Читать книгу Skandalingoji dama - Elizabeth Rolls - Страница 1

– Deividai, jis kalba nerimtai rimtai! Kodėl užsimanė, kad po tiek laiko grįžčiau? Niekas nepasikeitė! Niekas! – Tėja įkvėpė. – Aš vis dar… – Išvydusi sučiauptas brolio lūpas, staigiai sugniaužtus kumščius, nusprendė nesakyti to, ką ketino. – Aš vis dar tos pačios nuomonės – neturiu nė menkiausio troškimo grįžti. Kas pakeitė tėtės nuostatą?

Deividas prasižiojo, paskui susičiaupė, lyg taip pat būtų pagalvojęs apie ką nors kita.

– Nežinau, Tėja, – pagaliau prabilo. – Tikrai nežinau. Man kilo įtarimų, bet kadangi jis nieko nepasakė, išskyrus, kad privalau grįžti į miestą drauge su tavimi, nenorėčiau spėlioti.

Suirzusi panelė Dorotėja Vinslou kreivai stebeilijo į brolį, gaubiamą tamsos tetos Marijos svetainėje. Gal Deivido atvykimas iš Londono į Šiaurės Jorkšyrą ir buvo nelauktas, nes niekam nepranešė, bet jo atvežta naujiena buvo dar labiau netikėta. Nors židinyje spragsinti ugnis skleidė šilumą, Dorotėja virpėdama apsisiautė šiltu šaliu. Prieš dvidešimt minučių pasistačiusi puodelį arbatos, išties patenkinta ir nė kiek nesustirusi mezgė kojines. Bet dabar įnirtingo lietaus, šuorais talžančio langus, vėsa prasismelkė iki pat kaulų nerimastingai sujudindama įsisenėjusią baimę.

– Pastaruosius aštuonerius metus tėtis tik džiaugėsi, kad nesipainiojau jam po kojomis, – pasakė, paskui pridūrė: – Net neleido vykti į Pietus ir dalyvauti mamos laidotuvėse. Tai kodėl dabar, Deividai? Tik nesakyk, kad nori, jog tapčiau jam paguoda senatvėje!

Deividas prunkštelėjo.

– Vargiai, – jis akimirką dėbsojo į ugnį. – Tėja, jis kalba apie poros paieškas tau.

Kraujas sustingo Dorotėjai gyslose kaip ir seniai pamiršta arbata puodelyje.

– Ką? – ji nelygiai iškvėpė. – Bet…

– Per mamos laidotuves prieš aštuoniolika mėnesių keletas žmonių pasiteiravo, kur tu esi, – paaiškino Deividas. – Išsakė pastabą dėl tavo atsiskyrimo nuo visuomenės. Tėja, jei palaidojai savo širdį viename kape su sužadėtiniu, dar nereiškia, kad turi nebetekėti. Jei žmonės ims daugiau klausinėti… – Jis nutilo.

Dorotėja pradėjo ramiau kvėpuoti.

– Suprantu.

Jei žmonės ims daugiau klausinėti, kuriam nors galbūt pavyks prisikasti prie tiesos…

– Mūsų tėvas bijo paskalų, – prabilo staigiai atsistojęs Deividas. – Ir tai viena iš priežasčių, kodėl verčia tave atvykti į Londoną šį sezoną.

– Verčia mane?

Deividas linktelėjo.

– Jis liepė tau pranešti, kad jei nepaklusi, visai negausi išlaikymo pinigų, – brolis paniuro.

Tėja prikando lūpą. Tada sugriežė dantimis.

– Aš vis tiek galiu pasilikti čia su teta Marija.

– Jis parašė ir jai, kad privalai vykti į Londoną. Nejau manai, kad ji nepaklus jam? Teta priklausoma nuo jo pašalpos.

– Bet kodėl? Jei pasilikčiau čia…

Pilkos Deivido akys buvo nepermaldaujamos.

– Mūsų tėvo nuomone, turėjai marias laiko pamiršti savo… – jis sudvejojo, o paskui pridūrė su įtūžio gaidele balse, – savo nesėkmę.

Tėja staigiai sujudėjo, ir šalia stovintis ledinis puodelis arbatos nukritęs ant grindų sudužo į šipulius.

Ji nekreipė dėmesio.

– Aišku. Žinoma, aštuoneri metai yra marios laiko pamiršti savo nesėkmę, – ji rūpestingai sudėjo rankas į skreitą, kad nesugniaužtų kumščių. – Ypač nesėkmę, kurios, kitų nuomone, niekada ir nebuvo.

Deividas nieko neatsakė.

– Deividai, ar negalėtum?..

– Po galais, Tėja! Nejau manai, kad nebandžiau jo atkalbėti? – Deividas pašoko ir ėmė mėšlungiškai šmižinėti po svetainę. – Žinau, kad nenori, ir, jei mano įtarimai pagrįsti, iš dalies aš dėl to kaltas, bet niekas jo nepaveiks.

– Ir tu nežadi man apie tai papasakoti?

Jis krestelėjo galvą.

– Verčiau – ne.

Dorotėja suvirpėjo. Jai būtų atlyginta. Išgirstų geros muzikos, apsilankytų Hatčardo knygyne1… akivaizdu, kad nėra kitos išeities. Tik vėl apsigyventi tėvo namuose…

– Turbūt globotoja taip pat surasta? – pasiteiravo ji prisiversdama likti rami.

Deivido lūpos persikreipė.

– Susitarta, kad kol tęsis sezonas, apsistosi pas ledi Arnsvort, ir ji bus tavo globėja.

Tėja su palengvėjimu atsiduso, bet nieko nepasakė, tik atsiklaupė ir ėmė atsargiai rinkti porceliano šukes. Teta Marija siaubingai supyks, kad buvo išniekintas geriausias jos arbatos servizas.

Tą patį vakarą teta Marija sėdėjo priešais retai užkuriamą židinį, kol Tėja krovėsi daiktus.

– Tai jau ne, Dorotėja! – pratrūko ji stropiai lankstydama nosinaites. – Akivaizdu, kad Aberfildas, – tęsė ji, – prarado padorumą ir elgiasi netinkamai! – ji pervėrė dukterėčią piktu žvilgsniu. – Vis dėlto ne man jam prieštarauti, todėl, Dorotėja – ne, aš nemėginsiu jo perkalbėti.

Tetos lūpos, kaip ir nugara, buvo tiesios it styga.

