Читать книгу Skandalingoji dama - Elizabeth Rolls - Страница 2

Tikrai nenatūraliai skambėjo Ričardo balsas, kai jis patikino ledi Arnsvort nė kiek neįsižeisiąs, bet Tėja ir Deividas tuo metu atsisveikino, tad neturėjo kada apie tai mąstyti. Ledi Arnsvort išvedė ją iš kambario.

Eidama antro aukšto koridoriumi ledi Arnsvort nesiliovė jausmingai suokusi apie Londono linksmybes. Ypač…

– …tokiai jaunai ir kraičiu apdovanotai damai kaip tu, brangi Dorotėja!

Tėja neįstengė nuslopinti drebulio prisiminusi, kaip žmonės spiesdavosi apie turtingas paveldėtojas. Džentelmenai šypsodavosi, apsimesdavo susidomėję, nors… Ji nustūmė šią mintį gilyn. Vos apsipras, kuo puikiausiai su tuo susidoros.

Išskyrus…

– Aš… ponia, aš visai nenorėčiau turėti pulko jaunikių, lipančių vieni kitiems per galvas. Vis dėlto…

Vis dėlto kas? Ką gali jai pasakyti, kad įtikintų netrokštanti vyro?

Ledi Arnsvort suklususi atidarė kambario duris.

– Pulko jaunikių?

Rodės, ši mintis niekaip nebūtų jai toptelėjusi.

Tėja išraudo. Nejau ji tikra šių laikų baltoji varna?

– Na, turtų medžiotojai, – paaiškino ji sekdama paskui krikštamotę per slenkstį.

Tarnaitė kaip tik tvarkė jos daiktus.

– Turtų medžiotojai? O, vaje, ne! Nieko panašaus.

Taip, kaip ir saulė gali tekėti Vakaruose.

– Tikrai?

– Ak, ne… na, tikiuosi, tau bus patogu šiame kambaryje. Ir nesijaudink dėl turtų medžiotojų. Dėl to pasikliauk manimi. Na, ir mintis! Tarnaitė tučtuojau išpakuos tavo daiktus, – pasakė ji. – O jei ko prireiktų, sakyk man.

– Ačiū, ponia, – mandagiai išspaudė Tėja. – Jūs, hm, tikra dėl turtų medžiotojų.

– O, tarnaitė baigė. – Ledi Arnsvort sumosavo ranka kambarinei. – Viskas.

Kambarinė tūptelėjo ir pasišalino. Ledi Arnsvort atsigręžė į Tėją.

– Mieloji, kokia tu supratinga mergina! – jos malonybė plačiai šypsojosi imdama Tėją už rankos. – Žinoma, tavoji padėtis pritrauks tam tikrą dėmesį, bet gali neabejoti, jog aš, tavo krikštamotė ir globėja, būsiu itin atidi, kad vien tinkami jaunikiai patektų į akiratį. Dviejų, gal daugiausiai trijų turėtų pakakti.

Tėja sumirksėjo, kai ledi Arnsvort patapšnojo jai ranką, ir nuslopino virpulį, sukilusį dėl tokio paprasto prisilietimo. Du arba trys? Ką jos malonybė pagalvotų sužinojusi, kad Tėja netrokšta jokių jaunikių?

– Ponia, – pamėgino ji, – aš net negalvoju apie santuoką. Man… man ši mintis… tai yra… – jai išdžiūvo gerklė.

Ledi Arnsvort nukreipė žvilgsnį ir ėmė sukioti žiedus taip, kad geriau matytųsi brangakmeniai.

– Ak, taip. Tavo tėvas užsiminė apie tai… Žinoma, tokie dalykai nėra negirdėti. – Ji kalbėjo neįprastai, tarsi pasibjaurėjo…

Ledi Arnsvort susidūrė su suglumusios Tėjos akimis.

– Paprastai tam nepritariama, bet tokiomis aplinkybėmis, o ir tavo kraitis nemenkas. Tikrai žinau, kad tau nėra ko jaudintis. – Ji toliau krapštinėjo rankogalius vengdama suglumusios Tėjos žvilgsnio.

Tėja nieko neatsakė, tik prikando apatinę lūpą.

– Suprantama, gedėdama turėjai gražaus laiko viską apsvarstyti.

– Tai jau tikrai, – sutiko Tėja, atgavusi balsą.

