Читать книгу Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos - Ирвин Ялом, Irvin D. Yalom, Ирвин Дэвид Ялом - Страница 2

ČARLZAS – PUIKIAI ATRODANTIS VIENOS VERSLO ĮMONĖS VADOVAS – gyvenime turėjo gerą pagrindą: puikų išsilavinimą Andoverio, Harvardo universitetuose ir Harvardo verslo mokykloje, jo senelis ir tėvas sėkmingai darbavosi bankų versle, o mama buvo garsaus moterų koledžo patikėtinių valdybos pirmininkė. Jo gyvenimas buvo viskuo aprūpintas: ištaigingas butas San Fransiske, pro kurio langus driekėsi panoraminiai vaizdai nuo Aukso Vartų tilto iki pat Įlankos tilto, nuostabi socialine veikla garsėjanti žmona, šešiaženkles sumas siekiantis atlyginimas ir kabrioletas „Jaguar XKE“. Ir visa tai sulaukus vos trisdešimt septynerių.

Ir vis dėlto kai ko jam trūko. Čarlzą nuolat kamuodavo abejonės pačiu savimi ir kaltės jausmas, jis nuolat dėl visko grauždavosi, o greitkelyje pamatęs policijos automobilį apsipildavo prakaitu.

– Ore plevenantis kaltės jausmas, ieškantis nuodėmių, – tai aš, – juokais sakydavo jis.

Be to, jį nepaliaujamai kankino slogūs sapnai, kuriuose jis regėdavo save subjaurotą didžiulių negyjančių žaizdų, susigūžusį rūsyje ar oloje; sapnuose jis virsdavo padugne, chuliganu, nusikaltėliu arba sukčiumi. Tačiau nors Čarlzo sapnai ir būdavo tokie gniuždantys, į juos prasiskverbdavo šmaikštus jo humoras.

– Stovėjau būryje žmonių, kurie buvo susirinkę į atranką, tikėdamiesi gauti vaidmenį filme, – pasakojo jis apie vieną iš sapnų per kažkurį iš pirmųjų mūsų užsiėmimų. – Sulaukęs eilės, savo vaidmenį atlikau visai neblogai, ir režisierius, pasikvietęs iš laukiamosios salės, pagyrė mano pasirodymą. Paskui paklausė, ką esu vaidinęs anksčiau. Kai atsakiau, kad anksčiau dar neteko vaidinti, jis trinktelėjo kumščiu į stalą, pašoko ir eidamas pro duris riktelėjo: „Tai koks tu aktorius?! Tu tik vaidini aktorių.“ Bėgau iš paskos šaukdamas: „Jeigu vaidini aktorių, tai ir esi aktorius.“ Tačiau jis nesustodamas žingsniavo toliau ir netrukus jau buvo kažkur labai toli. Aš iš visų jėgų sušukau: „Aktoriai juk vaidina žmones! Štai, ką daro aktoriai!“ Bet ir tai nepadėjo. Jis išnyko, ir aš likau vienas.

Čarlzo nesaugumo jausmas atrodė esąs toks nepajudinamai tvirtas, kad jo neišsklaidydavo jokie Čarlzui rodomi pripažinimo ženklai. Visa, kas teigiama – pasiekimai, įvertinimai, šilti žmonos, vaikų ir draugų jausmai, puikūs klientų ar darbuotojų atsiliepimai – iš jo sąmonės išnykdavo taip greitai, kaip pro rėtį nubėgantis vanduo. Nors, mano nuomone, mums sekėsi dirbti visai neblogai, jis buvo atkakliai įsitikinęs, kad veda mane iš kantrybės arba kad kelia man nuobodulį.

Kartą užsiminiau, jog jis pernelyg švaistosi pinigais, ir ši mano pastaba taip jam įstrigo, kad dažnai kartodavo ją mūsų užsiėmimuose. Valandų valandas bandėme išsiaiškinti to nepakantumo sau priežastis, gilinomės į visus dažniausiai jį sukeliančius veiksnius – neaukšti intelekto koeficiento ir standartizuotų priėmimo į universitetus testų balai, nesugebėjimas pasipriešinti mušeikai pradinėje mokykloje, paauglystės spuogai, nevykėliškas pasirodymas šokių aikštelėje, retsykiais patiriama priešlaikinė ejakuliacija, nerimas dėl pernelyg mažos varpos – ir galų gale užčiuopėme esminę šios slegiančios būsenos priežastį.

