Читать книгу Jei tektų klausyti širdies - Jane Porter - Страница 2

Džema Kouplend buvo išmokusi susikaupti.

Ji sugebėdavo nekreipti dėmesio į nereikšmingus dalykus, trukdančius atlikti reikiamą darbą.

Taigi pastarąsias porą valandų ji sėkmingai ignoravo svilinantį Sacharos karštį, nuolatinį įkyrų pilvo skausmą ir stigmą, kurią jautė būdama Kouplendų šeimos narė Jungtinėse Valstijose.

Ji negalvojo apie karštį, alkį ir gėdą, tačiau niekaip nesugebėjo ignoruoti aukšto, baltai apsisiautusio vyro, stovinčio fotografui už nugaros, stebinčio ją tamsiu, rūsčiu žvilgsniu, ir pustuzinio jį atlydėjusių vyrų.

Ji žinojo, kas jis toks. Ir kaip galėjo pamiršti šeichą Mikaelį Karimą, prieš penkerius metus dalyvavusį jos sesers vestuvėse Greniče? Tas aukštas, neįtikėtinai išvaizdus milijonierius ir naujasis Saidijos karalius krito į akį visoms šventės viešnioms.

Tačiau šią savaitę Mikaelis Karimas turėjo būti Buenos Airėse, o ne jų fotosesijoje, tad, išvydusi juodų, blizgančių visureigių tamsintais langais vilkstinę, visa fotosesijos komanda staiga pasijuto nejaukiai.

Akivaizdu, kad šeichas buvo nepatenkintas.

Džemos nuojauta kuždėjo, kad netrukus įvyks kažkas negero, tačiau vylėsi, jog jos intuicija klaidinga. Ji troško kuo greičiau užbaigti darbą ir rytoj iš pat ryto išvykti namo.

Ačiū Dievui, jis nepasirodė vakar. Vakarykštė fotosesija buvo tiesiog alinanti, kupina kelionių po skirtingas vietas ir persmelkta kankinančio karščio. Kad ir kaip būtų, Džema nesiskundė, atvirkščiai, ji buvo dėkinga už galimybę dirbti.

Negalėjo atsistebėti, kaip staigiai viskas pasikeitė: prieš metus ji priklausė auksiniam Amerikos jaunimui, visi jai pavydėjo grožio, turtų ir šlovės, įtakingos ir pasiturinčios Kouplendų klano atžalos buvo fotografuojamos ir aptarinėjamos visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau net ir patys galingiausi kartais neišvengia nuopuolio, ir jis ištiko šeimą paaiškėjus, kad jų tėvas Danielis buvo didžiausios šio amžiaus finansinės piramidės vykdytojas.

Pernakt Kouplendai tapo nekenčiamiausia Amerikos šeima.

Dabar Džema vos galėjo sudurti galą su galu. Tėvo nusikaltimai ir nepalanki žiniasklaida sugriovė jos karjerą. Žmonėms nerūpėjo, kad ji jos pasiekė savarankiškai. Ne, visuomenės akyse Džema buvo Danielio Kouplendo duktė, tad verta tokios pat paniekos ir neapykantos.

Ir patyčių.

Dabar kadaise itin sėkminga karjera vos ją beišmaitino, todėl, išgirdusi agentūros pasiūlymą padirbėti trijų dienų fotosesijoje ir dvi dienas praleisti Saidijoje, nepriklausomoje Pietų Maroko karalystėje, įsispraudusioje tarp Vakarų Sacharos ir Atlanto vandenyno, Džema nedvejodama sutiko. Juk tai reiškė penkių dienų užmokestį. Merginos nesustabdė net tai, kad Saidijos konsulatas nesuteikė jai vizos.

Reikėjo ką nors daryti, tad ji kreipėsi dar kartą dėl vizos, šįkart pateikdama sesers Morganos pasą, kuriame buvo įrašyta jos vyro pavardė Ksantos.

Planas pavyko.

Džema žinojo, kad elgiasi rizikingai, tačiau jai trūks plyš reikėjo pinigų sumokėti buto paskolos įmokai. Taigi ji stovėjo svilinama dykumos saulės, su ilgais lapės kailiniais ir ilgaauliais batais.

Na ir kas, kad po tais kailiniais buvo nuogutėlė?

