Читать книгу Jei tektų klausyti širdies - Jane Porter - Страница 3

Mikaelis pastebėjo, kaip suvirpėjo Džemos lūpa, bet ji ją tvirtai prikando ir nusisuko į veidrodį.

Jis negalėjo atsistebėti jos ramumu. Juk tikėjosi ašarų. Isterijos. Bet Džema buvo tyli. Mąsli. Ori.

Jis laukė nepaklusnumo ir buvo pasiruošęs dramatiškoms emocijoms, ji beveik pasidavė joms, bet galiausiai susitvardė.

Gal ji ne tokia kvaila, kaip jis manė.

Gal ji išties turi galvą ant pečių, ne tik gražų veidelį.

Mikaelis džiaugėsi, kad mergina nepuolė į ašaras ir isteriją, tikėjosi, kad ji pagaliau pradėjo suprasti, kokia rimta padėtis.

Šiaip ar taip, jis siuto, kad ji sąmoningai pažeidė daugybę tarptautinių įstatymų ir neteisėtai atvyko į šalį su svetimu pasu ir dar išsirengė viešoje vietoje.

Taip elgtis negalima.

Nepriimtina.

Niekas taip nesielgia ir San Fransiske, ir Niujorke.

Tai kodėl ji mano, kad čia bus kitaip?

Jis nuleido antakius ir nužvelgė Džemą primerktomis akims. Be makiažo ji atrodė tokia švelni ir atgailaujanti. Bet visa tai tik vaidyba. Mikaelis neabejojo, kad ji vedžioja jį už nosies. Visai kaip jos tėvas su jo motina… kol privedė ją prie bankroto ir sužlugdė gyvenimą.

Jei Danielis Kouplendas nebūtų primelavęs ir išplėšęs ne tik jo motinos pinigus, bet ir savigarbą, ji vis dar būtų gyva.

Ačiū Dievui, Mikaelis nėra toks kaip motina.

Jis tikrai nesileis apgaunamas dar vieno Kouplendų sukčiaus.

Mikaelis neketino Džemos pasigailėti. Jam nerūpėjo, kad ji apgailestauja. Ar Danielis Kouplendas pasigailėjo jo motinos?Ne. Ar Danielis Kouplendas apgailestavo dėl savo klientų nesėkmių? Ne. Tad ir jo duktė nenusipelnė jokių lengvatų.

– Ar turėsiu advokatą? – tylą nutraukė Džema.

– Ne, – atsakė Mikaelis.

– Ar turėsiu kokį nors įgaliotą atstovą?

– Ne.

Ji nutilo, suraukė antakius ir dar tvirčiau suspaudė lūpas. Kažkodėl tokia susirūpinusi atrodė dar gražesnė nei pozuodama dykumoje, įsisupusi į kailinius ir apsiavusi aukštakulnius batus.

Taip, ji tikra gražuolė, paveldėjusi garsiąją savo motinos figūrą, ir net šitoje ankštoje ir tamsioje palapinėje tviska tarsi brangakmenis, su tais tamsiais žvilgančiais plaukais, žaliomis it briliantai akimis, švytinčia oda, rausvomis lūpomis, tačiau vis vien yra nusikaltėlė.

– Nebus jokių teisininkų, – pridėjo jis, nepatenkintas, kad pastebėjo jos grožį, juk turėjo nejusti jai jokio potraukio. – Aš tiesiog pristatysiu bylą ir teisėjai nuspręs.

– Atstovausite sau?

– Aš atstovauju savo genčiai, Karimų šeimai ir šios šalies įstatymams.

Ji lėtai atsisuko į jį. Jos rankos ilsėjosi ant šlaunų, o šiek tiek praskleistas rausvas kimono atidengė kraštelį pilnos krūties.

– Taigi, jūs liudysite prieš mane?

Jam nederėjo žinoti, kad jos speneliai maži ir rausvi, pilvas plokščias, o klubai tvirti ir apvalaini.

Nederėjo prisiminti. Ar bent nederėjo norėti prisiminti.

– Aš tik pristatysiu faktus, bet nebūsiu teisėjas.

– Ar tie faktai bus išdėstyti anglų kalba?

– Ne.

– Tada galite pasakyti bet ką.

– Kokiu tikslu? – tvirtai nutraukė Mikaelis. – Jūs pažeidėte daugybę įstatymų. Svarbių įstatymų, kurie turi saugoti mūsų šalies sienas ir žmones. Tad tikrai nėra prasmės tirštinti spalvų, jūsų nusikaltimai ir taip rimti. Bausmė bus atitinkama.

Džemos akys žybtelėjo, nežinia, pykčiu ar baime, bet ji nieko nepasakė, tik prikando lūpą.

Lėtai tiksėjo sekundės.