– Visos nelaimės prasidėjo vieną rytą, kai man buvo aštuoneri, – pasakė Čarlzas. – Mano tėtis, kuris buvo Olimpinių žaidynių buriuotojas, vieną apniukusį vėjuotą rytą, kaip paprastai, išsiruošė paplaukioti. Jis išplaukė nedideliu laiveliu iš Meino Bar Harboro uosto ir daugiau niekuomet nebegrįžo. Ta diena giliai įsirėžusi į mano sąmonę: siaubingas visos šeimos nerimas, artėjanti stipri audra, nepaliaujamas mamos žingsniavimas po kambarį, skambučiai draugams ir pakrantės apsaugos tarnybai, nerimastingas laukimas, kada suskambės telefonas ant raudona languota staltiese užtiesto virtuvės stalo, ir mūsų auganti baimė girdint stūgaujantį vėją prieš užslenkant nakčiai. O visų sunkiausia buvo girdėti mamos aimanas ankstų kitos dienos rytą, kai pakrantės apsauga paskambinusi pranešė, kad aptiko apvirtusį tuščią laivą. Mano tėvo kūnas taip ir nebuvo rastas.

Čarlzo skruostais upeliais liejosi ašaros, o užplūdę jausmai gniaužė balsą, lyg viskas būtų vykę vakar, o ne prieš dvidešimt aštuonerius metus.

– Tada baigėsi nerūpestingas mano gyvenimas. Nebebuvo tvirtų šiltų tėvo apkabinimų, pasagų mėtymo rungčių, nebežaisdavome nei kiniškomis šaškėmis, nei „Monopolio“. Turbūt tuomet ir suvokiau, kad niekada jau nebus taip kaip anksčiau.

Čarlzo motina gedėjo visą likusį gyvenimą; niekuomet taip ir neatsirado žmogaus, galėjusio užimti tėvo vietą. Čarlzo teigimu, jis tapo pats sau tėvu. Taip, galimybė pačiam formuoti savo asmenybę turi privalumų – saviugda gali suteikti nepaprastos vidinės stiprybės. Tačiau kartu tai – vienišiaus dalia, ir dažnai gūdžiomis naktimis Čarlzas skausmingai ilgėdavosi seniai išblėsusio namų židinio šilumos.

Prieš metus viename labdaros renginyje Čarlzas susipažino su aukštųjų technologijų specialistu Džeimsu Periu. Abu vyrai susibičiuliavo, ir po kelių susitikimų Džeimsas pateikė Čarlzui viliojantį pasiūlymą užimti vadovaujančias pareigas jo steigiamoje įmonėje. Dvidešimčia metų vyresnis Džeimsas buvo užčiuopęs aukso gyslą Silikono slėnyje. Ir nors jau susikrovęs didžiulius turtus, nebegalėjo, kaip pats sakė, baigti šio žaidimo, todėl ir toliau steigė naujas įmones. Nors jų santykiai buvo daugiasluoksniai – draugai, darbdavys ir darbuotojas, vadovas ir globotinis, – jiems pavykdavo išlaikyti harmoningą bendravimą. Abu darbo reikalais nemažai keliaudavo, tačiau kai būdavo mieste, niekada neatsisakydavo baigiantis dienai pasėdėti prie taurės gėrimo ir pasišnekučiuoti. Kalbėdavosi jie apie viską – bendrovę, konkurentus, naujus gaminius, darbuotojų problemas, savo šeimas, investicijas, naujausius filmus, atostogų planus ir kitus dalykus, kurie šaudavo į galvą. Čarlzas labai vertino šias atvirumo valandėles.

Kaip tik tuomet – netrukus po to, kai susipažino su Džeimsu – Čarlzas ir kreipėsi į mane pirmą kartą. Nors gali atrodyti paradoksalu kreiptis terapinio gydymo ramybės metu, kai tave supa aplinkinių rūpestis ir globa, tokį žingsnį paaiškinti buvo nesunku. Džeimso rodomas dėmesys ir tėviškas rūpestis atgaivino Čarlzo atmintyje prisiminimus apie tėvo mirtį ir dar aiškiau leido pajusti, ko jis buvo netekęs.

