Читать книгу Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos - Ирвин Ялом, Irvin D. Yalom, Ирвин Дэвид Ялом - Страница 3

BUVAU APSTULBINTAS. Maniau, kad per penkiasdešimties metų darbo praktiką buvau matęs visko, tačiau niekada anksčiau man dar nebuvo taip nutikę, kad į kabinetą įžengusi nauja pacientė pirmiausia įteiktų man savo nuotrauką iš žydinčios jaunystės laikų. Dar labiau sutrikau, kai toji pacientė Nataša, apkūni maždaug septyniasdešimties metų rusė, pažvelgė į mane nepaprastai įdėmiai. Lygiai taip aš žiūrėjau į dailios balerinos nuotrauką, kurioje ji buvo sustingusi arabeskos poza, grakščiai pasistiebusi ant vienos kojos, o abi rankas gracingai ištiesusi viršun. Vėl žvilgtelėjau į Natašą, kuri, nors ir nebeliauna, į savo vietą atsisėdo su šokėjoms būdingu lengvumu. Ji turbūt pajuto, kad žiūrėdamas į ją ieškau panašumo su jaunąja šokėja, nes, pakėlusi smakrą, nežymiai pasuko galvą į šoną, kad galėčiau aiškiai matyti jos profilį. Nors Natašos veido bruožus tikriausiai paaštrino praslinkusios rusiškos žiemos ir nesaikingas alkoholio vartojimas, dar kartą žvilgtelėjęs į jaunosios Natašos – įkūnytos elegancijos – nuotrauką, pamaniau, kad ji vis dar yra patraukli moteris, nors ir nebe tokia gražuolė kaip anksčiau.

– Juk buvau daili, tiesa? – nedrąsiai paklausė ji. Man linktelėjus, ji kalbėjo toliau, – buvau primabalerina La Skaloje.

– Ar visada apie save galvojate būtuoju laiku?

Ji atšlijo.

– Koks nemandagus klausimas, daktare Yalomai. Akivaizdu, kad dalyvavote nepagarbiam elgesiui skirtuose mokymuose, kurie privalomi visiems psichoterapeutams. Nors, – ji nutilo, norėdama geriau viską apgalvoti, – gal tai ir tiesa. Ko gero, esate teisus. O balerinos Natalijos gyvenimas keistas tuo, kad karjerą jai teko baigti nesulaukus ir trisdešimties – prieš keturiasdešimt metų. Nepaisant to, nustojusi šokti tapau laimingesnė, daug laimingesnė.

– Nebešokate jau keturiasdešimt metų, o vos įžengusi į kabinetą įdavėte man nuotrauką, darytą dar tuomet, kai buvote jauna šokėja. Tikriausiai manote, kad dabartinis Natašos gyvenimas man neturėtų rūpėti?

Ji du ar tris kartus sumirksėjo, tada maždaug minutę dairėsi aplinkui, tyrinėdama mano kabineto interjerą.

– Praeitą naktį sapnavau jus, – tarė ji. – Užsimerkusi vis dar regiu tą sapną. Atėjusi susitikti su jumis, įžengiau į patalpą, kuri visai nepriminė kabineto. Galbūt tai buvo jūsų namai, mat ten būriavosi daugybė žmonių, tikriausiai ir jūsų žmona bei šeima, o aš nešiausi medžiaginį krepšį, pilną šautuvų ir jų valymo reikmenų. Mačiau jus stovintį viename kampe, apsuptą žmonių, ir supratau, kad tai jūs, nes buvau mačiusi jūsų nuotrauką ant knygos apie Šopenhauerį viršelio. Bet prasibrauti arčiau arba bent jau sugauti jūsų žvilgsnį negalėjau. Dar kažką sapnavau, bet dabar jau nebeprisimenu.

– Ar manote, kad šis sapnas kažkaip susijęs su jūsų atsinešta nuotrauka?

– Šautuvai reiškia penius. Tai sužinojau iš ilgą laiką lankytų psichoanalitinių užsiėmimų. Mano psichoanalitikas išaiškino, kad penį naudoju kaip ginklą. Kai susiginčydavau su savo draugužiu Sergejumi, kuris buvo pagrindinis mūsų trupės šokėjas, o vėliau ir mano vyras, išėjusi prisigerdavau ir susirasdavau kokį penį – tikdavo bet koks, jo savininką pasirinkdavau atsitiktinai. Tada pasidulkindavau, kad įskaudinčiau Sergejų ir man palengvėtų. Tai visuomet padėdavo, bet tik trumpam, labai trumpam.

– Bet kaip sapnas susijęs su nuotrauka?

– Vėl to paties klausiate? Būtinai norite tai sužinoti? Gal manote, kad savo jaunystės nuotrauką rodau jums tam, kad jus suviliočiau? Taip galvoti ne tik nepagarbu, bet ir absurdiška.

Įspūdingas jos pasirodymas kabinete su savo nuotrauka turėjo daug ką reikšti. Dėl to nė kiek neabejojau, tačiau apie tai dabar stengiausi negalvoti ir tiesiai šviesiai tariau:

– Pakalbėkime apie tai, kodėl jūs nusprendėte į mane kreiptis. Iš jūsų elektroninio laiško žinau, kad į San Fransiską atvykote trumpam ir kad jums nepaprastai svarbu buvo patekti pas mane šiandien ir rytoj, nes, kaip sakėte, „nebesuspėjate su gyvenimu ir nežinote, kaip sugrįžti į normalų ritmą“. Papasakokite man apie tai daugiau. Rašėte, kad tai – gyvenimo ir mirties klausimas.

