Читать книгу Viskas, kas jai skirta - Emily McKay - Страница 1

Grantas Šepardas miegojo su Mege Leitem jau bemaž tris savaites, tad pramerkęs akis iškart suprato, kad jos šalia nėra. Jai patiko miegoti prisiglaudus prie šono, koją užmetus jam ant šlaunies ir patogiai padėjus ant peties galvą. Grantas įprato pabusti trečią ar ketvirtą valandą ryto ir rasti Megę besikrapštinėjančią virtuvėje.

Jis išsiropštė iš lovos, užsitempė džinsus, kuriuos buvo nusviedęs ant kampe įsprausto supamojo krėslo, ir patraukė jos ieškoti.

Tokiame nedideliame namelyje netruko surasti. Šiame dviejų miegamųjų vienaaukštyje už dviejų kvartalų nuo aikštės Viktorijos miestelyje Teksaso valstijoje Megė ir užaugo. Grantą, kuris užaugo tarp rinktinių Hjustono turtuolių, šis nedidelis miestelis netoli pakrantės ne itin žavėjo. Jis čia apsigyveno vien dėl Megės.

Ji ir vėl kepė, o kepinamų riešutų ir karamelizuoto cukraus kvapas – dieviškas.

Vien tik tas kvapas viliojo iš lovos.

Prie virtuvės stabtelėjo ir, atsirėmęs petimi į durų staktą, ją stebėjo. Juodi it rašalas plaukai pamėgdžiojant Betę Peidž1 sukelti į viršų ir surišti į uodegą, ši gundančiai tabalavo Megei sujudėjus. Trumpučiai permatomi naktiniai marškinėliai vos dengė sėdynaitės apvalumus. Dar ji buvo pasirišusi prijuostę. Kojos – basos, nagai lakuoti tamsiai mėlynai. Bent kiek pasilenkus, iš po naktinių marškinėlių švystelėdavo šlaunies tatuiruotė. Ši moteris patrauklesnė nei kalendoriaus gražuolės, kiekvienas naktinių marškinėlių kraštelio švystelėjimas ir sėdynaitės krustelėjimas Grantui iki skausmo žadino geismą.

Stebėdamas Megę su anų laikų šukuosena besisukiojančią senoviškoje virtuvėje Grantas pasijuto nukeliavęs laiku atgal į penktą dešimtmetį. Neleido apsigauti vien mėlynai nulakuoti kojų nagai ir tatuiruotė. Ir ką tik uždegtas kulinarinis degiklis.

Grantas nenorėjo jai dirbančiai prisėlinti iš už nugaros. Stovėjo ir mėgavosi žiūrėdamas, kaip ji leidžia ryškiai mėlyną liepsną virš ant pyrago sutupdytų zefyrų, kad tie pagražai įgautų aukso spalvos. Kai Megė atsitiesė ir užgesino degiklį, jis įslinko į virtuvę.

– Ką šįkart sukūrei?

Megė žaismingai dirstelėjo per petį.

– Lyg ir girdėjau tave iš pasalų stebint. – Mirktelėjo ir šiek tiek atkišo klubą rodydama stulbinamus linkius.

– O aš maniau, kad tik kantriai laukiu.

Megė apsisuko, plaukų uodega pliaukštelėjo jai per petį. Ištiesusi ranką ėmė pasakoti apie ant stalviršio padėtą pyragą.

– Gal galėčiau pristatyti naujausią kūrinį? Iš rupių kvietinių miltų traškių sausainių su kepintais riešutais. Juodojo šokolado pudingo. Pagražai – parudinti zefyrai. Tai pyragas „Stovyklautojų gardėsis“.2

Grantas apsimetė susikrimtęs ir sudejavo.

– Reikės laukti, kol atidarysi krautuvėlę, kad paragaučiau?

Megė šyptelėjo, pasitraukė į šalį ir mostelėjo į kitą, mažesnį, pyragą.

– Žinai, kad nepatiekiu į krautuvėlę pyrago neparagavusi. Palauk, tuojau parudinsiu…

Grantas nesuteikė Megei nė akimirkos. Ir taip per ilgai laukė. Žengė per kambarį, pakišo rankas po naktiniais marškinėliais ir suspaudė delnais – valio! – nuogutėlius sėdmenis. Jie buvo šilti ir stangrūs, ir jam beliko tik kilstelėti Megę kelis colius nuo grindų, kad jos šakuma atsidurtų tiesiai priešais tvinkčiojančią lytį. Megė išsirietė ir ėmė į ją trintis. Jis dar kilstelėjo Megę, ir ji kojomis apsivijo jo liemenį. Grantas ją stumtelėjo, ir jos sėdynaitė atsidūrė ant stalviršio.

