Читать книгу Išrinktoji - Jane Porter - Страница 2

Taukšėdama žemakulniais tamsiai mėlynos spalvos bateliais Džeslina Hiton išėjo iš administracijos pastato ir sparčiai nužingsniavo šaligatviu. Buvo paskutinė mokslo metų diena, laimei, visi moksleiviai pagaliau išsiskirstė, prisikimšę keksiukų ir išgėrę kibirus siaubingo raudono punšo. Džeslinai beliko vasarai užrakinti savo klasę.

– Ar ketinate per atostogas keliauti, panele Hiton? – plonu spigiu balseliu užsikirsdamas pasiteiravo vienas moksleivis.

Džeslina pakėlė akis nuo šūsnies popierių, kuriuos buvo išsitraukusi iš savo pašto dėžutės mokytojų kambaryje.

– Aronai, tu vis dar čia? Juk pamokos baigėsi senų seniausiai.

Strazdanotas paauglys nuraudo.

– Kai ką pamiršau. – sumurmėjo vis labiau raudonuodamas. Pasirausęs kuprinėje vaikinukas ištraukė paketėlį, įvyniotą į baltos spalvos popierių ir perrištą violetiniu kaspinėliu. – Čia jums. Išrinko mama, bet sugalvojau aš pats.

– Dovana, – nusišypsojo Džeslina ir suėmė korespondenciją viena ranka, kad galėtų paimti dovaną. – Labai malonu sulaukti tokio dėmesio. Bet tai visai nebūtina, Aronai. Susitiksime kitais metais…

– Aš negrįšiu. – Aronas gūžtelėjo pečiais ir liūdnai pasitaisė kuprinę ant nugaros. – Šią vasarą ketiname išsikraustyti. Tėtį perkelia atgal į Valstijas. Greičiausiai į Ankoridžą Aliaskoje.

Pastaruosius šešerius metus Džeslina mokytojavo nedidelėje privačioje mokykloje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jai ne kartą teko matyti, kaip mokiniai – emigrantų vaikai – tai atvyksta, tai staiga išvyksta.

– Labai gaila, kad turi išvykti, Aronai. Nuoširdžiai gaila.

Vaikinukas dar giliau susikišo rankas į kelnių kišenes.

– Gal galėtumėte pasakyti apie tai kitiems vaikams? Galbūt jie norės man parašyti elektroniniu paštu?

Aronas vėl užsikirto. Liūdesys balse ir žemai nuleisti pečiai labai sujaudino Džesliną. Šiems vaikams tenka daug iškentėti. Vis kiti namai, vis kita šalis su savais papročiais, pastovu tik nuolatiniai pokyčiai.

– Žinoma, Aronai, būtinai pasakysiu.

Linktelėjęs jis apsisuko ir nuėjo. Džeslina lydėjo akimis, kol vaikinukas skubėjo tuščiu mokyklos koridoriumi, paskui atsiduso ir atsirakino tuščios klasės duris.

Buvo sunku patikėti, kad baigėsi dar vieni mokslo metai. Atrodė, dar vakar ji dalijo kalnus vadovėlių ir kruopščiai rašė į žurnalą savo mokinių vardus ir pavardes. O dabar jie dingo kaip dūmas blaškomas vėjo ir du mėnesius Džeslina bus visiškai laisva.

Na, bus laisva, kai užrakins klasę, o šito negali padaryti neatlikusi paskutinės ir pačios nemėgstamiausios užduoties – dar reikia nuplauti klasės lentas.

Po dvidešimties minučių tamsiai mėlyna Džeslinos suknelė buvo lipte prilipusi prie nugaros, o vešlūs tamsūs plaukai sudrėkę nuo prakaito. Na ir darbelis, – pamanė plaudama kriauklėje purviną kempinę.

Kažkas pabeldė ir atsivėrus durims Džeslina pamatė mokyklos direktorę daktarę Medoks.

– Panele Hiton, pas jus svečias.

Džeslina pamanė, kad atėjo jos mokinio Roberto tėvas, susirūpinęs dėl sūnaus pažymių. Bet tai buvo ne jis. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kai prieš save ji apstulbusi pamatė ne ką kitą, o Šarifą Ferą. Princą Šarifą Ferą.