– Būtent taip ir jaučiuosi. Labai sunku paaiškinti, tačiau tai, kas vyksta su manimi, kelia man didžiulį nerimą. Į Kaliforniją atvykau su savo vyru Pavelu, ir veikėme čia tai, ką paprastai veikiam, kai čia apsilankom. Jis susitiko su keliais svarbiais klientais, vėliau pasimatėme su savo draugais rusais, nuvažiavome į Napos slėnį, nuėjome į San Fransisko operą, vakarieniavome geruose restoranuose. Tačiau šį kartą viskas vyksta kažkaip ne taip, kaip anksčiau. Kaip čia pasakius? Rusų kalboje yra toks žodis „otstraniony“. Taigi, jaučiuosi, lyg manęs čia nebūtų, ir visa, kas vyksta aplink, manęs nepaliečia. Jaučiuosi kaip įvyniota į apsauginį sluoksnį, ir atrodo, tarsi čia būčiau ne aš, tarsi viskas vyktų ne su manimi. Man tai kelia nerimą, visiškai negaliu susikaupti, prastai miegu. Jei geriau mokėčiau anglų kalbą, būtų paprasčiau paaiškinti, kaip jaučiuosi. Kadaise ketverius metus gyvenau JAV ir ilgai lankiau kalbos kursus, tačiau kalbėti angliškai man vis dar sunku.

– Sprendžiant iš to, ką išgirdau, jūsų anglų kalba puiki, ir jūs labai aiškiai nupasakojote savo būseną. Kaip pati tai galėtumėte paaiškinti? Kas, jūsų nuomone, su jumis vyksta?

– Neturiu nė menkiausio supratimo. Jau minėjau, kad prieš daugelį metų, apimta didžiulės krizės, ketverius metus lankiau psichoanalizės užsiėmimus. Tačiau net tuomet nieko panašaus nejutau. Nuo to laiko gyvenime man viskas klojosi puikiai, iki pat dabar jaučiausi visiškai gerai.

– Pamėginkime pasiaiškinti, iš kur atsirado tas jausmas, tarsi gyvenimas eitų pro šalį. Kada, jūsų nuomone, pradėjote taip jaustis? Prieš kiek laiko?

– Negaliu pasakyti. Šis jausmas toks keistas ir nenusakomas, kad labai sunku jį tiksliai apibrėžti. Žinau tik, kad Kalifornijoje esame tris dienas.

– Elektroninį laišką parašėte prieš savaitę, vadinasi, dar prieš jūsų atvykimą į Kaliforniją. Kur buvote tuo metu?

– Savaitę praleidome Niujorke, paskui kelias dienas Vašingtone, tada atskridome čia.

– Gal Niujorke ar Vašingtone įvyko kas nors neįprasto?

– Nieko. Įprastinis kelionės lėktuvu nuovargis. Pavelas buvo susiplanavęs kelis verslo susitikimus, o aš tuo tarpu vaikštinėjau viena. Paprastai man patinka apžiūrinėti miestus.

– O šį kartą? Papasakokite man, ką tiksliai veikėte, kol jis dirbo.

– Vaikštinėjau po Niujorką. Aš… Kaip sakoma angliškai? Žiūrėjau į žmones? Stebėjau žmones?

– Taip, stebėjau žmones.

– Taigi, stebėjau žmones, vaikštinėjau po parduotuves ir kiauras dienas leidau Metropoliteno menų muziejuje. O taip, esu įsitikinusi, kad Niujorke man viskas buvo gerai, nes dar pamenu, kaip vieną gražią saulėtą dieną mudu su Pavelu išvykome pasiplaukioti laivu apie Elio salą ir Laisvės statulą. Prisimenu, kad abiems mums buvo be galo smagu. Taigi, viskas pradėjo eiti blogyn jau po to, kai išvykome iš Niujorko.

– Pasistenkite prisiminti kelionę į Vašingtoną. Ką veikėte ten?

– Tai, ką ir visuomet. Užsiėmiau įprastais dalykais: kasdien lankiausi Smitsono muziejų komplekse – oro ir kosmoso muziejuje, gamtos istorijos muziejuje, Amerikos istorijos muziejuje ir… o, taip, taip! Man nusprendus apsilankyti Nacionalinėje galerijoje, nutiko šis tas išties svarbaus.

– Kas gi? Papasakokite.

– Mane be galo sujaudino gatvėje pamatytas milžiniškas reklaminis plakatas, kuriame buvo pranešama apie baleto istorijos pa-rodą.

– Aha, o toliau?

– Vos pamačiusi tą plakatą, įpuoliau į galeriją ir buvau tokia susijaudinusi, kad braute prasibroviau pro žmones. Bandžiau kai ką surasti. Tikriausiai ieškojau Sergejaus.

– Sergejaus? Savo pirmojo vyro?

– Taip, savo pirmojo vyro. Tikriausiai nelabai ką suprasite nežinodamas kai kurių dalykų apie mano gyvenimą. Ar galėčiau papasakoti tai, kas svarbiausia, ką repetavau ištisas dienas.

Sunerimęs, kad ji nepradėtų sceninio pasirodymo ir kad jos pasakojimas nenusitęstų iki užsiėmimo pabaigos, tariau:

– Būtų gerai, jei išdėstytumėte svarbiausius dalykus.

