Читать книгу Gražuolė ir pabaisa - Emily May - Страница 1

– Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.

Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirštinaičių. Pažvelgė į savo šunį. Rufas pakėlė galvą ir įsistebeilijo į ją skirtingų spalvų akimis. Jis vizgino uodegą, braukė ja per purvinus pasivaikščiojimų kostiumo kraštus.

– Maldauju manęs neišvaryti.

Prašytoja buvo apsiašarojusi, jauna ir gerai išauklėta.

– Tave priims Statinėje, – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.

– Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.

Izabela pirštas po piršto nusimovė ožiuko odos pirštinaitę. Žvilgtelėjo pro praviras duris į alinę, laiptus, kurių viršuje jos laukė labai patogus asmeninis kambarys.

Smalsumas – nuodėmė, – tarė ji sau.

Už nugaros išgirdo energingus žingsnius: tarnaitė Patridžė.

– Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…

Izabela pakėlė pirštą.

– Patylėk akimirką, Patridže.

– Maldauju jūsų, prašau…

Mergaitės balsas priminė jos dukterėčią Felisitę, tad Izabela pasiryžo. Žengė prie alinės durų. Rufas sekė iš paskos, nagai skrebėjo į grindų plokštes.

– Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…

Izabela palietė duris. Šios atsidarė. Ji apžvelgė alinę: žemas lubas su sijomis, didelį židinį, šeimininkę su balta prikyšte ir našlės kepure ir mergaitę, gražią ir apsiašarojusią, su lagaminu prie kojų.

Šeimininkė, apkūni ir iškrakmolyta, atsikėlė ir nuolankiai nusilenkė.

– Jūsų malonybe.

– Ponia Botam.

Izabela pažvelgė į mergaitę. Taip, labai panaši į Felisitę. Tamsūs plaukai, liekna, tik ką iš mokyklos suolo.

– Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.

Šeimininkė išsitiesė. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos išvaizdos ir doromis akimis.

– Statinė jai puikiai tiks.

Izabela pažvelgė į mergaitės drabužius. Žalias pamuštas apsiaustėlis, šiaudinė skrybėlaitė, perrišta kaspinu, muslino suknelė buvo švarūs ir paprasti, bet gerai pasiūti.

– Nejaugi?

Ji kalbėjo švelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.

Mergaitė tūptelėjo.

– Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje.

– Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?

Mergaitė išraudo.

– Neturiu tarnaitės, ponia.

– Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.

– Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.

Prašytoja dėkinga pažvelgė į ją.

– Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.

– Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.

– Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.

Mergaitė nuraudo.

– Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…

– Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?

Iš mergaitės akių pasruvo ašaros.

– Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.

Ji girdėjo, kaip už nugaros sušnarpštė Patridžė, bet nekreipė dėmesio. Šeimininkė įkvėpė, iškrakmolyta prikyštė išsipūtė.

– Nelaikysiu šiuose namuose puolusių moterų!

– Aš ne tokia, ponia! Tikrai ne tokia!

Labai čia man rūpi? O mergaitė tokia jaunutė ir jai tikrai reikia pagalbos.

– Lovelę su ratukais į mano tarnaitės kambarį, – žvaliai paliepė Izabela. – Ir ko nors pasistiprinti į mano kambarį.

Ji tvarkingai sudėjo pirštines ir laukė šeimininkės prieštaravimų.

Ponia Botam vėl įkvėpė, kad net prijuostė pakilo, bet neišleido nė garso.

– Eime, mieloji.

Izabela nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.

– O lagaminas?

– Kuris nors tarnas atneš į viršų, ar ne, ponia Botam?

Šeimininkė nenoriai nusišypsojo ir linktelėjo.

Mergaitė sugriebė Izabelos ranką.

– Lipkime į viršų ir išgerkime puodelį arbatos, – pakvietė Izabela, kai jos išėjo iš alinės. Rufas sekė iš paskos, o į nebylų Patridžės priešiškumą ji nekreipė dėmesio. – Ir pasakyk savo vardą, mieloji.