Ji dirbo. Stengėsi išgyventi. Ir vieną dieną susigrąžinti sėkmę.

Tegul jie žiūri.

Tegul žiūri visi – tas nepatenkintas šeichas ir jo palyda – jie jos nesustabdys. Džema nežadėjo pasiduoti. Drabužiai buvo puikūs, gyvenimas jaudinantis ir ji nieko pasaulyje nesibaimino.

Nors buvo ryžtingai nusiteikusi, Džemos iškilia krūtine ir nuogu pilvu ritosi prakaito lašai.

Jaučiuosi ne nepatogiai, – mąstė ji. – O seksuali.

Šitaip save padrąsinusi, Džema giliai įkvėpė, pakreipė klubus ir ėmė pozuoti.

Australas fotografas vardu Kitas net švilptelėjo.

– Puiku, mažyte! Dar, parodyk daugiau.

Tai Džemą nudžiugino, tačiau netrukus ji vėl surimtėjo, pastebėjusi Mikaelį Karimą žengiant prie Kito. Šalia liauno fotografo aukštas, plačių pečių šeichas priminė tikrų tikriausią tvirtovę.

Džema buvo pamiršusi, koks išvaizdus yra Mikaelis Karimas. Per savo modelio karjerą ji daug keliavo ir sutiko nemažai šeichų, kurių daugelis buvo žemaūgiai, drūti vyrukai, žibančiomis akimis ir plačiais žandais.

Bet šeichas Mikaelis Karimas buvo jaunas, lieknas ir nuožmus. Jo baltas apsiaustas pabrėžė plačius pečius, įspūdingą ūgį ir tūžmingas juodas akis įtampos kupiname veide.

Dabar tos akys buvo įsmeigtos į ją Kitui virš galvos ir blaškė dėmesį. Džema negalėjo nežiūrėti. Rodėsi, kad jis bando kažką jai pasakyti, perspėti. Ji ėmė kaisti ir šalti vienu metu, nepaisant dykumos karščio, ją purtė drebulys.

Pilve užvirė tikra audra, galvoje suskambo pavojaus varpai. Šeichas buvo grėsmingas.

Staiga prisiminusi, kad po kailiniais nieko nevilki, Džema tvirčiau suskliaudė skvernus.

Kitas atsiduso ir nuleido fotoaparatą.

– Kur dingo tavo seksuali energija? Parodyk man savo seksualumą, mažyte.

Džema vogčiomis žvilgtelėjo į šeichą. Nuo jo grėsmingo stoto jai linko keliai ir šiurpo oda. Kažkas čia ne taip.

Tačiau Kitas negalėjo matyti Karimo išraiškos ir jam ėmė trūkti kantrybė.

– Nagi, susikaupk. Turime paskubėti.

Kitas neklydo, jiems tikrai reikia paskubėti. Juk tai darbas ir ji privalo gerai pasirodyti, kitaip ši fotosesija bus paskutinė jos karjeroje.

Džema nurijo seiles, išsitiesė, pakėlė smakrą, praskleidė kailinius ir leido ilgiems plaukams kristi ant apnuogintų pečių.

– Gerai, – Kitas pakėlė fotoaparatą, mostelėjo padėjėjui šviesos reflektoriumi kviesdamas prieiti arčiau ir ėmė įnirtingai pyškinti. – Man patinka. Dar, dar.

Džema papurtė ilgus plaukus ir leido kailiams nuslysti žemiau krūtine.

– Tobula, – suokė Kitas. – Puiku. Man patinka. Nesustok. Labai karšta.

Ji išties kaito išrietusi nugarą ir nukreipusi savo apnuogintus spenelius į saulę. Šeichas Karimas turbūt įsivaizdavo ją degančią pragaro liepsnose, bet Džema negalėjo nieko padaryti. Toks jos darbas ir ji privalėjo jį atlikti nepriekaištingai, tad pasistengė nuvyti visas blogas mintis šalin ir susikaupti užduočiai.

Ji pakreipė pečius ir leido kailiniams slysti dar žemiau. Jų kraštas kuteno nuogas šlaunis.

– Nuostabu, mažyte, – Kitas spragsėjo fotoaparatu. – Nepakartojama. Nesustok. Tu tikra deivė. Kiekvieno vyro svajonė.

