Читать книгу Gražuolė ir pabaisa - Emily May - Страница 2

Majoras Nikolas Reinoldsas, buvęs 95-osios šaulių kuopos karininkas, nužvelgė didžiulį savo stalą, krūvas dokumentų, tvirtą rašalinę, aštriai nusmailintas plunksnas ir laiškų peiliuką, rastą Ispanijoje, ir atsakė:

– Ne.

– Bet, pone.

Nikolas atsiduso. Padėjo plunksną ir pastūmė į šalį rašytą laišką.

– Ką sakiau praėjusį kartą?

– Kad daugiau neapmokėsite mano skolų, – niūriai sumurmėjo sūnėnas nežiūrėdamas į akis.

– Būtent. O aš laikausi žodžio, Čarli.

Jis kalbėjo tyliai, bet sūnėnas išraudo, virš aukštos apykaklės kaito skruostai.

Nikolas vėl atsiduso. Pasitrynė kaktą.

– Ar tėvas nebeskiria pinigų tavo išlaikymui?

– Aš jo neprašiau, – sugergžė Čarlis. – Juk žinote, koks jis, pone. Išplūs kaip turgaus boba, vis kartos ir kartos, ir…

Nikolas tikrai žinojo. Dėbtelėjo per stalą į sūnėną. Čarlis apsirengęs pagal naujausią madą: mėlynas švarkas vata prikištais pečiais, pergnybtu liemeniu ir didžiulėmis aukso spalvos sagomis ir painus kaklaraištis, kuriam užsirišti, ko gero, prireikia visos valandos.

Švarutėlis ir elegantiškas. O Nikolas neturi laiko elegantiškiems apdarams. Gyvenime yra gerokai svarbesnių dalykų už puošnius apdarus.

Tik po prabangiais drabužiais buvo jaunas vaikinas, kuriam reikėjo pagalbos.

Nikolas pirštais perbraukė skruostą subjaurojusį randą. Ką daryti? Jis apsisprendė.

– Nupirksiu tavo juodbėrį. Kiek už jį nori?

– Ką? – Čarlis išsigandęs pirmą kartą per pokalbį pažvelgė dėdei į akis.

– Kiek nori už juodąjį žirgą?

– Bet… bet jis man patinka!

– Tada išmok neišlaidauti, – tyliai metė Nikolas.

Čarlis iškaito. Nuleido akis.

– Gerai, – niūriai tarė.

Kai dėdė ištiesė pluoštą ginėjų, vaikinas atgavo geras manieras, užsikirsdamas padėkojo ir nusilenkė. Nikolas stebėjo, kaip jis žengia prie durų. Kažkur po prabangiais lengvabūdiškais drabužiais slypėjo šiurkštus vaikinas, kuris labiau jaudinosi dėl savo žirgo nei dėl drabužių.

– Čarli. Gal norėtum paskyrimo į armiją?

Sūnėnas sustojo įsikibęs į durų rankeną.

– Pone?

– Paskyrimo, Čarli. Ar norėtum?

Vaikinas sumirksėjo. Atrodė išsigandęs.

– Dėkoju, pone, bet… taip sakant, labiau norėčiau…

Labiau norėtum būti skrybėlaičių pardavėja, o ne vyras.

– Jei persigalvosi, pranešk.

Išmetęs iš galvos sūnėną Nikolas vėl paėmė plunksną. Nepakėlė akių, kol durys užsidarė.

Po valandos baigė rašyti ir užantspaudavo verslo laiškus. Būdamas namie pajodinėtų, bet Londone jodinėti menkas malonumas, nes gatvės pilnos, parkai prigrūsti ir viskas labai priderama.

Vyrui nėra kur pašuoliuoti žirgu.

Nebent nujotų į Ričmondą.

Nikolas pažvelgė pro langą. Gaivus oras, štai ko jam reikia. Toliau nuo troškaus Londono. Jis atstūmė kėdę.

Pasibeldęs liokajus pravėrė duris.

– Jūsų paštas, pone.