– Iš pradžių būtinai turiu pasakyti, kad visiškai nepatyriau motiniškos meilės, ir visą gyvenimą jaustas tos meilės trūkumas buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi mane lankyti psichoanalizės užsiėmimus. Gimiau Odesoje, o mano tėvai išsiskyrė dar prieš man gimstant. Tėvo niekada nesu mačiusi, o motina apie jį niekuomet ir nekalbėjo. Mama apskritai beveik apie nieką nekalbėdavo. Vargšelė, ji nuolat sirgo ir mirė nuo vėžio, kai neturėjau ir dešimties. Prisimenu, kaip švęsdama savo dešimtąjį gimtadienį…

– Atsiprašau, Nataša, kad pertraukiu. Patikėkite, man labai įdomu viskas, ką pasakojate, tačiau laikas bėga greitai. Susitinkame tik du kartus, todėl jūsų pačios labui norėčiau kuo efektyviau išnaudoti mums skirtą laiką.

– Jūs visiškai teisus. Kai būdavau scenoje, apie laiką negalvodavau. Pasistengsiu kuo glausčiau viską papasakoti nenukrypdama į šoną. Taigi, mirus mamai, jos dvynė sesuo teta Olga pasiėmė mane pas save į Sankt Peterburgą. Ten aš ir užaugau. Taip, teta Olga buvo gera moteris ir visuomet gražiai su manimi elgdavosi, bet kadangi pati turėjo užsidirbti sau duoną – ji buvo netekėjusi, – daug dirbo ir beveik neskirdavo man laiko. Ji buvo puiki smuikininkė ir didžiąją metų dalį gastroliuodavo su simfoniniu orkestru. Ji žinojo, kad esu gera šokėja, todėl maždaug po metų, kai persikrausčiau pas ją, nuvedė mane į peržiūrą, kur pasirodžiau gana neblogai, buvau priimta į Vaganovos baleto akademiją ir praleidau joje aštuonerius metus. Tapau tokia puiki šokėja, kad sulaukusi aštuoniolikos buvau pakviesta į Kirovo operos ir baleto teatrą. Ten pradirbau kelerius metus. Būtent ten ir susipažinau su Sergejumi, kuris buvo vienas iš didžiausių mūsų laikų šokėjų, egoistų ir donžuanų ir kuris yra didžioji mano gyvenimo meilė.

– Kalbate esamuoju laiku? Vis dar manote, kad jis – didžioji jūsų gyvenimo meilė?

Kiek susierzinusi dėl to, kad ją pertraukiau, ji šaltai pasakė:

– Prašyčiau leisti man pasakoti toliau. Prašėte manęs paskubėti – tą ir darau. Viską noriu papasakoti taip, kaip esu suplanavusi. Mudu su Sergejumi susituokėme ir, jam gavus pasiūlymą šokti Italijos La Skalos teatre, kone stebuklingai pasprukome iš šalies. Juk, šiaip ar taip, argi tais laikais įmanoma buvo Rusijoje gyventi? Dabar apie Sergejų – mano gyvenime jam teko labai svarbus vaid-muo. Nepraėjus nė metams nuo mūsų vestuvių mane ėmė varstyti didžiuliai skausmai. Gydytojas diagnozavo man podagrą. Ar įsivaizduojate baisesnę ligą balerinai? Vargu. Dėl podagros mano karjera baigėsi nesulaukus ir trisdešimties. Ir kaipgi tuomet pasielgė Sergejus – didžioji mano gyvenimo meilė? Nieko nelaukęs jis paliko mane dėl kitos šokėjos. O kaip elgiausi aš? Ėjau iš proto ir kone paskendau alkoholyje, o jo vos neužmušiau butelio šuke – paženklinau jo veidą randais, kurie primintų jam mane. Tetai Olgai teko atvykti į Milano psichiatrijos kliniką, kad parsivežtų mane atgal į Rusiją – tuomet štai ir pradėjau lankyti psichoanalizės užsi-ėmimus, kurie išgelbėjo man gyvybę. Tetai pavyko surasti vienintelį visoje Rusijoje psichoanalitiką, nors ir tas pats dirbo nelegaliai. Užsiėmimuose daugiausiai analizuodavome Sergejaus elgesį, mokiausi įveikti jo sukeltą skausmą, visam laikui atsisakyti alkoholio ir užmiršti vienadienius romanus. Ir galbūt išmokti mylėti – ir save, ir kitus.

– Kai mano būklė pagerėjo, įstojau į universitetą. Pasirinkau muzikos studijas ir savo nuostabai greitai supratau, kad turiu violončelininkės talentą – ne tokį, kad galėčiau griežti, tačiau pakankamą, kad tapčiau mokytoja. Nuo to laiko dirbu violončelės mokytoja. Mano vyras Pavelas buvo vienas iš pirmųjų mano mokinių. Jis buvo pats negabiausias mano kada nors turėtas mokinys, tačiau nuostabus žmogus ir, kaip paaiškėjo vėliau, sumanus bei puikus verslininkas. Įsimylėjome vienas kitą, dėl manęs jis išsiskyrė su savo tuometine žmona. Susituokėme ir nuo to laiko ilgus metus viskas klojasi kuo puikiausiai.

– Labai glaustas ir nepaprastai aiškus pasakojimas, Nataša. Ačiū.