– Tikėkimės, tavasis pareigos jausmas šeimai per aštuonerius metus sustiprėjo. Tik noriu pasakyti, aš dėjau visas pastangas, kad taip būtų, – jos tonas piršo mintį, kad pati abejojo, ar užteko tų pastangų.

– Bet, teta…

Panelė Marija Vinslou iškėlė ranką.

– Ne, Dorotėja. Aberfildas – paskelbė ji, tarsi būtų mėginusi iškviesti kokią dievybę, – tavo tėvas ir šeimos galva. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi su juo. Darysi, kaip tau liepta.

Visiškai jokio pasirinkimo. Ji važiuoja į Londoną neturėdama nei pinigų, nei prieglobsčio. Tėja įdėjo į ant lovos gulintį pravirą lagaminą rūpestingai į popierių suvyniotą geriausią šviesiai pilką suknelę, saugomą laukiamiems svečiams. Labai abejojo, ar teks vilkėti daugiau nei vieną ar du kartus. Kas tiko Jorkšyro kaimo glūdumai, buvo niekinama Londone. Tėja dėbsojo į suknelę. Trejus metus ja puošėsi. Dar vakar su pasidygėjimu persirengdama pasitikti pastoriaus žmonos, troško ko nors gražaus, ko nors rožinio vietoje amžinai pilkos spalvos. Dabar apdaras atrodė saugus ir patikimas. Beasmenis. Vienas tų, kurie netrukus bus iš jos atimti.

Pašto karieta riedėjo Didžiuoju šiauriniu vieškeliu, vedančiu į Londoną, o Tėja, visa tiesi ir įsitempusi, su atversta knyga, užmiršta skreite, kiūtojo kamputyje. Deividas sėdėjo atsišliejęs kitame kampe ir skaitė laikraštį. Už lango sulig kiekviena mylia tolo šiaurinė Anglija, o kiekvienas kanopos kaukšėjimas artino ją prie Londono…

– Deividai, aš mąsčiau.

Jis pakėlė akis nuo laikraščio.

– Man toptelėjo, kad turėtų būti priežastis, kodėl per pusvalandį nepratarei nė žodžio ir nepervertei puslapio.

Tėja gailiai šyptelėjo.

– Ar elgiausi nemandagiai?

Deividas ramiai padėjo į šalį laikraštį.

– Ne. Aš – tavo brolis. Beveik neįmanoma, kad elgtumeisi su manimi nemandagiai.

Nors įtampa kilo, Dorotėja sukrizeno.

– Tikrai? Buvai pratęs elgtis su manimi ganėtinai storžieviškai!

– Tai, – pareiškė jis, – kas kita. Broliai tam ir yra, kad būtų storžieviai ir retkarčiais nemandagiai elgtųsi su seserimis. Apie ką gi mąstei?

– Tėtis, – lėtai pradėjo Dorotėja, – neturėtų pageidauti, kad būčiau amžiams apgyvendinta Londone, net jei – ir Arnsvort rezidencijoje.

– Ne, – sutiko Deividas. – Nepageidauja. Jis viliasi, kad ištekėsi.

Dorotėja tarp delnų susuko nunešiotas senas pirštinaites.

– To nebus, – atsakė ji trumpai. – Jis gali priversti mane atvykti į Londoną, bet neįstengs priversti ištekėti. Jei neištekėsiu iki sezono pabaigos, aišku, kad jis suvoksiąs…

– Manai, – droviai pasiteiravo Deividas, – kad, nepaisant tėvo intrigų, galėtum sutikti kokį vyruką ir pamilti? Ir jis mylėtų tave?

Pasilenkęs į priekį jis ištiesė ranką ir uždengė sesers delną.

Dorotėja nesusivaldė ir instinktyviai ištraukė rankas, suirzusi dėl netikėto prisilietimo.

Labai lėtai Deividas užsimerkęs atsilošė.

Stojo tyla. Kai Tėja prabilo, atrodė, kad jos žodžiai krito tiesiai į bedugnę.

– Kaip Dievą myliu, tikiuosi, kad ne.

– Išties, Ričardai! Ką sau galvojai? Septyniasdešimt tūkstančių svarų! Žinoma, kad buvo staigiai pagriebta! Dėjau šitiek pastangų palaikyti ryšius, kur tu buvai? Kente!

Sutelkęs kantrybę Ričardas Bleikharstas klausėsi netylančios tetos Almerijos Arnsvort tirados. Didžiąją tulžingos grafienės kalbos dalį girdėjo seniau, nes ši konkreti versija, su smulkiais nuokrypiais nuo pagrindinės temos, skambėjo keletą pastarųjų mėnesių.

– Aš rašiau tau ir paaiškinau, koks skubus reikalas! O štai dabar vargšė mergaitė susižadėjusi! Su kitu.

Ričardas, už šią aplinkybę nebyliai sukalbėjęs padėkos maldą geranoriškai dievybei, patogiau įsitaisė egiptietiško stiliaus paauksuotame krėsle, sumeistrautame labiau pagal moters figūrą, o ne aukštaūgio vyro. Mąsliu žvilgsniu permetė grafinus, puošiančius porelės sfinksų prilaikomą sieninį stalelį. Turint omenyje aplinkybes, šiuo metu jam reikėjo ne puodelio arbatos. Pirmiausia gėrimas buvo per silpnas, dar Almerija įbėrė cukraus ir greičiausiai, kaip paaiškėjo paragavus, supylė ąsotėlį grietinėlės.

Ne. Parodytų neįtikimai prastą toną, jei paliktų arbatą ir nužirgliotų per našlės grafienės Arnsvort svetainę įsipilti brendžio. Net jei ši yra jo teta ir krikštamotė.

Saldi, silpna arbata ir deramos manieros buvo menka paspirtis vyrukui prieš ryžtingą ataką dėl viengungiškos jo padėties. Popieriai buvo prasti ir anksčiau, bet praėjusią savaitę įvykusios pagrindinės paveldėtojos sužadėtuvės su kažkuo kitu, o ne juo, Almerijos nuomone, atrodo, tik pagilino krizę.

– Vis dėlto, Ričardai, – tęsė ji, – jei dėl savanaudiškos Makso santuokos nepaveldėsi grafo titulo, privalėsi kaip nors įsitaisyti, o kas gali būti geriau nei…

– Ne, – nukirto jis, prieš tetai vėl įsijaučiant, – Almerija, pinigų man netrūksta, todėl nėra reikalo vesti turtingos nuotakos. – Pašaipi pastaba dėl jo brolio dvynio santuokos skaudino, todėl Ričardas pridūrė: – Ir niekas nėra laimingesnis už mane, kad Maksas susituokė. Supraskite.