Ji konvulsiškai suspaudė šlapią kempinę, purvinas vanduo bėgo virpančiais pirštais.

Šarifas.

Šarifas čia?

Neįtikėtina, bet klasės tarpduryje priešais Džesliną tikrai stovėjo Princas Feras – aukštas, įspūdingas ir pats tikriausias. Džeslina rijo jį žvilgsniu, į kraują plūstelėjo dozė adrenalino, kūną pakaitomis liejo tai karštos, tai šaltos bangos.

Daktarė Medoks kostelėjo.

– Panele Hiton, man labai malonu jums pristatyti dosniausią mūsų mokyklos rėmėją, jo karališkąją didenybę…

– Šarifai, – neištvėrusi sušnabždėjo Džeslina.

– Džeslina, – nežymiai linktelėjęs ištarė Šarifas.

Kai nuskambėjo sodriu, giliu balsu ištartas jos vardas, nesimatymo metai dingo tarsi mostelėjus burtų lazdele.

Pastarąjį kartą jie matėsi jaunesni, daug jaunesni. Džeslina, visai jauna mergina, tada pirmus metus mokytojavo amerikiečių mokykloje Londone, o Šarifas, žavus ir maištingas Arabijos princas, mėgo mūvėti džinsus, avėti sandalus ir nevengdavo apsmukusių kašmyro vilnos megztinių.

Dabar prieš ją stovintis vyras atrodė visiškai kitaip. Nebeliko nei apsmukusių megztinių, nei išblukusių suplyšusių džinsų. Juos pakeitė dishdashah arba thoub – taip dažniausiai Persijos įlankos regione vadinamas lengvas ilgas vientisas baltas drabužis, o ant galvos turėjo tradicinį apdangalą, kuris formuojamas iš gutrah – balto į šaliką panašaus audinio, ir ogal, juodos juostos, kuri viską prilaiko.

Nors ir gerokai pasikeitęs nuo tada, kai jie buvo susitikę paskutinį kartą, bet ne tiek, kad neatpažintum – tas pats veriantis metalinis žvilgsnis, tas pats smakras su duobute, tie patys tamsūs žvilgantys plaukai.

Daktarė Medoks sutrikusi žvilgčiojo tai į savo mokyklos mokytoją, tai į Šarifą.

– Judu pažįstami?

Pažįstami? Pažįstami? Džeslina tuomet priklausė jam, o Šarifas priklausė jai. Jųdviejų gyvenimai buvo taip susipynę, kad nutrūkus draugystei Džeslinos širdis sudužo.

– Mes… mes kartu mokėmės, – užsikirsdama paaiškino Džeslina ir nuraudusi stengėsi išvengti Šarifo žvilgsnio.

Vis dėlto jis sugavo jos žvilgsnį ir nebepaleido, lūpų kamputis pašaipiai kilstelėjo.

Jie kartu nesimokė.

Apskritai mokyklą lankė ne tuo pačiu metu. Šarifas buvo šešeriais metais vyresnis už Džesliną ir jiedviem susitikus jau buvo gerai žinomas klestintis finansų analitikas Londone, nors rengėsi taip, kad jokiu būdu tuo nepatikėtum.

Jie kelerius metus susitikėjo, paskui Džeslina nutraukė santykius ir išvyko nusprendusi, kad jie daugiau nebepasimatys. Iki šiol taip ir buvo.

Tai nereiškė, kad Džeslina nesitikėjo, jog Šarifas mėgins jos ieškoti.

Galiausiai taip ir atsitiko. Tačiau kodėl? Ko jam reikia iš jos? O kad kažko reikia – aišku kaip dieną. Be labai rimtos priežasties Šarifas Feras nebūtų atsiradęs jos klasėje Šardžos mieste.

– Mes kartu mokėmės Anglijoje, – patikslino Džeslina, stengdamasi atrodyti visiškai abejinga ir nuslėpti, kad netikėtas Šarifo pasirodymas išmušė ją iš vėžių. Yra vaikinų, su kuriais išsiskiri draugiškai ir gyveni toliau, bet yra ir tokių, kurie iš esmės tave pakeičia.

