Читать книгу Tarp dangaus ir žemės - Erica Orloff - Страница 5

– Ji žavi, kai šypsosi, – Džulianas kreipėsi į Gasą. Jis palinko prie Keitės, tarsi tyrinėdamas kokį egzempliorių pro mikroskopą. – Skruostuose duobutės.

– Hmm? – Gasas sklaidė netikėtai atsiradusį aplanką. Jie vis dar stovėjo suverstame Keitės bute, nors ir buvo pasitraukę į mažą kambuzo tipo virtuvę – įprastą Manhatanui, su kompaktiška orkaite ir šaldytuvu, nesiekiančiu Džulianui peties.

– Sakiau, kad ji žavi. Ką čia vartai?

– Čia? – Gasas pamojavo aplanku ir šis dingo. – Nieko. Įvairios bylos.

– O ar aš neturėčiau jų peržiūrėti, jei jau tapsiu kažkokiu dangišku socialiniu darbuotoju?

– Bijau, kad ne. Viršininkė tiki nuojauta. Ryšio galia.

– Kas čia per Naujojo amžiaus8 paistalai?

– Ji baiminasi užprogramuojančių pranašysčių. Žinai, jos pačios blogiausios.

– Lėčiau, Gasai. Tau gal ir įprasta vartoti „Tarp čia ir ten“ žargoną, bet man visa tai nauja. Aš vis dar pratinuosi būti… ne savo kūne.

– Pranašai dažnai iškraipydavo Viršininkės žodžius. Reikia pasakyti, kad daugeliui jų buvo su galva negerai. – Gasas pasukiojo pirštą prie smilkinio. – O iš visų pamišusių pranašų, – tęsė jis, – Ją labiausiai siutina įtikėję savimi. Jei perskaitytum Keitės bylą… Sakykime, ten būtų parašyta, kad ją kamuoja depresija.

– Įkalbėčiau išgerti prozako tabletę.

– Būtent. Tada nutartum, kad taip ir yra – jai depresija. Ir, sakykime, čia būtų parašyta, neva jai lemta visą likusį gyvenimą nugyventi vienai ir vienišai. Ką gi, vargu ar nertumeisi iš kailio ieškodamas jai kito, patikimo vaikino, a? Ne, paskaitytum bylą ir palaikytum tai jos likimu. Sakytum jai, kad neverta dar kartą ieškoti meilės. O jei nieko nežinosi apie jos gyvenimą, turėsi kliautis intuicija ir viską išsiaiškinti pats, tada, tiesą sakant, gali nutikti kas tik nori – šiame pasaulyje taip dažnai būna.

– Taigi, kitais žodžiais tariant, jūsų Viršininkė netiki lemtimi.

Gasas išpūtė akis.

– Kas būtų pamanęs, kad žinai tokį žodį? Sprendžiant iš egzaminų rezultatų, tokie terminai tau per daug sudėtingi.

– Egzaminus laikiau apsirūkęs. Gerai, Gasai, ką man daryti? – Džulianas pažvelgė į raudančią Keitę ir kažkodėl panoro ją apkabinti, nors ir suvokė, kaip tai būtų beprasmiška, nes ši moteris negali jo nei matyti, nei jausti. Be to, Džulianas nemėgo glėbesčiuotis.

– Nežinau, berneli. Tau teks išsiaiškinti. Ką gi… man metas.

– Pala! – Džulianas sučiupo Gasą už rankos. – Tau metas? Tau metas, velniai rautų?

– Jei nori išnešti sveiką kailį, verčiau velnių nesišauk.

– Negali manęs čia palikti. Gasai, nieku gyvu negali manęs čia palikti! – Džulianas savo balse išgirdo paniką.

– Bet aš turiu ir kitų darbų.

– Kol dar neišmaklinai pas kitą ištiktąjį komos, pasakyk, kas bus, jei man tavęs prireiks? Nieko apie šią velniavą neišmanau. Nežinau taisyklių. Nieko nesuprantu, išskyrus tai, kad panelei buvo labai bloga diena.

– Retkarčiais užsuksiu.

– Bet…

– Džulianai, Viršininkė nebūtų patikėjusi tau Keitės, jei būtų abejojusi, ar susidorosi. Ji visažinė. Viskas bus gerai.

– Ne, man ne viskas gerai. Perduok savo Viršininkei, kad aš nepatenkintas.

Gasas nusijuokė.

– Kas čia juokingo?

– Na, tokiu elgesiu gal ir išsikovotum gerą staliuką ir nemokamą butelį degtinės naujausiame Hamptono restorane, gal net pasidulkintum su pornografijos žvaigžde, tačiau ta „garsaus laidų vedėjo“ poza Viršininkei įspūdžio nepadarys. Ji negali pakęsti sužvaigždėjimo. Jei tik žinotum, kas laukia vienos iš Holivudo žvaigždučių, jei ši nepasitaisys.