bent penkiasdešimties, vyras su į ją nukreiptu arbaletu. Trečiasis vyras buvo apsirengęs juodos odos milinę. Ginklo neturėjo, bet stovėjo tvirtai į žemę įrėmęs išskėstas kojas, sunėręs rankas. Tamsiai rudi plaukai išsitaršiusiomis garbanomis krito aplink veidą, jų galiukai siekė milinės apykaklę.

– Ledi Elaina, buvau bepradedąs baimintis, kad nebepabusite!

Jo balsas buvo gilus ir stebėtinai rafinuotas. Kai žydros akys įsmigo jai į akis, jos kūną tarytum žaibas persmelkė reginys. Šis vyras atplėšė nuo jos Dikoną!

– Kuriam laikui čia sustosime, – kalbėjo jis. – Reikia pagirdyti arklius. – Pasirausęs prie vežimo pririštoje pintinėje, vyras ištraukė kepaliuką duonos ir atkišo gabalą jai. – Suvalgykite, pasijusite geriau. Likite, kur esate, ir nesijudinkite.

Vyresnysis sargybinis prasibrovė pro Elainą į vežimą, iškėlė kibirą ir išsipūtusį maišą, kurį perdavė jaunesniajam.

– Nupešk vištą, – paliepė.

Nuėjęs prie upeliuko, sargybinis praskalavo kibirą. Vaikinukas nervingai paspoksojo į Elainą, tada išsitraukė iš maišo liesą paukštį ir ėmėsi pešti.

Elaina prisėdo ant vežimaičio laiptelio ir, vis dairydamasi aplinkui, ėmė kramsnoti duoną. Jie buvo taip giliai miške, kad pro lapiją vos skverbėsi saulė, tačiau mažumėlę pravažinėtame kelyje. Saulė jau buvo žemai, tad mergina spėjo, kad jie bus keliavę valandą ar dvi. Galbūt jie vis dar Livinghamo žemėse. Gal jai pavyktų pasislėpti ir likti nesurastai? Tada galėtų rasti kelią namo ar bent jau sulaukti pagalbos. Juk kas nors jau turėjo jos pasigesti? O gal Dikonas taip greitai nepasirodys, kad duotų bendrams daugiau laiko pasprukti?

Baigusi duoną Elaina atsistojo. Išsitiesė, išlenkė nugarą ir užvertė galvą. Akies kampučiu matė, kad jaunasis sargybinis nustojo dirbęs ir ėmė žiūrėti į ją. Elaina kilstelėjo rankas prie galvos, tarytum staiga būtų stipriai susvaigusi, ir tyliai šūktelėjusi tūptelėjo, tarsi jai būtų pakirtę kojas. Jei ji atrodys silpna ir bejėgė, galbūt planas ir išdegs. Vaikinukas numetė paukštį, sunerimęs puolė artyn ir sučiupo ją nespėjus paliesti žemės. Tada padėjo jai vėl atsisėsti.

Elaina santūriai nuleido akis ir droviai šypsodamasi sukuždėjo:

– Prašyčiau, sere… – geras bandymas, – galvojo pati sau, – man reikia… mmm… man reikia į mišką…

Vaikinukas sutriko, suraukė kaktą, paskui supratęs, ką turi galvoje Elaina, tirštai nuraudo. Žvilgtelėjo į vyresnįjį sargybinį, kuris sėmė iš upelio vandenį. Vyras juodais drabužiais stovėjo prie arklių, palinkęs prie pergamento ir atsukęs jiems visiems nugarą. Vaikinukas linktelėjo krūmų pusėn. Elaina patraukė ta kryptimi, bet, jos liūdesiui, kareivėlis traukė iš paskos smarkiai neatsilikdamas.

Iš paskutiniųjų nutaisiusi nekaltą šypseną, ji atsisuko.

– Ak, dėkoju, bet nereikia su manimi eiti. Nebenualpsiu. Nenoriu, kad gautum pylos, jei nespėsi laiku atlikti savo darbo.

Vaikinukas atsigręžė atgal, kur gulėjo pusiau nupešta višta, jo veidą užliejo palengvėjimas.

– Tik greitai, – tarstelėjo jis.

Mažumėlę svyruodama, kad būtų įtikinamiau, Elaina įlindo į krūmus, parklupo ir pamažėle nuropojo. Judėjo kiek galėdama tyliau, vylėsi, kaip tik ta kryptimi, iš kur jie atvažiavo, nepaleisdama iš akių keliuko. Kiekviena akimirka galėjo lemti, ar ji išsilaisvins, ar bus vėl sugauta. Jei tik pasiektų kaimą, galbūt būtų saugi.