Šarifas amžiams pakeitė Džesliną, ir dabar, nepaisant prabėgusių metų, vien atsidūrus su juo tame pačiame kambaryje jos nervai įsitempė kaip styga, o mintyse aidėjo vienintelis žodis – pavojus, pavojus, pavojus.

– Koks mažas pasaulis, – tarė daktarė Medoks.

– Teisybė, – sutiko Šarifas ir nežymiai linktelėjo karališką galvą.

Džeslina dar stipriau suspaudė kempinę, o širdis daužėsi it paklaikusi galvojant ką Šarifas čia veikia. Ko jam reikia? Ko šiam vyrui reikia iš jos?

Džeslina vis dar dirbo mokytoja. Jos gyvenimas buvo paprastas, be jokios prabangos. Rudus plaukus nešiojo kaip ir prieš devynerius metus – jie laisvai krito ant pečių. Nesukūrė šeimos – ne taip kaip Šarifas, nors vyras, su kuriuo susitikinėjo prieš kelerius metus, jai piršosi. Džeslina nesutiko už jo tekėti, nes nemylėjo taip, kaip kadaise Šarifą.

Tiesą sakant, ji nieko daugiau nebuvo taip stipriai pamilusi.

Staiga pasisukusi Džeslina metė kempinę į kriauk- lę, nusiplovė rankas ir nusišluostė popieriniu rankšluosčiu.

– Kuo galiu tau padėti, Šarifai?

– Turbūt manęs čia jau nebereikia, – nusivylusi atsiduso daktarė Medoks. – Grįšiu į savo kabinetą. Likite sveiki, jūsų didenybe. – Pagarbiai linktelėjusi ji tyliai uždarė duris, palikdama juos vienudu.

Džeslina greičiau išgirdo nei pamatė, kaip užsidarė klasės durys. Suvokusi, kad jie liko vieni, skausmingai atsikvėpė.

Ji vėl akis į akį su Šarifu. Po šitiek metų.

– Prašau sėstis, – tarė Šarifas, mostelėjęs į stalą. – Tau nebūtina prieš mane stovėti.

Džeslina žvilgtelėjo į savo kėdę, bet nusprendusi, kad kojos taip toli nenuneš, liko stovėti.

– Gal tu norėtum prisėsti? – paklausė ji Šarifo.

– Ne, ačiū, – atsakė šis.

– Tai ir aš pastovėsiu.

Šarifo veido išraiška nepasikeitė.

– Jausčiausi patogiau, jei tu prisėstum. Prašau.

Tai greičiau buvo ne prašymas, o įsakymas, todėl Džeslina pažvelgė į jį ne tik smalsiai, bet ir nustebusi. Anksčiau Šarifas niekada nekalbėdavo su ja tokiu įsakmiu tonu. Kai juodu susitikinėjo, jis nė karto nepakėlė balso, neįsakinėjo.

Šis vyras tada buvo žavus, pasitikintis ir patenkintas savimi. Bet nedemonstravo karališkų manierų ir nebūdavo toks oficialus. O dabar elgėsi būtent taip.

Atidžiau įsižiūrėjusi į Šarifą Džeslina pamatė, kad jo veidas pasikeitęs labiau nei jai atrodė iš pradžių. Šarifo veidas buvo kitoks. Metai subtiliai išryškino bruožus. Skruostikauliai atrodė labiau išsikišę, žandikauliai dar platesnis ir tvirtesnis, smakras ir kakta – ryškesnių kontūrų.

Tai buvo jau nebe jaunuolio, o vyro veidas.

Ir ne bet kokio vyro, o vieno iš įtakingiausių ir galingiausių žmonių Viduriniuosiuose Rytuose.

– Gerai, – sutiko Džeslina kimiu balsu, kuris išdavė, kad ji jaudinasi, – tik baigsiu tvarkytis ir su malonumu prisėsiu.

Pasisukusi į kriauklę ji greitai pakišo po ja kibirą su kempine, tada iššluostė kriauklę atsiplėšusi gabalą popierinio rankšluosčio ir išmetė jį į šiukšlinę.