Vieną dieną, prasidėjus ketvirtam mūsų užsiėmimų mėnesiui, Čarlzas paskambino ir paprašė skubiai susitikti. Į mano kabinetą jis įžengė papilkėjusiu veidu. Lėtai nuėjęs prie kėdės ir atsargiai į ją sėsdamasis, jis tesugebėjo ištarti du žodžius:

– Jis mirė.

– Kas, Čarlzai?

– Džeimsas mirė. Stiprus insultas. Mirė akimirksniu. Jo žmona sakė, kad grįžusi namo po dalykinės vakarienės su kitais valdybos nariais, rado jį svetainėje susmukusį ant kėdės. Dieve, juk jis net niekuo nesirgo! Tai taip netikėta.

– Siaubinga! Ši žinia tau, regis, – didžiulis smūgis.

– Net nežinau, ką ir pasakyti? Žodžiais nenusakoma… Jis buvo toks geras žmogus, toks dėmesingas. Man labai pasisekė, kad susipažinau su juo. Taip ir žinojau! Jau kurį laiką pagalvodavau, kad viskas klostosi pernelyg gerai, kad ilgai tęstųsi! Viešpatie, kaip užjaučiu jo žmoną ir vaikus.

– O aš užjaučiu tave.

Kitas dvi savaites su Čarlzu susitikinėjome po du tris kartus kas savaitę. Jis negalėjo dirbti, prastai miegojo, o per mūsų užsiėmimus dažnai pravirkdavo. Jis nepaliaujamai kalbėjo, kaip gerbė Perį ir koks dėkingas jam už kartu praleistą laiką. Praeities netekčių skausmas vėl atgijo, ir jis prisiminė ne tik savo tėvą, bet ir mamą, kuri numirė prieš trejus metus ir mėnesį, septintoje klasėje mirusį vaikystės draugą Michaelį, stovyklos vadovą Klifą, mirusį trūkus kraujagyslei. Kartas nuo karto Čarlzas vis paminėdavo šoką.

– Pasigilinkime į tavo minimo šoko sąvoką, – pasiūliau. – Kaip jį apibūdintum?

– Mirtis visada sukelia šoką.

– Paaiškink išsamiau, kaip jį supranti.

– Juk ir taip aišku.

– Įvardyk tai žodžiais.

– Tik taukšt, ir gyvenimas baigtas. Tiesiog, va taip. Niekur nuo to nepasislėpsi. Saugumas – tik tuščias žodis. Laikinumas… Gyvenimas yra laikinas… Žinojau tai… Kas gi to nežino? Tačiau niekuomet apie tai nesusimąstydavau, nenorėdavau net pernelyg gilintis, bet mirus Džeimsui negaliu apie tai negalvoti. Šios mintys niekada neapleidžia manęs. Jis buvo vyresnis, ir aš žinojau, kad jis mirs anksčiau už mane. Tiesiog esu priverstas susitaikyti su tam tikrais dalykais.

– Papasakok apie juos. Kokiais dalykais?

– Savo paties gyvenimu, artėjančia savo mirtimi. Su mirties permanentiškumu, su tuo, kad numirštame amžiams. Kažkodėl niekaip negaliu atsikratyti būtent minties apie tai, kad mirštame amžiams. O, kaip pavydžiu savo tikintiems draugams ir jų pomirtiniam gyvenimui. Kaip norėčiau ir pats tikėti visais tais dalykais, – giliai įkvėpęs, jis pažvelgė į mane. – Tai štai, apie ką galvoju. Ir dar apie daugybę kitų svarbių klausimų.

– Kokių?

– Apie tai, kaip beprasmiška visą savo gyvenimą praleisti darbe stengiantis uždirbti daugiau pinigų negu reikia. Nors man jų pakanka, bet vis tiek stengiuosi turėti jų daugiau ir daugiau. Kaip ir Džeimsas. Liūdna pagalvojus, kaip iki šiol gyvenau. Galėjau būti geresnis vyras, geresnis tėvas. Ačiū Dievui, dar turiu laiko.