– Aišku, tavo jausmai visiškai suprantami, – atsargiai pabrėžė ledi Arnsvort atsipalaidavusi. – Man pačiai vedybiniai įsipareigojimai buvo ypač nemalonūs. Bet tokia mūsų pareiga. Tu taip pat atliksi savo pareigą ir padovanosi įpėdinį, žinoma, jei panorėsi. Dauguma džentelmenų ims gerbti įgimtą damos kuklumą ir malonumų ieškos kitur. Vyrai, be abejo, skirtingi. Labai skirtingi. Na, man metas persirengti. Šį vakarą manęs nebus, bet rytoj mums reikia apsipirkti. – Ji skausmingai nužiūrėjo kelioninę Tėjos suknelę. – Taip. Žūtbūt reikia naujos aprangos! Drįstu teigti, kad tinkamai apsivilkusi pasijusi kitaip!

Tai pasakiusi ledi Arnsvort šiurendama išėjo iš kambario.

Stebeilydamasi į uždarytas duris Tėja turėjo pripažinti, kad jos tėvas ledi Arnsvort papasakojo visą tiesą. Arba beveik tiesą. Ir ją persmelkė keista mintis, kad ne penkiasdešimt tūkstančių suviliojo Almeriją Arnsvort… nors tas būtų parūpę daugumai aukštuomenės. Tėjai pasidarė bloga pagalvojus, kiek mėnesių teks praleisti akinamoje aukštuomenės šviesoje, jos sambūriuose, stumdytis minioje… bet visi nusigręžtų nuo jos, jei sužinotų tiesą… Staiga ją apėmė nerimas ir giliai suleido nagus. Skrandis susitraukė iš siaubo. Tėja prisivertė atsipalaiduoti ir įkvėpusi oro nuvijo niūrias mintis. Staiga jai atlėgo. Bet dar nesijautė laisva ir nemanė priėmusi protingą sprendimą. Tėja stebėjosi, kad gal visai iš proto išsikraustė.

Kai Almerijai ir jos viešniai už nugaros spragtelėjo svetainės durys, Ričardas užsmaugė troškimą garsiai nusikeikti. Atsisėdęs žavėjosi sumaniai paspęstomis pinklėmis. Spąstai sumeistrauti iš gerų jo paties manierų. Vien dėl to susilaikys nepasmaugęs krikštamotės, kai ši grįš. Labai gerai, jam irgi patiko Almerija, be to, ji – šeimos narė.

– Bleikharstai, koks sutapimas, kad atėjai pasveikinti mano sesers, – kandžiai pabrėžė Deividas.

Įprastai Ričardas būdavo šaltakraujis, bet dabar vos tvardėsi.

– Kaip tik taip, – atsakė jis. – Dar prisėsk, Vinslou.

Gal jis vis dėlto prismaugs Almeriją. Su meile, be abejo. Jei pats dar bus gyvas. Sprendžiant iš primerktų Vinslou akių, didelė tikimybė, kad ne.

– Apsistojai mieste? – pasiteiravo Deividas apsimestinai atsainiu tonu ir liko stovėti.

– Taip, – Ričardas nė kiek nebuvo suklaidintas. – Čia, tiesą pasakius.

Po prisipažinimo stojo spengianti tyla.

Ričardas atsilošė ir laukė. Pilkos Vinslou akys buvo panašios į jos, žvilgsnis nebylus.

– Kaip… patogu.

Ričardas kone prarado savitvardą. Vinslou globojo Tėją kaip vyresnysis brolis, bet kodėl ją reikia apsaugoti nuo jo, sunkiai suvokė. Ir dar kažką išdavė ramus Vinslou žvilgsnis – panieką.

– Galėčiau pasiūlyti brendžio? – mandagiai pasiteiravo Ričardas.

– Dėkoju. Ne, – atsisakė Vinslou. – Jau atsisveikinsiu.

Ričardas nusišypsojo.

– Na, bet vis tiek pasimatysime. Manau, aplankysi panelę Vinslou.

– Būtiniausiai, – tarstelėjo Tėjos brolis. – Net jei reikėtų prižiūrėti visokius prasčiokus ir padugnes, besispiečiančius apie turtingą paveldėtoją.

Ričardas sumirksėjo. Jam sukilo pyktis – praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvo apkaltintas besivaikantis turtų. Bet anuomet bent jau puikiai žinojo apie mergiūkštės kraitį! Šį kartą…

– Nėra reikalo kviesti liokajaus. Išeisiu pats. – Deividas atsainiai nusilenkė ir pasišalino.

Likęs vienas Ričardas burbtelėjo keletą žodžių, nutylėtų išėjus Almerijai, paskui pridūrė dar kelis. Nors ir numanė, kad Tėja greičiausiai turi padorų kraitį, terminas turtinga paveldėtoja buvo kur kas iškalbingesnis. Retkarčiais dėl Almerijos polinkio rinkti jam paklydusias pasiturinčias nuotakas atsidurdavo nepatogioje padėtyje, bet neįstengė prisiminti, ar kada būtų iškilęs pavojus jam pačiam. Vinslou akys kuo aiškiausiai žybtelėjo pykčiu.