– Tau pačiai reikia plauti klasės lentas? – paklausė Šarifas, kai baigusi darbą Džeslina patraukė prie stalo, atsargiai apeidama dėžę su sporto inventoriumi ir šūsnį knygų, kurias vėliau dar teks sudėti į spintą.

– Mes kiekvienas susitvarkome savo lentas.

– Maniau, tai valytojų darbas.

– Kur įmanoma, stengiamės taupyti, – atsakė Džeslina ir pasilenkė paimti ne vietoje padėto romano minkštu viršeliu. Šioje nedidelėje privačioje mokykloje Šardžos mieste ji dėstė jau kelerius metus – klasėje visada būdavo šilta, o gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesiais – labai tvanku.

Šarifas prisimerkė.

– Ar dėl to čia taip karšta?

Džeslina susiraukė. Vis dėlto jis pastebėjo.

– Oro kondicionierius įjungtas. Deja, iš jo jokios naudos.

Sėsdamasi prie stalo Džeslina vylėsi, kad atrodo geriau nei jaučiasi.

– Ar todėl pas mus atvažiavai? Nori gauti sąrašą, ko reikia mokyklai, ir skirti lėšų?

– Jeigu man talkintum, būčiau laimingas galėdamas tai padaryti.

Na štai, dabar aišku, kodėl Šarifas čia. Jam reikia jos pagalbos. Pajutusi, kad jai krūtinę it akmuo užgu- lė, susivokė nekvėpuojanti. Stengdamasi nepulti į paniką Džeslina prisivertė iškvėpti, paskui vėl įkvėpti. Nėra jokios priežasties baimintis. Ji nieko Šarifui neskolinga. Jau dešimt metų praėjo nuo tada, kai juodu išsi- skyrė.

Bet užteko pamatyti Šarifo veido išraišką ir Džeslinos bandymas išlikti šaltakraujiškai ir ramiai iš karto žlugo. Jis įdėmiai nužiūrinėjo ją nuo galvos iki kojų.

Džeslina nuraudusi ėmė nervingai dėlioti dokumentus ant stalo.

– Kaip galėčiau tau padėti?

– Taip, kaip geriausiai sugebi, – tarė Šarifas ir labai iš lėto ėmė artintis prie jos.

Džeslina bandė sutelkti dėmesį į žodžius ir nereaguoti į jo artumą, tačiau jis buvo jau visai arti.

– Šarifai, aš esu mokytoja.

– Būtent. – Jis sustojo priešais ją, aukštas ir įspūdingas.

Nejaugi ir anksčiau jis buvo toks aukštas?

– Praėjo daug laiko, – pratarė Džeslina.

– Devyneri metai.

– Devyneri, – pakartojo ji, negalėdama atitraukti akių nuo dailaus veido, kurio bruožus prabėgę metai ir paaštrino, ir pagražino. Žavusis princas virto vyru. Kita vertus, jis jau nebe princas. Šarifas – Sarko karalius.

Jausdamasi beviltiškai senamadiška Džeslina persibraukė delnu per sijoną – gerai suprato, kad jos drabužiai ir šukuosena netraukia akies, nes yra paprasti ir praktiški. Ji niekada nesivaikė madų, o per devynerius darbo mokykloje metus ir jos garderobas, ir stiliaus pojūtis susitraukė beveik iki nulio.

Džeslina išspaudė mandagią šypseną.

– Ką tokio galėčiau padaryti prabėgus devyneriems metams?

– Mokyti, – trumpai ir aiškiai Šarifas.

Džeslina pati nesuprato, ar jai labiau norisi pratrūkti nevaldomu pykčiu, ar apsipilti ašaromis.

– Teisingai. Aš esu mokytoja, o tu esi karalius.

Šarifas įsmeigė į ją mįslingą pilkų akių žvilgsnį.

– Tu galėjai tapti mano karaliene.

– Tu apie tai rimtai negalvojai, Šarifai.

Vyro akys žybtelėjo, kambarys prisipildė įtampos.

– Kaip ir tu.

Staiga jie virto dviem priešininkais, stovinčiais skirtingose neįveikiamos sienos pusėse.

