Читать книгу Viskas, kas jai skirta - Emily McKay - Страница 2

Dveji metai prabėgo kaip viena diena

Megė Leitem išklerusiame apdulkėjusiame ševrolete keiksnojo kaitrią Teksaso saulę, pilnutėles žmonių centrines Hjustono gatves ir netalpią savo šlapimo pūslę.

Ką gi, stabtelės Bei Sityje ir užlėks nusišlapinti į „Dairy Queen“ restoraną. Vis dar pašėlusiai jaudinosi, kad po tiek metų susitiks su Grantu Šepardu; tam, kad apmalšintų skausmą, bent suvalgys porciją „Dilly Bar“ ledų.

Burna vis tiek džiūvo ir varstė skausmas.

Megė pakramtė lūpą. Rankinėje paieškojo lūpų blizgio. Surado tik sodrios vyšnių spalvos lūpdažį, kuriuo pasitepdavo lūpas, kai reikėdavo iškęsti prailgusias ligi kepinių krautuvėlės uždarymo valandas, o turėdavo atrodyti elegantiška ir patraukli. Šiandien elegancija ir patrauklumas nieko verti. Pravers vien taktas ir supratingumas.

Megė įbruko lūpdažį atgal, persimetė rankinės dirželį per petį, bet, kai lipo iš automobilio, pasigirdo telefono skambutis.

Jei tai būtų kas kitas, ne jos draugė Dženina, Megė būtų laukusi, kol skambutis persijungs į balso paštą. Tačiau Dženina, kuri paprastai padėdavo tvarkyti su kepinių krautuvėle susijusius reikalus, šiuo metu prižiūrėjo Perlę, Megės dukterį, o Megė trumpam išvažiavo į Hjustoną, taigi ji įsliuogė atgal į automobilį ir, užtrenkusi dureles, atsitvėrė nuo Hjustono eismo keliamo triukšmo. O atsiliepė štai kaip:

– Ar Perlei viskas gerai?

– Puikiai, mieloji. Tarpsta kaip vyšnia šokolade.

Nerimo banga šiek tiek atslūgo.

– Tada kodėl skambini?

– Ar jau baigei?

– Iki Hjustono juk dvi valandos kelio. Ne, nebaigiau. Ką tik atvažiavau.

– Meluoji. Tau nusispjauti į greičio ribojimo ženklus. Galvą guldau, kad atvairavai prieš pusvalandį, o dabar lūkuriuoji prie banko ir spoksai kaip avelė į keverzonę virš durų „Šepardo bankas ir patikos fondas“.

– Visai ne. – Megė pažvelgė į rankinį laikrodėlį. Ji čia tik dvidešimt dvi minutes. O užrašas visai ne virš durų. Dešimties pėdų aukščio raidės pritvirtintos prie išorinės sienos keturiasdešimt antrame pastato aukšte. Ir anaiptol nespokso kaip avelė, veikiau prisimerkusi. – Nieko panašaus Grantui Šepardui nebejaučiu, ir tą žinai. Jis meluoja, apgaudinėja ir…

– Tau nebūtina to daryti, – taikiai pasakė Dženina.

– Žinau. – Megė kilstelėjo ranką prie kaktos, patrynė ir spustelėjo nykščiu šalia akiduobės, kad numalšintų gilyn į smegenis besiskverbiančią nervinę įtampą.

– Rasime kitą būdą.

– Žinau, – pakartojo Megė. Tik kitų būdų nėra. Jos dukteriai reikėjo operuoti širdį. Megei per sunku mokėti draudimo išskaitą ir išlaikyti kepinių krautuvėlę. Uždariusi krautuvėlę, ji netektų darbo, o tada vargu ar įmanytų mokėti. Šaunūs Viktorijos miestelėnai susitelkė ir ėmė rinkti Perlei lėšas. Prisidėjo visi. Ta diena Megei buvo nuostabiausia, džiugino širdį.

Vis dėlto sukaupta tik devyni tūkstančiai dolerių. O vien operacija atsieis beveik penkiasdešimt tūkstančių. Megės draugai ir pažįstami, kurie mylėjo ir rūpinosi Perle, surėmė pečius ir stengėsi kaip įmanydami. Bet tai padengs tik penktadalį išlaidų.

Net jei sukauptų pinigų išskaitai, dar laukia fizioterapija. O ateityje – dar daugiau procedūrų. Specialistų konsultacijų. Ir viskam reikės nemažos sumos. O tiek pinigų ji neturi. Bet Perlės tėvas pinigingas. Po galais, pinigai – jo verslo pagrindas.