Nikolas pažvelgė į krūvą kvietimų ant sidabrinio padėklo. Štai kas jam dar nepatinka mieste – kiekvienas pokylis ir susibūrimas skirti ne šokti, o galimų sutuoktinių tinkamumui įvertinti. Išvaizda, išsiauklėjimas, turtas – įvertinama viskas iki menkiausių detalių.

Tarsi būtume galvijai aukcione.

– Mesk į židinį. – Jis jau pasirinko nuotaką. Vedybų mugė – ir vertinami žvilgčiojimai – praeityje.

Liokajus dvejojo.

– Pone?

– Duokš, – nekantraudamas Nikolas ištiesė ranką. – Ir nusiųsk žinią į arklides. Noriu, kad po dvidešimties minučių Duoras būtų paruoštas.

Paskubomis peržvelgęs krūvą laiškų nė neskaitęs išmetė kvietimus. Pulkininko Daremo laišką atidėjo į šalį. Ir dar vieną, parašytą moteriška rašysena, kurios neatpažino. Paėmęs laiškų peilį vis dėlto jį praplėšė, bet stabtelėjo, nes pasibeldęs pravėrė duris vyresnysis liokajus.

– Pone, su jumis nori pasikalbėti ponas Reinoldsas.

Nikolas užsimerkė. Akimirką svarstė, gal pasakyti broliui, kad jo nėra namie, tada atvėrė akis ir padėjo laišką.

– Pakviesk jį į vidų, Frėjau.

Atsistojęs nuo kėdės Nikolas priėjo prie grafinų. Jei jau šiandien taip anksti kalbėsis su Džeraldu, reikia brendžio.

– Nikolai! Man reikia su tavimi šnektelėti.

– Brendžio? – pasiūlė Nikolas pildamasis sau į taurę.

Atsisuko į brolį.

Tarsi žiūrėtų į veidrodį, tik blyškesnį ir putlesnį. Tiesa, niekas jo su Džeraldu nesupainiotų, ir ne tik dėl rando. Džeraldo drabužiai prašmatnūs, o jo paties kuklūs. Brolis ekstravagantiškai aukštai pasirišęs kaklaraištį, ir liemenė egzotiškai išsiuvinėta. Išsipuošęs laikrodžio grandinėle ir žiedais, ir deimantiniais smeigtukais, ant batų karojo kutai.

Plaukai sutepti pomada, visas kambarys pakvipo Styko levandų vandeniu.

Išsidabinęs kaip prizinis paršelis per mugę, – Nikolas vos užgniaužė šypseną.

Džeraldas papurtė galvą. Suraukė antakius.

– Davei mano sūnui pinigų!

Nikolas nurijo gurkšnį brendžio. Liežuviu pajuto dūmų aromatą, gerklė sušilo.

– Nupirkau jo juodį.

– Kad apmokėtum skolas!

Nikolas tik gūžtelėjo.

– Pirkau arklį. Ką veiks su pinigais – jo reikalas.

Brolis nusisuko.

– Duodu jam dosnių kišenpinigių, – karčiai apmaudavo. – O jis negali liautis… – Vėl atsigręžė. – O tu! Kodėl jis eina pas tave, o ne pas mane?!

Nes plūstiesi kaip turgaus boba.

Nikolas vėl gūžtelėjo.

– Čarlis bendrauja su nedorais žmonėmis, – atsakė. – Jam reikia susirasti naujų draugų.

– O tu padrąsini apmokėdamas jo skolas?

Nikolas atsiduso.

– Džeraldai…

– Turiu paprašyti, kad mano sūnui pinigų nebeduotum, – pūtėsi Džeraldas.

– Aš ir nedaviau pinigų, – įsižeidęs atrėžė Nikolas. – Nupirkau tą prakeiktą arklį!

– Ir dar turiu paprašyti, kad nekištum jam į galvą jokių idėjų!

– Kokių idėjų?

– Apie armiją.

– Nemaniau, kad susidomės, – sausai atkirto Nikolas.

Bet vis tiek berniukui būtų naudinga sužinoti, kad gyvenime, be drabužių ir kortavimo, yra ir kitų dalykų.

– Turėsiu tai uždrausti!

