Читать книгу Tarp dangaus ir žemės - Erica Orloff - Страница 3

Džulianas Šo tikėjosi ilgo tunelio. Paskui baltos šviesos. Mažų mažiausiai mylimos amžinatilsį močiutės Hanos.

Vietoj to gavo Gasą.

– Klausyk, žmogau, pasistenk nepanikuoti, – toks patarimas kapotu britišku akcentu nuskambėjo iš Gaso lūpų.

– Esu per daug sutrikęs, kad pulčiau į paniką, – pasakė Džulianas, bet kai pamatė savo kūną ligoninės lovoje, panika supurtė jį tarsi defibriliatoriaus sukeltas šokas.

– Tik nesijaudink, – primygtinai paragino Gasas, tačiau šaukštai buvo po pietų. Džulianas sukriokė, lyg būtų išaušęs penktadienis, mėnesio trylikta diena – tiesą sakant, jam buvo nusispjauti, kad klykia kaip mergaitė, kaip pusseserė Torė, kai užmetė jai už palaidinės rupūžę – tais metais ji buvo pradėjusi nešioti nulinio dydžio liemenėlę.

– Po velniais, kas čia vyksta?! – Džulianas pažvelgė į savo kūną – iš kone visų jo angų kyšojo bauginantys vamzdeliai. Tamsaus kraujo ir įvairių skysčių maišeliai kabėjo ant lašelinių, it tylūs sargai supančių jo lovą. Aparatai šniokštė, dūzgė ir pypsėjo. Klaikus jų garsas aidėjo sterilioje palatos tyloje, tarsi kūnas būtų buvęs tik dar vienas aparatas, kurio veiklą palaiko prietaisai. Slaugytoja, regis, tikrino jo organizmo būklės rodmenis, o šie, sprendžiant iš surauktos moters kaktos, ne itin džiugino.

Džulianas prisiartino prie slaugytojos ir paklausė:

– Kas man nutiko? – Tačiau moteris pažvelgė tiesiai per jį, išėjo pro duris ir grįžo į slaugytojų postą kitapus palatos lango.

– Ei! – sušuko Džulianas. Jis nusekė paskui slaugytoją, bet ji nekreipė į jį dėmesio, net kai palietė jai ranką, nesureagavo. Džulianas pasisuko į kitą slaugytoją, paskui į gydytoją ir karštligiškai mojuodamas suriko: – Ei! Kas nors paaiškinkite, kas čia vyksta!

Tačiau visi dirbo toliau, šnekučiuodamiesi tarpusavyje, įbedę akis į kompiuterių monitorius, ir nepaisė Džuliano.

Kadangi Gasas su juo kalbėjosi ir, regis, jį matė, Džulianas atsigręžė į žemą liesą senuką, vilkintį mėlynu kostiumu šviesiais ruoželiais, su elegantiškais sidabriniais ūsiukais ir senovišku monokliu, pūpsančiu prie vienos akies.

– Kas čia darosi? Tu supranti?

– Jaunuoli, nieko neatsimeni? – paklausė Gasas ir viltingai susinėrė rankas.

– Ne. Žodžiu… kodėl aš čia, o mano kūnas ten? Ar aš… suprantate… miręs? – Džulianas sukuždėjo žodį „miręs“, nes iš tiesų nenorėjo sužinoti atsakymo.

– Ne. Ne miręs. Tau koma.

– Koma? – Džulianas vėl pasižiūrėjo į savo kūną – ilgi juodi plaukai, tankūs ir garbanoti. Aukšti skruostikauliai. Ant vieno dilbio angelo tatuiruotė, šalia alkūnės ištatuiruotas švirkštas, o ant bicepso virš jo – žodžiai: „Šėlk arba mirk.“ Aha. Tai jis. Gražus šunsnukis, pamanė Džulianas, nors veido spalva nedaug skyrėsi nuo baltos paklodės.

– Taip, brangus bičiuli. Panašu, jog panirai į komą, antraip manęs čia nebūtų. – Gasas išlygino tamsiai raudoną kaklaraištį, pačiupinėjo deimantinį segtuką ir susinėrė rankas už nugaros, supdamasis ant puikiai išblizgintų juodų batų kulnų.

– Kur čia? Ir jei jau taip – kas, po galais, esi tu?

