Читать книгу Išrinktoji - Jane Porter - Страница 3

Pasakiusi Šarifo vairuotojui savo adresą Džeslina pasidėjo rankinę ir portfelį ant grindų, o šlapią švarkelį – ant kelių, ir stengėsi nekreipti dėmesio į Šarifą, kuris sėdėjo per arti.

Deja, tai buvo neįmanoma. Šarifas iš tų vyrų, kurie traukia visų dėmesį, spinduliuodami šviesą ir energiją. O dar blogiau tai, kad sėdėdama šalia Džeslina jautė jo šilumą, užuodė jo kūno kvapą ir tai grąžino ją į praeitį, priminė, koks jausmas liestis prie jo odos. Džeslina dievino jo prisilietimus. Jis sugebėjo glamonėti.

Džeslinos širdis persivertė krūtinėje, o pirštai įsikibo į švarkelį – pervėrė keistas skausmas.

Liūdesys. Širdgėla. Apgailestavimas.

Šarifas žadino prisiminimus ir jausmus, kurių Džeslina nenorėjo nei prisiminti, nei dar kartą pajusti. Nes jie buvo iš gyvenimo, kurį ji jau seniai palaidojo.

– Tu nežiūri į mane, – ištarė Šarifas automobiliui pajudėjus.

Juk negali pasakyti šiam vyrui, kad žiūrint į jį skausmas darosi dar stipresnis, nes pagaliau suvokė, jog palikdama jį pasielgė kvailai. Tiesą sakant, Džeslina neketino jo palikti, bent jau ne visam laikui. Ji tikėjosi, kad Šarifas bėgs paskui ją, seks įkandin ir maldaus ją dar sykį pagalvoti, prisieks jai amžiną meilę.

– Išsiskyrimas – nemalonus dalykas. Tada buvo nesmagu, dabar irgi niekas nepasikeitė.

– Bet tu laimingesnė. Tai aišku vos pažvelgus. Įgyvendinai savo svajonę.

Savo svajonę… Džeslina tyliai atsiduso – tarsi aiktelėjo protestuodama. Ji niekada nemanė, kad sulaukusi tokio amžiaus bus vieniša. Svajojo turėti šeimą – savo šeimą. Kai per trejus metus vienas paskui kitą mirė tėvai, Džesliną priglaudė pagyvenusi teta. Tada ir suvokė, kaip svarbu, kad šalia būtų žmonių, kuriuos ji galėtų mylėti ir kurie mylėtų ją. Deja… ji vis dar vieniša ir moko kitų žmonių vaikus.

– Taip, – pritarė Šarifui Džeslina, slėpdama skausmą, kurį sukėlė jo žodžiai. – Tai nuostabu.

– Dar niekada nemačiau, kad taip pasitikėtum savimi, – pridūrė jis.

Jiems bekalbant limuzinas išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės ir įsuko į gatvę. Džeslina spoksojo pro langą į tolstančius gaisrinės automobilius ir mokyklos pastatus.

– Nesunku tapti stipresne ir labiau pasitikinčia savimi, – netrukus tarė ji, pasisukusi į Šarifą. – Tada, prieš daugelį metų, aš buvau visai kitas žmogus.