Grantas puolė Megę bučiuoti, ji buvo tokia nuodėmingai saldi, lyg juodasis šokoladas ir zefyrai kartu, kad to jau buvo per daug.

Tokia tad ta Megė. Saldi it nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti. Vos begalima ištverti.

Megė susirado jo džinsų užtrauktuko pakabutį, patraukė žemyn ir, įkišusi rankas, jį išlaisvino. Mikliais pirštais apglėbė lytį ir, porą kartų truktelėjusi, įstatė ją sau tarp lytinių lūpų. Trynėsi į jį, glamonėjo save braukydama jautrias odos klosteles jo lyties galvute, o tada, kai priėmė jį visą į save, glamonėjo save pirštais. Buvo pilna nerimo ir ryžto, pasiekė aukštumas vos ne anksčiau nei jis.

Tokia jau ta Megė. Grantas nebuvo sutikęs smarkiau gundančios moters, ji ne ką mažiau aistringa nei jis. Vargiai galėjo tuo patikėti.

Kažin ar Megė irgi taip mano apie jį.

Paskui – karštas dušas ir pravėsęs pyragas gali palaukti – juodu sugulė į lovą. Megei keliaujant į miegų karalystę, Grantas perbraukė jai per nuogą nugaros linkį ir pasidomėjo:

– Kodėl „Stovyklautojų gardėsis“?

Megė atsiduso, įsitaisė arčiau ir sumurmėjo:

– Dėl sudedamųjų dalių, kvaileli.

– Ne tai. Kodėl atėjo į galvą tie gardėsiai?

Megė iškart neatsakė, tik kvėpavo lygiai ir ramiai, ir jam pasirodė, kad užmigo, bet ji atsiliepė:

– Nežinau. Tai kažkaip susiję su mudviem – lyg vasarotume stovykloje, ar taip neatrodo?

Grantas sukikeno.

– Tai jau patikėk. Vasaros stovykloje to nedaryčiau.

Megė smarkiai plojo jam per ranką.

– Ne, kvaileli. Tai tarsi nuostabus miražas. Lyg paskutinės dienos vasaros stovykloje.

Grantas sulaikęs kvapą laukė, ką dar Megė pasakys. Nes ji buvo čia ir dabar. Ta nuostabi akimirka. Akimirka, kurios jis pastarąsias kelias savaites tikėjosi sulauksiąs. „Tai anaiptol joks miražas. Keliauk su manimi į Hjustoną. Tekėk už manęs.“

Jam būtų pavykę. Megė būtų patikėjusi, juk jį pamilo.

Bet Grantas to nepasakė. Neprisivertė ištarti.

Po akimirkos Megė tarė:

– Mano senelis kepdavo pačius skaniausius „Stovyklautojų gardėsius“.

– Maniau, jie visi vienodi.

Ji, regis, nė nepastebėjo, kaip sausai ir be jausmo Grantas išspaudė šiuos žodžius.

– Ne, kvaileli. Kad šie pyragai būtų tobuli, reikia kruopščiai apskrudinti zefyrus. O tai senelis darė geriau už kitus. Jis turėjo kantrybės. – Kelias akimirkas ji patylėjo, tada pridūrė: – O, kad būtum jį pažinojęs. Būtum jį pamilęs. – Tada pasakė šį tą netikėto: – Ir jis būtų tave mylėjęs.

– Kažin, – neaiškiai sumurmėjo Grantas, bet Megė vis tiek išgirdo.

Ji pakilo ant alkūnės ir pažvelgė mieguistomis, bet ryžtingomis akimis.

– Taip. Jis būtų tave mylėjęs. Grantai Šepardai, esi geras žmogus.

Megė pakštelėjo jį į lūpas ir vėl prigludo prie peties.

Po valandos, Megei saldžiai miegant, Grantas apsirengė ir nemačiomis dingo iš namų. Paskutinį kartą važiuodamas Viktorijos gatvėmis dar tebejuto ant lūpų jos bučinių ir pyrago skonį.

Taip, Megė tiki, kad jis – geras žmogus. O jo sumanymas nuo pat pradžių buvo toks: surasti Holisterio Keino prarastąją dukterį, priversti ją įsimylėti, vesti, užvaldyti didžiąją Keinų bendrovės dalį ir privesti bendrovę prie bankroto.

Geri vyrai tokių sumanymų neturi. Tik pašlemėkai, bet kokia kaina siekiantys asmeninio keršto. Taip, prie to jau yra pratęs. Juk jis – šunsnukis. Ir tas nė nebestebina.

Sunku ne tai, kad Megė jo neperprato. O tai, kad matant šios moters žvilgsnį norėjosi, jog būtų jos tiesa. Jis norėtų būti toks, kokį Megė manė jį esant. Bet rodyti silpnumą dabar ne laikas.

Riedėdamas miestelio gatvėmis ėmė kurti naują planą.