Ji nebuvo nei deivė, nei svajonė, bet galėjo tokia trumpam apsimesti. Apsimetinėjimas suteikė progą atsikvėpti ir pabėgti nuo to, kas vyksta namuose. Namai, – liūdnai pagalvojo. – Koks košmaras.

Stengdamasi nepasiduoti nemalonioms mintims, Džema dar aukščiau kilstelėjo smakrą, atstatė klubus ir nusimetė kailinius, išdidžiai apnuogindama krūtis ir išsišovusius spenelius.

Kitas švilptelėjo.

– Parodyk daugiau.

– Ne, – sugriaudėjo šeichas Mikaelis Karimas. Jo vienintelis žodis sudundėjo kaip griaustinis ir užčiaupė visus stilistus, makiažo meistrus ir apšvietėjus.

Visų akys sužiuro į šeichą.

Džema pajuto užliejant naują panikos bangą.

Tamsus šeicho žvilgsnis spinduliavo įsiūtį. Jis nustūmė Kito fotoaparatą žemyn.

– Užteks, – iškošė pro dantis. – Man gana jūsų visų. – Jis nužvelgė palapines ir visą komandą. – Fotosesija baigta.

Tada pakėlė akis į Džemą.

– O jūs, panele Kouplend, apsirenkite ir keliaukite į palapinę. Noriu su jumis pasikalbėti.

Ji prisidengė nuogumą, tačiau nepajudėjo iš vietos.

Šeichas pavadino ją panele Kouplend, ne ponia Ksantos, kurios pavardė buvo įrašyta vizoje.

Džemą sukaustė baimė. Šeichas Karimas žinojo, kas ji tokia, pažino ją net po tiek metų. Ji tikrai to nesitikėjo, juk jis pažinojo daugybę moterų, bet prisiminė ją.

Staiga pajutusi nepaaiškinamą šaltį, ji drebančiomis rankomis apsisiautė kailinius.

– Kas čia vyksta? – tyliai paklausė, nors giliai viduje nutuokė atsakymą.

Ją pričiupo. Šeichas žino tikrąją jos tapatybę ir ketina ją nubausti. Džema suprato pakliuvusi į rimtą bėdą.

– Manau, kad pati suprantate, – šaltai atsakė šeichas Karimas. – Eikite ir palaukite palapinėje.

Džemai ėmė drebėti keliai, ji vos laikėsi ant kojų.

– Ko palaukti?

– Kol jums bus pareikšti kaltinimai.

– Aš nepadariau nieko blogo.

Jis prisimerkė ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Jūs padarėte daug blogo, panele Kouplend. Jūs patekote į didžiulę bėdą. Tad, jei esate protinga, paklausysite manęs ir eisite į palapinę.

Džema išties turėjo galvą ant pečių. Gerą galvą. Ir puikią vaizduotę, kuri tikrai nepalengvino jai kelio į palapinę.

Kas jos laukia? Kokie kaltinimai? Ir kokia bausmė?

Ji bandė nusiraminti, sutelkė dėmesį į kvėpavimą ir pasistengė nuvyti blogas mintis šalin, juk panika tikrai neduos jokios naudos. Džema suprato, kad nusižengė šios šalies įstatymams: sutiko dalyvauti fotosesijoje negavusi valdžios leidimo ir viešai apnuogino krūtis, nors Saidijoje tai buvo draudžiama.

Visą tai ji padarė todėl, kad nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio nėra prašiusi savo šeimos nė cento ir nežadėjo to daryti dabar. Ji suaugusi moteris, kuri gali pasirūpinti savimi ir nenori prašyti jokios išmaldos.

Kita vertus, galbūt ta išmalda būtų buvusi geresnis pasirinkimas.

Palapinėje Džema nusivilko kailinius ir įsisupo į rausvą medvilninį kimono. Atsisėdusi priešais veidrodį nusivalyti makiažo, galvoje girdėjo aidint šeicho žodžius: Jūs padarėte daug blogo… Daug blogo…

Jis neklydo, ji išties prisivirė košės. Džema meldėsi, kad šeichas priimtų jos atsiprašymą ir leistų pasitaisyti. Ji tikrai nenorėjo jo įžeisti ar paniekinti jo šalies kultūros.