„Ačiū Dievui, dar turiu laiko.“ Pradžiugau išgirdęs tokius jo žodžius. Teko pažinoti daugybę žmonių, kurie išgyvenę sielvartą prabildavo šia pozityvia gaida. Susidūrę su skaudžia gyvenimo realybe, jie praregėdavo ir kai ką savo gyvenime sugebėdavo pakeisti iš pagrindų. Atrodė, taip galėjo būti ir Čarlzo atveju. Tikėjausi, kad man pavyks nukreipti jį teisinga linkme.

Tačiau praėjus maždaug trims savaitėms nuo Džeimso Perio mirties į mano kabinetą Čarlzas įžengė nepaprastai susijaudinęs. Jis sunkiai alsavo ir, mėgindamas nusiraminti, ranką spaudė prie krūtinės. Paskui giliai iškvėpė, lėtai sėsdamasis ant kėdės.

– Labai džiaugiuosi, kad šiandien turėjome susitikti. Jei šio užsiėmimo nebūtume suplanavę anksčiau, vakar vakare tikriausiai pats būčiau paskambinęs. Ką tik patyriau vieną iš didžiausių savo gyvenimo sukrėtimų.

– Kas nutiko?

– Vakar man paskambinusi Margo Peri, velionio Džeimso žmona, paprašė užeiti pas ją sakydama, kad nori su manimi pasikalbėti. Nuvykau pas ją vakare ir… Gal geriau iš karto eisiu prie reikalo. Štai, ką iš jos išgirdau: „Nenorėjau tau sakyti, Čarlzai, bet apie tai jau žino pernelyg daug žmonių. Bus geriau, jei apie tai išgirsi iš manęs nei iš ko kito. Džeimsas mirė ne nuo insulto. Jis nusižudė.“ Nuo tos akimirkos nebegaliu daugiau apie nieką galvoti. Pasaulis apvirto aukštyn kojomis.

– Siaubinga! Pasakyk, kaip jautiesi.

– Tiek daug visko. Jausmų maišalynė. Sunku net nupasakoti.

– Pradėk nuo bet ko.

– Pirmiausia, apie ką pagalvojau, buvo tai, kad jei jis gali nusižudyti, vadinasi, galiu ir aš. Na, kaip čia geriau viską paaiškinti. Žodžiu, jį pažinojau taip gerai, mes buvome tokie artimi… Jis buvo labai panašus į mane, o aš – į jį. Ir jei jis galėjo taip pasielgti, jei jis galėjo pakelti ranką prieš save, vadinasi, galiu ir aš. Šis suvokimas sukrėtė mane iki širdies gelmių. Nesijaudinkite, negalvoju apie savižudybę, nors ši mintis manęs neapleidžia. Jei jis galėjo, vadinasi, galiu ir aš. Mirtis, savižudybė – dabar tai jau ne vien abstrakčios idėjos. Tai – realybė. Bet kodėl? Kodėl jis nusižudė? Niekada to nesužinosiu. Jo žmona sako nenutuokianti, kodėl jis taip pasielgė, arba bent jau taip teigia. Jos tvirtinimu, tai jai labai netikėta. Teks susitaikyti su tuo, kad niekada to ir nesužinosiu.

– O toliau, Čarlzai, pasakok viską.

– Pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Daugiau nebesuprantu, kas yra tikra. Jis buvo toks stiprus, tvirtas ir taip mane palaikė. Be galo manimi rūpinosi, galvojo apie mane, ir vis dėlto – kas galėtų patikėti, – kol kaip įmanydamas globojo mane, pats turbūt kankinosi taip, kad nebematė prasmės gyventi. Tai kas yra tikra? Kuo galima tikėti? Visą tą laiką, kol rūpinosi manimi, jis svarstė apie savižudybę. Suprantate, ką noriu pasakyti? Tos nuostabios palaimingos akimirkos, kurias praleisdavome šnekučiuodamiesi, tos mudviejų atvirumo valandėlės, – dabar jau žinau, jų nebuvo. Jaučiau, kad mudviejų ryšys tvirtas, dalijausi su juo viskuo, tačiau tai buvo vieno žmogaus šou. Jis jame nedalyvavo. Jam nebuvo gera, jis tik ir galvojo, kaip išeiti iš šio pasaulio. Daugiau nebesuprantu, kas yra tikra. Tai buvo mano susikurta tikrovės iliuzija.

– O kaip ši tikrovė? Šis kabinetas? Tu ir aš? Tai, kaip mes bendraujame?