Ričardas giliai įkvėpė. O ir pati Tėja. Ne vien metai ją labai pakeitė. Debiutančių pokylio išvakarėse ji buvo mergaitė, o dabar tapo jauna moterimi. Toji mergaitė buvo gyva, išdykusi. Moteris, rodės, sumišusi tamsoje… tik šviesos blyksnis, kai susikabino rankomis, tarsi ją pažadino.

Dėl prakeikto, iki šiol nežinomo jos kraičio Vinslou teisus – teks jėga vaikyti turtų medžiotojus.

Kai Almerija grįžo į svetainę, Ričardas įstengė blaiviai įvertinti padėtį. Almerija piršo. Nei daugiau. Nei mažiau. Jis atsistojo, kai ji grakščiai įplaukė į kambarį nerūpestingai sakydama:

– Pamiršau tau paaiškinti, kad šį sezoną Dorotėja bus mano viešnia! Išties baisu, kokia bėgant metams tampu užmarši!

Ričardas vos nešyptelėjo.

– Tikrai baisu, – sutiko rimtai.

Aišku, nei jis, nei kas kitas nedrįstų pritarti dėl senyvo Almerijos amžiaus. Nors ji turbūt apsiriko manydama, kad jis patikės, jog visa tai nebuvo rūpestingai suplanuota. Retkarčiais į pagalbą reikia pasitelkti tiesmukumą. Ričardas nusprendė būti itin tiesmukas.

– Almerija, ką, po galais, sumanėte?

– Sumaniau? – perklausė ji išriesdama antakius. – Kodėl tau atrodo, kad ką nors sumaniau? Na, jau, Ričardai!

– Nesąmonė, – tučtuojau nukirto jis. – Almerija, neaušinkite burnos. Verčiau pasakykite, kokio tiksliai dydžio Tėjos kraitis. Nežinojau, kad ji iš viso tokį turi.

Atrodė, kad Almerija minutėlę susimąstė.

– Jos krikštatėvio turtas. Ne tokia suma, kaip tikėtasi, nors visą laiką ketino jai palikti, bet juk galėjo ir pats vesti. Be abejo, turtas nėra siaubingai didelis.

Ričardas išgirdo skambant pavojaus varpus.

– Apie kokią ne itin siaubingai didelę sumą mes kalbame? – neatlyžo.

– Tik penkiasdešimt tūkstančių, – tarė Almerija gracingai mosuodama rankute. – Žinoma, uždirbti iš prekybos! – nusivaipiusi pridūrė.

Penkiasdešimt tūkstančių? Tik penkiasdešimt tūkstančių? Velniai griebtų! Kai tiek daug pastatyta ant kortos, nenustebtų išgirdęs, kad Almerijos rankinėje jau guli specialus leidimas, o klusnus vyskupas laukia priimamajame.

Įtarimas, kad pateko į puikiai suregztas ir itin keblias pinkles, dar padidėjo. Bet jis gali kuo aiškiausiai šį tą išdėstyti.

– Almerija, išsiaiškinkime. Nors ir ketinu vesti, nesivaikau turtingos paveldėtojos ir…

– Dėl Dievo meilės! – susitvarkiusi šnarančius sijonus Almerija atsisėdo. – Aišku, kai Aberfildas prašė pagloboti Dorotėją, pagalvojau apie tave, nes vis tiek ruošeisi mane aplankyti… – ji išsisukinėjo labiau nei įprastai.

– Tikrai ruošiausi?

Ričardas niekaip negalėjo prisiminti, kad į savo planus būtų įtraukęs ką nors panašaus. Almerijos kvietimą užsukti vos atvyksiąs į miestą gavo prieš kelias dienas. Vis dėlto nereikia manyti, kad Almerijos planai…

Ji veriamai pažiūrėjo į jį.

– Vis tiek ketinau tave pakviesti…

Kai tik pas ją apsistos turtinga paveldėtoja – to nereikėjo net sakyti.

– Ričardai, privalai protingai pasirinkti ir vesti! – tarė ji piktai. – Tau reikia žmonos, tinkamos žmonos. Ypač dabar, kai nusipirkai dvarą Kente. Būtų galima pamanyti, kad tikiesi įpėdinio!

Ričardas elgėsi išmintingai neišsakydamas savo minčių. Nieko nepeštų skatindamas Almeriją. Kad ir kokia teisi ji būtų.