– Tai netiesa, taip kalbėti nesąžininga, – pro dantis iškošė Džeslina, stengdamasi užgniaužti krūtinėje siautėjančius jausmus. – Man nebuvo vietos… – Ji nutilo nebegalėdama ir nebenorėdama tęsti. Tai buvo sena istorija, viskas jau seniai nebeteko reikšmės. Liūdna, kad jie aptarinėja devynerių metų senumo įvykius, juo labiau kai jos gyvenime jau yra kitas žmogus – labai jai svarbus žmogus.

– Kas iš tikrųjų tave čia atvedė, karaliau Ferai?

Šarifo skruostų raumenys įsitempė, jis prisimerkęs kritiškai nužvelgė Džesliną nuo galvos iki kojų.

– Jau sakiau. Tu man reikalinga. Ketinu pasiūlyti darbą.

Pasirodo, jis kalba rimtai. Viskas dėl darbo. Dėl mokymo.

Sukrėsta iki širdies gelmių Džeslina nukaito. Nurijusi gumulą gerklėje ji pažvelgė aukštyn į Šarifą ir nervingai nusišypsojo.

– Aš jau turiu darbą.

– Akivaizdu, kad ne tokį jau gerą, – atsakė Šarifas, mostelėjęs į senas klasės lentas, apdaužytas sienas ir suklerusius baldus.

Džeslina neketino nusileisti iki jo lygio, leisti jam tyčiotis, ieškoti priekabių ar kitaip kritikuoti.

– Ačiū už pasiūlymą, bet šis darbas man labai patinka.

– Gal apsigalvotum, jei pasakyčiau, kad darbas tik vasarai?

– Ne, – dar aukščiau kilstelėjusi smakrą įžūliai atrėžė Džeslina.

– Kodėl?

Ji jau norėjo leptelėti, kad neprivalo jam aiškinti ir nėra jam nieko skolinga. Bet tai tik laiko švaistymas. Tiesą sakant, ne praeitis ją varžė – galvojo apie ateitį. Jau turėjo planų – šią vasarą ketino vykti į nuostabią aštuonių su puse savaičių kelionę. Dvi savaites praleis Kvinslende, Australijoje, po to slidinės Naujosios Zelandijos kalnuose, aplankys galybę muziejų ir teatrų, mėgausis puikiu maistu Sidnėjuje, Melburne ir Oklende.

– Todėl, kad… ne.

– Sugrįžtum prieš pat prasidedant naujiems mokslo metams, – neatlyžo Šarifas, jo tonas buvo toks ramus ir nepermaldaujamas, kad Džeslina net pašiurpo.

– Tu panašus į mano mokinius, kurie nesiklauso, ką jiems sakai.

Šarifas niūriai nusišypsojo.

– Tu net neapsvarstei mano pasiūlymo.

– Nėra ką svarstyti, – atšovė Džeslina, negalėdama atsistebėti, kad jis toks arogantiškas. – Turiu planų, kurių negaliu pakeisti. Net dėl tavęs.

Šarifas prisimerkė išgirdęs tokį jos toną. Neketino būti šiurkšti, bet jautėsi nesmagiai, todėl atsakė gana aštriai. Jai nepatiko, kad Šarifas it koks bokštas stūkso virš jos stalo ir diktuoja savo sąlygas, tarsi būtų savo rūmuose, o ne jos klasėje. Be to, jis mygo ją priimti pasiūlymą ir visiškai nekreipė dėmesio į jos jausmus ir poreikius.

– Dėkoju, kad prisiminei mane ir pasiūlei darbą, karaliau Ferai, tačiau atsakymas toks pat – ne.

– Mokėsiu tau dvigubai didesnį atlyginimą…

– Liaukis! – šūktelėjo Džeslina per visą klasę ir tėškė ant stalo sunkų vadovėlį. – Mano sprendimas neturi nieko bendra su pinigais. Man jie nerūpi. Gali mokėti kad ir du tūkstančius dolerių per dieną – man nusispjauti! Manęs tai nedomina. Nedomina. Supratai?

Klasėje stojo tyla. Mirtina tyla.

Šarifas pats kaltas, kad ji prarado savitvardą, – nusprendė Džeslina. Jis visiškai nesiklauso, kas jam sakoma.