Nuožmus jo krikštamotės žvilgsnis palaidojo šią viltį.

– Šiemet jis net nepasirodė mieste! – atrėžė ji.

Ričardas sugriežė dantimis.

– Ne, – atsakė jis kantriai, – nes Veritės pilvas didėja. Jis troško pasilikti su ja. Breibrukas prižadėjo pranešti, kas vyksta parlamente. Jis atvyks, jei prireiks.

Žinia, kad kitas jos sūnėnas, grafas Bleikharstas, neapleido savo pareigų parlamente, panašu, visai negelbėjo. Almerijos šnervės išsiplėtė.

– Ričardai, privalai vesti. Tai – tavo pareiga!

Jo pareiga? Kam? Dėl ko? Pareigos lai lieka paveldėtojams. Jis ką tik įsigijo nedidelį dvarą. Aišku, padėtis ne beviltiška!

– Hm, Almerija, – Ričardas garsiai ištarė klausimą, – kam gi aš esu skolingas šią?..

– Grafo titului! – atsakė ji ir ryžtingai dėdama puodelį tarkštelėjo į lėkštutę.

Ričardas jautė, kaip atvimpa žandikaulis. Grafo titului? To jau per daug. Turėdamas du jaunesnius brolius ir prakeiktą grafystę, jis nesitikėjo jo paveldėti. Net netroško. Ypač po abiejų brolių mirties. Palikęs drungną į sirupą panašią arbatą, nušlubčiojo prie grafinų ir įsipylė stiklą brendžio. Nekreipė dėmesio į akivaizdų Almerijos nepritarimą. Ankstoka, bet, turint galvoje Almerijos nusiteikimą, jam būtina didesnė parama, nei būtų suteikęs puodelis arbatos, kitaip skambiai jai atsikirstų.

Ričardas vėl atsisėdo gurkšnodamas brendį ir švelniai tarė:

– Almerija, Frederiko mirtis buvo tikra nelaimė. – Jis atsispyrė pagundai nepabrėžti priešdėlio ne. – Vargu ar baiminatės, kad panaši nelaimė nenutiktų Maksui! Be to, jis vedęs. Ir Veritė netrukus pagimdys pirmąjį jųdviejų kūdikį. Kodėl, po velnių, vedybos mano pareiga?

– Galbūt gims mergaitė, – viltingai pabrėžė Almerija. – Tiesą sakant, visai nenustebčiau, jei ta… ta pasileidėlė apdovanotų jį pulku dukterų!

– Veritė, – išspaudė Ričardas pro sukąstus dantis, – ne pasileidėlė.

Almerija teikėsi atrodyti truputėlį sugėdyta.

– Na, gerai, bet vis tiek, Ričardai, niekas nelaiduoja, kad gims įpėdinis!

Ne, garantijos jokios. Tiesą sakant, dabar jo dvynį apėmęs siaubas dėl puikiai besiklostančio dievinamos grafienės nėštumo, tad visai įmanoma, kad jis davė priesaiką dėl amžino susilaikymo. Privalu pagalvoti ir apie pavojų. Gimdymas yra gimdymas. Pavojingas. Bet vis tiek…

Tarsi skaitydama jo mintis, Almerija tauškėjo toliau:

– Ir gimdymas, na, niekada nežinai, kas gali nutikti! – pasakė ji užtikrintai. – Iš tikrųjų, Ričardai! Elgiesi išties neprotingai.

Pakantumas su trenksmu virto smilkstančiais griuvėsiais. Jis vos neišspjovė brendžio.

– Ponia, Maksas – mano brolis dvynys, – suirzo Ričardas. – Aš labai myliu ir jį, ir Veritę. Juk nesitikite, kad supratingai priimsiu pasiūlymą tikėtis jos mirties gimdant!

Jis, apimtas negailestingo pasitenkinimo, pastebėjo, kaip išraudo Almerija. Bet ji atsigavo ir tarškėjo savo.

– Bet, Ričardai…

Jis iškėlė ranką.

– Ponia, pakaks! Aš ketinu vesti.

Teta sumirksėjo.

– Bet ką? Šiais metais buvo keletas tinkamų merginų, ir jos visos, iki vienos, buvo paglemžtos, kol tu sėdėjai Kente! – ji suskaičiavo tinkamas dailių pirštų galiukais. – Ledi Sara Vilding, panelė Kreiton, Skantelburių mergiūkštė… – tada mažumėlę patempė lūpą. – Et, prekybininkai, bet šimtas tūkstančių svarų! Na, galimos šiokios tokios išlygos. – Ji rūsčiai nužiūrėjo Ričardą. – Visos susižadėjusios! Taigi, apie ką čia kalbi?

– Iš kur, po paraliais, man žinoti? – atsakė jis prisiverstinai ramiai.

Neabejojo, kad Almerija tikrąja žodžio prasme paguldytų jį ant menčių!

– Galiu pasakyti tik tiek, kad nesivaikau turtingos paveldėtojos. – Tada, nepaprastai trokšdamas vieną kartą ir visiems laikams baigti šį pokalbį, Ričardas pridūrė: – Be to, juk pažįstate Maksą. Greičiausiai jis apdovanos Veritę daugybe stiprių, kaip du vandens lašai į save panašių sūnų.

Jis pakerėtas stebėjo, kaip Almeriją išmuša raudonis. Sprendžiant iš keistų jos skleidžiamų garsų, galbūt iš tikrųjų užspringo. Prabudo niekingoji Ričardo prigimtis.

– Turiu mintyje, kad šį kartą jis ilgai nelaukė. Nepraėjo nė devyni mėnesiai, kai juodu susituokę.

Teta apdovanojo jį žvilgsniu, galinčiu pribaigti drakoną, paskui tarė:

– Aš nemanau, kad pokalbio tema tinkama. Jei bent kiek gerbi tą, kuriai rūpi vien tavo gerovė… – ji nutraukė tiradą ir giliai įkvėpė. – Na, nesvarbu. Dabar pasakyk – atvykai vakar, o kur apsistojai?

Dėl netikėtai pasikeitusios taktikos Ričardui sprande pasklido itin nemalonus dilgčiojimas.

– Kurį laiką pas Breibruką, – atsakė jis. – Ketinu būti keletą savaičių, todėl greičiausiai išsinuomosiu butą.

