Читать книгу Gundanti belaisvė - Elisabeth Hobbes - Страница 3

Elainai atrodė, kad jie važiavo valandų valandas. Kurį laiką pasimuisčiusi ji suprato, jog rankos ir kojos surištos pernelyg stipriai, kad galėtų viltis išsivaduoti. Vienodas vežimo sūpavimas ir kanopų taukšėjimas liūliavo, ji tai užsnūsdavo, tai vėl prabusdavo.

Pakirdusi šlapiais skruostais suprato, kad per miegus verkė. Vėl ėmė galvoti apie žmones, kuriuos paliko. Kada jie sužinos, kas jai nutiko? Gali praeiti ne viena valanda, kol Dikonas su savo melagystėmis grįš į miestą.

Be to, ji negalėjo liautis spėliojusi, kodėl ją pagrobė. Jei ne užkimšta burna, nuo nerimo būtų ėmusi rėkti. Ar ji įkaitė? Tokia mintis pasirodė juokinga. Daugelį metų laikėsi taika, tad kam Roksholmo hercogui rizikuoti ją sulaužyti? Tačiau kitos dingsties nėra, sakė ji sau. Apie kitas priežastis buvo baisu ir pagalvoti.

Vežimas netikėtai sustojo, ir Elaina vėl įsitempė. Oras atvėso, pro užuolaidas besiskverbianti blausi šviesa rodė, kad vakarėja. Jie išties keliavo ne vieną valandą, tad nenuostabu, jog nuo gulėjimo ant šiurkštaus čiužinio skaudėjo visą kūną. Gerklę perštėjo, Elaina mielai būtų paprašiusi atsigerti. Pirštai nušalo ir aptirpo, juos pajudinus, dilbius ir kietai surištus riešus nudiegdavo skausmas.

Prie vežimo pasigirdo balsai ir rakandų tarškėjimas: vyrai ruošėsi įsikurti nakčiai. Elaina mėgino apsiversti ir pažiūrėti, kas dedasi, bet jai tepavyko apsiskleisti veidą plaukais ir sijonu užsikabinti už atskilusio šakalio. Kelias minutes tuščiai stengusis, ji pasidavė ir liko gulėti ramiai. Nuo minties, kad gali būti taip palikta visą naktį, jai užgniaužė gerklę, ir ji prisivertė alsuoti vienodai. Galiausiai, kai jau buvo visai beprarandanti savitvardą, išgirdo kažką įlipant vidun.

Žmogus prislinko arčiau, rankos palietė jos pečius, ir Elaina slopiai riktelėjo. Ji buvo mikliai pakelta už rankų ir pasodinta palei vežimo kraštą, po savimi parietusi kojas. Palaidos plaukų sruogos krito ant veido ir laikėsi prilipusios prie išdžiūvusių ašarų takelių. Niežėjimas erzino. Tai, kad matėsi, jog ji verkė, siutino dar labiau. Norėdama nusibraukti nuo akių plaukus, ji pasitrynė skruostu į petį ir išvydo, kas ją pakėlė.

Vyras juodais drabužiais sėdėjo atsirėmęs į sieną priešais; jis buvo per aukštas, kad vežime galėtų stovėti stačias. Elaina pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į savo grobiką. Gerai sudėtas ir, jos spėjimu, vyresnis už ją ne daugiau kaip dešimčia metų, nors kaktoje ir aplink akis jau matėsi raukšlelių. Sėdėjo tyliai, pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir pasidėjęs smakrą ant rankos, ir žiūrėjo į ją.

Po kurio laiko krenkštelėjo ir prakalbo:

– Atleiskite, kad neprisistačiau, ledi Elaina. Esu Hugas iš Ertamo, Roksholmo sargybos kapitonas.

Jis patylėjo, tartum būtų laukęs atsakymo, nors ko galėjo tikėtis, kai ji surišta ir užkimšta burna, su panieka pagalvojo Elaina.