– Jau nežinau, kuo tikėti ir kuo pasitikėti. Nėra tokio dalyko kaip „mes“. Iš tiesų aš esu vienas. Abejoju, ar šiuo metu, kai kalbamės, abu jaučiame tą patį.

– Norėčiau, kad mudu kuo labiau priartėtume prie sąvokos „mes“. Tarp dviejų žmonių visuomet išliks šioks toks atstumas, tačiau norėčiau, kad tas atstumas šiame kabinete būtų kuo mažesnis.

– Bet, Irvai, aš galiu tik spėlioti, ką jūs mąstote ir jaučiate. Tik pažiūrėkite, kaip klydau dėl Džeimso. Įsivaizdavau, kad mes – duetas, o pasirodė, kad atlieku solo partiją. Esu tikras, kad ir čia vyksta tas pats, kad ir apie jus įsivaizduoju tai, ko nėra. – Kiek paabejojęs Čarlzas staiga paklausė: – Apie ką galvojate būtent šią akimirką?

Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų toks klausimas būtų tikrai išmušęs mane iš pusiausvyros. Tačiau, įgijęs terapinio darbo patirties, išmokau pasitikėti savo pasąmone žinodamas, kad ji neleis nusižengti profesinei etikai. Be to, puikiai žinojau, kad svarbiausia ne tai, ką pasakysiu galvojąs, bet tai, kad sutinku apie tai kalbėti. Todėl pasakiau pirmą man į galvą atėjusį dalyką:

– Kai uždavei šį klausimą, man toptelėjo labai keista mintis. Prisiminiau užrašą, kurį neseniai buvau skaitęs vienoje anoniminėje paslapčių svetainėje. Ten buvo parašyta: „Aš dirbu „Starbucks“[5], ir kai klientai elgiasi nepagarbiai, atnešu jiems kavos be kofeino.“

Čarlzas nustebęs pažvelgė į mane ir staiga pratrūko juoktis:

– Ką? Kuo čia dėtas tas užrašas?

– Tu paklausei, ką aš galvoju, ir man dingtelėjo, kad paslapčių turi visi. Pamėginsiu paaiškinti viską iš eilės. Prieš kelias minutes, tau pradėjus kalbėti apie tikrovės pobūdį ir tai, kaip tą tikrovę susikūrei, supratau, kad išties tu esi teisus. Tikrovė – tai ne kažkokia abstrakti sąvoka, o iš esmės tai, ką kiekvienas iš mūsų susikuria ar įsivaizduoja. Tada, – išklausyk mane, juk klausei, apie ką aš galvoju, – staiga prisiminiau vokiečių filosofą Kantą ir jo mokymą apie tai, kad mūsų mąstymo pobūdis didžia dalimi lemia, kaip mes suvoksime tikrovę. O vėliau prisiminiau visas didžiąsias paslaptis, kurias esu girdėjęs per savo pusšimtį metų trunkančią psichologo darbo praktiką ir pagalvojau, kad, nepaisant visų mūsų pastangų suartėti su kitu žmogumi, tam tikras atstumas vis tiek neišvengiamai liks. Paskui dar pamaniau, kad ir raudoną spalvą ar kavos skonį mudu abu galime suvokti nepaprastai skirtingai. Kava – štai kas! Štai raktas į „Starbucks“ paslaptį. Atsiprašau, Čarlzai, bijau, kad būsiu pernelyg nukrypęs į lankas.

– Ne, visai ne.

– Sakyk, ką mąstei, kol taip kalbėjau.

– Puiku! Man patinka, kai taip kalbate. Patinka, kai dalijatės mintimis.

– O štai dar vienas atsitikimas. Prisiminiau vieną seniai, dar studentavimo metais seminare papasakotą istoriją. Į psichologą kreipėsi vyras, kuris buvo praleidęs nuostabų medaus mėnesį vienoje iš tropinių salų, ir tai buvo vienas iš pačių džiugiausių įvykių jo gyvenime. Tačiau kitais metais jo santuoka ėmė sparčiai byrėti, ir jie išsiskyrė. Kažkuriuo metu iš savo žmonos jis sužinojo, kad visą tą laiką, kol buvo kartu, taip pat ir per medaus mėnesį, visą tą laiką ji galvojo apie kitą vyrą. Jis reagavo labai panašiai kaip tu. Jis suprato, kad tropinėje saloje praleistas laikas nebuvo idiliškas jiems abiems, kad jam irgi teko solo partija. Daugiau smulkmenų neprisimenu, pamenu tik, kad jis, kaip ir tu, manė, kad tikrovė yra suskaldyta.