Išgirdusi balsus prie palapinės, Džema išsitiesė. Balsai buvo tylūs ir skubrūs. Keli vyriški ir vienas moteriškas. Džema pažino Merę Lyd, „Podiumo“ žurnalo redaktorę, kuri paprastai pasižymėjo šaltais nervais, bet dabar jos balse buvo justi panika.

Džemai tai labai nepatiko. Tai nežadėjo nieko gero.

Ji sunkiai nurijo seiles, širdis daužėsi kaip patrakusi.

Jai nereikėjo čia atvykti.

Nereikėjo šitaip rizikuoti.

Bet ar vertėjo pasiduoti? Palūžti? Galiausiai atsidurti gatvėje, be namų, be vilties?

Ne.

Ji tikrai nepraras vilties, neprašys niekieno gailesčio ir netaps patyčių auka.

Ji ir taip pakankamai prisikentėjo per savo tėvą. Jis išdavė visus: klientus, verslo partnerius, draugus, net savo šeimą. Galbūt jis yra savanaudis, negailestingas griovėjas, bet kiti Kouplendai tokie nėra. Kouplendai – geri žmonės.

Geri žmonės, – mintyse pakartojo Džema, segdamasi ilgaaulį batą. Užtrauktukas nepaklusniai strigo, traukiamas drebančių pirštų. Batai buvo siaubingi, kažkieno fantazijų objektas aukštais, nepadoriai iškrypusiais kulnais, beje, kaip visa ši fotosesija.

Verčiau jie būtų fotografavę kokiame Palm Springse, o ne Saidijoje, kurioje galioja griežti įstatymai. Nors stabili ir tolerantiška, Saidija nebuvo demokratinė šalis ir nenuolaidžiavo Vakarams kaip kai kurios jos kaimynės, ne, ji išliko konservatyvi ir vos prieš porą kartų santuokos joje buvo ne tik iš anksto sutartos, bet vyko per tikrų tikriausią prievartą.

Genčių vadai grobė nuotakas.

Vakaruose tai skambėjo neįtikimai, tačiau čia nieko nestebino.

Džemai besisegant antrąjį batą, į palapinę įžengė Merė ir šeichas Karimas. Du jo sargybiniai liko saugoti įėjimo.

Džema lėtai išsitiesė ir nužvelgė abu svečius.

Merė buvo išbalusi ir stovėjo kietai sučiaupusi lūpas.

– Turime bėdų, – tarė.

Stojo tyla. Džema sugniaužė kumščius savo sterblėje.

Merė negalėjo prisiversti pažvelgti Džemai į akis. Ji spoksojo kažkur jai per petį.

– Mes stabdome fotosesiją ir tuoj pat išvykstame į sostinę. Mums gresia piniginė bauda, bet tikimės viską kuo greičiau sutvarkyti ir leisti komandai vykti į Angliją rytoj ar poryt. – Ji padelsė ir tyliai pridūrė: – Na, didžioji dalis turėtų grįžti į Angliją rytoj ar poryt. Deja, Džema, be tavęs.

Džema jau stojosi, bet prisiminusi batą liko sėdėti.

– Kodėl?

– Tau pareikšti atskiri kaltinimai, – atsakė Merė, vis dar vengdama jos žvilgsnio. – Mes esame atsakingi už tai, kad tave pasamdėme, bet tu kalta… – jos balsas nutilo, dar nebaigus sakinio.

Jai ir nereikėjo.

Džema žinojo, kad pakliuvo į bėdą, bet nežinojo, dėl ko.

– Aš atsiprašau, – ji skubiai iškvėpė ir pažvelgė į Merę ir šeichą Karimą. – Labai atsiprašau, tikrai…

– Man neįdomu, – nukirto jis.

Džemai rodėsi, kad sustojo širdis.

– Aš padariau klaidą…

– Klaida yra apsiauti skirtingus batus, pamiršti įkrauti telefoną. Neteisėtai atvykti į šalį svetimu vardu nėra klaida. Jūs neturite leidimo dirbti, vizos, nieko, – šeicho Karimo balse buvo girdėti įsiūtis ir neapykanta. – Tai, ką padarėte, yra nusikaltimas, panele Kouplend.