Nesulaukęs jokios reakcijos, vyras kalbėjo toliau:

– Manau, svarbu susitarti, kad kelionė visiems taptų lengvesnė, todėl leiskite paaiškinti, kokia yra jūsų padėtis. Į Livinghamą su arkliais ir jūsų arklininko kūnu išsiųsta žinia, kad didysis lordas privalo šiukštu nieko nesiimti ir laukti, kol gaus kitą pranešimą, arba jūs neteksite gyvybės.

Įdėmiai į ją žiūrėdamas vyras palaukė, kol Elaina įsisąmonino jo žodžius.

– Jeigu kelionė eisis be kliūčių, praeis kelios dienos, kol susitiksime su likusiais mano vyrais. Dabar aš galiu jus atrišti ir leisti jums toliau keliauti patogiai, bet tik tada, jeigu duosite žodį neapsunkinti mūsų. Antraip ir toliau būsite vežama šitaip. Jums rinktis.

Elaina piktai dėbčiojo į kapitoną, galvoje sukosi tuntai kandžių atsakymų. Tačiau skaudėjo nepatogiai surištas rankas ir pečius, kamšalas plėšė burną. Žinodama neturinti iš ko rinktis, mergina linktelėjo. Palinkęs arčiau, vyras ištraukė Elainai iš burnos susuktą skarą. Jam pasilenkus, ji pajuto visą puokštę kvapų: arklio, odos ir kažką muskusinio, nuo kurio jai užgniaužė kvapą.

Išsitraukęs durklą, kapitonas pasiekė jai už nugaros ir perpjovė rankas bei kojas laikiusius raiščius. Šviesioje merginos odoje išryškėjo raudoni rumbai, tad norėdama numaldyti skausmą, kai ėmė badyti aštrūs spygliukai, ji pasitrynė riešus.

Kapitonas iškišo galvą iš vežimo ir šūktelėjo atnešti vyno. Netrukus kažkas padavė jam vynmaišį, ir vyras ištiesė jį Elainai. Ji pamėgino paimti, tačiau nutirpusiomis ir skaudamomis rankomis nepajėgė jo kaip reikiant suimti. Matydamas tai kapitonas priklaupė šalia ir pakėlė vynmaišį jai prie lūpų. Tai buvo netikėtai geraširdiškas poelgis, ir Elaina stabtelėjo, įtardama klastą.

– Čia tik vynas, patikėkite. Matot? – kapitonas pats patraukė didelį gurkšnį, tada pakėlė, kad Elaina galėtų atsigerti. – Štai… neskubėkite.

Elaina lėtai siurbė vėsų gėrimą, jausdama stebinčias vyro akis ir sutrikusi, kaip nuo to žvilgsnio daužosi jos širdis.

– Jūs žinojote, kad pabėgau, – kaltinamu balsu pratarė ji. – Tiesiog žaidėte su manimi?

Kapitonas papurtė galvą.

– Nežaidžiau. Tiesiog buvo smalsu pamatyti, ką darysite. Kalbėjau rimtai, kai sakiau, kad palikote man įspūdį. Tokiam poelgiui reikia drąsos. Tačiau niekas neskuba jums į pagalbą, todėl, nors ir giriu jus už išradingumą, kad palikote šį, – vyras išsitraukė grandinėlę su pakabuku iš maišelio ant diržo; grandinėlė siūbavo nuo pirštinėtos rankos, – viskas veltui.

Iki tos akimirkos Elaina laikėsi įsikibusi vilties, kad ją išgelbės. Dabar toji viltis visiškai pranyko. Viskas, ko ji griebėsi, buvo veltui. Ašaros ėmė deginti akis, ir ji tankiai sumirksėjo, stengdamasi daugiau nebepravirkti.

Nenuleisdamas žvilgsnio nuo Elainos, jos užpuolikas suėmė grandinėlę į delną ir nusiėmė ją nuo piršto. Jis nužvelgė jos drabužius. Pagalvojusi, kaip netvarkingai atrodo, Elaina nuraudo: korsažas taip ir liko atvarstytas po Dikono užpuolimo, nuslydę baltiniai atidengė daugiau kūno, negu derėtų. Išdavikiškas raudonis užliejo kaklą ir skruostus. Ji vylėsi, kad blėstančioje dienos šviesoje vyras to nepastebės.