– Kaip jau minėjau, mintyse kartojau jį daugybę kartų. Suprantate, kodėl nenorėjau, kad mane pertraukinėtumėte?

– Taip, suprantu. O dabar grįžkime prie muziejaus Vašingtone. Beje, jei kai kurių mano pasakytų žodžių nesuprantate, iš karto sakykite.

– Kol kas viską suprantu. Mano žodynas platus. Kad neprarasčiau kalbos pojūčio, skaitau daug amerikiečių autorių knygų. Dabar skaitau „Hendersoną lietaus karalių“[6].

– Turite puikų skonį. Tai – viena iš mėgiamiausių mano knygų, o Solas Belou, nors ir neprilygsta Dostojevskiui, yra vienas iš didžiųjų mūsų rašytojų. Tačiau grįžkime prie parodos. Po to, ką išgirdau iš jūsų, įsivaizduoju, kokią emocijų audrą patyrėte. Papasakokite, kas nutiko. Minėjote, kad įėjote vidun norėdama susirasti Sergejų – „savo gyvenimo meilę“.

– Taip, esu beveik įsitikinusi, kad eidama į parodą vyliausi – slapta vyliausi – kažką sužinoti apie Sergejų. Noriu pasakyti, kad net pati neigiau šią mintį. Mano gyvenimo meilė nebūtinai turi būti mano sąmoningo gyvenimo meilė. Jūs, kaip garsus psichiatras, turėtumėte tai suprasti.

– Mea culpa[7], – mane žavėjo ir linksmino nepikti jos kepštelėjimai.

– Tiek to, šį kartą atleidžiu jums. O dabar papasakosiu apie savo apsilankymą parodoje. Joje buvo eksponuojama daugybė ankstyvųjų Didžiojo ir Kirovo teatrų spektaklių plakatų. Viename prie įėjimo kabojusiame plakate išvydau nuostabią nuotrauką su Sergejumi iš „Gulbių ežero“ – jis skriejo oru tarsi angelas. Nuotrauka buvo neryški, bet, esu tikra, tai buvo Sergejus, nors jo pavardė ir nebuvo parašyta. Vaikštinėjau po parodą ištisas valandas, tačiau jo pavardės taip niekur ir neaptikau, – nė karto. Ar galite tuo patikėti? Sergejus buvo kone dievas, o jau pamirštas. Dabar prisimenu…

– Ką? Ką prisimenate?

– Klausėte, kada pirmą kartą pasijutau atitrūkusi nuo aplinkos. Tai ir nutiko tuomet. Pamenu, kad iš parodos išėjau apimta transo, ir nuo to laiko jaučiuosi kaip nesava.

– Gal pamenate, ar muziejuje bandėte rasti informacijos apie save? Nuotraukų arba bent savo pavardę?

– Tos dienos gerai nepamenu. Reikia viską atgaminti. Ar taip sakoma?

– Aš suprantu. Reikia viską prisiminti.

– Taip, man reikia prisiminti, kaip viskas vyko. Tikriausiai buvau tokia priblokšta neradusi jokios užuominos apie Sergejų, kad pasakiau sau: „Jei čia nėra net jo, tai kaip kas nors gali būti apie mane?“ Tačiau galbūt slapta vis tiek vyliausi save rasti. Parodoje buvo kelios nenurodyto laikotarpio nuotraukos iš La Skaloje rodyto spektaklio „Žizel“ – du sezonus vaidinau jame Mirtą. Pamenu, vieną nuotrauką tyrinėjau taip atidžiai, kad paliečiau ją nosimi. Pribėgęs apsaugos darbuotojas rūsčiai dėbtelėjo į mane ir mostelėjęs į menamą liniją salės grindyse liepė jos neperžengti.

– Atrodo, taip žmogiška ir suprantama tose senose nuotraukose mėginti susirasti save.

– Bet kokią turėjau teisę ieškoti savęs? Kartoju: vis tiek manau, kad nesupratote, nes nesiklausote. Nesuvokiate, kad Sergejus buvo it dievas, kad buvo iškilęs į padanges aukštai virš mūsų, o mes – visi kiti šokėjai – žvelgėme į jį kaip vaikai žvelgia į milžinišką orlaivį.

– Kai ko nesuprantu. Trumpai pakartosiu tai, ką sužinojau apie Sergejų. Jis buvo puikus šokėjas, ir abu jūs kartu šokote Rusijoje, o paskui, jam apsisprendus bėgti iš šalies, kad galėtų šokti Italijoje, pabėgote kartu ir už jo ištekėjote. Kai jums diagnozavo podagrą, ilgai nelaukęs jis jus paliko ir susirado kitą moterį. Tuomet negalėdama susivaldyti sužalojote jį butelio šuke. Teisingai pasakoju?

Nataša linktelėjo:

– Teisingai.

– Kai iš Italijos išvykote su savo teta, ar po to dar buvote susisiekusi su Sergejumi?

– Ne, niekada. Nuo to laiko jo nemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Visai nieko.

– Bet ir toliau apie jį galvodavote?

– Taip. Iš pradžių, vos išgirdus jo vardą, mane užplūsdavo įkyrios mintys. Trankydavau galvą, kad liaučiausi apie jį galvojusi. Galų gale ištryniau jį iš atminties, galutinai išmečiau iš galvos.