– Nagi, jaunuoli, nėra jokio reikalo pykti. Mes esame „Tarp čia ir ten“. O aš esu Gasas, tavo vadovas.

– Gal pakartotum?

– „Tarp čia ir ten“. Kitaip tariant, nei Rojuje, nei Pragare. Esame per vidurį. Arba, tiksliau tariant, tu esi. O aš, taip sakant, turiu tave pamokyti visokių gudrybių.

– Kodėl aš ne ten? Ne savo kūne?

– Geras klausimas, reikalaujantis nuodugnaus atsakymo. Paaiškinsiu, kiek leis laikas, nes turime gana skubią užduotį. Ar nors kiek išmanai kvantinę fiziką?

– Eik tu švilpt, turbūt tyčiojiesi, žmogeli. Ničnieko neišmanau. Aš radijo laidos vedėjas, vulgarusis vedėjas WNRQ radijo stotyje, o ne… fizikas. Jėzau, tikriausiai sapnuoju. Heroino nebevartoju jau seniai, bet gal čia koks atkrytis ar ką?

– Ne. Nesu tavo vaizduotės vaisius. Patikėk manimi, tu ne toks kūrybingas. Nesvarbu. – Senukas atsiduso. – Geriausiai paaiškinti galiu taip: visata nuolat juda. Netgi stalas, kėdė, uola – jie sudaryti iš judančių dalelių, mažučių atomų ir dalelyčių ir, jei tikėsime stygų teorijos šalininkais – o jie, žinok, neklysta, – yra netgi dar smulkesnių dalelių, tarytum plonytės stygos nutisusių erdvėje, kurios net nepajėgiame suvokti, štai kokia ji mikroskopinė. Tiesą sakant, sunku net įsivaizduoti. O visata – nuo kosmoso iki mažyčių dalelyčių – nuolat juda, plečiasi ir greitėja, reikia nepamiršti, jog vieną dieną ji gali subliūkšti iki pirminio lygio, nors aš nesu išsamiai susipažinęs su visomis visatos saugomomis paslaptimis. – Jis tyliai sukrizeno.

– Drauguži, kalbėk angliškai.

– Stengiuosi, jaunuoli. Antra vertus, negaliu tiksliai žinoti, kas visatos laukia ateityje. Tačiau žinau, kad ji niekada, nė vienai akimirkai netampa inertiška. Kalbant astrofizikos terminais, kosminis augimas apibūdina proporcingą plėtimąsi, kurį skatina neigiamo slėgio vakuuminės energijos tankis.

– Klausyk, drauguži… gal galėtume praleisti tas mokslines kalbas, kurių, leisk tave patikinti, niekada nesuprasiu, ir pereiti prie tos dalies, kuri paaiškina, kodėl mano kūnas guli ten, su vamzdeliais, sukištais į sumautą nosį?

– Tuoj paaiškinsiu. Supranti, kurdama visatą Ji sukūrė Rojų ir Pragarą, taip pat ir tarpinę vietą.

– Ji?

– Žinoma. Nejau niekada nepastebėjai, kad moterys yra maitintojos, kūrėjos?

– Na, galbūt, bet… supranti, Biblija ir…

– Bijau, kad ji buvo parašyta neobjektyviai. Parašyta vyrų. Pirmojo „Tik vyrai“ klubo.

– Nori pasakyti, kad visatą sukūrė pana. Taip pat ir „Tarp čia ir ten“.

– Žinau. Gremėzdiškas pavadinimas. Gaila, kad Ji nesugalvojo kokio nors… nežinau, lengviau įsimenamo. Šiaip ar taip, vien dėl to, kad esi ištiktas komos, mano naujasis drauge, nenustoja galioti visatos taisyklės. Privalai ką nors veikti. Dėl to atsidūrei „Tarp čia ir ten“, o būdamas tarpinėje erdvėje turi atlikti darbą. Mes turime darbotvarkę ir, drįstu pridurti, mums reikia jos imtis. Tuojau pat.

– O tu?

– Aš? Aš esu vadovas.

– Turi asmens dokumentą?

– Apgailestauju, bet ne. Tikėjausi, tapatybei patvirtinti užteks fakto, kad tavo kūnas guli ten, o mes esame čia. Paprastai to užtenka.

– Iš kur tas britiškas akcentas?