– Jis jau pilnametis, – pastebėjo Nikolas. – Jei norės, galės stoti į armiją.

– Ne, jei mano žodis dar nors ką reiškia!

Nikolas pajuto, kaip stipriai pirštai sugniaužė taurę. Atlaisvino juos ir išgėrė brendžio likučius.

– Puiku, – tarė. – Daugiau nebeužsiminsiu.

– Tai jau pasistenk, – metė Džeraldas. – Jis per daug dėmesio kreipia į tavo žodžius.

– Tikrai? – gūžtelėjo Nikolas. – Nepastebėjau.

– Žiūri į tave kaip į didvyrį. – Džeraldo balse buvo girdėti kartėlis.

Nikolas pasijuto nejaukiai. Nusisuko ir padėjo tuščią taurę ant indaujos.

– Duodu žodį, kad apie tai nebekalbėsiu, – pažadėjo nežiūrėdamas į brolį.

Džeraldas ne be reikalo pelnė Itono Terjero pravardę, todėl atkakliai tęsė:

– Nieko blogesnio jam negaliu įsivaizduoti kaip armija!

– Tikrai? – Nikolas vėl atsisuko. – Aš sugalvočiau daugybę blogesnių dalykų.

Išgirdęs brolio balse sarkazmą Džeraldas išraudo.

– Armija…

– Truputis drausmės išeitų į naudą.

Džeraldas įsitempė:

– Ar nori pasakyti, kad mano sūnui trūksta…

– Nieko nenoriu pasakyti, – nekantriai pertraukė Nikolas, nes pokalbis jau įgriso. – Tik sakau, jog, mano nuomone, armija jam išeitų į naudą. Ir… – pakėlė ranką tildydamas ketinantį prieštarauti Džeraldą, – daviau žodį daugiau jam apie tai neužsiminti.

– Gerai! – tėškė Džeraldas. – Dievas neleis, kad mano sūnus taptų kaip tu!

– Arba tu! – praradęs kantrybę atkirto Nikolas.

Džeraldas atsistojo.

– Ką nori pasakyti?

Noriu pasakyti – toks minkštas ir nenaudingas.

– Nieko, – numykė. – Pamiršk.

– Po velnių, Nikolai…

Nikolas atsiduso ir užsimerkė. Kodėl vis susiginčija su Džeraldu?

– Tai viskas? – Atmerkė akis. – Dar turiu reikalų.

Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. Pasiėmė praplėštą laišką.

Džeraldas padvejojo ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo per kabinetą.

– Pasimatysime šį vakarą pas Augustą, – tarė ir smarkiai užtrenkė duris.

Nikolas padėjo laišką. Po velnių. Šį vakarą Gustės balius. Teks eiti.

Patrynė veidą, pirštais užčiuopė randą, glotnias ir gruoblėtas sužeisto skruosto vietas. Ir kodėl nuolatos ginčijamės?

Jis žinojo atsakymą. Net vaikystėje taip elgdavosi – koks skirtumas, kad Džeraldas vyresnis, kad vikontas. Tai į Nikolą žmonės kreipdavosi pagalbos. O paties Džeraldo sūnus viską tik dar pablogino.

Nikolas atsiduso ir atsimerkė. Pažvelgė į laišką ant stalo. Labai trumpas.

Gerbiamas pone,

apgailestauju, kad supratau negalinti už jūsų tekėti.

Prašau priimti mano atsiprašymą.

Harieta Darem

Nikolas suspaudė tarpuakį. Keiktelėjęs atsistojo. Prie indaujos įsipylė dar brendžio. Gėrė lėtai ir sąmoningai.

Sugrįžęs prie stalo paėmė pulkininko Daremo laišką. Staigiu tiksliu judesiu atplėšė. Į duris pasibeldė vyresnysis liokajus.

– Kas? – susiraukęs šūktelėjo Nikolas.

– Jus nori pamatyti pulkininkas Daremas.

Nikolas sukando dantis. Smarkiai įkvėpė pro nosį.

– Įleisk.

– O kaip jūsų žirgas, pone?

Nikolas akimirką užsimerkė. Gėlė smilkinius.