– Jis jus labai nuskriaudė, jūs išmetėte jį iš galvos, bet praeitą savaitę nuėjote į Nacionalinėje galerijoje surengtą parodą galvodama, kad jis – „jūsų gyvenimo meilė“. Mėginote rasti informacijos apie jį, o paskui įtūžote supratusi, kad niekur apie jį neužsimenama ir kad jis visiškai pamirštas. Suprantate, kodėl stebiuosi?

– Taip, taip, suprantu. Sutinku, kad tai labai prieštaringas elgesys. Ėjimas į tą muziejaus ekspoziciją prilygo kapstymuisi po savo mintis. Tarsi netyčia būčiau prakirtusi pagrindinę energijos veną, kuri pratrūkusi išsiliejo visu smarkumu. Kalbu nelabai aiškiai. Ar suprantate?

Man linktelėjus, Nataša kalbėjo toliau:

– Sergejus buvo ketveriais metais vyresnis už mane, taigi, dabar jam maždaug septyniasdešimt treji, suprantama, jei jis dar gyvas. Ir vis dėlto niekaip negaliu įsivaizduoti, kad Sergejui galėtų būti septyniasdešimt treji. Neįmanoma. Patikėkite, jei jį pažinotumėte, suprastumėte, kodėl taip sakau. Regiu tik tą plakate pavaizduotą jauną gražų šokėją, amžinai skrajojantį ore. Ar teko su juo bendrauti vėliau? Ne, neapsikeitėme nė menkiausiu žodeliu nuo pat tada, kai sužalojau jam veidą. Galėčiau jį susirasti. Tikriausiai pavyktų jį rasti internete, galbūt feisbuke, tačiau man baisu tą daryti.

– Dėl ko baisu?

– Dėl visko. Baisu, kad jis bus miręs; arba kad vis dar bus gražus vyras ir panorės mane susigrąžinti; kad pradėsime susirašinėti elektroniniu paštu ir kad skausmas krūtinėje taps nepakeliamas; kad vėl jį įsimylėsiu ir palikusi Pavelą grįšiu pas Sergejų, kad ir kur jis būtų.

– Kalbate taip, tarsi jūsų gyvenimas su Sergejumi būtų tiesiog užkonservuotas laike ir egzistuotų kažkokioje plotmėje: kad patekus į jį viskas – abipusė meilė, liepsnojanti aistra, net jaunystės grožis – būtų lygiai kaip ir anksčiau.

– Visiškai teisingai.

– O iš tikrųjų Sergejus yra arba miręs, arba atrodo kaip susiraukšlėjęs septyniasdešimt trejų metų vyras. Tikriausiai pražilusiais ar visai nubalusiais plaukais, o galbūt plikas, nežymiai gunktelėjęs, ir apie kartu su jumis praleistus metus galvojantis galbūt visiškai priešingai negu jūs. Ir kaskart veidrodyje pamatęs savo subjaurotą veidą atsiliepia apie jus, ko gero, ne iš geriausios pusės.

– Kalbėkite kiek norite, aš nė nemanau klausytis tokių jūsų šnekų. Nė žodžio.

Mūsų laikas baigėsi. Eidama durų link, ji pastebėjo ant stalo paliktą savo nuotrauką ir sugrįžo atgal. Paėmęs nuotrauką ištiesiau jai. Dėdamasi ją į piniginę Nataša tarė:

– Pasimatysime rytoj, bet apie nuotrauką daugiau nekalbėsime. Basta!

– Šįvakar skrendu į Odesą, – pasakė ji, mums susitikus kitą dieną. – Miegojau labai blogai, ir viskas per jus. Todėl nepernelyg liūdžiu žinodama, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Žinote, jūsų žodžiai apie Sergejų buvo skaudūs, labai skaudūs. Pasakykite, ar visuomet taip kalbate su savo pacientais?

– Laikykite tai komplimentu jūsų vidinei stiprybei, kurią įžvelgiu jumyse.

Ji kiek sutriko ir papūtė lūpas norėdama kažką sakyti, bet po to persigalvojo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Giliai atsidususi ji atsilošė kėdėje ir tarė:

– Gerai, klausau jūsų. Esu pasiruošusi jus išklausyti. Nekantriai laukiu, ką pasakysite.

– Iš pradžių papasakokite, kokios mintys neleido jums šiąnakt užmigti.

– Prisnūsdavau tik trumpam, nes visą naktį mane persekiojo vienas sapnas, kuris nuolat kartojosi ir baigdavosi vis kitaip. Sapnavau, kad lankiausi Konge su kažkokia delegacija ir pasimetusi nuo kitų, staiga likau visiškai viena. Suvokiau, kad esu, ko gero, pačioje pavojingiausioje žemės vietoje, ir labai išsigandau. Sapnavau, kad vaikštinėjau po apleistą rajoną, beldžiausi į duris, tačiau visos jos buvo užrakintos, o aplinkui nieko nebuvo. Kitame sapne užėjau į apleistą namą ir išgirdusi garsų artėjančių žingsnių kaukšėjimą lauke pasislėpiau spintelėje. Dar vėliau sapnavau, kad paskambinau savo delegacijos nariams mobiliuoju telefonu, bet nežinodama, kur esu, negalėjau jiems paaiškinti, kur mane rasti. Prašiau jų atsinešti prožektorius ir mojuoti jais, kad pamatyčiau pro langą, bet tuomet susivokiau esanti milžiniškame mieste ir supratau, kad toks prašymas beprasmis.