– Aš išvykstu atostogų, – pridūrė ji atlošusi pečius – net susidūrus jųdviejų žvilgsniams ji neketino leistis įbauginama. Jų santykiai nutrūko prieš daugelį metų ir nebuvo jokio pagrindo – nei profesinio, nei asmeninio – viską pradėti iš naujo. – Išvykstu šįvakar.

Šarifo veidas tapo dar griežtesnis – atrodė it iš akmens iškaltas.

– Atostogas gali atidėti kitai vasarai. Man tavęs reikia.

Džeslina nepajėgė sulaikyti isteriško juoko.

– Tau manęs reikia? Čia tai bent pokštas, karaliau Ferai. Tikrai labai juokinga.

Tačiau Šarifas nesijuokė, tik suraukė antakius ir žvelgė į ją žvilgančiomis pilkomis akimis.

– Pasakyk bent vieną rimtą priežastį, kodėl net nesvarstai galimybės man dirbti.

– Galiu pasakyti bent tris, – atsakė Džeslina, skubiai kraudama užduočių vadovėlius vieną ant kito. – Mokslo metai ką tik pasibaigė ir man reikia pailsėti. Esu suplanavusi nuostabias atostogas – keliausiu po Australiją ir Naująją Zelandiją. Už viską jau sumokėta. Ir paskutinis, ko gero, pats svarbiausias dalykas: kartą aš jau buvau tavo mergina ir visiškai netrokštu…

Džeslinos žodžius nutraukė mokyklos priešgaisrinė signalizacija. Ji užkaukė taip netikėtai ir garsiai, kad sekundės dalį Džeslina stovėjo sustingusi, nepajėgdama nė pajudėti. Kitą kartą ji būtų čiupusi žurnalą ir sparčiai išvedusi mokinius iš mokyklos, tačiau šįkart klasėje vaikų nebuvo ir jų saugumu rūpintis nereikėjo.

Staiga klasės durys atsidarė ir į vidų įsiveržė du stambūs vyrai tamsiais drabužiais. Rankose jie laikė parengtus ginklus. Vienas iš jų kažką pasakė Šarifui, šis tik linktelėjo ir pasisuko į Džesliną.

– Ar dažnai taip atsitinka?! – garsiai paklausė jis, stengdamasis perrėkti kurtinantį sirenos staugimą.

– Ne! – riktelėjo ji, imdama rankinę, portfelį ir trumpą švarkelį – buvo atstulbusi, kad Šarifo apsaugos komanda sureagavo žaibiškai. Bet ko čia stebėtis. Juk Šarifas turėjo apsauginių net tada, kai jie gyveno Londone. – Spėju, kad pavojus netikras, – išsiblaškiusi pridūrė. – Turbūt mokyklos absolventai pokštauja mokslo metų baigimo proga. Jie mėgsta pašėlioti. Tačiau mums vis tiek reikia išeiti, grįžti galėsime tik tada, kai leis priešgaisrinės saugos inspektorius.

Ji buvo ką tik nukabinusi nuo kėdės atkaltės švarkelį, kai staiga įsijungė lubose įmontuoti priešgaisrinės saugos purkštuvai ir užpylė klasę su visais joje esančiais žmonėmis šilta vandens srove.

Čiupęs nuo stalo Džeslinos portfelį ir rankinę Šarifas šūktelėjo:

– Eime!

Koridoriuje, kuris jungė klases, buvo slidu nuo pribėgusio vandens. Bėgdami koridoriumi link laukujų durų jie girdėjo atvažiuojančių gaisrinių automobilių sirenas ir žmonių šūkaliojimus arabų kalba.

Kai pasiekė pagrindinio administracijos pastato laiptus, gaisrinės automobiliai jau suko į aikštelę, o kita pusė Šarifo apsaugos būrio, koks pustuzinis vyrų, laukė pasirengę veikti.

Pastebėję Šarifą vyrai tuojau pat puolė prie jo, tačiau šis juos sustabdė.

Paradiniais mokyklos laiptais lipusi daktarė Medoks irgi pastebėjo garbingąjį svečią ir pribėgo prie jo.