Elaina prišliaužė prie miško krašto ir pasileido bėgti keliu. Pasiekus vingį, jai staiga toptelėjo mintis. Kliūvančiais pirštais ji nusisegė pakabutį. Akimirksnį dvejojo, gniauždama rankoje motinos atminimą, bet pakabutis taip krito į akis, kad bet kas, jos ieškantis, jį pamatytų ir susigaudytų, kurlink ji nubėgo. Ji atsargiai užkabino jį ant žemos šakelės. Sidabras blizgėjo saulėje; tokio negali nepastebėti.

Ji vėl pasuko prie krūmynų, kurie vedė į miško gilumą, tačiau suabejojo. Galbūt bus geriau likti kelyje. Priedanga nekokia, bet kelionė eisis greičiau, o jei pasiseks, grobikams nešaus į galvą, kad ji galėjo išklysti iš miško.

– Nepatarčiau eiti į girią, miledi. Kas žino, kokie žvėrys ar banditai ten slapstosi?

Išgirdusi balsą, Elaina iš netikėtumo cyptelėjo ir atsisuko. Vyras juodais drabužiais rymojo palei medį sunertomis ant krūtinės rankomis. Pakreipęs galvą šyptelėjo.

– Pagirtinos pastangos, miledi. Palikote man įspūdį, – pasakė jis, – bet turiu paklusti įsakymams ir negaliu leisti jums pabėgti.

Elaina puolė į mišką nežiūrėdama, kokion pusėn, žinodama tik tiek, kad žūtbūt reikia pasprukti. Šakos ir spygliai draskė suknelę ir rankas. Tuščiu skrandžiu ir perštinčia gerkle darėsi vis sunkiau įtraukti oro. Jėgos seko, bet ji vis tiek stūmėsi tolyn. Jos persekiotojas lipo jai ant kulnų, bėgo tarsi pasimėgaudamas, tačiau sulig kiekvienu žingsniu juodu skiriantis atstumas mažėjo.

Medžiai praretėjo, ir Elaina atsidūrė proskynoje. Ji karštligiškai apsidairė bet ko, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Akys aptiko nulūžusią šaką, viena ranka mergina pagriebė ją, kitoje sugniaužė saują žemių ir lapų. Vyrui išlindus pro medžius, ji atkišo šaką nelyginant kardą.

– Nesiartinkit! – riktelėjo.

Vyras atmetė galvą ir nusikvatojo giliu balsu, tarytum jam išties būtų buvę juokinga.

– Ką gi jūs su ja padarysite, miledi? Įvarysite man rakštį?

– Aš nejuokauju, – sušnypštė Elaina, valios pastangomis išlaikydama tvirtą balsą. – Aš šauksiu!

– Šūkaukit iki valiai, ledi Elaina. Jus išgirsti gali tik mano vyrai, o tai jums neišeitų į naudą.

Jis žingtelėjo jos link, ir Elaina dūrė jam šaka. Vyras atšoko atgal, tada netikėtai puolė ir numušė šaką į šoną. Elaina pažėrė jam į akis saują žemių ir, kai šis instinktyviai prisidengė, vėl pasileido bėgti.

Vyras atsitokėjo jai nespėjus pasiekti kito proskynos galo. Pačiupęs šaką, jis sviedė ją į Elainą. Šaka pakirto kojas per kelius, kojos susipynė sijonuose, ir išskėtusi rankų pirštus ji tėškėsi ant žemės. Nespėjus atsistoti, vyras užvirto ant jos. Apvertė ją ant nugaros, keliu prispaudė pilvą. Mergina draskėsi, norėdama ištrūkti, aklai mėgino nagais išakėti jam veidą, pešė aplink veidą išsiplaiksčiusius tamsius plaukus ir vadino jį visais bjauriausiais žodžiais, kokius tik pajėgė prisiminti.

Jos užpuoliko veide, susidūrus su tokiu ugningu pasipriešinimu, atsispindėjo nuostaba. Vienu mikliu judesiu jis ją apžergė, šlaunimis tvirtai suspaudė per liemenį. Nesiskubindamas vyras kyštelėjo ranką po odine miline ir iš makšties prie diržo išsitraukė peilį.

Tai išvydus, pro Elainos lūpas išsivežė rauda. Ji nenorėjo mirti – ne čia, ne šitaip! Bet užuot perrėžęs jai gerklę, kaip ji tikėjosi, vyras pasiekė merginos sijono ir vienu greitu judesiu perrėžė jį per šoną. Prisiminusi Dikono užpuolimą, Elaina vos neapsivėmė. Ji ėmė dar stipriau priešintis, kumščiais daužydama vyrui krūtinę ir spardydamasi.

– Nelieskite manęs! – sukliko ji, bandydama sučiupti už peilio. – Geriau nusižudysiu, negu leisiuosi paimama!

Jos užpuolikas atsilošė, akimirką žydrose akyse blykstelėjo nuoširdi nuostaba. Lūpos, supratus merginos žodžių prasmę, su pasibjaurėjimu vyptelėjo.