– Tie sapnai tęsėsi kiaurą naktį, ir aš drebėdama laukiau, kada man nutiks koks nors siaubingas dalykas, – ji pridėjo ranką prie krūtinės. – Net ir dabar, kai jau tik pasakoju sapną, mano širdis daužosi kaip pašėlusi.

– Visą naktį trunkantis košmaras. Kaip siaubinga! Kaip galėtumėte paaiškinti tą savo sapną? Pagalvokite ir pasakykite viską, kas tik ateina į galvą.

– Žinau, kad neseniai laikraštyje skaičiau apie Afrikoje vykstančius žiaurumus ir vaikų armiją, viską naikinančią savo kelyje. Tačiau paskui iš karto užverčiau laikraštį. Prisiskaičiusi panašių dalykų visada labai prastai miegu. Per televizorių pamačiusi žudynes, tuoj pat jį išjungiu. Negalėčiau net suskaičiuoti iš kokios gausybės kino filmų man teko išeiti dėl tos pačios priežasties.

– Tęskite. Papasakokite apie tą sapną viską, ką atsimenate.

– Jau viskas. Buvau tokioje vietoje, kur mano gyvybei nuolat grėsė pavojus.

– Pamąstykite apie savo pasakymą „Mano gyvybei grėsė pavojus“. Kurkite laisvas šio posakio asociacijas, kitaip tariant, atpalaiduokite mintis ir stebėdama jas tarsi iš šalies papasakokite, apie ką galvojate. Tai beveik tas pats, kaip žiūrėti ekrane vykstantį veiksmą.

Atsidususi ir metusi į mane nevilties kupiną žvilgsnį, Nataša atrėmė galvą į kėdės atlošą ir pašnibždom ištarė:

– Mano gyvybei kyla pavojus, mano gyvybei kyla pavojus, – ir nutilo.

Palaukęs minutę ar dvi paraginau ją:

– Kalbėkite truputėlį garsiau.

– Žinau, ką norite išgirsti.

– O jūs nenorite man to pasakyti.

Ji linktelėjo.

– Įsivaizduokite, – toliau kalbėjau aš, – kad jūs ir toliau šiandien man nieko nesakote, kol mūsų laikas išseks. Įsivaizduokite, kad išeinate iš mano kabineto. Kaip tuomet pasijustumėte?

– Gerai! Pasakysiu! Žinoma, mano gyvybei gresia pavojus. Man – šešiasdešimt devyneri. Kiek man dar liko? Tikrasis mano gyvenimas liko praeityje. Mano tikrasis gyvenimas!

– Jūsų tikrasis gyvenimas? Norite pasakyti, scenoje, kol šokote su Sergejumi?

– Ar kada nors jums teko šokti?

– Tik stepą. Mėginau išmokti visus Fredo Astero[8] judesius – kartais mokydavausi namie, kartais gatvėje.

Nataša išpūtė akis ir nustebusi įsispoksojo į mane.

– Juokauju. Pasaulyje turbūt nerastum prastesnio šokėjo už mane, bet esu geras stebėtojas ir galiu įsivaizduoti, kaip nuostabiai jausdavotės šokdama scenoje stebint didžiulei jums plojančių žiūrovų auditorijai.

– Žinote, kaip psichiatras esate gana žaismingas. Ir netgi šiek tiek gundantis.

– Jums tai trukdo?

– Visai ne.

– Puiku. Tada papasakokite, koks buvo jūsų tikrasis gyvenimas anuomet.

– Gyvenimas buvo toks svaiginantis – minios žmonių, fotografai, dangiška muzika, kostiumai, Sergejus – patikėkite, vienas iš gražiausių pasaulio vyrų, alkoholis, svaiginantis šokio sūkurys ir, na, taip, nežabotas seksas. Visa, kas buvo vėliau, nublanksta prieš tuos laikus, – Nataša, kuri ligšiol sėdėjo ant paties kėdės kraštelio, dabar atsipalaidavo ir atsilošė.

– Apie ką dabar mąstote?

– Derėtų jums pasakyti dar vieną dalyką: pastaruoju metu ma-ne vis aplanko keista mintis, kad kiekviena mano pragyventa dabarties diena, net jei ji labai gera, tuo pačiu yra ir liūdesio diena, nes vis labiau atitolina mane nuo mano tikrojo gyvenimo. Argi tai ne keista?

– Kaip ir minėjau anksčiau, tarsi tas tikrasis gyvenimas vis dar egzistuotų įspraustas sustingusioje erdvėje ir, turėdami reikiamų įrankių, galėtume ten patekti. Jūs viską man aprodytumėte ir papasakotumėte. Suprantate, ką noriu pasakyti?

Natašai linktelėjus galvą, kalbėjau toliau:

– Tam tikra prasme ši mintis labai svarbi norint suprasti jūsų apsilankymo muziejuje prasmę. Ieškojote ne tik Sergejaus, ieškojote savo prarasto gyvenimo, nors, kaip suaugęs žmogus, suvokiate, kad viskas praeina, kad praeitis egzistuoja tik mūsų sąmonėje, ir jūsų jaunystės dienų pasaulis – jau tik prisiminimas, elektrinis ar cheminis signalas kažkurioje jūsų smegenų dalyje.