Bene visą minutę tvyrojo sunki tyla, prisirpusi neišsakytų žodžių įtampos.

– Kokio rimtumo? – galiausiai paklausė.

– Gresia kalėjimas.

– Kaip ilgai?

Jam nepatiko šitoks tardymas.

– Ar tikrai norite viską sužinoti dabar?

– Žinoma. Noriu būti pasiruošusi.

– Švelniausia bausmė – nuo penkerių iki dešimties metų. Griežčiausia gali būti iki dvidešimties.

Džema išbalo, pravėrė lūpas, bet nieko nepasakė, tik žiūrėjo į jį nuostabos kupinomis akimis. Galiausiai lėtai nusisuko į veidrodį.

Ji stengėsi nepravirkti.

Sėdėjo tiesiai, aukštai iškėlusi galvą, bet akyse kaupėsi ašaros. Mikaelis juto, kokia ji apstulbusi ir nusiminusi.

Jis norėjo išeiti, bet negalėjo pajudėti iš vietos. Krūtinėje juto įtampą.

Pati kalta.

Staiga prisiminė ją su melsva pamergės suknele Morganos vestuvėse prieš penkerius metus.

Ausyse suskambėjo jos juokas, jai keliant tostą po ceremonijos.

– Išvyksime, kai tik apsirengsite, – tarė jis trumpai, nekreipdamas dėmesio į drebančias susijaudinusios Džemos rankas.

– Duokite man penkias dešimt minučių, – atsakė ji.

– Žinoma, – Mikaelis apsisuko eiti, bet akies krašteliu pastebėjo ją pasilenkiant prie veidrodžio nusiimti netikrų blakstienų, drebantys pirštai niekaip negalėjo sučiupti jų kraštelio.

Tai ne jo bėdos. Jam nerūpėjo, kaip smarkiai dreba jos rankos. Vis dėlto niekaip negalėjo atitraukti akių. Negalėjo nepastebėti, kaip ji stengiasi. Jos akys pasruvo ašaromis.

Pati kalta.

Jis nėra už ją atsakingas.

Tačiau jos kančios pažadino nepageidaujamus prisiminimus ir jausmus, kurių jis nenorėjo jausti.

Mikaelis nepasikliovė emocijomis. Aplinkiniai galėjo jausti kiek tinkami, bet jis visuomet vadovavosi logika, vertino tvarką ir taisykles.

Ašaros jo nejaudino. Net jei jos tekėjo jaunos užsienietės, kurią prieš daugelį metų sutiko savo artimo studijų laikų bičiulio Dreikono Zančio vestuvėse, skruostais. Tik todėl, kad ji buvo Dreikono žmonos Morganos jaunesnioji sesuo, nesuteikė jai jokių privilegijų. Juk Danielis Kouplendas taip pat neišskyrė jo motinos iš kitų.

– Baikite, – paliepė jis, nebegalėdamas ilgiau tverti šito pasigailėtino reginio. – Dar išsidursite akį.

– Turiu jas nusiimti.

– Tik ne šitaip.

– Nusiimsiu.

– Jums nekaip sekasi, – Mikaelis žengė arčiau ir pamojo jai apsisukti. – Pakelkite galvą ir sėdėkite ramiai. Žiūrėkite žemyn. Nejudėkite.

Pajutusi jo pirštus ant savo smilkinių, Džema sulaikė kvapą. Jo prisilietimas buvo šiltas ir užtikrintas. Mikaelis suėmė blakstieną už krašto ir lėtai, atsargiai nuplėšė nuo voko.

– Viena, – tarė dėdamas lenktą juostelę į jos delną. – Dabar kita.

Netrukus viskas buvo baigta.

– Jums teko tai daryti anksčiau, – tarė Džema, jam atsitraukus, tačiau ne itin toli. Jis stovėjo toks aukštas ir gąsdinantis, tarsi tvirtovė.

– Ne, tačiau teko stebėti ne vieną merginą darantis makiažą.

Kurį laiką Džema tyrinėjo jį žvilgsniu.

– Jūs neturite jokios įtakos nuosprendžiui? – paklausė.

– Į valias, – atsakė šis. – Juk esu karalius, galiu skelbti naujus įstatymus, panaikinti senus… nors koks geras vadovas panaikina savo paties įstatymus? Aš taip pat laikausi Saidijos įstatymų ir nežadu jų paminti.

– Ar galėtumėte paprašyti teisėjo būti man švelniam?

– Galiu.

– Bet neprašysite?

Jis atsakė ne iš karto, ir tai jau savaime buvo atsakymas.

– Ar paprašytumėte švelnesnio nuosprendžio moteriai?

Mikaelis pasimuistė.

– Nelygu, kas ji ir kuo nusikalto.

– Taigi sprendimas priklauso nuo jūsų santykių?