– Dar dvidešimt minučių, Frėjau.

– Bet oras, pone…

Nikolas pasikreipęs pažvelgė pro langą. Pilka, dulkia. Po velnių.

– Po dvidešimties minučių, – pakartojo Nikolas.

Jei neprašuoliuos žirgu, tikrai ką nors pritrėkš.

Jis giliai įkvėpė galvodamas apie Ričmondą ir Duorą, galvoje aidėjo šuolių dundesys, jis pasisuko į pulkininką Daremą, kurį Frėjus įvedė į kabinetą.

Pulkininkas – sunkus žmogus. Nors plaukai žili, laikysena kariška, ir drabužius jis vilkėjo taip, tarsi tai būtų uniforma. Laikas jam nebuvo gailestingas, veidas prarado gaivumą, išvagojo gilios niūrios raukšlės. Nenuolaidumas raukšlėmis išvagojo kaktą ir aplink burną.

Nikolas nusilenkė.

– Kaip tik ketinau skaityti jūsų laišką, pone.

– Nesivarginkite, – stačiokiškai atkirto pulkininkas. – Tikėjausi to išvengti, – lūpos kietai susičiaupė. – Bet jau per vėlu.

– Brendžio, pone? O gal tegu Frėjus atneša butelį bordo?

– Brendžio, – sutiko pulkininkas dėbčiodamas į Nikolą.

Jis sumišęs, – suprato šis. – Sumišęs ir įsiutęs.

Frėjus pasišalino, uždarė duris. Nikolas priėjo prie indaujos. Įpylė pulkininkui brendžio į didelę taurę, o sau – į mažą.

– Prašom sėstis, pone.

Pulkininkas Daremas atsisėdo.

– Gavau laišką nuo jūsų anūkės, – tarė Nikolas tiesdamas jam brendį. – Supratau, kad ji nori nutraukti mūsų sužadėtuves.

Įniršis nuspalvino pulkininko veidą. Jis gurkštelėjo brendžio ir susiraukė.

– Turiu atsiprašyti už anūkės elgesį.

Nikolas atsisėdo už stalo.

– Ar galėčiau su ja pasikalbėti, pone?

– Pasikalbėti su ja? – pulkininkas Daremas kimiai nusijuokė. – Na, žinoma. Jei tik ją rasite!

Nikolas susiraukė.

– Atsiprašau?

– Kvaila mergiūkštė paspruko.

Nikolas atsargiai padėjo brendžio taurę ant stalo.

– Pabėgo? Kodėl?

– Nes nepageidavo tekėti.

Nikolas įsmeigė akis į brendį. Burnoje pasidarė kartu.

– Jei būtų man pasakiusi, – tyliai tarė, – būčiau atsiėmęs prašymą…

– Visiška nesąmonė! – atkirto pulkininkas Daremas. – Taip jai ir pasakiau.

Nikolas pakėlė galvą.

– Ji apie tai su jumis kalbėjo, pone?

Pulkininkas linktelėjo.

– O jūs pasakėte?..

– Kad jos pareiga tekėti už jūsų.

Nikolas padėjo brendžio taurę pačiame bloknoto centre.

– Ir tada ji pabėgo?

Pulkininko Daremo veidas paraudonavo.

– Ji mane apkvailino!

Ne, – rūgščiai pamanė Nikolas. – Apkvailino ji mane.

Gurkštelėjo brendžio nebejausdamas skonio.

– Kur ji dabar?

– Nežinau ir man nerūpi! Aš jos išsižadėjau.

Nikolas padėjo taurę. Pulkininkas Daremas šiurkštus, siaurai mąstantis pagyrūnas – tą Nikolas žinojo jau prieš paprašydamas Harietos rankos, tačiau atsisakyti mergaitės, kai ji tokia jaunutė, yra… Nusikaltimas, štai kas.

– Jai tik septyniolika. Kažin ar galite…

– O ar tai jūsų reikalas? – atkirto pulkininkas.

Nikolas ramiai į jį pažiūrėjo.

– Visiškai mano. Jei prisimenate, pone, tai su manimi ji buvo susižiedavusi.