Nėra reikalo pasakoti Almerijai, kad pernai įsigijo nedidelį dvarą, o dabar ketino pirkti kuklų namą mieste. Tetą turbūt ištiktų priepuolis, jei sužinotų. Blumsberis nebuvo įtrauktas į sąrašą rajonų, jos nuomone, tinkamų gyventi džentelmenui.

– Ketini dalyvauti sezono renginiuose? – Almerijos balsas suskambo taip, lyg ji būtų tikėjusis bent kruopelės vilties.

– Tiesą pasakius, taip, – prisipažino Ričardas.

Ji mirktelėjo.

– Tikrai? Na, tada privalai apsistoti čia.

Ričardas įsitempė.

– Čia?

– Savaime suprantama! – atsakė ji. – Nuomojamas butas! – Almerija šlykštėdamasi sudrebėjo. – Gan netinkama. Aišku, privalai apsistoti čia!

Jis apie tai galvojo. Bet pasirinko butą. Nepalyginti saugiau. Atpažino ženklus. Almerija kažką rezgė. Kažką, su kuo jis susijęs.

Dėl Dievo meilės! Nejaugi neišvengs dar vieno Almerijos bandymo poruoti! Net jei tai dera su jo paties ketinimu šiemet susirasti nuotaką. Be to, apsistojęs pas Almeriją galbūt įstengtų pasukti jos mintis apie Maksą ir Veritę džiaugsmingesne linkme. Jei teta suprastų, kad jis iš tikrųjų neprieštaravo ir niekada nesiekė grafo titulo, gal ji nusileistų dėl poros. Praleisdamas keletą savaičių Arnsvort rezidencijoje sumokėtų tą nedidelę kainą ir užpildytų tarp šeimos narių žiojinčią prarają.

– Almerija, – giliai įkvėpęs tarė Ričardas su mažumą apsimestiniu pasitenkinimu, – būtumėte labai maloni, jei nesutrukdysiu.

Ji tik numojo ranka.

– Žinoma, ne, Ričardai. Šį vakarą liksi vakarienės?

Ričardas papurtė galvą.

– Ne. Vakarą pažadėjau Breibrukui. Netrukus grįšiu į Bruko gatvę ir liepsiu tarnui atgabenti daiktus, jei jums patogu.

Ledi Arnsvort atrodė tarsi katė, skęstanti grietinėlėje.

– Puiku. Mailsas duos tau namų raktą.

Įtarimai tik sustiprėjo, bet Ričardas tiesiog linktelėjo.

– Dėkoju.

Teta ir vėl nekreipė dėmesio į padėką.

– Ak, Ričardai, nesąmonė. Nemanyk, kad amžinai tikėsiuosi, jog pataikausi man. Gal ir nežinai, bet šį sezoną globosiu Dorotėją Vinslou.

Ričardas nustėro.

– Globosite Tėją? Bet… nejaugi ji… be abejonės, turbūt ištekėjo prieš daugybę metų?

Almerijos akys išsiplėtė.

– Dorotėja ištekėjo? Žinoma, ne. Labai liūdna istorija… Turbūt prisimeni, kad ji buvo susižadėjusi su jauniausiu Čeisvoterio sūnumi?

Ričardas pernelyg gerai tai prisiminė. Dar neturėdama nė septyniolikos, Tėja Vinslou susižadėjo su garbinguoju Naidželu Lalertonu, trečiuoju velionio grafo Čeisvoterio sūnumi. Džentelmenui, ketinančiam siekti karjeros parlamente, neabejotinai reikėjo padorų kraitį turinčios žmonos. Tokia ir buvo Tėja.

Bet Lalertonas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.

– Maniau, ji atsigavo po šio nusivylimo ir ištekėjo, – atsakė Ričardas.

Jis keletą metų po šio įvykio praleido užsienyje ir daugiau nieko negirdėjo.

Įsivaizduojami Almerijos ūsai aiškiai varvino grietinėlę.

– Gaila, Ričardai, bet ne. Kokia jaudinanti ištikimybė! Be abejo, galima užjausti, bet, dievulėliau! Kiek metų praėjo po vargšo Naidželo Lalertono mirties.

Ričardas susimąstė. Prisiminė, kad po Lalertono mirties Tėja pasitraukė iš aukštuomenės gyvenimo. Suprantama, jei mergina tikrai ką nors jautė. Bet neištekėti dar kartą? Nejau taip mylėjo Naidželą Lalertoną, kad jam žuvus visiškai pasitraukė iš visuomenės? Jis pats nešvaistė laiko gedėdamas Lalertono… triukšmadarys – tiek teprisiminė. Ričardas nuvijo šią mintį į šalį. Vis dėlto jis miręs. Galbūt Tėja pažino jį kitokį… Na, bet niekada neištekėti…

– Ji negedės amžinai, – vėl prabilo Almerija, – ir drįstu pasakyti, kad, Aberfildo nuomone, dabar tinkamas laikas…

Sakinys liko nebaigtas, bet Ričardas be jokio vargo susiprotėjo: Tėjai Vinslou nebus leista visam laikui palaidoti savo širdies arba, tiksliau sakant, santuokinės rankos. Ji privalo susirasti vyrą. To reikalavo politinės jos tėvo ambicijos.

– Žinoma, ji privalo ištekėti, – Almerija tarsi aidas atkartojo ciniškas Ričardo mintis. – Greičiausiai Aberfildas būtų pernai atvežęs ją į miestą, jei ne gedulas dėl vargšės ledi Aberfild. Dorotėjai visai nebūdinga švaistyti savo gyvenimą dėl to, kad jos sužadėtinis mirė!

Atsainus Almerijos balso tonas pažadino Ričardo atsargumą, kaip kiškį skalikų kvapas.

– A?

Ji atsiduso taip, kad būtų galėjusi priversti šnabždėtis žiūrovus paskutinėse teatro ložės eilėse.

– Aišku, Aberfildas trokšta jai naudingos partijos. Žinoma, Dorotėja ne gražuolė. Kažkada buvo gana išvaizdi, bet būdama dvidešimt ketverių seniai peržengė santuokinio amžiaus ribą ir, matyt, žavesys išblėso. Nepaisant to, drįstu teigti, kad kokio nors susidomėjimo ji sulauks.

Atsargumo jausmas tik sustiprėjo.