– Gyvendamas žemėje buvau britas, akivaizdu, kad atsikratyti akcento sunku, netgi po daugybės amžių, praleistų pomirtiniame gyvenime. Be to, vis dar mėgstu tamsų alų. Ir sklindžius.

– Pomirtinis gyvenimas. Regis, sakei, kad mes nesame mirę. Pomirtinis gyvenimas įtartinai primena posakį „užversti kanopas“.

– Mes nemirę. Aš esu miręs. Tiesą pasakius, buvau miręs. Dabar esu vadovas. Na, formaliai aš miręs, bet mano dvasia… Tikriausiai viskas priklauso nuo to, ar stiklinę matai puspilnę ar pustuštę. Antra vertus, tu nesi miręs. Tu esi… šioje tarpinėje erdvėje.

– Kas gi man nutiko? – Nors jo kūnas, gulintis lovoje, atrodė skausmingai nemaloniai, būdamas naujame dvasiniame kūne Džulianas nejuto jokio skausmo. Tiesą sakant, geriau pagalvojus, jautėsi stebėtinai gerai. Jei ne tas klaikus siaubas.

– Tikrai nieko neatsimeni? Pagalvok, kas nutiko.

– Na… – pamėgino Džulianas. – Žinai, sunkoka galvoti matant save ištiktą komos. – Vėl plūstelėjo panika. Jis pabandė susikaupti ir prisiminti. – Kalbėjau eteryje. Lesbietės. Kalbėjau apie lesbietes. Dėl jų mano laida tapo klausomiausia popietės ir vakaro radijo laida. Buvo perparduota. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą manęs klausosi visoje šalyje. Retransliacijos. Kabelinė televizija. Pupytės glamžosi su kitomis pupytėmis? Publika tai dievina. Be to… – Džulianas stengėsi susikaupti. – O… aha. Užlenkiau kaip reikiant. Eik tu sau, laida buvo nereali. Seksas gyvai. Eteryje. Telefono linijos kaito! Dvi moterys pamylėjo viena kitą oraliniu būdu čia pat, ant mano sofos. Toji sofutė – tarsi sekso šventykla. Paskui aš užbaigiau laidą. Susitikau su prodiuseriu. Vėliau… išėjau į lauką. Laukiau, kol limuzinas apvažiuos kvartalą ir mane paims. Tai paskutinis dalykas, kurį prisimenu.

– Pagalvok dar. Kažkas kažką tau pasakė. Ant šaligatvio. Kažkas prie tavęs priėjo.

Džulianas nutilo, plūstelėję vaizdiniai ir nauja panikos banga užėmė kvapą.

– O Dieve… Mane pašovė. – Jis nuskubėjo prie savo kūno, ištikto komos. – Jėzau… į pilvą. – Džulianas matė tvarsčius, kyšančius iš po antklodės. – Vyrukas, kurį suerzino mano laida. Religinis fanatikas. Jis man buvo skambinęs. Atpažinau jo balsą.

– Taip, – tyliai patvirtino Gasas.

Džulianą apėmęs siaubas sustiprėjo.

– Jėzau. – Jis ėmė žingsniuoti po palatą. – O Viešpatie. Ar aš išgyvensiu?

– Nežinau, – atsakė Gasas. – Tokios informacijos neturiu. Ji neįtraukta į tavo bylą.

– Nesuprantu. Nieko nesuprantu.

– Nurimk. Duok sau laiko. Prisitaikysi. O dabar turi atlikti darbą. Nukreipti dėmesį nuo savo padėties, taip sakant.

– Kokį darbą? Ką? Ar dvasioms reikalinga radijo laida, į kurią galėtų skambinti?

– Vargu. Ne, šis darbas daug svarbesnis už bet kokį žemišką užsiėmimą. Ypač už tauškalus apie lesbietes.

– Tu nusiteikęs prieš lesbietes?

– Ne.

– O Dievas?

– Ne. Ji laikosi nuomonės, kad svarbiausia yra mylėti, ne taip svarbu – ką.

– Ji.

– Taip. Aš tau jau sakiau. Nežiopsok, jaunuoli. Jei reikia, konspektuokis.

– Oi, liaukis. Aš vis dar mėginu suvokti. Moteris. Dievas yra moteris. Po galais. Tiek to, patikėsiu. Ar aš su Ja susitiksiu?