Ar nebūtų teisinga, jei jis už viską sumokėtų?

Juk jis – Perlės tėvas.

Megė kreipsis į jį ne kokios išmaldos. Elgsis, kaip privalo.

Tik būtų daug paprasčiau, jei jis žinotų turįs dukterį.

– Mieloji, – Dženina pagaliau nutraukė užsitęsusią tylą. – Liaukis trynusi sau virš akies. Žinai, kad tavo oda jautri, juk nenori, kad išmuštų dėmėmis prieš susitinkant su Grantu Šepardu po tiek metų.

Megė kaip nudegusi atitraukė ranką ir spragtelėjusi atlenkė veidrodėlio dangtelį. Velnias. Visą išmušė dėmėmis.

Trakštelėjusi uždarė. Ne, kaip tik gerai. Dėmės – tai, ko reikia. Nuleido iš aukštybių. Priminė, kad tarp jų nebebus intymumo. Niekada.

– Nagi, žingsniuok ir pareikalauk, tigre. Tau pavyks!

Dženina padėjo ragelį nebelaukdama, kol Megė išklos, kas kunkuliuoja jos viduje.

– Taip, – sumurmėjo Megė. – Žingsniuosiu ir pareikalausiu.

Ji išsiropštė iš automobilio ir žengė per gatvę. Aikštėje priešais Šepardo banko ir patikos fondo pastatą skleidė šakas ąžuolai, tryško trys fontanai ir stovėjo daugybė lauko staliukų. Ir nors Hjustonas nepasižymėjo dideliais pėsčiųjų srautais, vis dar buvo priešpiečius valgančių ir besimėgaujančių puikiu oru žmonių. Eidama link šaligatvio Megė turėjo sukiotis į šonus.

Ji dar tebebuvo kitoje aikštės pusėje, kai Šepardo banko ir patikos fondo durys atsivėrė ir į vidurdienio saulės kaitrą žengė Grantas Šepardas. Megė nevalingai sulėtino žingsnius. Automobilio signalas perspėjo, kad ji paskubėtų pereiti per gatvę.

Staiga Megės regos laukas susiaurėjo. Lyg tematytų tik jį vieną ir aplinkui nieko daugiau. Juodu matėsi seniau nei prieš dvejus metus. Jis gerai atrodo. Aukštas ir, kaip visada, geros formos. Gelsvai rusvi plaukai mažumėlę per ilgi. Pernelyg susitaršę. Lyg ir nebūdinga naujovių nemėgstančiame mieste. Bet kostiumas griežto verslo stiliaus. Kaip ir dera. Lūpose ta pati šypsenėlė. Ji traukia moteris lyg magnetas.

Dėl tos šypsenos moterys netenka galvos.

Megė krestelėjo galvą ir atmintyje iškilo, kad prieš dvejus metus matė Grantą paskutinį kartą, nes jis dingo be pėdsakų – vidury nakties vogčiomis išslinko iš jos lovos.

Taip, šitai ji būtinai prisimins.

Tad, prieš žengdama prie Granto, Megė suvaldė širdies ir hormonų siautulį. Tik regos laukas praplatėjo, ir ji pastebėjo šalia Granto stovinčią moterį – liekną it nendrė blondinę, beveik lygią su juo. Nors buvo liekna, turėjo savotiško glebnumo, kurį paryškino tai, kad Grantas laikė ją globėjiškai apkabinęs per nugarą. Laikysena bylojo apie artumą, prieraišumą ir bičiulystę. Megės galvoje suskambo pavojaus varpai.

Ji sustojo lyg apmirusi ir nė nejuto, kad kliudo paskui ją einantiems žmonėms. Prieš moteriai atsisukant, jau žinojo, ko tikėtis. Ji graži, rafinuota, madinga. Tikra Megės priešingybė.

Ir dar ji nėščia.

Megė tuo nė neabejojo ir, moteriai atsisukus, iš karto nė nesuvokė, ką regi prieš akis.

Graži – tiesa. Rafinuota – taip. Bet ne nėščia. Ne. Dar blogiau.

Moteris laikė rankose kūdikį. Gražutį, sveiką, putlutį kūdikėlį. Tikrą tobulybę.

Aukštuomenės gražuolė Granto Šepardo žmona padovanojo jam sveiką ir visais atžvilgiais tobulą kūdikį.