– Atsiprašau, – tarė ji ir išsigręžusi sijono kraštą nusišluostė rankas į šonus. – Tikrai nuoširdžiai atsiprašau dėl to, kas įvyko. Mes taip didžiuojamės savo mokykla, o štai kas nutiko – jūs permirkote iki siūlo galo…

– Mes visi permirkome, – atsakė jai Šarifas, – ir sėkmingai išdžiūsime. – Jis žvilgtelėjo pro direktorę į mokyklos pastatą, kurį jau apžiūrinėjo gaisrininkai, norėdami įsitikinti, ar tikrai viduje niekas nedega. – Panelės Hiton klasė užpilta. Ar visose bus tas pats?

– Manau, kad taip. Įvesta nauja automatinio gaisro gesinimo sistema. Šiais metais ją sumontavome vykdydami mokyklos tarybos rekomendaciją. Reikia pripažinti… – daktarė Medoks stabtelėjo ir nusibraukė nuo kaktos šlapius žilus plaukus, – kad veikia šiek tiek per gerai.

– Tačiau buvo verta įsivesti, jeigu padeda gelbėti žmonių gyvybes, – įsiterpė Džeslina, imdama savo daiktus iš Šarifo. – Knygas ir kilimus lengva pakeisti naujais. Laimei, mokykla apdrausta. Liko beveik trys mėnesiai iki naujų mokslo metų pradžios, pakaks laiko viskam sutvarkyti.

– Gal žadate tam paskirti savo atostogas, panele Hiton? – irzliai paklausė daktarė Medoks. – Kol vyks remonto darbai, kažkam teks likti čia ir juos prižiūrėti.

– Kaip supratau, panelė Hiton jau turi planų, – ramiai įsiterpė Šarifas ir atsukęs nugarą daktarei Medoks atidžiai pažvelgė į Džesliną. – Palydėsiu tave iki automobilio.

– Aš neturiu automobilio, – tarė ši, užsimetusi ant peties rankinę. – Namo važiuoju taksi.

Šarifas suraukė antakius.

– Bet juk moki vairuoti.

– Automobilis brangiai kainuoja, o man patinka važinėtis taksi. Jokių rūpesčių, niekas nesikabinėja.

Niekas nė nemėgintų, Džeslina žinojo, kad Šardžoje tai nepriimta.

Džeslina mylėjo šį kraštą, kurį laikė naujaisiais savo namais. Nors naktinis gyvenimas čia ne toks prašmatnus kaip Dubajuje, be to, ir verslas sukasi ne tokiu pašėlusiu ritmu, Šardžoje liko savotiško žavesio ir elegancijos, ko Dubajuje, tame dangoraižių ir dirbtinės salos rojuje, tektų gerokai paieškoti.

Šardža buvo tylesnis ir mažesnis miestas, kuriame – mažiau blizgučių ir beprotiško švaistymosi pinigais. Džeslina dievino didingus bulvarus su iš kraštų augančiomis palmėmis ir patrauklius daugiaaukščius pastatus miesto centre. Būdavo malonu po jį pasivaikščioti, o prireikus galėdavo sėsti į taksi. Taip išvengė rūpesčio, kur pastatyti automobilį. Šiame mieste Džeslina jautėsi kaip namie. Gyventi čia buvo jauku.

– Ką gi, parvešiu tave namo, – pareiškė Šarifas ir linktelėjo galvą sargybiniams, duodamas ženklą, kad yra pasirengęs išvykti. – Mano automobilis netoliese.

Džeslina jau pastebėjo limuziną ir du juodus palydos automobilius, bet neketino priimti pasiūlymo pasivažinėti.

– Aš mieliau susistabdysiu taksi, – atsakė Džeslina ir skubiai žvilgtelėjo į laikrodėlį ant rankos. – Jeigu pavyks, tai dar spėsiu išvengti popiečio eismo kamščių.

Ji palieka.

Ji mane palieka.

Negalėdamas tuo patikėti karalius Šarifas kietai sukando dantis – rodės, iš apmaudo nusikąs liežuvį. Bet nežinojo, ką kita daryti, nes priešingu atveju galėjo pasakyti ką nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis.

Nors kažin, ar tikrai gailėtųsi.

Šią minutę jis troško vienintelio dalyko – pastatyti Džesliną Hiton į vietą.