Mergaitės rankelė buvo mažutė, drėgna ir šilta.

– Mano vardas Harieta, – prisipažino lipdama laiptais. Pagarbiai pažvelgė į Izabelą. – Harieta Darem.

***

– Papasakok, mieloji… kaip patekai į tokią keblią padėtį?

Harietos skruostai išraudo. Ji įsmeigė akis į puoduką.

– Aš bėgu.

– Bėgi? – Izabela gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai nužiūrėjo mergaitės veidą.

Nepastebėjo įžūlumo. Švelnūs rudi Harietos plaukai ir mielos rudos akys atrodė drovios. Ji apdairiai žvilgtelėjo į Rufą. Tikrai ne tokios mergaitės bėga iš namų.

– Nuo tėvų?

– Mano tėvai mirę. – Harieta pakėlė akis nuo puodelio. – Gyvenau su seneliu.

– Pabėgai nuo jo?

– Taip, – sudrebėjo Harieta. – Ir nuo majoro Reinoldso.

– Majoro Reinoldso? – Izabela nuleido puoduką. – Kas jis toks?

Harietos akys sudrėko.

– Turėjau už jo tekėti.

– O tu nenorėjai?

Harieta vėl sudrebėjo. Papurtė galvą.

– Ne.

Izabela padėjo puoduką ant mažučio vyšnios medžio stalelio. Jo viršus spindėjo ir visas kambarys kvepėjo bičių vašku. Ponios Botam įstaiga labai švari – ypač garbinga.

– Ar prisipažinai seneliui, kad nenori tekėti už majoro Reinoldso?

Harieta linktelėjo.

– Jis sakė, kad esu kvailė. Šaukė ant manęs ir… – pagriebė nosinaitę.

Nėriniuotas kvadratėlis buvo peršlapęs.

Izabela paėmė puodelį ir gurkštelėjo, o Harieta šluostėsi akis.

– Kiek tau metų, mieloji? – paklausė, kai mergaitė atgavo pusiausvyrą.

– Septyniolika.

Felisitės amžiaus. Per jauna likti viena pasaulyje.

– Kur keliauji?

– Pas tetą Laviniją. – Harietos šypsena virptelėjo. – Tik nenumaniau, kad viskas truks taip ilgai ir apsistoti smuklėje bus taip brangu, – ašaros užgniaužė gerklę.

Izabela padėjo puoduką į lėkštutę. Pasilenkusi patapšnojo Rufą. Šis pramerkė akis – vieną rudą, o kitą mėlyną – ir uodega sujudėjo ant grindų.

– Kur gyvena tavo teta?

– Ežerų krašte, Penrite.

Izabela susiraukė.

– Brangus mano vaikeli, ar bent numanai, kaip tai toli?

– Labai toli nuo čia? – Harieta sulankstė nosinaitę.

Žiūrėdama į ašarotas mergaitės akis Izabela nutarė neatsakyti į šį klausimą. Tik pasiteiravo:

– Ar teta tavęs laukia?

Harieta papurtė galvą.

– Bet tu įsitikinusi, kad ji suteiks prieglobstį?

– O taip, – linktelėjo Harieta. – Ji minėjo, kad galėčiau likti su ja, tačiau… tačiau senelis net jos vardo neleido ištarti nei jai parašyti, nei… nei…

– Kaip barbariška! – nerūpestingai tarė Izabela ir išvengė dar daugiau ašarų. – Ką tokio ji padarė, kad užsitraukė senelio rūstybę?

– Ištekėjo už pono Mortloko. Senelis sakė, kad jis nepakankamai geras, o teta Lavinija išvadino jį tironu ir vis tiek ištekėjo! – žavėjosi Harieta. – Tik ponas Mortlokas mirė, senelis sakė, kad ji to ir nusipelnė, todėl dabar gyvena viena.

– Kada tai buvo? – pasidomėjo Izabela.

– Kai buvau maža.