O jųdviejų duktė turi Dauno sindromą ir prieširdžių pertvaros ydą.

Megei niekada nešovė į galvą mintis, kad Perlė kuo nors prastesnė už kitus vaikus. Tiesa, mažas plyšelis jos širdutėje kėlė rūpesčių dėl sveikatos, ir dėl to kartais Megė nerimaudavo. Bet Perlė juk savitai tobula.

Tik ar Grantas tai supras? Ar suvoks, kokia Perlė nuostabi? O jei ne, ar jai pavyks apsaugoti Perlę?

O po prigimtiniu motinos noru apsaugoti vaiką slypėjo kitas, daug daugiau painiavos keliantis jausmas.

Įsirangė pavydo kirminėlis, ir ne dėl to kūdikio ar Perlės, o vien dėl moters, kuri pasirodė esanti Granto žmona.

Megė nenorėjo būti ta tobula blondinė. Netroško nei jos turtų, nei apdarų, nei kūdikio, kurio širdutėje tikriausiai nėra plyšelio. Ji buvo patenkinta savo sąskaita banke, plaukais, drabužiais ir dukrele. Jai nereikia nieko, ką turi ši moteris. Tik bematant suvokė, kad galbūt tebetrokšta Granto, ir tai mirtinai ją išgąsdino.

Kaip jai dabar kalbėtis su Grantu?

Ne, negalima. Ji turi dar ir kitų galimybių.

Padarys tai, ko buvo prisiekusi niekada nedaryti. Ką buvo prisiekusi motinai ir seneliui. Ji apsilankys pas savo tėvą. Sudarys sutartį su pačiu velniu.

Taip jau lemta, kad tas velnias, dar žinomas kaip Holisteris Keinas, gyveno šiek tiek tolėliau, pravažiavus miesto centrą, prestižiniame River Oukso rajone. Įsiterpę tarp buvusių prezidentų, nuverstų užsienio princų ir be saiko išlaidžių kantri muzikos žvaigždžių ištaigingų namų stovėjo didžiuliai jos tėvo prieškariu statyti rūmai.

Iš „Google“ gatvių vaizdo programos Megė žinojo, kaip tie rūmai atrodo, nors niekada juose nesilankė. O iš „Google“ nuotraukų – kaip atrodo jos tėvas. Nors juodu nė karto nebuvo susitikę.

Kaip kitaip, juk ji – nesantuokinė duktė. Prieš dvidešimt šešerius metus Holisteris Keinas suviliojo, o tada paliko jos motiną, nes buvo ne tik beširdis šunsnukis, bet ir turėjo profesinių išskaičiavimų. Dėl tokio Holisterio poelgio motina ilgainiui emociškai palūžo.

Megę išaugino senelis. Nuo jos neslėpė tiesos apie Holisterį ir jos motiną, tad, suprantama, jai atrodė, kad Holisteris apie ją žino, tik jam nerūpi ją pripažinti. Ir Megė su tuo susitaikė. Tiek jau to.

Megė, aišku, netroško nei jo pripažinimo, nei pinigų, nei kančios, kurią tektų patirti.

Bet dabar viso to prireikė.

Žinoma, galbūt Holisteris tiesiai šviesiai atsisakys ją pripažinti. Juk jis tikras niekšas ir savo noru neatvers piniginės. Tada reikės kreiptis į teisininkus. Teks atlikti tėvystės nustatymo testą ir kitas nemalonias procedūras. Bet, galų gale, juk ji – Holisterio duktė, tad kas jam beliks daryti.

Tik Megė nemanė, kad to prireiks, nes žinojo tokių Holisterio praeities paslapčių, kurios nuo kitų buvo dangstomos. Turėjo įrodymų apie neteisėtą veiklą – tai sužlugdytų gerą Keinų šeimos vardą. Spręsdamas verslo reikalus su jos šeima, jis pažeidė įstatymus, tad Megei nieko nereiškė padaryti taip, kad Holisteriui tektų atlaikyti viešosios nuomonės spaudimą. Jei to nepakaktų, griebtųsi visų įmanomų būdų įbauginti.

Pagal neįtikėtiną Megės scenarijų susitikimas su tėvu vyktų taip: ji įeitų, praneštų, kas esanti, tas išrašytų poros šimtų tūkstančių dolerių čekį, ji pasirašytų dokumentus, kad niekada nereikalaus daugiau, ir savaitės pabaigoje jau būtų namie su Perle. Argi truputėlis šantažo nepagerina šeimos narių ryšių?