– Almerija, nejau įsivaizduojate, kad aš būčiau tinkamas asmuo siekti merginos rankos? – tiesiai šviesiai paklausė Ričardas.

Almerija išpūtė akis.

– Ričardai, Dieve mano, ne! – šūktelėjo ji. – Nors nesu abejinga šiai galimybei, nepajėgiu savęs įtikinti, kad Aberfildas palankiai priimtų tavo piršlybas.

– Mano piršlybas? – Ričardas spėliojo, ar jam pasigirdo. – Almerija, ar sakėte manopiršlybos? Nė nenutuokiau, kad privalau pirštis. – Jam toptelėjo, kad už tokiomis aplinkybėmis išspaustą lygų balso toną nusipelno pagyros.

– Be abejo, ne, – piktai atsakė Almerija. – Na, ir išvados! Savaime suprantama, kai Aberfildas parašė teiraudamasis, ar netapčiau Tėjos globėja, pagalvojau apie tave. Kadaise patikote vienas kitam.

– Almerija, ji buvo vaikas, – priminė Ričardas stengdamasis išlikti ramus. – Negalvojau apie ją kaip apie nuotaką! – Tiesą sakant, jį supykino žinia apie sužadėtuves.

Almerija atsainiai numojo ranka.

– Na, gerai. Tiek jau to. Kaip suprantu, Aberfildas jau ištyrė dirvą. Jis ieško vyro, kuris būtų politinis šalininkas ir nepalyginti turtingesnis nei tu.

– Koks jis supratingas, – sumurmėjo Ričardas, stengdamasis užgesinti staiga blykstelėjusį pyktį vien nuo minties, kad Tėja tapsianti šios politinės sąjungos klijais. Vėl.

Nekreipdama dėmesio į suirzusį jo balsą, Almerija vardijo pagal kilmę ir turtus tinkamus vyrus, kurie, tikėjosi, turi progą pasirūpinti įtakingojo vikonto dukterimi.

– Turėtum žinoti, kad šiandien po pietų ji atvyksta į miestą, todėl man reikia pasiruošti, – užbaigė teta.

Ir vėl keistas blykstelėjimas. Šį kartą kupinas susidomėjimo. Aberfildo rezidencija buvo kaip tik kitapus Grovnerio aikštės. Galbūt Tėja pati atvyks į svečius. Malonu būtų vėl ją pamatyti…

Aberfildo rezidencija nė truputėlio nepasikeitė per aštuonerius metus, kai Tėja čia lankėsi pastarąjį kartą. Liokajaus Karnlio veide padaugėjo raukšlių, bet jai atrodė, kad grįžta į praeitį. Deividas pabeldė į bibliotekos duris, o Tėja dirstelėjo į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje, suvokdama šio susitikimo beprasmiškumą, pasitaisė skrybėlaitę ir pamėgino paslėpti išsidraikiusią plaukų sruogą. Ji buvo pavargusi ir susitaršiusi, visa dulkina po kelionės. Troško, kad pirma nuvyktų į Arnsvort rezidenciją persirengti ir nusprausti, bet tėvas primygtinai reikalavo susitikti. Galbūt geriausia užbaigti šį reikalą. Be to, lordas Aberfildas vis tiek kibs dėl jos išvaizdos arba dėl gyvenimo, nors ir ką ji darytų. Tėja negailestingai sau priminė, kad Aberfildo rezidencija gal ir nepasikeitė, bet ji pati yra kitokia. Vilties netekusi jauna mergaitė, išvykusi iš čia prieš aštuonerius metus, dingo.

Tylų Deivido beldimą į duris palydėjo garsus įsakymas užeiti. Ji taip ir padarė, stengėsi atrodyti bejausmė ir nepakelti akių.

Skubiai žvilgtelėjusi Tėja pamatė lordą Aberfildą, sėdintį palei židinį, storai sutvarstyta koja ilsėjosi ant suolelio. Tėja mintyse nusikeikė – podagra. Jis prastai nusiteikęs.

Deividas palydėjo ją prie kėdės. Nusišypsojo ir metė įspėjamą žvilgsnį į tėvą.

– Laba diena, pone.

Aberfildas rūsčiai nužiūrėjo Deividą.

– Po paraliais, visai neskubėjote, ar ne?

Deividas, atrodo, pralinksmėjo.

– Kitą kartą, pone, liepsiu paruošti pegasus.

Aberfildas nusikeikė ir nukreipė akis į Tėją.

– Sėskis. Pasijudink. Nežadu švaistyti visos dienos šiam reikalui. O tu, ponaiti… – jis pasisuko į sūnų, – palauk už durų, paskui ją nuveši pas Almeriją Arnsvort. Tau daugiau nėra čia ką veikti.

– Turbūt ne, pone, – ramiai sutiko Deividas. – Aš pasiliksiu. – Pilkose akyse sužioravo ugnis.

– Velnią tu liksi, – rėžė Aberfildas. – Užtektinai įsikišai. Rašydamas melagingus laiškus.

Deivido veidas nušvito, jis jautė pasitenkinimą.

– Ak, štai kas. Jis gavo mano laiškus dar prieš numirdamas!

– Lauk, – švelnus Aberfildo balsas neužgožė įsiūčio.

– Eikite po velnių, pone.

Tėja sumirksėjo ir atsisėdo. Deivido tonas buvo toks pat mandagus, tarsi jis būtų linkėjęs tėvui geros dienos, ji neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką juodu kalba. Kam Deividas rašė laiškus ir kaip tai susiję su jos atvykimu į Londoną?

Neįstengdamas sutramdyti nepaklusnaus vienintelio sūnaus ir įpėdinio, Aberfildas vėl sukaupė dėmesį į Tėją.

– Ko čia nutaisei saldžią šypseną? – riktelėjo jai. – Manęs neapkvailinsi, mergyt. Žinau, ką tu…

– Gana! – griežtai nukirto Deividas.

Aberfildas išsprogino akis ir tarė:

– Spėju, kad jis prasitarė, kodėl pasiunčiau tavęs? A? Landus vaikėzas…

– Ne, – atsakė Tėja.

– Ne? – tėvas išraudo. – O jei pasakyčiau, kad jis visur kiša savo nosį…

– Nė nenutuokiu, kodėl pasiuntėte manęs, – įsiterpė Tėja.

– Nepertrauk! – suurzgė jis. – Mane supa niekam tikę kvailiai! – jis pastebėjo Deivido žvilgsnį ir giliai įkvėpė neabejotinai mėgindamas valdytis, paskui tęsė kartėlio kupinu balsu. – Na, greičiausiai išpliurpė, kad šį sezoną apsistosi pas Almeriją Arnsvort?

