Читать книгу Viskas, kas jai skirta - Emily McKay - Страница 3

Praėjus pusei valandos, kai Megė vos pati nenualpo, Keinai iš prieškambario ją įviliojo į skoningai įrengtą priimamąjį priekiniame korpuse. Daltonas pilstė gėrimus. Visus kitus jis kuo puikiausiai pažinojo, tad nereikėjo teirautis, kokio gėrimo kas norėtų, bet kai atėjo Megės eilė, dūrė į ją žvilgsniu ir klausiamai pakėlė antakius.

– Prašau vandens. – Megei reikėjo išlaikyti blaivų protą. Motina buvo įkalusi į galvą vieną dalyką: turtuoliai it nuodingos gyvatės, o Keinai iš jų pavojingiausios. Jie – koralinės gyvatės. Mirtinai pavojingos kaip barškuolės, tik dukart piktesnės.

Daltonas padavė Megei stiklinę vandens ir mostelėjo į krėslą su lenkta atkalte, bet ji liko stovėti. Poršija su Sidne įsitaisė ant sofos priešais tą krėslą. Lanė sėdėjo kitame krėsle netoliese, o Daltonas stovėjo šalia. Kiti du vyrai vaikštinėjo po kambarį. Megei to tik ir betrūko, kad sėdėtų pavojaus akivaizdoje.

– Gerai, dar pakartokite, kodėl manote, kad aš – jūsų sesuo.

Ir vėl atsiliepė Poršija.

– Savaime suprantama, tave akys išduoda.

– Akys?

– Tavo akys tokios pat mėlynos kaip visų Keinų. – Grifinas parodė pirštu sau į akį. Tada mirktelėjo Megei. – Labai savitos. Visų Keinų tokios.

– Darote prielaidą, kad aš – jūsų sesuo, nes esu mėlynų akių? Negirdėta kvailystė! Milijonai žmonių turi mėlynas akis.

– Tiesą sakant, maždaug penki milijonai. – Visi atsigręžė į Poršiją. Ši gūžtelėjo pečiais. – Aš pasidomėjau. Tokios mėlynos akys kaip tavo ypatingos.

– Bet tai neleidžia daryti išvados, kad aš – Keinų giminės atžala.

Daltonas pasilenkė ir atsirėmė į žmonos krėslo atkaltę.

– Bet tu iš tiesų esi Keinų giminės atžala. Argi ne taip?

Megė pažvelgė į vandens stiklinę ir ją pasukiojo, kad išjudintų ledukus.

– O jei esu?

– Mes tavęs ieškome.

– Regis, – pridūrė Poršija, – tu visur kaišioji nosį, kad kuo daugiau apie mus sužinotum.

Akimirką Poršija ir Megė stebeilijo viena kitai į akis, tada Megė nudūrė akis į savo vandens stiklinę. Žinoma, Poršija teisi. Prieš metus atsibeldusi į Hjustoną Megė tenorėjo susivokti Keinų aplinkoje. Jai reikėjo pajusti, kokioje beviltiškoje padėtyje turėtų atsidurti, kad nueitų pas juos prašyti pinigų. Net susipažino su Poršija – aišku, prisistatė ne savo pavarde – ir su ja pasikalbėjo. Ir buvo tikra, kad Poršija tada nieko neįtarė!

Megė prisivertė vėl dirstelėti į Poršiją. Ši nepravėrė burnos – neišsidavė, kad jiedvi buvo susitikusios, bet jos akyse suspindo pergalės kibirkštėlės.

Po kelias akimirkas trukusios tylos Lanė ir Sidnė pažvelgė susirūpinusios viena į kitą. Prabilo Sidnė.