Ji ir dabar dar vaikas. Per jauna, kad būtų verčiama tekėti… ir per jauna viena pati keliauti per Angliją. Izabela pažvelgė pro langą į Stouni Stratfordo stogus ir tirštėjančią prieblandą ir apsisprendė.

Aš beveik nesikišiu. Tik padėsiu jai kelyje, kurį mergaitė jau pasirinko.

– Parsivešiu tave namo, – tarė. – Į Londoną. O tada…

– Į Londoną? O ne! – Susijaudinusi Harieta išmetė nosinaitę.

Rufas vėl prasimerkė. Pastatė ausis. Pakėlęs galvą dėbtelėjo į Harietą.

– Kodėl gi ne, vaikeli? – Izabela padėjo ranką Rufui ant galvos, delnu jausdama šiltą švelnų kailį.

– Nes ten jis!

– Jis? Senelis?

– Majoras Reinoldsas! – Harieta susiraukė. – Jeigu jis mane ras…

– Majoras Reinoldsas tavęs neras, – užtikrino Izabela, – nes būsi mano namuose, ten jauku ir saugu. O kai tik gausime tavo tetos patvirtinimą, kad laukia – ji juk gali būti išvykusi, pati supranti! – keliausi pas ją.

– Bet majoras Reinoldsas…

Izabela nusijuokė žiūrėdama į mergaitę.

– Negi jis žmogėdra?

– Žmogėdra? – Harieta suvirpėjo. – O taip. Taip, jis – žmogėdra!

– Tada pažadu tave nuo jo saugoti.

– Jis smarkiai įsius, – Harieta markstėsi, kad nepravirktų. – Senelis jau paskelbė apie sužadėtuves.

Izabela sunerimo. Jeigu apie sužadėtuves paskelbta laikraščiuose, tada skandalas…

Turėčiau grąžinti ją seneliui.

Mergaitė buvo jauna kaip Felisitė ir neturėjo beprotiškai mylinčių tėvų. Net jei taip, privalėčiau…

Ji pažvelgė į Rufą. Šuo pakėlė skirtingas akis ir patenkintas patikliai suplakė uodega į kilimą.

– Papasakok apie majorą Reinoldsą, – paprašė Izabela ir ištiesė Harietai savo nosinaitę.

– Jis kareivis.

Izabela užgniaužė šypseną.

– Taip, mieloji, tai jau supratau. Ar jis senas? Koks jo charakteris?

– Senas? O taip, ponia. Kaip jūs. – Harietos skruostai nuraudo. – Norėjau pasakyti, kad gerokai senesnis už jus. Mano tėčio amžiaus… kitaip sakant, tiek būtų mano tėčiui, jei būtų… – mergaitė prikando lūpą.

To pakanka, nusprendė Izabela. Neleis ištekinti šio vaiko už vyro, tinkančio į tėvus.

– O charakteris… jis atrodo toks… toks rūstus ir… ir…

– Kaip supratau, tikras žmogėdra, – linksmai užbaigė Izabela, kad išvengtų ašarų. – Jis dar ir negražus? Neabejoju, kad turėtų būti bjaurus!

Harieta sudrebėjo.

– Jo veidas randuotas, ponia. Jis šauks ir…

Izabela pakėlė antakius.

– Majoras Reinoldsas šaukė ant tavęs?

– Ne, ponia, – išplėtė akis mergaitė. – Tačiau jis kariškis, todėl tikrai šauks.

Izabela vėl užgniaužė šypseną.

– Pažįsti kariškių?

Harieta linktelėjo.

– Jie trepsi, balsai garsūs, jie… jie šaukia ir…

Izabelai staiga nušvito protas.

– Tavo senelis kariškis, ar ne?

– Pulkininkas, ponia.

Į duris pasibeldė tarnaitė ir įėjusi tūptelėjo.

Sunerimęs Rufas pakilo.

– Tik uždarysiu langines, jūsų malonybe.