– Nusiraminkite ir prisijunkite prie mūsų, – tarė kapitonas. – Dankanas suras tepalo jūsų riešams, o Džekas ruošia vakarienę. Virėjas iš jo geresnis negu sargybinis. Jeigu turite kitų poreikių, kurių pirma nepatenkinote, galite pasinaudoti kibiru kitoje vežimo pusėje. Niekas jūsų nematys, bet nė negalvokite sprukti, arba surišiu jus kaip vištą ir taip laikysiu, kol pasieksime citadelę.

Trumpai linktelėjęs, kapitonas pasišalino.

Elaina skubiai susitvarkė korsažą, įsmeigė į plaukus beišslystančias šukas, tada išlipusi iš vežimo susirado kibirą. Jie sustojo proskynoje netoli upės. Mergina atsiklaupė ant kranto, nusiplovė veidą ir rankas šaltu vandeniu, paskui pasitepė riešus tepalu. Atsistojusi pastebėjo į ją žiūrintį kapitoną ir susiraukė. Nejau jis galvoja, kad ji šoks upėn, norėdama pabėgti?

Vyrai toliau statė stovyklą, o Elaina stebėjo juos nuo vežimo laiptelių. Vyresnysis vyriškis, Dankanas, iš dėžės vežime ištraukė storas antklodes ir be žodžių ištiesė vieną merginai. Naktis buvo šalta, ir ji tirtėjo net po šilta antklode. Nors didžiąją dalį popietės prasnaudė arba pragulėjo be sąmonės, nuovargis padarė savo, ir Elaina nuslopino žiovulį.

Prisiartino kapitonas. Elaina šaltai jį nužvelgė. Nespėjus jai pasipriešinti, vyras suėmė ją už rankų. Patraukęs rankoves aukštyn, pirštais perbėgo oda.

– Ar jau mažiau skauda? – pasiteiravo šiurkštokai.

Elaina linktelėjo. Tepalas numalšino peršėjimą, o paraudimas irgi beveik pranyko.

– Gerai, – tepasakė jis.

Kapitonas žvaliai nuėjo už vežimo ir grįžo su geležiniais antrankiais, kurie buvo sujungti ilga grandine. Supratusi jų paskirtį, Elaina piktai įtraukė oro. Vyras perkišo grandinę per rato stipinus, o antrankiais surakino jai rankas. Grandinė buvo ganėtinai ilga, kad Elaina galėtų prisislinkti arčiau laužo arba atsigulti, tačiau neleis jai dar kartą bandyti pabėgti.

– Tai štai kaip Roksholmo vyrai laikosi žodžio! – sušnypštė ji.

– Šiąnakt ketinu pamiegoti, o ne sėdėti ir žiūrėti, ar man pavesta saugoti mergina vėl kur nors nesusiruošė. Rytą atrakinsiu, – atsakė jis.

Išgirdus nuolaidų kapitono balso toną, Elainai užvirė kraujas, bet ji nutylėjo repliką žinodama, kad jį provokuodama nieko nepeš.

– Noriu atgauti savo pakabuką, – pareikalavo vietoje to.

Kapitonas papurtė galvą.

– Ne. Manau, kol kas jį pasiliksiu. Galbūt vėliau, jei per ateinančias kelias dienas gražiai elgsitės…

Kapitonas tebelaikė jos rankas, todėl Elaina staigiai jas ištraukė. Jis giliai, supratingai nusikvatojo, tarytum gerbtų jos maištavimą, ir nusilenkęs nuėjo. Elaina irzliai patampė antrankius, jai net pavyko pratraukti po jais suknelės rankoves. Medžiaga kiek apsaugojo nuo aštrių kraštų, tad sužeistas liko tik jos išdidumas.

Naktis slinko lėtai.