– Aš tave parvešiu, – pakartojo Šarifas, jo lūpose nušvitusi maloni šypsena nieko gera nežadėjo. – Primygtinai reikalauju.

Džeslina pakėlė į jį akis. Šarifas matė, kaip ji suspaudė putlias lūpas ir burna tapo panaši į tamsiai raudoną rožės žiedą. Akyse žybtelėjo karštos ugnys, ji pasilenkė į priekį ir tyliai sušnabždėjo:

– Aš tau nedirbu, karaliau Ferai, nesu viena iš tavo pavaldinių. Tu nieko negali iš manęs reikalauti. Labai apgailestauju, jūsų didenybe, tačiau jūsų jurisdikcija manęs nesiekia.

Ji vėl pasakė ne. Ir vėl tiesiai šviesiai jį atstūmė. Šarifas suraukė antakius, stengdamasis neprarasti savitvardos.

Jau daug metų niekas nėra atsisakęs jam paklusti. Žmonės nesakydavo jam ne. Žmonėms jo reikėjo. Jie virtinėmis ėjo pas Šarifą ir prašė paslaugų, pagalbos, paramos.

Jis nužvelgė blyškų ovalo formos veidą, tada žvilgsniu nuslydo tamsiais plaukais, lenktais antakiais, šiltomis akimis, kuriose dabar degė pasipiktinimo liepsnelės, ir sustojo ant ryžtingo smakro. Iki šiol nepastebėjo, koks ryžtingas jos smakras. Ir nesuprato, kad Džeslina – baisi užsispyrėlė.

Kai juodu susipažino, Džeslina buvo palūžusi. Ir sužalota tiesiogine to žodžio prasme, nes papuolė į avariją, per kurią žuvo abi jo seserys. Džeslina gulėjo ligoninėje, jos kūne nebuvo nė vieno sveiko lopinėlio.

Bet dabar ji nebeatrodo palūžusi.

– Aš tau nepatinku, – tarė Šarifas ir vos nepradėjo juoktis, taip neįtikimai jam nuskambėjo šie žodžiai.

Nors jis ir pyko, kad Džeslina ramiai veja jį šalin it įkyrią musę, vis dėlto tai jį stebino ir intrigavo. Vis šis tas nauja. Viduriniųjų Rytų šalies, kurioje jau dešimt metų visi džiaugiasi taika ir ekonominiu stabilumu, karalių Šarifą pastaruoju metu buvo sunku kuo nors nustebinti, o intrigos jo gyvenime nebūtumei radęs nė su žiburiu.

Džeslina nenuleido nuo jo akių, jos sielą draskė prieštaringi jausmai.

– Nepasakyčiau, kad nepatinki, tik aš tavimi nepasitikiu.

– O kodėl, po galais, negali manimi pasitikėti?

Džeslina permetė rankinę ant kito peties, nuo šlapio švarkelio, kurį turėjo persisvėrusi ant rankos, kapsėjo vandens lašai.

– Todėl, kad tu nebesi Šarifas, kurį aš pažinojau. Dabar esi karalius Šarifas.

– Džeslina, – tyliu, švelniu balsu staiga prakalbo Šarifas, aiškiai įskaudintas, kad abejojama jo padorumu. – Atleisk, jei tave įžeidžiau. Tikrai to nenorėjau. Susiradau tave, norėdamas prašyti pagalbos. Norėčiau tau viską paaiškinti.

Džeslina žvilgtelėjo į Šarifo limuziną ir pustuzinį vyrų tamsiais akiniais, kurie įdėmiai stebėjo aplinką ir laukė šeimininko nurodymų.

– Rezervavau bilietą į naktinį reisą ir neketinu keisti savo planų.

– Tai gal vis dėlto leisi parvežti tave namo?

Džeslina pasuko galvą ir pažvelgė į Šarifą. Jos drėgni tamsūs plaukai švelniomis garbanėlėmis supo veidą.

– Aš neketinu keisti savo planų, – pakartojo ji.

Šarifui patiko jos blyškus veidas, kurį rėmino tamsių kaštoninių plaukų garbanos, patiko atkakliai suspaustos lūpos ir ryžtingai pakeltas smakras.

– Tai leisk man parvežti tave namo.