Jos sėdėjo tylėdamos, o tarnaitė įmetė daugiau malkų į židinį ir degtuvu įžiebė vaškines žvakes, o paskui prasispraudusi uždarė langines į tamsą.

– Tada nuspręsta, – moteriai dingus už durų linksmai tarė Izabela. – Rytoj keliausi į Londoną ir liksi su manimi, kol sužinosime, kad teta pasirengusi tave priimti.

Harieta tvirtai sugniaužė nosinaitę.

– O kaip jūsų vyras, ponia? Ar jūs tikra, kad jis neprieštaraus?

– Vyro aš neturiu. Namas Londone priklauso man kartu su našle pussesere. Ji retai išdrįsta kur nors išeiti, todėl tikrai apsidžiaugs tavo draugija.

Mergaitė išplėtė akis.

– Neturite vyro?

– Ne, – nusišypsojo Izabela. – Suprantu, tai neįprasta, bet man ir vienai labai patogu gyventi!

***

– Kaip vaikas? – paklausė Izabela ir atsisėdo priešais veidrodį susišukuoti plaukų.

Žvakės prastai apšvietė kambarį, jis buvo pilnas šešėlių.

– Užmigo.

Izabela nusijuokė.

– Patridže, kiek neapykantos vieninteliame žodyje!

Ši tik sušnarpštė, bet tylėjo.

Izabela nuleido šepetį. Žvakės šviesoje sužibo sidabrinė nugarėlė.

– Gali pasakyti, kad kišuosi ne į savo reikalus, Patridže, ir būsi visiškai teisi!

Patridžė netardama nė žodžio lankstė dieną vilkėtus drabužius.

Ji tikrai kišo nosį kur nereikia, baisiai, bet ponios Botam pasipiktinimas suerzino.

– Ji man primena Felisitę. – Izabela perbraukė pirštu sidabrinį šepečio viršų. Kurį laiką pabūsiu jai motina. – Kol teta ją pasiims, pasirūpinsime gera mergaitės reputacija.

Patridžė vėl sušnarpštė.

Izabela grįžtelėjusi įbedė į ją akis.

– Manai, kad turėčiau sugrąžinti mergaitę seneliui? Tu visiškai teisi, mieloji Patridže. Tik bijau, kad senelis jos jau išsižadėjo!

Patridžė neatsakė.

Izabela vėl nusigręžė į veidrodį. Paėmė šepetį. Plaukai įsivėlė tarp minkštų šepečio šerelių. Izabela ištraukė sruogą ir susimąsčiusi suko aplink pirštą, plaukai žvakės šviesoje blizgėjo kaip aukso gija.

Taip, ji kelias dienas užims Harietos motinos vietą, tačiau niekas nepalaikys mergaitės jos dukteria – jos labai jau nepanašios. Harieta tamsiaplaukė ir smulkutė, o Izabela aukšta ir tvirta. Derliaus deivė, kaip kitados palygino susižavėjęs gerbėjas. Net eilėraštį sukūrė. Gražuolė deivė javų spalvos plaukais… Izabela suprunkštė. Pasilenkė arčiau veidrodžio, bet buvo per tamsu, kad įžiūrėtų smulkutes raukšleles aplink akis, kurių žinojo esant. O man tik dvidešimt devyneri. Per jauna būti Harietos motina.

– Ji ilgai pas mus neužsibus, – garsiai pasakė Patridžei. – Rytoj parašys tetai ir seneliui, praneš jam esanti saugi gerbiamuose namuose.

Harieta turės parašyti ir majorui Reinoldsui, maldauti atleidimo, kad jį pametė. Reikia būti mandagiems net su tokiais žmonėmis.

Pagaliau prabilo Patridžė:

– Ji ne koks benamis jūsų globotinis, panele Izabela. Tikiuosi, kad neteks gailėtis.

Izabela pažvelgė į savo akis veidrodyje. Ir aš tikiuosi.

– Nesąmonė, – linksmai nusijuokė. – Kas gali atsitikti? Niekas niekada nesužinos!