Džema prispaudė delną prie pilvo melsdamasi, kad neapsivemtų. Šiandien nieko nevalgė. Ji niekuomet nevalgydavo prieš fotosesiją, kad pilvas būtų kuo plokštesnis.

– Kaip galėčiau tai ištaisyti?

Merė skubiai žvilgtelėjo į šeichą Karimą.

Šis tik papurtė galvą.

– Niekaip. Žurnalo darbuotojai privalės stoti prieš teismą ir sumokėti baudą. Jūsų laukia atskiras teismas ir atskira bausmė.

Džema sėdėjo nejudėdama.

– Vadinasi, būsiu atskirta nuo visų?

– Taip. – Šeichas mostelėjo Merei. – Jūs su visa komanda privalote tuojau pat išvykti, mano vyrai jus palydės. – Jis atsisuko į Džemą. – O jūs važiuosite su manimi.

Merė linktelėjo ir išėjo. Džema besidaužančia širdimi stebėjo ją išeinant, tada pažvelgė į šeichą Karimą.

Jis buvo įpykęs.

Prieš trejus metus ji būtų palūžusi. Prieš dvejus – apsiverkusi. Bet taip būtų pasielgusi senoji Džema, kuri užaugo lepinama ir saugoma vyresniojo brolio ir trijų savimi pasitikinčių seserų.

Bet ji nebėra ta mergaitė. Tiesą pasakius, apskritai nebėra mergaitė. Perėjusi pragarą ji tapo stipria moterimi.

– Tai kurgi keliauja jūsų nusikaltėliai, šeiche Karimai? – tyliai paklausė žvelgdama į jo primerktas akis.

– Į kalėjimą.

– Uždarysite mane į kalėjimą?

– Jei rytoj stotumėte prieš teismą, taip, bet jūsų laukia ne teismo tribunolas, o mano genties vyresnysis.

– Kodėl aš būsiu teisiama kitokio teismo nei visa žurnalo komanda?

– Jie nusikalto Saidijai. Jūs… – jis nutilo ir įsistebeilijo į jos dailų atspindį veidrodyje, svarstydamas, kaip ji sureaguos į žinią, – jūs kaltinama prasižengus Karimams, mano giminei. Karališkajai Saidijos šeimai. Jus teis mano genties vyresnysis.

Ji nieko neatsakė, tik nuoširdžiai nustebusi pakėlė vieną antakį.

– Aš nesuprantu. Ką tokio padariau jūsų šeimai?

– Apvogėte ją. Ir užtraukėte gėdą.

– Bet aš jų nė nepažįstu.

– Jūsų tėvas pažįsta.

Džema sustingo. Rodėsi, kad laikas sulėtėjo. Nejaugi blogi jos tėvo darbai ją nuolat persekios? Staiga ji pabūgo tolesnių šeicho žodžių.

– Bet aš – ne mano tėvas.

– Fiziškai ne, bet esate jo atstovė.

– Nesu.

– Esate, – jis sukando dantis. – Arabų visuomenėje šeimos saitai reiškia viską. Kiekvienas žmogus atstovauja savo šeimai, todėl svarbu nuolatos ginti jos garbę. Jūsų tėvas apvogė Karimus ir užtraukė mums nešlovę. Ne tik mums, visai Saidijai.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Bet aš kitokia nei mano tėvas.

– Jūs – jo dukra ir esate čia neteisėtai. Atėjo laikas išpirkti kaltę. Tiek savo, tiek tėvo.

– Bet aš su juo nepalaikau jokių santykių. Nemačiau jo metų metus.

– Dabar ne laikas. Mūsų laukia ilga kelionė. Siūlau paskubėti persirengti, kad galėtume kuo skubiau išvykti.

Džema smarkiai įsitvėrė stalo krašto.

– Prašau.

– Nieko negaliu padaryti.

– Bet jūs – karalius.

– Karaliai reikalauja paklusnumo, nuolankumo ir pagarbos. Net ir iš užsienio svečių.

Ji žvelgė į šeichą nieko nematančiomis akimis, stengdamasi suprasti jo žodžių prasmę. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, svaigo galva.