Vyrų trijulė sėdėjo prie pat laužo, lošė kauliukais ir iš ąsočio gėrė šviesųjį alų. Į Elainą, kuri sėdėjo ant vežimaičio laiptelio ir žiūrėjo į juos, su liūdesiu galvodama apie namus, jie nekreipė dėmesio. Vėliau Džekas atnešė jai dubenį stebėtinai skanaus tiršto troškinio su miežinėmis kruopomis ir rūgštynėmis. Elaina pasijuto išalkusi it žvėris ir ėmė godžiai valgyti. Vaikinukas, kuriam nuo Dankano smūgio aplink akį jau pradėjo ryškėti mėlynė, sukiojosi netoliese ir droviai šypčiojo matydamas, kaip belaisvei patinka valgis.

– Tau reikėtų susirasti taukių akiai, – pastebėjo ji. – Juk tikriausiai skauda.

Vaikinukas liūdnai šyptelėjo ir persibraukė ranka sutinusį skruostą.

– Jeigu jums būtų pavykę pabėgti, visi būtume buvę lavonai, kartu su kapitonu. Manau, man dar visai neblogai pasisekė.

Abudu žvilgtelėjo, kur sukryžiavęs kojas sėdėjo vadas, ir tapo aišku, ką jis turėjo galvoje. Elaina suvirpėjo ir pasekė jo žvilgsnį. Kapitonas buvo nusivilkęs milinę ir vilkėjo tik lengvą tuniką. Susikaupęs lėtais, metodiškais judesiais galando savo durklą. Bežiūrint, kaip juda jo raumenys, Elainos pilve suplazdeno drugeliai. Išdavikiškas balselis galvoje kuždėjo, kad šis vyras atrodytų labai gražus, jeigu kada nors kaip reikiant nusišypsotų. Irzdama, kad išvis tai pastebėjo, mergina uždraudė sau apie tai galvoti.

Pajutęs, kad yra stebimas, kapitonas pasisuko ir įsmeigė akis į Elainą. Ji drąsiai atlaikė jo žvilgsnį. Padėjęs galąstuvą, vyras pasiėmė suvyniotą antklodę ir priėjo prie jos.

– Ar galiu prisijungti prie jūsų, miledi?

Elaina truktelėjo pečiais; pasijuto šiek tiek nesmagiai, širdis, rodos, stabtelėjo. Paėmęs iš jos tuščią dubenį, kapitonas padavė jį jaunajam sargybiniui.

– Ačiū, Džekai, – jis mostelėjo galva ir pabrėžtinai padėkojo.

Susipratęs vaikinukas grįžo pas savo kompanioną. Nenusiteikusi kalbėtis Elaina jau norėjo atsukti kapitonui nugarą, tačiau klausimas, kuris gniaužė jai širdį nuo tada, kai pabudo, nedavė ramybės.

– Ko hercogui iš manęs reikia? – paklausė ji, stengdamasi neparodyti balse nerimo.

Kapitonas sunėrė rankas ant plačios krūtinės ir papurtė galvą.

– Šito, bijau, negaliu jums pasakyti. Mano lordas tokia informacija su manimi nepasidalijo.

Elaina klausinėjo toliau.

– Sakėte, kad žinią nusiųs su mano arklininko kūnu. Kas jam nutiko?

– Jis jus išdavė ir bandė išniekinti, bet jums vis tiek rūpi, kaip jis mirė? – nustebęs vyras kilstelėjo antakius.

– Nesakiau, kad man rūpi. Tiesiog norėjau sužinoti, kas nutiko, – amtelėjo Elaina.

Jos įsiūtis, matyt, pasiekė tikslą, nes kapitono veidas sušvelnėjo, paskui vėl surimtėjo.

Jis prisėdo šalia jos ant laiptelio, pečiu brūkštelėjo jai per petį, kietai sukando dantis.

– Kaip jau supratote, jis dirbo mano lordui. Citadelėje tarnavo arklininku, paskui tapo nusikaltėliu, jam buvo skirta mirties bausmė. Mainais už tai, kad įsiskverbs į jūsų namus ir atgabens jus mums, jam buvo pasiūlyta malonė.