– O dėl galimybės kai ką palikti savieigai, – ji grįžo prie ankstesnės temos, – manyčiau, pavojų galėjo sukelti tiesiog pasibaisėtina painiava, kurią Maksas…

– Pakaks! – Ričardas iš visų jėgų valdėsi ir pridūrė švelnesniu balsu: – Almerija, nepajėgsiu čia likti, jei kritikuosite Maksą su Verite. Jis laimingas. Ar tai nieko nereiškia?

– Po kiek laiko ji padarys ką nors gėdingo? – supykusi tėškė Almerija.

Jei gana, tai gana.

– Pavyzdžiui? Prisegs jam ragus? Tą norite pasakyti?

Jos veidai tirštai išraudo.

– Kaip tik taip!

Ričardas gūžtelėjo pečiais.

– Tada jam reikės susitvarkyti. Savaip. – Matydamas, kaip veriasi Almerijos burna, pridūrė: – Taip, kaip tą padarė mūsų tėvas, tiesą pasakius.

Burna susičiaupė.

– Manote, kad nesuvokiau? Žinojau jau tą vasarą, kai susilaužiau koją ir gyvenau pas jus.

Almerija buvo skaisčiai raudona.

– Mano sesuo bent jau neatkreipė į save dėmesio! – pabrėžė ji tūžmingai. – Nesakau, kad pateisinu tokį elgesį, bet ji neužtraukė šeimai gėdos!

Almerija pakilo, oriai pro jį praėjo ir išžingsniavo iš svetainės. Durys užsiverdamos trakštelėjo, bet tinkamai išauklėta moteris šį garsą būtų pavadinusi trenkimu. Atsilošęs krėsle Ričardas gerokai gurkštelėjo brendžio ir suburbėjo keletą žodelių. Almerija jų negirdėjo, ir gerai. Ką, po velnių, dabar daryti?

Ričardas spėliojo, ar visi panteono dievai susimokė prieš jį. Pagirtinas planas padėti Almerijai susitaikyti su Makso vedybomis akivaizdžiai neišdegė. Jam nebus suteikta malonumo pačiam ieškotis poros, dabar būtų pakakę vien pasirodyti ir būtų įsižiebęs Almerijos įniršis dėl griuvėsiais virtusių tariamų lūkesčių. Negana to, ji ketino jam ant kupros užkarti penkiasdešimties tūkstančių svarų paveldėtoją. Greičiausiai ne be Aberfildo palaiminimo.

Tiesą sakant, Aberfildą turbūt ištiktų apopleksija, jei išsiaiškintų, ką rezga Almerija. Aberfildas, vikontas, o dar ir turtingas, ministrų kabinete neteko vietos, bet darė nemažą įtaką kitiems.

Almerija sumanė pūsti prieš vėją. Aberfildas niekaip nepritartų santuokai su jaunėliu sūnumi, išsiskiriančiu tik tuo, kad gyvena iš savo lėšų, jo turtai padorūs, bet jis nesiekia politiko karjeros ir nenori paveldėti savo dvynio brolio titulo. Ričardas troško ramiai gyventi, dirbti neseniai įsigytas žemes ir skaityti knygas.

Naidželas Lalertonas buvo jaunėlis sūnus. Jis nustūmė šalin šią netikusią mintį. Lalertonui buvo parūpinta saugi vietelė parlamente, kad palaikytų savo tėvo interesus. Ką jau klabėti apie Aberfildo. Lalertono tėvas, lordas Čeisvoteris, buvo senas jo bičiulis ir politinis bendražygis. Be jokios abejonės, ši partija buvo patvirtinta kaip abipusiai naudinga. Gerai, kad Tėja mylėjo Lalertoną.

Ištiesęs sustirusią koją Ričardas svarstė, ką galėtų rinktis.

Jei grįš į kaimą, Almerija pamanys, kad dėl kalbos apie Veritę. Ričardas susiraukė. Maksas gali pasirūpinti Verite, bet, jei ir taip, Ričardas neketino leisti Almerijai lieti pagiežos jo svainei. Ir visai nenorėjo aitrinti Makso ir Almerijos nesantaikos.

Be to, Almerijai būtų skaudu, jei jis išvažiuotų. Ričardas žinojo, kad teta iš tiktųjų jį mėgo. Kai jis susilaužė koją, ji atvažiavo į miestą. Ričardas gyveno jos namuose, kol gydytojai pasakė, kad yra ganėtinai sveikas ir gali keliauti. Nors koją susilaužęs dvylikametis spėliojo, ar išvis kada nors vaikščios, ir nerodė ypatingo dėkingumo, Almerija buvo gera jam. Pirko tiek knygų, kiek įstengė perskaityti, reikalavo, kad virėja bent kartą per dieną iškeptų mėgstamą pyragą. Net priglobė jo šunį, nors namuose jų nepakentė.