– Labai jau vertinate savo žavesį, miledi! Nesibaiminkite, mieliau renkuosi tokias suguloves, kurios to nori.

Elaina nespėjo nukąsti iš palengvėjimo išsprūdusios raudos, kūnas suglebo.

Vyro šypsena išblėso, ją pakeitė švelnesnė išraiška.

– Pažadu, niekas nesikėsina nuplėšti jums garbės, – rimtai pareiškė jis.

Nelaukdamas atsakymo, jis atpjovė atraižą nuo Elainos suknelės ir pakėlęs apvertė merginą ant pilvo. Sudėjęs rankas jai už nugaros, tvirtai surišo. Nors ir buvo įsispyrusi į žemę, Elaina nebepajėgė priešintis, kai suėmęs už juosmens vyras pastatė ją ant kojų.

– Eikite, – trumpai paliepė jis, švelniai stumtelėdamas ranka į nugarą.

Vildamasi jį nustebinti, Elaina metėsi į priekį ir išmušė jį iš pusiausvyros. Jojimo bato kulnu iš visų jėgų spyrusi jam į kelį, mergina šaukdama pasileido bėgti, dar spėjusi su pasitenkinimu išgirsti, kaip vyras susirietęs kriokteli iš skausmo.

Nespėjus nubėgti nė šešių žingsnių, vyras pagavo ją už suknelės virš sprando. Priklaupęs prisitraukė prie savęs, ranka per krūtinę ir gerklę prispaudė ją nugara prie savo krūtinės. Elaina juto, kaip jo barzda braižo jai kaklą. Jusdama gerklėje tvinksint širdį, ji rangėsi, mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų. Ji kovojo iš paskutiniųjų, o jis nė nesuprakaitavo!

Vyras atrėžė dar vieną gabalą audinio nuo Elainos sijono ir surišo jai kulkšnis. Energingai muistydamasi, ji darkart paleido į jį keiksmų papliūpą. Atsakydamas į tai, užpuolikas tik nusijuokė, nusivyniojo nuo kaklo skarą ir užkišo jai burną. Tada sukryžiavęs kojas atsisėdo palei medį ir sunėręs rankas nužvelgė piktai ant miško paklotės besirangančią merginą. Elaina tvilkė jį žvilgsniu vildamasi, kad veide aiškiai atsispindi neapykanta.

Vyras atrodė abejingas jos pykčiui, nesiėmė nieko, nudavė nusiteikęs laukti, kiek prireiks, kol Elaina pasiduos. Paskendusi sielvarte ir neviltyje, ji galiausiai nurimo.

– Gerai. Pagaliau susipratote. – Atsistojęs jis kaip plunksnelę persimetė merginą per petį.

Tyliai sau švilpaudamas, vyras nusinešė ją per mišką prie kelio, regis, nė nejausdamas krūtinę jam spardančių surištų kojų.

Po gėdingos Elainai kelionės jie pagaliau pasiekė vežimaitį. Pasirodžius vyrui juodais drabužiais, abiejų sargybinių veidus užplūdo palengvėjimas. Ant jaunojo kareivėlio skruosto švietė raudonas įspaudas.

– Dankanai, pasiaiškink, – klausiamai prabilo Elainos grobikas.

Vyresnysis sargybinis šauniai atidavė pagarbą.

– Jis kvailai pasielgė. Daugiau tai nepasikartos, – sugergždė jis.

– Tada su tuo klausimu baigta, – trumpai ir atžariai pasakė vyras juodais drabužiais jaunesniajam. – Bet jeigu kas nors panašaus nutiks dar kartą, atsakysi man.

Vaikinukas priekaištingai žvilgtelėjo į Elainą ir sumurmėjo atsiprašymą. Vyras juodais drabužiais įlipo į vežimą ir paguldęs Elainą kniūbsčią ant čiužinio pasuko į save jos veidą.

– Ar galėčiau pasiūlyti panaudoti šį laiką tikslingai ir pamąstyti, kaip kvaila bandyti bėgti, miledi? – pasakė jis ir išlipo iš vežimo. – Judam! – šūktelėjo, ir po kelių akimirkų vežimas truktelėjo pirmyn.

Viena po kitos Elainą užliejo pykinimo bangos. Užkandusi raudą, ji užsimerkė ir sutramdė aukštyn lipantį skrandžio turinį. Ji tyliai keikė Dikoną už išdavystę, save už patiklumą ir nevykusį bandymą pabėgti, o galiausiai keikė ir tamsiaplaukį vyrą, kurio veidas sukosi jai prieš akis.

Elaina prisiekė vieną dieną priversianti jį sumokėti, kad šitaip su ja pasielgė, ir raminosi įsivaizduodama, kokiais būdais tą arogantišką paršą būtų galima pažeminti ir nugalabyti.