Niūrusis Tarptautinio Tragadiro oro uosto apsaugos darbuotojas juos perspėjo, kad jo didenybė šeichas Karimas – galingiausias žmogus Saidijoje. Karaliui priklausė šios dykumos plotai ir į visas puses besiritančios smėlio kopos. Net jų vertėjas tyliai pridūrė, jog Jo didenybė šeichas Karimas – ne tik šalies valdovas, bet pati šalis.

Džema lėtai iškvėpė, stengdamasi numalšinti naują panikos bangą. Jai derėjo paklausyti visų šitų įspėjimų. Jai derėjo elgtis apdairiai, o ne desperatiškai.

Desperatiški poelgiai niekuomet nesibaigia geruoju.

Desperatiški poelgiai baigiasi chaosu.

Ji privalo išlikti rami. Viską apgalvoti. Juk turi būti koks nors būdas jį perkalbėti, susitarti. Juk jis neturi polinkio grobti ir kalinti Amerikos ir Britanijos pilietes?

– Aš noriu išpirkti savo kaltę, – tyliai tarė Džema, iš po blakstienų žvelgdama į šeichą Karimą, pastebėdama jo įspūdingą ūgį, plačius pečius ir griežtus bruožus. Vyro išraiška toli gražu nebuvo švelni. Net lūpos buvo rūsčiai sučiauptos.

– Ir išpirksite, – atsakė jis. – Privalote.

Nuo griežto tono Džema net užsimerkė. Šeichas Mikaelis Karimas grožiu prilygo karščiausiems Holivudo aktoriams, tačiau jo akyse nebuvo nė krislo šilumos.

Jis buvo šaltos širdies, tokie vyrai pavojingi, linkę naikinti, tad Džema suprato turėsianti elgtis labai atsargiai ir apgalvotai.

– Ar galiu sumokėti baudą?

– Jūs negalite išsipirkti pinigais, panele Kouplend. Jūsų šeima bankrutavusi.

– Galėčiau paprašyti Dreikono…

– Jūs niekam neskambinsite, – nukirto šeichas. – Ir Dreikonas jums tikrai nepadės. Nors jis ir buvęs jūsų sesers vyras, pažįstu jį nuo universiteto laikų ir puikiai žinau, kad per jūsų tėvą jis neteko beveik viso savo turto. Manau, Dreikonas jau pakankamai sumokėjo Kouplendams. Metas jūsų šeimai prisiimti atsakomybę už klaidas ir patiems kapstytis iš šio purvo.

– Gal tai ir tiesa, bet Dreikonas ne toks žiaurus. Jis nepritartų jūsų… jūsų… – ją nutildė piktas Mikaelio žvilgsnis. Šeicho pyktis tiesiog svilino.

– Kam, panele Kouplend? – paklausė jis tyliai, bet grėsmingai. – Kam gi jis nepritartų?

Džema negalėjo atsakyti. Jos širdis skausmingai daužėsi krūtinėje.

Ji privalėjo būti atsargi ir nepykdyti šeicho, nes jis vienintelis galėjo ją apsaugoti.

Ji turėjo kaip nors palenkti jį į savo pusę, priversti jį susirūpinti, pamatyti ją tokią, kokia yra, tikrąją Džemą. Žmogų. Moterį. Ne Danielio Kouplendo dukrą.

Jai reikėjo pasistengti jį sušvelninti, o ne pykdyti. Jam užtektų spragtelėti pirštais, ir sugriautų jos gyvenimą. Jis išties yra toks galingas ir negailestingas.

Džemos akis svilino karštos ašaros ir virpėjo lūpa, tad ji skaudžiai ją prikando, kad neišleistų nė garso. Ją buvo apėmusi klaiki baimė, bet Džema nežadėjo jai pasiduoti ar pravirkti.

– Jis nepritartų mano elgesiui ir tam, kad nepaisiau jūsų įstatymų, – atsakė kaip įmanydama ramiau ir oriau. – Jis nepritartų mano sprendimui pasinaudoti sesers pasu. Jis būtų piktas, – pridėjo ir pažvelgė šeichui Karimui į akis. – Ir nusivylęs.

Mikaelis Karimas kilstelėjo antakį.

– Jis nusiviltų manimi, – pridėjo ji.

Tada apsišarvavusi drąsa Džema nusiavė batą, pastatė jį šalia kito ir ėmė valytis makiažą.