– Suskaldyta tikrovė… Man tai taip gerai pažįstama. Ji persekioja mane net sapnuose. Praeitą naktį regėjau nepaprastai ryškius sapnus, nors atsimenu nedaug ką. Buvau lėlių namelyje. Palietęs užuolaidas ir langus supratau, kad jie padaryti iš popieriaus ir celofano. Viskas buvo labai trapu, bet netrukus išgirdau garsius žingsnius ir persigandau, kad nesumindytų namelio.

– Čarlzai, pasitikrinkime dar kartą, kokia šiuo metu yra mus supanti tikrovė? Įspėju, kad ir toliau periodiškai to klausinėsiu. Kaip mudviem sekasi dabar bendrauti?

– Manau, kad geriau negu aplinkiniams. Noriu pasakyti, kad tapome atviresni. Bet vis tiek šioks toks atstumas išliko. Ne, ne šioks toks, o didelis atstumas. Iš tikrųjų mudviejų tikrovė yra skirtinga.

– Ką gi, stenkimės ir toliau tą atstumą mažinti. Ko norėtum manęs paklausti?

– Hm… Anksčiau niekada manęs to neklausėte. Turiu daugybę klausimų. Ką manote apie mane? Koks jausmas būti vienoje patalpoje su manimi? Ar jums sunku ištverti šią valandą su manimi?

– Geri klausimai… Tiesiog išsakysiu tai, kas mano mintyse, ir nesistengsiu atsakinėti nuosekliai. Taigi, jaudinuosi dėl to, ką tau tenka išgyventi. Aš visu šimtu procentų esu šiame kabinete. Tu man patinki, ir aš gerbiu tave – manau, ar bent tikiuosi, kad žinai tai, ir labai noriu tau padėti. Galvoju, kaip tau teko kankintis žuvus tėvui ir kaip smarkiai jo mirtis paveikė visą tavo gyvenimą. Dar galvoju, kad labai sunku buvo staiga prarasti tą brangų ryšį, kuris siejo tave ir Džeimsą Perį. Spėju, kad tėvo ir Džeimso netektis smarkiai paveikė ir tavo jausmus man. Apie ką dar galvoju? Galiu pasakyti, kad susitinkant su tavimi, mane apima dvejopi ir tarpusavyje nederantys jausmai. Viena vertus, noriu atstoti tau tėvą, bet kartu noriu padėti tau atsikratyti poreikio jausti jį šalia.

Man kalbant, Čarlzas linktelėjo galva ir, nukreipęs žvilgsnį į grindis, nutilo.

– Na, kaip, Čarlzai, ar dabar mes pakankamai nuoširdūs? – paklausiau.

– Ne visai aiškiai pasakiau. Iš tikrųjų problema – ne jūs, o aš. Pernelyg daug dalykų laikiau užgniaužęs savyje… pernelyg daug dalykų, apie kuriuos nenorėjau kalbėti.

– Bijojai atstumti mane?

Čarlzas palingavo galvą:

– Iš dalies.

Buvau įsitikinęs, kad žinau, ką jis mano: tai – mano amžius. Ir dirbant su kitais pacientais, teko tai patirti.

– Baiminaisi įskaudinti mane?

Jis pritariamai linktelėjo.

– Patikėk, pasirūpinti savo jausmais – mano paties darbas. Aš tau padėsiu, papasakok man viską.

Atlaisvinęs kaklaraištį ir prasisegęs viršutinę sagą, jis prabilo:

– Papasakosiu vieną praeitos nakties sapną. Kalbėjomės jūsų kabinete, tik jis atrodė nelyginant medžio dirbtuvės – regėjau medienos krūvą, didelį stalinį pjūklą, oblių ir šlifuoklį. Staiga jūs surikote, griebėtės už krūtinės ir susmukote ant grindų. Prišokau norėdamas jums padėti. Paskambinau 911 ir laikiau jus glėbyje, kol atvyko pagalba. Paskui padėjau užkelti jus ant neštuvų. Sapnavau dar kažką, bet dabar neprisimenu.