Tik ji nepratusi grasinti. O du šimtai tūkstančių dolerių – didžiulė suma. Juk ji apsisprendė, kad prašys būtent tiek. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių padengtų operacijos išlaidas, o kitiems Perlės poreikiams ateityje prireiks triskart daugiau. Tai svarstytina suma, ir, tikėtina, didoka. Bet tas prašymas būtų vienintelis. Megė neketino daugiau brautis pas Holisterį ir kaulyti pinigų. Vienintelis būdas – pasiimti pinigus ir pranykti.

Tik taip buvo galima paaiškinti pilvo dieglius, kai stebeilijo pro aptaškytą automobilio priekinį stiklą į kitoje gatvės pusėje stūksančius rūmus. Bet tai neturėjo nieko bendro su prisiminimais, kaip Grantas laikė ranką mielai šviesiaplaukei dievaitei žemiau liemens.

Suburzgė ir ėmė vibruoti ant keleivio sėdynės padėtas Megės telefonas. Ji nekreipė dėmesio ir išlipo iš automobilio. Pastarąją valandą kas penkiolika minučių skambino Dženina. Be abejonės, jai magėjo žinoti, kaip vyko menamas susitikimas su Grantu. Megė nedrįso prisipažinti, kad pabūgo. Paskambins Dženinai pasikalbėjusi su tėvu.

Megė žingsniavo gatve, niekaip nesibaigiančiu keliuku, tikra vejos žolės jūra ir pasiekė vestibiulį. Kad nepersigalvotų, paspaudė durų skambutį. Tada skaičiavo bėgančias sekundes.

Kas kitoje durų pusėje, nė motais. Nė nesvarbu.

Tačiau ji gana ilgai gyveno vienut viena. O dabar išvys kažkurį iš šeimos narių. Gal net savo tėvą.

O gal tik kažkurį iš savo šeimos tarnų.

Ar tikrai Keinai turi… tarnų?

Gal pasitiks liokajus ar kas nors panašaus?

O gal?..

Durys atsivėrė, ir Megė akis į akį susidūrė ne su tėvu, net ne su tarnu, o su beveik tobulų veido bruožų šviesiaplauke moterimi, lieknos sportiškos figūros ir kiek atsikišusiu pilvuku. Poršija Kalagan – buvusi Daltono Keino žmona. Taip sakant, buvusi Megės svainė.

Megė būtų atpažinusi bet kurį iš Keinų (jų veidai nuolat šmėžavo Hjustono aukštuomenės sambūriuose ir „Google“ tinklalapiuose), bet su Poršija jau buvo susitikusi akis į akį, kai pirmą kartą atvykusi į Hjustoną sužinojo, kad Perlei prireiks operacijos. Ji svarstė, ar nepaprašius finansinės paramos, bet bemat atsisakė tos minties. Manė, geriau likti nepastebėtai.

Kokią akimirką jiedvi įdėmiai žvelgė viena į kitą. Tada Megė paklausė:

– Ką čia veiki?

O Poršija šūktelėjo:

– Tai tu!

Poršija susverdėjo ir užvertė akis. Jos kojos slystelėjo. Megė linktelėjo į priekį, numetė rankinę ir pastvėrė Poršiją, kol ši nesusmuko ant grindų.

Poršija buvo liekna, bet daug aukštesnė už Megę. Megė palinko nuo Poršijos svorio, ir jiedvi ėmė kristi.

– Gelbėkite! – Megė stengėsi neparpulti, bet nebeatlaikė Poršijos svorio. Ji tik stengėsi, kad Poršija leistųsi iš lėto, ir murmėjo:

– Velnias, velnias, velnias.

Murmėjo ne dėl to, kad Poršija apalpo, vos nesusižeidė ir neprispaudė Megės, bet kad Poršijos čia būti neturėjo! Ji nebepriklausė Keinų šeimai. Tikriausiai ši moteris prisiminė, kad jiedvi buvo susitikusios.

Akimirką Megė svarstė, gal leistis į kojas ir susisiekti su tėvu kitą dieną. Kaip nors kitaip pabandyti gauti pinigų. Tik nebebuvo nei laiko, nei kito būdo jų prasimanyti. Ir plytelių grindimis jau aidėjo žingsniai.

Megė pakėlė akis ir pamatė per prieškambarį atskubančius dar penkis žmones – dvi moteris ir tris vyrus.