Tėja linktelėjo.

– Taip, pone, bet nesuprantu kodėl.

Jis prunkštelėjo.

– Taip. Gal ir nesupranti! Vienas Dievas težino, už ką man užkrovė tave ant kupros! – Jis vėl pamatė Deivido žvilgsnį. – Dabar viskas pasikeitė. – Aberfildas griebė nuo šalia stovinčio vyno stalelio pluoštą popierių ir atkišo jai. – Perskaityk, jei moki! Na, ir prakeikta painiava! Maniau, kad viską aiškiai išdėsčiau tam kvailiui, bet keletas pasakaičių, suregztų šio…

– Pone, padariau, ką maniau esant teisinga, – pabrėžė Deividas.

Aberfildas išleido keistą garsą, bet susitvardė ir tarė Tėjai:

– Po velnių, Deividui būtina kištis į kitų reikalus! Neturiu pasirinkimo, bet, kaip Dievą myliu, jei tekėsi, tai už to, už kurio liepsiu!

Tėja vėl susidūrė su Deivido žvilgsniu. Šį kartą jis papurtė galvą, atrodė, tarsi norėtų atsiprašyti.

– Perskaityk, Tėja, – švelniai paprašė jis.

Ką jis padarė?

Linktelėjusi Tėja paėmė iš tėvo popierius, prisivertė atrodyti rami, nors rankos, o ir pati virpėjo.

Pirmasis dokumentas buvo gana paprastas: iš Londono advokatų kontoros gautame laiške lordas Aberfildas patikintas, kad jie nuolankiai tarnaują jam ir kad tenka nemaloni pareiga pranešti, jog prieš keletą mėnesių Bombėjuje mirė jo svainis Teodoras Džeimsas Kirkutbraitas. Tėja prikando lūpą. Dėdė Teo – jos krikštatėvis. O ji buvo jo turtų paveldėtoja. Kadaise.

Tėja skaitė toliau. Teisininkai atkreipė lordo Aberfildo dėmesį į pridedamą pono Kirkutbraito testamento kopiją, kuri, jų įsitikinimu, skiriasi nuo prieš tai buvusios. Taip pat siunčiami du velionio pono Kirkutbraito laiškai: vienas jo gerbiamam svainiui, penktajam vikontui Aberfildui, kitas – krikšto dukrai Dorotėjai Sofi Vinslou, vienintelei minėtojo vikonto Aberfildo dukrai. Jie viliasi, kad laiškuose bus išsamiau paaiškinti pono Kirkutbraito ketinimai, ir lieka nuolankiais pono tarnais…

Suglumusi Tėja paėmė jai adresuotą laišką. Krikštatėvis keletą metų nerašė… paskutinį kartą pareiškė, kad ja nusivylė ir jaučia gėdą.

Mano brangi Dorotėja,

kai skaitysi, jau turbūt būsiu miręs ir palaidotas, todėl tik meldžiuosi, kad tavo brolis nebūtų suklydęs ir šališkas atkakliai tvirtindamas apie santykinį tavo Nekaltumą toje Istorijoje, apie kurią prieš keletą metų papasakojo tavo tėvas. Suprask, įtraukęs tave į savo Testamentą, dėl tavo palikimo ėmiausi griežčiausių priemonių, kad vėl nenuklystum Pagundų keliu. Visai neketinu Nusižengti įstatymams, tik noriu parodyti Gerą Valią ir suteikti tau progą atitaisyti padėtį ištekant už gero vyro.

Tave mylintis krikštatėvis ir dėdė

Teodoras Kirkutbraitas

Deividas įtikino dėdę vėl įtraukti ją į testamentą.

Dorotėją supykino, ji dvejodama paėmė tėvui adresuotą laišką.

– Šis adresuotas jums, pone…

– Perskaityk viską! – paliepė jis piktai. – Prakeiktas kvailys! Sakiau jam! Perspėjau, kas tu tokia… ir jis štai kaip pasielgia!

Tėja drebėdama pažvelgė į laišką tėvui. Ir susiraukė. Ji gausianti du šimtus svarų per metus? Nuo dvidešimt penktojo iki trisdešimtojo gimtadienio, o jei gavusi tėvo pritarimą per tą laiką ištekėtų, tada jai priklausytų visos pajamos… ponas Kirkutbraitas iš sūnėno sužinojo, kad ne vien Tėja kalta… kad neišmintingas Aberfildo vertinimas… Ji vogčiomis per laiško viršų dirstelėjo į tėvą. Nieko nuostabaus, kad jis įsiuto.

Tėjos pasaulis ėmė suktis ir keistis. Du šimtai per metus – dvidešimt penktasis gimtadienis greičiau ne po trijų mėnesių… ji bus laisva. Nepriklausoma. Kas bus po trisdešimtojo gimtadienio?

Tėja susirado testamentą. Be įvairių nereikšmingų dalykų, paliekamų testamentu, pagrindinė dalis atitenka jai. O po trisdešimtojo gimtadienio priklausys visa testamente nurodoma suma.

Apsvaigusi Tėja pakėlė akis ir susidūrė su rūsčiu tėvo žvilgsniu.

– Na? – pasiteiravo jis. – Dieve, kokia painiava! Papasakojau jam, kas atsitiko! O jis štai kaip pasielgė! Bet dabar nėra išeities – tu privalai ištekėti! Almerija Arnsvort suras tau vyrą.

– Tik jei Tėja pati to nori, – įsiterpė Deividas.

Aberfildas nekreipė dėmesio į pastabą.

– Nebus sunku penkiasdešimčia tūkstančių patepti.

Tėja išmetė popierius.

– Penkiasdešimt tūkstančių?

Lordas Aberfildas sušnarpštė.

– Maždaug tiek. Fonde, be abejo. Ačiū Dievui, Teodoras turėjo sveiko proto, nors Deividas ir įsikišo. Patikėk manimi, pasirūpinsiu, kad negautum daugiau nei dviejų šimtų per metus, jei ištekėsi be mano leidimo!

Du šimtai svarų per metus iki trisdešimtojo gimtadienio. Tėja nepratarė nė žodžio rinkdama nuo grindų popierius. Tai – turtas. Nepriklausomybė. Mažiau nei po trijų mėnesių pinigai priklausys jai. Iki tol privalo saugotis, kad tėvas jos neištekintų. Pasigirdo keistas girgždesys. Tėja pažiūrėjo į viršų. Aberfildas griežė dantimis.