Ir nuo manęs pabėgo.

Pulkininkas perkreipė lūpas.

– Ji pas kažkokią visur nosį kaišiojančią nenuoramą. – Pasirausė švarko kišenėje ir sviedė ant Nikolo stalo popieriaus gniužulą. – Štai.

Nikolas atskyrė du popieriaus lakštus, padailino. Du laiškai. Rašyseną jis atpažino.

Mielas seneli,

išvažiavau gyventi pas savo tetą. Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, bet supratau, kad nepajėgsiu.

Tavo anūkė Harieta

Jis dirstelėjo į pulkininką.

– Parašyta prieš keturias dienas.

Pulkininkas Daremas pasimuistė kėdėje tarsi išgirdęs neišsakytą priekaištą.

– Maniau, kad ją surasti ir sugrąžinti atgal bus paprasčiau.

O kas tada? To Nikolas nepaklausė. Atsakymas ir taip akivaizdus: pulkininkas buvo nusiteikęs Harietai prigrasinti ir ją ištekinti.

O aš neturėjau apie tai sužinoti.

Širdyje kunkuliavo pyktis. Sukandęs dantis perskaitė antrą laišką. Parašytas vakar.

Mielas seneli,

prašau nesirūpinti dėl mano saugumo. Kilni geradarė suteikė man pastogę, kol susisieksiu su savo teta.

Tavo anūkė Harieta

Nikolas padėjo laišką.

– Kas ta geradarė?

– Nežinau. Ir man nerūpi!

– O turėtų. – Balse buvo girdėti priekaištas. – Anūkės saugumas tik jūsų rankose.

Pulkininko Daremo veidas tamsiai išraudo.

– Jei ji nebūtų kišusis, Harietą jau būčiau susigrąžinęs. Niekas neiškiltų į viešumą! Dabar…

– Aš vis dar galiu tylėti, – ramiai pasakė Nikolas. Norėjosi sugniaužti kumštį. Nikolas išskėtė pirštus ant stalo. – Niekam nebūtina žinoti, kad sužadėtuvės nutrauktos.

Pulkininkas nukreipė akis.

– Apsistojau savo klube netoliese… – atsikrenkštė. – Turbūt jau leptelėjau keletą neapgalvotų žodžių.

Įkvėpęs pro sukąstus dantis Nikolas tylėjo. Nereikia aiškinti, ką turi galvoje pulkininkas Daremas – jis garsėja tuo, kad įniršęs garsiai siautėja. Iki vakaro pusė Londono žinos apie Harietos pabėgimą. Ir tik dėl to, kad tu nesuvaldai temperamento, abu tapome naujausių aukštuomenės skandalų herojais.

– Kvaila mergiotė! – negailestingai tėškė pulkininkas Daremas. – Jei tik surasčiau, gerai išplakčiau!

Nikolas priešiškai pašnairavo į jį.

Tai tave norėčiau išplakti. Pyktis lipo Nikolo gerkle.

– Pasiųsiu žinutę į laikraščius, – pažadėjo. Kalbėjo diplomatiškai. – Paskelbsiu, kad mano sužadėtuvės su jūsų anūke nutrauktos. – Jis atsistojo ir nusilenkė. – Geros dienos, pone.

Raukšlės pulkininko veide dar pagilėjo, buvo matyti, koks jis nepatenkintas. Akimirką atrodė, kad dar ką nors pasakys, bet tik atsistojo ir linktelėjo:

– Geros dienos.

Nikolas stebėjo, kaip jis išeina. Galvą spaudė įniršis. Jis vėl paėmė laiškus.

Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, – rašė Harieta, – bet supratau, kad nepajėgsiu.

Jis sugniaužė ranką, suglamžė popierių. Vėl teks pradėti nuo pradžių: dalyvauti pokyliuose ir sambūriuose, šokti, mandagiai kalbėti, rinktis tylią ir paklusnią mergaitę, kurią lengva paversti tokia žmona, kokios jam reikia – o visi dėbčios iš pašalių ir patenkinti kuždėsis.

Nusviedė laiškus ir nuskubėjo pasiimti jodinėjimo pirštinių.