Vyrus ji pažinojo visus. Savo brolius Daltoną ir Grifiną Keinus bei Kuperį Larsoną. Tiedvi moterys, ko gero, jos svainės Lanė ir Sidnė.

Megė nustebo, kad būtent Kuperis paskubino žingsnius ir pasilenkė prie Poršijos. Švelniai pakėlė jos galvą ir pečius, ir Megė išsirangė iš po jos.

– Ji apalpo, – išpyškino Megė. – O aš bandžiau ją sulaikyti.

– Ačiū, – tarė Kuperis ir tyliai nusikeikė. – Na, ji ir supyks.

– Juk bandžiau ją sulaikyti! – atkakliai tvirtino ropšdamasi Megė.

– Ne dėl tavęs, – sumurmėjo Kuperis. – Dėl to, kad apalpo. Jau antrą kartą šią savaitę. Ji širsta, kai taip atsitinka.

Jei Megė gerai prisimena iš nuotraukų „Hjustono kronikos“ aukštuomenės gyvenimo skiltyje, raudonplaukė moteris – tai Sidnė, ji priklaupė prie Kuperio ir uždėjo ranką jam ant dilbio.

– Ar su ja viskas bus gerai?

Kuperis linktelėjo galvą, bet šypsena nepaslėpė susirūpinimo.

– Gydytojas tvirtina, kad per pirmus tris nėštumo mėnesius daugeliui moterų taip nutinka.

Sidnė pažvelgė į Megę.

– Ačiū, kad ją sulaikei – dievaži.

– Pala. Ką? – traukdamasi tolyn paklausė Megė. Ji dirstelėjo į Sidnę, į Kuperį, o tada į kitus tris, vis dar tebestovinčius kur stovėję. – Aš ne…

Kai pažvelgė į Daltoną, tas tyliai murmtelėjo: „Velnias.“

Dabar visi įsistebeilijo į ją. Lyg ji būtų su keliomis galvomis. Ar kažkaip būtų supratę, kad ji atsibeldė šantažuoti jų tėvo.

Megė bematant pašoko ant kojų ir atkišo delnus jų pusėn. „Nepadariau nieko blogo.“ Kol kas.

Kita moteris, Lanė, ilgų tamsių plaukų ir panaši į šių laikų Snieguolę, visus priekaištingai nužvelgė.

– Dievaži, jūs ją bauginate. – Tada šypsodamasi žengė žingsnį į priekį. – Nė vienas iš mūsų nemano, kad kaip nors pakenkei Poršijai. Gerai, kad buvai šalia ir ją sulaikei. Argi ne? – Ji kumštelėjo alkūne Daltoną.

Tas žingtelėjo artyn.

– Taip, žinoma.

Megė su nepasitikėjimu pažvelgė į visus brolius iš eilės. Jie taip elgiasi ne iš dėkingumo, kad ji sulaikė virstančią Poršiją.

– Suprantate, geriau jau eisiu.

Daltonas, Lanė, Grifinas ir Sidnė vienu metu žengė Megės link, kambaryje pasigirdo jų vieningi prieštaravimai.

Ką gi. Kažkas nesuprantama.

Megė žengė dar keletą žingsnių link durų.

– Aš… hm…

– Neišeik, – paprašė Lanė. O kiti bijojo net krustelėti, lyg Megė būtų kokia išsigandusi stirna.

Puiku. Jai neleidžiama išeiti. Atsitiktinai dėl jos kaltės apalpo turtinga nėščia moteris, ir dabar jie stengiasi ją sulaikyti, kad iškviestų policiją ar padarytų ką nors panašaus. Nors turbūt ji pernelyg įtari.

Poršija pamažu atsigavo, sudejavo ir pasikėlė ant alkūnių.

– Kodėl negaliu eiti? – neryžtingai paklausė Megė.

– Ir vėl. – Poršija apsižvalgė aplinkui ir sumirkčiojo. – Ar ką praleidau?

Kuperis, laikydamas apglėbęs ją per pečius, nubraukė jai nuo akių plaukus.

– Dar nebuvai taip ilgai apalpusi.

Lanė pasinaudojo tuo, kad buvo nukreiptas dėmesys, žengė žingsnį pirmyn ir pačiupo Megę už rankos.

– Negali išeiti, nes esi prarastoji Holisterio duktė. Esi jų sesuo!

– Žinau, kad esu jų sesuo. O iš kur jie tai žino?

Ir vėl visi atsigręžė ir tarė:

– Tu žinai?