– Kaip paaiškintum šį sapną?

– Viskas labai paprasta. Žinodamas, kiek jums metų, baiminuosi, kad nenumirtumėte. Dirbtuvių įvaizdis irgi lengvai paaiškinamas. Sapne sutapatinau jus su savo vidurinės mokyklos darbų mokytoju Reiliu. Jis buvo labai senas ir kiek atstodavo man tėvą. Aplankydavau jį ir baigęs mokyklą.

– O jausmai sapne?

– Tiksliai nepamenu, bet žinau, kad mane buvo apėmusi panika. Be to, labai didžiavausi savimi, kad sugebėjau jums padėti.

– Gerai, kad apie tai papasakojai. Ar galėtum papasakoti ir kitus sapnus, kuriuos nutylėjai?

– Ką gi… Man nesmagu kalbėti, tačiau atmintyje išliko vienas sapnas, kurį sapnavau gal prieš savaitę ar prieš dešimt dienų. Sapnavau, kad susitikę mes, kaip ir dabar, sėdėjome šiose kėdėse, tačiau aplinkui nebuvo sienų ir aš nesupratau, ar esame viduje, ar lauke. Jūs buvote paniuręs. Palinkęs prie manęs pasakėte, kad jums liko gyventi tik šeši mėnesiai. O paskui… visiška nesąmonė… aš pasiūliau jums sandorį: išmokysiu jus numirti, o jūs padėsite man tapti psichologu. Daugiau nelabai ką teprisimenu, tik žinau, kad mudu daug verkėme.

– Pirmoji sapno dalis aiški. Žinodamas mano amžių, tu jaudiniesi, kiek man dar liko gyventi. Tačiau ką galėtų reikšti antroji dalis – tavo noras tapti psichologu?

– Nežinau, kaip tai suprasti. Niekada nesvarsčiau galimybės tapti psichologu, nes man tai būtų per sunku. Nemanau, kad sugebėčiau atlaikyti nuolatinę slogių jausmų laviną, todėl be galo žaviuosi jumis. Jūs buvote geras, nepaprastai geras ir visuomet mokėdavote nukreipti mane tinkama linkme, – Čarlzas pasilenkė ir paėmęs popierinę servetėlę nusišluostė kaktą. – Man labai sunku apie tai kalbėti. Jūs man taip padėjote, o aš štai sėdžiu čia skaudindamas jus savo siaubingais sapnais. Taip negalima.

– Tu ateini čia tam, kad išsakytum savo mintis, ir tau puikiai sekasi. Suprantama, mano amžius kelia tau nerimą. Abu juk žinome, kad sulaukus mano amžiaus – aštuoniasdešimt vienerių – gyvenimas eina į pabaigą. Sielvartauji dėl Džeimso, dėl savo tėvo, todėl visai suprantama, kad tau baisu netekti ir manęs. Aštuoniasdešimt vieneri – garbus amžius, neįtikėtinai garbus. Pats nustembu pradėjęs apie tai mąstyti. Nesijaučiu senas, todėl vis pasvarstau, kaip nutiko, kad man – jau aštuoniasdešimt vieneri. Visuomet būdavau jauniausias vaikas – mokykloje, vasaros stovyklos beisbolo komandoje, teniso komandoje. O dabar, kur bepasisukčiau – restorane, kine, specialistų konferencijose, – staiga tampu pats vyriausias. Negaliu su tuo susitaikyti.

Giliai atsidusau. Keletą akimirkų sėdėjome tylėdami.

– Norėčiau tavęs dar kartą paklausti, Čarlzai. Ką manai apie mūsų bendravimą? Koks tas mus skiriantis atstumas?

– Atstumas smarkiai sumažėjo. Bet viskas yra nepaprastai slogu. Tai – keistas pokalbis. Paprastai žmogui juk nesakoma: „Jaudinuosi, kad mirsi.“ Jums tikriausiai skaudu tai girdėti, o šiuo metu visų mažiausiai noriu jus skaudinti.

– Bet juk tai nėra įprasta vieta. Čia nėra arba bent jau neturėtų būti jokių kliūčių bendrauti atvirai. Ir, nepamiršk, kad nepasakei man nieko, apie ką pats nebūčiau ilgai mąstęs. Čia labai svarbu į viską sugebėti žvelgti atvirai.