– Tik nesvajok, kad po gimtadienio įsigysi namus, – įspėjo jis. – Prieš tai turėsi ištekėti. Tiesą sakant, – pridūrė Aberfildas, – ištekėsi dar iki sezono pabaigos! – džiaugsmingai pranešė. – Tu atiteksi Danheivenui.

– Ką?

Šūktelėjo Deividas.

– Danheivenas? Pone, dėl Dievo meilės! Ar jūs netekote proto?

Aberfildas trinktelėjo į krėslo ranktūrį.

– Kas kitas ją imtų? – paniekinamai nužvelgė dukrą. – Dabar jau nėra reikalo būti išrankiems. Svarbiausia – ištekinti ją.

– Tėja, – pradėjo Deividas, – tu neprivalai…

Ji ranka nutildė brolį, truputėlį kilstelėjo smakrą ir atidžiai pažiūrėjo į Aberfildą.

– Spėju, kad lordas Danheivenas dabar yra našlys? – paklausė ji, tikėdamasi laimėti laiko.

– Neseniai baigė gedėti, – patvirtino Aberfildas. – Ir ieško nuotakos.

Tėjos mintys sukosi lyg pasiutusios. Būtų saugiau, jei tėvas manytų, kad pritaria jo sumanymui. Saugiau, nei atvirai nepaklusti. Kartą jis parodė, kad niekas nesutrukdytų priversti jos paklusti… Jei leis jam manyti, kad tiksliai laikosi jo taisyklių…

Tėja kuo ramiausiai atsistojo.

– Nekantriai laukiu, kada vėl galėsiu atnaujinti pažintį su lordu Danheivenu. Pone, daugiau jūsų negaišinsiu. Neabejoju, kad po ledi Arnsvort stogu būsiu visiškai saugi.

Deividas šaižiai įkvėpė tuo parodydamas, kad kuo puikiausiai suprato, ką ji norinti pasakyti.

Aberfildo veidas buvo išmargintas raudonų dėmių.

– Tik prisimink – šį kartą darysi, kaip liepiama. Nesitikėk, kad apginsiu tave, jei atitrūksi nuo vadelių su kitu jaunikiu!

Tėja vos tvardėsi.

– Niekas, pone, – tarė ji, – nepriverstų manęs taip pasielgti.

– Ponia, atvyko Panelė Vinslou ir ponaitis Vinslou, – paskelbė Mailsas.

Liokajaus akys blykstelėjo, kai pažiūrėjo į Ričardą. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad žvilgsnis išdavė pašaipią užuojautą.

Taigi jis buvo teisus. Spąstai. Mailsas viską nutuokė. Jis nebūtų nustebęs, jei, Almerijai pakilus ir nužingsniavus pasveikinti lankytojų, iš elegantiško paauksuoto krėslo, kuriame sėdėjo, staiga būtų pasirodę pančiai.

Ričardas taip pat nevalingai atsistojo pasirodžius Tėjai Vinslou ir jos broliui. Tada iš nuostabos sumirksėjo ir susiraukė. Ar čia – Tėja? Apsivilkusi pilkai, nė skiautelės spalvoto audinio. Nei raukiniai, nei klostėti apsiuvai nepagyvino nuobodžios, praktiškos jos mantijos ir skrybėlaitės. Tėja labiau priminė guvernantę ar kompanionę nei turtingą paveldėtoją.

– Sveiki atvykę, mano brangieji, – pasveikino Almerija ir paėmusi Tėją už rankos pasilenkė pabučiuoti į skruostą. – Mieloji Dorotėja, užeik, sėskis. – Teta palydėjo ją prie krėslo nepaliaujamai meiliai tapšnodama delną. – Spėju, esi išvarginta kelionės. Paskambinti, kad patiektų arbatos?

Net jos skruostai atrodė papilkėję. Skausmas pervėrė Ričardą. Ar ji dar gedi Lalertono?

Sekundę jųdviejų žvilgsniai susidūrė, ir Ričardas nustėro, kad ji atrodė abejinga. Tėja neatpažino jo.

Bet ar jis būtų atpažinęs ją? Švelnios gelsvai rusvos garbanos, paslėptos po skrybėlaite, be abejo, nedingo. Akys turbūt pilkos kaip ir suknelė, bet jis prisiminė jas mėlynas. Prisiminė gyvą, išraiškingą veidą, o ne bejausmę kaukę užmerktomis akimis. Be to, dabar Tėja buvo lieknesnė.

Būtų praėjęs pro ją gatvėje, netaręs nė žodžio ir nesupratęs, kas ji tokia. Bet dabar, atidžiau įsižiūrėjęs, pažino – panašumas kaip vaškinės lėlės ir draugo.

Skausmas tik sustiprėjo. Ar sielvartas taip ją paveikė?

Tėja trūksmingai kvėptelėjo suvokusi, kad pas ledi Arnsvort svečiuojasi dar ir kitas džentelmenas.

Džentelmenas pakilo ir draugiškai nusišypsojo. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą. Jis tikrai atrodė pažįstamas… aukštas, lieknas, tamsiai rudų plaukų, smulkios raukšlės veide… ne, negali būti…

– Neabejoju, kad abu prisimenate mano sūnėną poną Ričardą Bleikharstą.

Taip ir yra. Ričardas Bleikharstas. Ledi Arnsvort sūnėnas ir dar vienas krikštavaikis. Raišas Ričardas. Būdamas berniukas jis mėnesių mėnesius gydėsi Arnsvort rezidencijoje. Jodamas jis patyrė nelaimingą atsitikimą ir buvo neaišku, ar įstengs vaikščioti be ramentų.

– Bleikharstai. Nesitikėjau tave čia išvysti. – Pirmasis šaltu, kandžiu tonu prabilo Deividas.

Ričardas prisimerkė išgirdęs nedraugišką pasveikinimą.

– Aš – taip pat, Vinslou. Kaip laikaisi?

Deivido akys žibėjo, jis žengtelėjo į priekį ir paspaudė ištiestą ranką.

– Tavo paslaugoms, Bleikharstai. – Balse nebuvo justi nė lašo nuoširdumo.

Tėja jautė, kaip kaista skruostai. Dėl Dievo meilės! Nejau Deividas mano, kad Ričardas stovi turtų medžiotojų gretoje? Arba kelia jai bent menkiausią pavojų?