– Nataša, – kalbėjau toliau, – suprantu, ką jums tenka patirti. Esu daug senesnis už jus ir susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Mirtis mane labiausiai baugina dėl to, kad žinau, jog kai numirsiu, visas mano pasaulis, kitaip tariant, mano prisiminimų pasaulis – ta turtinga vieta, kurioje pilna įvairių, per visą gyvenimą mano pažinotų žmonių, ir kuris, regis, yra tvirtas kaip granitas, išnyks kartu su manimi. Tik žybt! Ir viskas. Pastarąsias dvi savaites tvarkiau senų dokumentų ir nuotraukų dėžes. Pažvelgęs į nuotraukas, kuriose užfiksuota kokia nors gatvė rajone, kur gyvenau vaikystėje, arba koks nors draugas ar giminaitis, kurio gyvo seniai jau nebėra, metu jas lauk. Ir kaskart šis veiksmas supurto mane iš vidaus, nes matau, kaip po truputį nyksta mano praeities pasaulis.

Nataša giliai įkvėpė ir jau švelniau tarė:

– Suprantu, ką norite pasakyti. Ačiū už jūsų žodžius. Labai vertinu tai, kad kalbate su manimi taip asmeniškai. Žinau, kad sakote tiesą, nors tokią tiesą labai sunku priimti. Noriu jums pasakyti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, jaučiu, jog mano protas įelektrintas minčių apie Sergejų. Žinau, kad jis bet kokia kaina stengsis ten išlikti, toliau egzistuoti, kad galėtų amžinai šokti.

– O apie Sergejų pasakysiu štai ką, – tariau. – Pažįstu daugybę žmonių, kurie mokyklos klasių susitikimuose bematant įsimylėdavo – kartais buvusius draugus, kartais kokį mažiau pažįstamą žmogų. Gyvenimo saulėlydyje daugelis mesdavosi į naujas santuokas, kurios kai kuriems būdavo sėkmingos, kai kuriems katastrofiškos. Manau, kad daugelis iš jų įsimylėdavo savo prisiminimus, kitaip tariant, savo jaunystės džiaugsmą, mokyklines dienas, svajones ir iliuzijas apie jų laukiantį nuostabų ilgą gyvenimą. Bet neįsimylėdavo konkretaus žmogaus. Jų išrinktasis virsdavo jaunystės džiugesio simboliu. Noriu pasakyti, kad ir Sergejus yra to stebuklingo jaunystės tarpsnio dalis. Ir kadangi jūsų gyvenime jis atsirado kaip tik tuo metu, jūs pripildėte jį meilės, kitaip tariant, perkėlėte meilę į jį.

Nataša nieko neatsakė. Po kelių minučių paklausiau jos:

– Apie ką galvojate?

– Galvoju apie jūsų knygos „Meilės budelis“ pavadinimą.

– Ir manote, kad šitaip kalbėdamas tampu jūsų meilės budeliu?

– Negalite to nuneigti.

– Nepamirškite, kad pati papasakojote, kaip įsimylėjote Pavelą ir kaip nuostabiai su juo gyvenate. Kai tai išgirdau, nuoširdžiai nudžiugau dėl jūsų abiejų. Taigi, negriaunu meilės. Siekiu sunaikinti meilės miražą.

Vėl įsivyravo tyla.

– Galvokite garsiai.

– Mintyse girdžiu tylų balsą, šnabždesį…

– Ir ką jis sako?

– Jis sako: „Eik po velnių, neatsisakysiu Sergejaus.“

– Tam reikia laiko, prie šios minties turite priprasti pamažu. Leiskite jums užduoti kiek kitokį klausimą: įdomu, ar pajutote kokį nors pokytį nuo mūsų užsiėmimų pradžios?

– Pokytį? Ką turite omeny?

– Vakar pasakojote apie bjaurų kvaitinantį jausmą lyg būtumėte atitrūkusi nuo žemės. Sakėte, kad nieko nejaučiate, tarsi jūsų čia ir nebūtų. Ar šis pojūtis nors kiek pasikeitė? Susidaro įspūdis, kad šiuo metu tvirtai stovite ant žemės.

– Nepulsiu neigti, esate teisus. Šiuo metu ant žemės stoviu tvirčiau nei kada nors anksčiau. Kai padus svilina įkaitinti riebalai, ne-įtikėtinai puikiai pavyksta susikoncentruoti.

– Manote, kad aš žiaurus?

– Žiaurus? Ne, ne žiaurus, bet negailestingas, tikrai negailestingas.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo likusios vos kelios minutės. Kaip išnaudoti jas kuo efektyviau?

– Nataša, gal norėtumėte ko nors paklausti?

– Hm, netikėtas pasiūlymas… Taip, turiu vieną klausimą. Kaip jums tai pavyksta? Ką darote žinodamas, kad jums aštuoniasdešimt ir gyvenimo pabaiga neišvengiamai artėja?

Man galvojant, ką atsakyti, ji tarė:

– Ne, tai aš elgiuosi žiauriai. Atleiskite, man nederėjo jūsų to klausti.