Čarlzas linktelėjo. Įsivyravo dar viena tylos valandėlė.

– Šiandien tylos akimirkų mūsų užsiėmime daugiau nei kada nors anksčiau, – tariau.

Čarlzas dar kartą linktelėjo:

– Visos mano mintys yra čia, ir aš girdžiu, ką sakote. Tiesiog šis pokalbis gniuždo mane.

– Yra dar kai kas svarbaus, ką norėčiau tau pasakyti. Nori tikėk, nori – ne, galvojimas apie gyvenimo pabaigą turi ir privalumų. Papasakosiu tau keistą nutikimą, kuris įvyko prieš kelias dienas. Buvo maždaug šešta valanda vakaro, ir prie įvažiavimo į mūsų kiemą pamačiau žmoną, kažką imančią iš pašto dėžutės. Pradėjau eiti link jos. Pasukusi galvą ji nusišypsojo. Staiga visiškai nepaaiškinamu būdu mano galvoje viskas persivertė, ir keletą akimirkų regėjau save tamsiame kambaryje, stebintį mirguliuojantį namų gamybos filmą iš savo paties gyvenimo scenų. Jaučiausi labai panašiai kaip knygos „Paskutinė Krapo juosta“ pagrindinis veikėjas. Skaitei tą Samuelio Beketo pjesę?

– Ne, bet teko apie ją girdėti.

– Tai – senyvo amžiaus žmogaus monologas jo gimtadienio dieną, kai jis perklauso ankstesniais gimtadieniais darytus įrašus. Man nutiko panašiai kaip Krapui – mano galvoje ėmė suktis senų gyvenimo epizodų kadrai. Ir tuomet išvydau savo žmoną mirusią, kuri atsisuko į mane plačiai šypsodamasi ir mostu kvietė prieiti arčiau. Žiūrint į ją mane užplūdo skausmas ir neapsakomas sielvartas. Paskui staiga viskas išnyko, aš grįžau į dabartį, ir štai ji čia, – gyvybinga, švytinti, apčiuopiama, spinduliuojanti nuostabia ankstyvo rudens šypsena. Mane užliejo šilta džiaugsmo banga. Nudžiugau, kad vis dar esame gyvi. Nieko nelaukęs priglaudžiau ją prie savęs, ir mes leidomės į vakarinį pasivaikščiojimą.

Klausant to nutikimo, mano akys nejučiom pritvinko ašarų, ir aš ištiesiau ranką paimti servetėlę. Čarlzas irgi paėmė vieną ir prispaudė ją prie akių.

– Norite pasakyti „Mokėkite vertinti tai, ką turite“.

– Būtent. Noriu pasakyti, kad mąstydami apie pabaigą į dabartį galbūt išmoksime žvelgti dėkingesniu žvilgsniu.

Abu su Čarlzu dirstelėjome į laikrodį. Mūsų užsiėmimas užsitęsė keliomis minutėmis ilgiau, ir jis lėtai ėmė rinktis daiktus.

– Jaučiuosi visiškai išsunktas, – pašnibždom tarė jis. – Jūs tikriausiai taip pat pavargote.

Bet atsistojęs, aš pasitempiau ir atlošiau pečius:

– Visai ne. Tiesą sakant, toks gilus ir nuoširdus terapinis seansas mane atgaivina. Šiandien kaip reikiant padirbėjai, Čarlzai. Mudu abu gerai padirbėjome.

Atidariau kabineto duris ir, kaip visada, jam išeinant, paspaudėme vienas kitam ranką. Bet staiga pliaukštelėjau plaštaka sau per kaktą: „O ne, taip negalima. Negalima taip baigti užsiėmimo.“ Todėl pravėręs duris, paprašiau Čarlzą sugrįžti:

– Čarlzai, aš nejučia pasidaviau seniems savo įpročiams ir pasielgiau būtent taip, kaip nenorėjau elgtis. Šis sunkus analitinis darbas išties mane nuvargino, gal net išsekino, ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien daugiau nesu suplanavęs užsiėmimų.

Žiūrėjau į jį laukdamas. Nežinojau, ko tikėtis.

– Aš viską supratau, Irvai. Pažįstu jus geriau, nei jums atrodo, ir suprantu, kada tampate tiesiog psichologu.