Ričardas atsigręžė į ją stengdamasis atrodyti abejingas.

Sunkiai rydama seiles Tėja linktelėjo.

– Aš… taip. Prisimenu poną Bleikharstą. Kaip gyvuojate, pone?

Tamsūs antakiai išsirietė. Jo akys. Tėja buvo užmiršusi, kokios jos išraiškingos. Neprisiminė, kad būtų buvęs toks aukštas. Ar veido bruožai tokie… tokie griežti.

Ričardas nulenkė galvą.

– Labai gerai, dėkoju, panele Vinslou. Džiaugiuosi vėl jus matydamas.

Panika sukaustė Tėjos kūną, kai jis prisiartinęs ištiesė ranką. Ketino pasisveikinti. Jis palies ją. O ji koridoriuje nusimovė pirštinaites…

Ričardas. Čia juk Ričardas… pažinojai jį dar visai berniuką… Tėja prisivertė nurimti. Bet Ričardas Bleikharstas – nebe berniukas. Aukštas, plačiapetis, nors eidamas dar šlubčiojo. Ričardas – vyras…

Tėja tyčia kilstelėjo smakrą. Ji pažinojo Ričardą, jis buvo jos draugas, juk nieko blogo, jei… Ji ryžosi nugalėti jaudulį, ištiesė ranką, ir tučtuojau ją įkalino švelnūs gniaužtai. Kvėpavimas pasidarė trūksmingas, kai į kiekvieną kūno ląstelę įsismelkė šiluma.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko – Ričardas žiūrėjo įdėmiai, atrodė truputį apstulbęs. Tėja pernelyg gerai jautė ilgų jo pirštų jėgą. Jie truputėlį spustelėjo, tarsi būtų pažymėję savo ribas, o po akimirksnio paleido.

Netikėtai stojusi tyla, rodės, net gaudė nuo jaudulio, kai Tėja mėgino suvokti, kas nutiko.

Pirmoji sujudo ledi Arnsvort.

– Brangi Dorotėja, sėskis, – pasiūlė ji. – Kaip miela, kad Ričardas atėjo jūsų pasveikinti. Turbūt prabėgo keletas metų po paskutinio susitikimo.

– Aštuoneri… maždaug, – sėsdamasi Tėja delsė atsakyti.

Jis dalyvavo jos debiutančių pokylyje. Prieš aštuonerius metus, bet tada jo prisilietimas nedegino.

– Aišku, – tarė ledi Arnsvort ir pasisuko į sūnėną. – Ričardai, retkarčiais turbūt sutinki poną Vinslou?

– Pastaraisiais metais ne itin dažnai, – atsakė Ričardas sėsdamasis į savo vietą.

Tėja stengėsi klausytis, kartais linktelėdavo, kai ledi Arnsvort bendrais bruožais nusakė sezono planus, o jų tikrai netrūko.

Ričardui turėtų būti… trisdešimt dveji. Maždaug aštuoneriais metais vyresnis už ją. Ne aukštesnis. Taip tik atrodė dėl neaiškios priežasties. Ji pažvairavo į jį stengdamasi suvokti, kas dabar kitaip.

Ledi Arnsvort toliau dėstė apie savo kampaniją. Almako klubas, be abejo. Kelialapius gaus be jokio vargo…

Galbūt jis tik platesnių pečių. Taip. Kaip tik taip. Seniai ne tas gležnas vaikinukas, kurį prisiminė. Spėliojo, ar dar mėgsta žaisti šachmatais… Ričardas buvo sunkiai įveikiamas priešininkas, Tėja net neabejojo, kad tapo nenugalimas. Ramus jo žvilgsnis bylojo apie uždarumą. Tyli kiaulė…

Bet kodėl jos kūnas, atrodo, tvykstelėjo ir prabudo, kai Ričardas paėmė už rankos…

Ledi Arnsvort mažumėlę didžiuodamasi išvardijo kvietimus, kuriuos greičiausiai gausianti. Kai tik žmonės sužinos, kad brangioji Dorotėja apsistojusi Arnsvort rezidencijoje, kvietimai pasipils lyg iš gausybės rago. Beje, lordas Danheivenas jau paliko savo kortelę.

Ričardas ėmė leisti keistus garsus, tarsi būtų springęs. Dirstelėjus į jį Tėjai susidarė įspūdis, kad ponui Ričardui Bleikharstui kažkas baisiai nepatinka. Jo žandikaulis kone suakmenėjo.

Deivido – taip pat. Tėjos tai nestebino, ypač kai eidama per aikštę išgirdo pasakojimą apie lordą Danheiveną.

Ledi Arnsvort nėrė gilyn vardydama įtakingas pobūvių šeimininkes, kurios atsidurs devintame danguje galėdamos priimti garbingąją panelę Vinslou.

Garbingąją ir turtingąją panelę Vinslou. Ledi Arnsvort nesivargino to paminėti.

Ponas Bleikharstas pažiūrėjo per taurės kraštelį, ir jųdviejų akys susitiko. Jo žvilgsnis buvo neperprantamas. Tėja prisivertė nenusisukti, išlikti bejausmė… Ričardas… užaugo. Štai ir viskas. Netikėtumas, tik tiek. Nieko daugiau.

– Tikiu, kad būsime visur pakviestos, – užbaigė ledi Arnsvort. – Visi trokš susipažinti su Dorotėja, iš tiesų.

– O, be abejonės, – pritarė ponas Bleikharstas. – Nejau galėtų būti kitaip?

Tėja prisimerkė, dėl lengvos ironijos tvykstelėjo pyktis, bet greitai jį numaldė. Valdykis. Neišsiduok.

Ledi Arnsvort pervėrė Ričardą žvilgsniu, tarytum norėdama sutramdyti, ir pasisuko į Tėją.

– Na, mano brangioji, – tarė ji, – ar norėtum pasišalinti į savo kambarį ir pailsėti? Vakarienė dar negreitai, bet gal puodelį arbatos ant padėkliuko?

Pasigirdo dar vienas slopus garsas iš ten, kur sėdėjo Ričardas, nekreipdama į jį dėmesio ledi Arnsvort maloningai nusišypsojo Deividui.

– Tikrai žinau, pone Vinslou, kad pageidaujate pranešti lordui Aberfildui, jog Dorotėja su manimi saugi. Mano sūnėnas jus išlydės. Dabar privalau su jumis atsisveikinti.