– Tu to nenori. Jei Ją sutiksi, tai reikš… – Gasas pažvelgė į nejudantį Džuliano kūną ir ranka brūkštelėjo sau per kaklą, vaizduodamas giltinės dalgį.

– Aišku. Jokių susitikimų su Dievu. Gerai, gal papasakosi man apie užduotį?

– Gerai. Supranti, mes nesame angelai. Ir tikrai nedirbame Kitai komandai. – Gasas sudrebėjo. – Neturime nė vienos iš ypatingų galių. Mes kalbame ir galiausiai gyvenantieji žemėje pradeda mus girdėti – galbūt. O jeigu jie klausosi, tada galime ką nors pakeisti.

– Tai ką? Mes kalbamės su šizofrenikais? Žmonėmis, girdinčiais balsus?

– O ne. Tos nelaimingos sielos girdi balsus, nes jų smegenų cheminė pusiausvyra sutrikusi. Tikriausiai kartais jie gali išgirti ir kurį nors iš mūsų. Tačiau šiuo atveju žmonės, su kuriais kalbamės, girdi balsą, raginantį juos ką nors nuveikti.

– Tarytum sąžinę?

– Taip. O kartais, jei ryšys su priskirtu žmogumi yra labai stiprus, jiems gali netyčia išsprūsti mūsų žodžiai. Esi girdėjęs apie Froido riktą5?

– Aišku, esu.

– Patį Froidą su jam priskirtu darbuotoju siejo stiprus ryšys.

– Ar kiekvienas žmogus turi po tokį balsą? Vieną iš mūsų?

– Ne. Bijau, kad mūsų visiems neužtektų. Tokiems kaip tu, atsidūrusiems tarpinėje erdvėje, nors jūsų ir nedaug, priskiriama užduotis paprastai atsižvelgiant į poreikį.

– Poreikį?

– Taip. Žmogus maldose prašo nurodyti kelią. Kartais meldžiasi jį supantys žmonės. Užtaria giminaitis. O jis ar ji gauna vieną iš mūsų. Arba šiuo atveju – tave. Tu gauni žmogų, kuriam stengsiesi padėti, vieną atvejį, kurį sieki paveikti.

– Ir viskas? Man reikia kalbėti? Panašiai kaip eteryje, tik vienam žmogui? Ir viskas?

– Viskas? Dieve mano, žmogau, ar negirdėjai? Aiškiai nesupranti, kaip tai rimta. Galbūt dėl šoko. Mes į šį darbą žiūrime labai atsakingai. Tai ne šiaip „ir viskas“. Kažkieno gyvenimas – gerovė, viltis – atsiduria tavo rankose, žmogus laukia tavo pagalbos.

– Na, jei jis tikisi pagalbos iš manęs… tikriausiai padėtis išties beviltiška.

Gasas šyptelėjo.

– Ji žino, ką daro. Todėl nešvaistykime laiko. Eikš ir susipažink su užduotimi. Pasak Viršininkės, tau paskirta mergina tikrai puolusi į neviltį. Ji išgyveno neįsivaizduojamai klaikią dieną. Tiesiog pasibaisėtiną.

Gasas paėmė Džulianą už alkūnės ir išsivedė iš intensyviosios slaugos palatos. Eidamas pro kitus komos ištiktus pacientus, šalia kurių it kuždantys sargai dūzgė aparatai, Džulianas išvydo daugiau vadovų ir net šunį – didelį seną šokolado spalvos labradorą, gulintį šalia lovos, kurioje, kaip spėjo Džulianas, gulėjo jo šeimininkas. Kadangi šunys į ligonines neįleidžiami, šis šuo greičiausiai taip pat buvo dvasia.

Žingsniuodamas vestibiuliu Džulianas stengėsi atskirti, kurie žmonės yra tikri, tai yra gyvi, o kurie dvasios. Greitai susivokė, jog visi senoviškai apsivilkę, kaip Gasas su savo monokliu, – dvasios. Einantys kiaurai daiktus – na, tie irgi turėjo būti dvasios. Išėjus iš ligoninės Džulianui kilo milijonas klausimų. Tiek daug, kad net galva apsisuko.

Niekieno nematomi juodu klaidžiojo Manhatano gatvėmis. Džulianas vis spoksojo į žmones, kartais atsistodavo priešais juos, bet niekas nekreipė į jį dėmesio. Galiausiai jie su Gasu priėjo daugiabutį Grenič Vilidžo6 rajone; vienam gyventojui išėjus į lauką, juodu įsmuko į vidų pro atviras duris ir pakilo laiptais iki vieno buto.