– Jūsų klausimas visai ne žiaurus. Gerai, kad paklausėte. Atsakymą bandau suformuluoti ir sudėlioti taip, kad jis būtų sąžiningas. Yra viena Šopenhauerio citata, kurioje meilės aistra prilyginama akinančiai saulei. Kai bėgant metams ji priblėsta, staiga išvystame įstabų žvaigždėtą dangų, kurį buvo nustelbusi arba paslėpusi saulė. Todėl išnykus jaunatviškoms aistroms, kurios kartais būdavo nepaprastai kankinančios, dabar sugebu geriau pajusti žvaigždėtą dangų ir mėgautis kitais įstabiais gyvenimo džiaugsmais, kurių anksčiau nesupratau. Įžengęs į devintą dešimtį galiu jums pasakyti – dar niekada nesijaučiau geriau ir nepatyriau tokios vidinės ramybės. Taip, suprantu, kad mano gyvenimas artėja prie pabaigos, tačiau pabaiga juk artėja nuo pat gimimo. Skirtumas tik toks, kad dabar mėgaujuosi blaiviai suvokdamas malonumus ir džiaugiuosi galėdamas tai daryti kartu su savo žmona, kurią pažįstu beveik visą gyvenimą.

– Ačiū. Dar kartą pasakysiu, kaip man svarbu, kad su manimi kalbate taip asmeniškai. Keista, tačiau jums kalbant, prisiminiau sapną, kurį sapnavau šią savaitę. Buvau jį pamiršusi, bet staiga viską atsiminiau labai aiškiai. Žingsniavau tuščiu keliu ir kažkaip žinojau, kad paskutinis šiuo keliu ėjęs padaras buvo mano šuo Balu. Tada pamačiau Balu tupintį šalikelėje ir priėjau prie jo. Pasilenkusi pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pagalvojau: Mes abu esame gyvos sielos.

Ir tada man dingtelėjo, kad aš niekuo nesu geresnė už jį.

– Ką jautėte sapne?

– Iš pradžių labai apsidžiaugiau vėl pamačiusi savo šunį. Netekau jo likus trims savaitėms iki išvykimo į Jungtines Valstijas. Jis buvo su manimi ištisus šešiolika metų, ir man buvo labai sunku susitaikyti su jo netektimi. Iš tiesų, labai laukiau šios kelionės, nes tikėjausi, kad ji numalšins mano skausmą. Ar turite šunį? Jei ne, nesuprasite, ką tai reiškia.

– Ne, tačiau man patinka katės, ir aš suprantu, koks didelis jūsų skausmas.

Kiek luktelėjusi ji linktelėjo galva, tarsi sakytų, jog yra patenkinta mano atsakymu.

– Taip, kentėjau labai smarkiai, vyro manymu, net per smarkiai. Jis sako, kad buvau per daug prisirišusi prie Balu, kad man jis buvo nelyginant vaikas. Tikriausiai neminėjau, kad vaikų neturiu.

– Taigi, sapne ėjote tuo pačiu keliu, kuriuo prieš kelias savaites buvo ėjęs Balu, paskui, įdėmiai pažvelgusi jam į akis, pasakėte: „Mes abu esame gyvos sielos, ir aš nesu negeresnė už tave“. Kaip manote, ką reiškia šis sapnas?

– Žinau, ką turite galvoje.

– Ką?

– Kad suprantu einanti keliu į mirtį kaip ir Balu.

– Kaip ir visos gyvos būtybės.

– Taip, kaip visos gyvos būtybės.

– O ką manote jūs?

– Manau, kad visas šis pokalbis tik dar labiau viską komplikuoja.

– Jaučiatės vis nesmagiau.

– Dar keli panašaus pobūdžio užsiėmimai, ir namo mane teks gabenti greitąja pagalba.

– Visi vakar jūsų paminėti pojūčiai – atotrūkis nuo gyvenimo, mintis, kad esate įvyniota į apsauginį sluoksnį ir gyvenimą stebite tarsi iš šono – viskas padėjo jums ištverti skausmą, kuris yra neatsiejama kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Į mano kabinetą įžengėte laikydama savo nuotrauką…

– O ne! Nepradėkime visko iš pradžių.

– Žinau, kad uždraudėte man apie tai kalbėti, tačiau negaliu jums nusileisti, nes tai pernelyg svarbu. Paklausykite, ką dabar pasakysiu. Nors viską ir taip žinote. Nepasakysiu jums nieko, ko nebūtumėte girdėjusi. Tiesiog nuo kai kurių dalykų lengviau apsisaugoti tuomet, jei juos išgirstame iš aplinkinių, negu tuomet, kai jie kyla mūsų pačių viduje. Manau, kad kažkuria savo sąmonės dalimi jūs jau supratote, ką bandau jums pasakyti. Visa tai atspindi sapnas, kuriame einate tuo pačiu keliu kaip ir Balu. Tik nuostabu, kad savo sapną, kuris ir yra raktas į problemos sprendimą, prisiminėte tuomet, kai rengėmės baigti mūsų užsiėmimą. O nuotrauka, kurią įteikėte iš pat pradžių, leido man susivokti, kuria kryptimi reikia eiti.

– Norite pasakyti, kad visa tai žinojau? Tikrai pernelyg gerai apie mane galvojate.

– Kažin. Tiesiog sutvirtinu tą jūsų sąmonės dalį, kurioje gyvena išmintis.

Abu pažvelgėme į laikrodį. Užtrukome keliomis minutėmis ilgiau. Kildama iš savo vietos ir rinkdamasi daiktus, Nataša paklausė:

– Ar galėčiau susisiekti su jumis skaipu arba elektroniniu paštu, jeigu iškiltų kokių klausimų?

– Žinoma. Tik nepamirškite, kad aš senstu, todėl nedelskite pernelyg ilgai.