Читать книгу Viskas, ko jam reikia - Emily McKay - Страница 2

Grifinas gurkštelėjo kavos, žvilgtelėjo į segtuvą priešais, o paskui į Deltoną, įsitaisiusį kitoje staliuko pusėje. Jis įtikino Deltoną išeiti iš savo buto, atsivedė brolį į savo pamėgtą argentiniečių kavinukę. Kai atnešė kavą, Deltonas pastūmė segtuvą per stalą. Ir tada numetė bombą.

– Ką reiškia baigta? – paklausė Grifinas.

– Baigta. – Deltonas atsilošė į raudonus sofutės apmušalus.

– Kaip baigta? Tu daugiau nebeieškosi?

– Būtent.

– Tu ką, nori, kad aš perimčiau paiešką? – Holisteris tikėjosi, kad jie atskirai ieškos paveldėtojos. Tačiau jis nepasakė, jog broliai privalo jos ieškoti ne kartu. – Kitą savaitę esu suplanavęs kelionę, bet po jos…

– Aš baigiau. – Deltonas pasilenkė į priekį. – Aš jos daugiau neieškosiu. Daugiau nešoksiu pagal Holisterio dūdelę. Aš išeinu.

– Puiku. Nori, kad perimčiau paiešką, aš taip ir padarysiu. Tu žinai, ką aš manau apie Holisterio žaidimus. Perduosiu tau viską, ką sužinosiu.

– Jeigu aš sakau, kad išeinu, vadinasi, tikrai išeinu. Keinų paveldėtojos aš neieškosiu. Nenoriu prakeikto Holisterio prizo. Atsistatydinu kaip vadovas. Perduodu vairą tau.

– Man? – Grifinas numetė segtuvą, lyg šis būtų užsidegęs. – Man nereikia Keinų įmonių.

– Man taip pat.

– Žinoma, kad tau reikia. Juk tu visą gyvenimą šito troškai. Viską…

– Teisingai. Viską dariau dėl Keinų ir ką už tai gavau? Nieko. Todėl šįryt pasirašiau atsistatydinimo raštą.

– Ką padarei? – Grifinas net pašoko nuo Deltono prisipažinimo.

– Atsistatydinau, – paprastai pakartojo Deltonas. – Rekomendavau tarybai tave laikinai paskirti vadovu. Negaliu užtikrinti, kad jie taip ir padarys, bet asmeniškai kalbėjausi su Hevitu, Sendsu ir Šieldu. Manau, kad jie sugebės įtikinti ir kitus. Dabar…

– Tu metei darbą?

– Atsistatydinau. – Atrodė, kad Deltonas tuoj prapliups juoku. – Stenkis neatsilikti.

– Tu negali išeiti. – Puiku. Jo brolis pagaliau atrado savo humoro jausmą, kuris, pasirodo, yra nesveikas, iškrypęs. – Keinų įmonėms tavęs reikia. Labiau nei bet kada, juk Holisteris serga.

– Sutinku. Keinų įmonėms reikia stipraus vadovo. Ir tu juo gali būti lygiai taip pat kaip aš.

O čia jau Deltonas perkūniškai klysta.

Deltonas šitam darbui ruošėsi visą gyvenimą. O Grifinas visą gyvenimą laukė, kada galės pasiimti savo paveldėjimą ir sprukti iš verslo.

– Net jei norėčiau, nesu pasiruošęs būti vadovu. Aš ne…

– Mano padėjėja žino viską, kas vyksta biure. Jeigu ko nors nežinosi, ji tau padės. Žinau, kad nedaug dirbai su Sidne, bet ji – pati geriausia. Ji tavimi tikrai pasirūpins.

Sukrėtimas paveikė Grifino stemplę, nes kavos gurkšnelis nutekėjo tiesiai į plaučius ir jis vos neužspringo.

– Aš ne… Tu negali… – Grifinas purtė galvą.

Deltonas atsistatydina? Ir sako, kad Sidnė juo pasirūpins? Pernelyg ironiška. Metų metus Grifinas dirbo Keinų įmonėse tik telefonu. Tiesiog stūmė laiką ir laukė, kol galės ištrūkti ir atsiriboti. Jis gyveno neįsipareigojęs kompanijai, jeigu Holisteris būtų žinojęs, kuo domisi sūnus, būtų kaipmat nukirpęs pinigų bambagyslę. O dabar, po viso to laiko, Deltonas jam siūlo įsipareigojimą – jis grūda jam visą prakeiktą kompaniją.

– Kodėl, po velniais, taip nutiko? Ir ką, po šimts, veiksi, kai nebūsi Keinų įmonių vadovas?

– Aš ketinu užkariauti moters, kurią myliu, širdį.

Gerai. Vadinasi, Deltonas oficialiai pamišo.

– Tu ką?.. – Grifinas atsilošė ir numojo ranka. – Nekreipk dėmesio, – piktai tarė jis. – Žinau, kas dėl to kaltas. Leinė.

Deltono lūpas perkreipė kvailoka šypsena.

– Aha. Leinė.

Grifinas pašnibždomis nusikeikė.

– Dėl moters visko atsisakai?

– Leinė nepaprasta…

– Aha. Esu įsitikinęs. Leinė žavinga. Velniškai nuostabi. – Grifinas pasilenkė ir pirštais paplekšnojo per stalo vidurį, pabrėždamas tai, ką sako. – Leinė man visada patiko. Net tada, kai buvome vaikai, mačiau, kad ji tau atrodo ypatinga. Jeigu nori būti su ja, būk. Bet nemesk visko, dėl ko dirbai visą gyvenimą.

Deltonas apdovanojo brolį ne tik piktu, bet ir kupinu nuostabos žvilgsniu.