– Eime, – paragino Gasas.

– Ką? Paskambinsime į duris?

– Ne, pereisime kiaurai per jas. Tik nedvejok – kitaip gali kilti bėdų.

Gasas tvirčiau suėmė Džulianą už rankos ir beveik tempte įsitempė pro duris. Dabar jie buvo nematomi svečiai mažame dviejų kambarių bute Vašingtono aikštės parko kaimynystėje; į butą akivaizdžiai buvo įsilaužta. Svetainės viduryje stovėjo du policijos pareigūnai.

– Štai ji, – Gasas mostelėjo į ilgaplaukę brunetę, nei ploną, nei storą, apskritais rausvais skruostais, strazdanomis nuberta nosimi. Ji glamžė popierinę nosinaitę ir dairėsi po savo butą ištikta šoko.

– Gal iškart pastebėjote, ko trūksta? – pasiteiravo pareigūnė, atsivertusi bloknotą ir pasiruošusi rašiklį.

Brunetė papurtė galvą.

– Televizoriaus. Bet daugiau… tiesiog viskas suversta. Dingo mano papuošalų dėžutė, tačiau geriausius papuošalus laikau šaldymo kameroje – išgirdau patarimą per televizijos laidą, nuo tada ten juos ir saugau. Ką tik patikrinau. Viskas vietoje. Vagys nedaug ką paėmė. Tikriausiai juos išgąsdino mano kalytė. – Moteris pravirko. – O dabar ji dingusi.

– Jūsų kalytė? – Antrasis pareigūnas nudelbė akis į žemę. – Užjaučiu. Tai skaudu.

– Išeidami jie tikriausiai ją… išleido. Ar paieškosite mano šuns?

– Tiesą sakant… čia Niujorkas. Mes tiriame šimtus įsilaužimų. Tūkstančius. Kokios veislės šuo?

– Mažas Jorkšyro terjeras. Kaip tik toks, kokį kiekvienas pasilaikytų sau. – Moteris atsisėdo ir ėmė kūkčioti. Policijos pareigūnai nejaukiai mindžiukavo.

Džulianas pažvelgė į Gasą.

– Nejau turėsiu surasti pagrobtą šunį? Baik. Anokia čia nelaimė. Ar žinai, kiek žmonių apiplėšiama per dieną?

Gasas papurtė galvą.

– Privalai susikaupti. Tai tiesiog be galo klaikios dienos pabaiga.

Džulianas su Gasu stebėjo, kaip pareigūnai padavė moteriai ataskaitą ir vizitinę kortelę su telefono numeriu, kuriuo paskambinusi galės pasiteirauti apie bylos eigą. Policininkai išėjo nelydimi. Džulianas matė, kaip moteris nukėblino į miegamąjį ir bandė pakelti nuo grindų čiužinį. Ji dar smarkiau įsiraudojo: vietoj šniurkščiojimo pasigirdo gomurinis kūkčiojimas. Moteris atsisegė sijoną, ketindama nusimesti darbinius drabužius. Jai rengiantis Gasas trūktelėjo Džulianą už rankos.

– Leisk jai persirengti.

Nusivylęs dėl praleistos progos paganyti akis į nuogą moterį, Džulianas nusekė paskui Gasą į svetainę. Po kelių minučių moteris išlindo iš vonios su juoda sportine liemenėle ir sportiniais šortais. Ji šiek tiek apsitvarkė: pakėlė nuverstas lempas, surinko išmėtytus žurnalus ir sudėjo į vietą, paskui drebančiomis rankomis atsikimšo butelį baltojo vyno. Netrukus tysojo ant grindų, šalia pasistačiusi vienkartinių nosinių dėžutę ir jau pustuštį butelį.

– Ji labai graži, – tarė Džulianas, prisiartinęs prie moters. – Bet visiškai ištižusi. Kas jai nutiko? Kodėl ji verkia? Kas dar, be įsilaužimo, jai šiandien nutiko? Juk negalėjo taip susinervinti dėl Jorkšyro terjero ir televizoriaus. Kur šuo pakastas?

– Mielasis mano, tai ir turi išsiaiškinti. Ir sutvarkyti. Džulianai Šo, susipažink su Keite Derbi.