Читать книгу Tik partneriai - Jennifer Hayward - Страница 1

Jeigu Matėjus teisingai interpretavo ženklus, šis pokalbis su broliu vis labiau panėšėjo į klasikinį bandymą įsikišti į jo asmeninį gyvenimą.

Taip atrodė iš ispanų toreadorą primenančio Rikardo žvilgsnio, kuriuo jis, sakytum, vėrė nepaklusnų taikinį. Taip skambėjo jo perspėjamas, kone agresyvus tonas. Ir Matėjus tai kuo aiškiausiai jautė, De Kampo nepasitenkinimo liepsnos liežuviams laižant jo odą.

Tiesą sakant, taip buvo visada. Jiedu, jis ir brolis, buvo kaip diena ir naktis. Rikardas visada skleidė tamsą ir įtampą, kelią per gyvenimą skynėsi lyg buldozeris, o Matėjui labiau patiko subtilūs metodai – tiek versle, tiek meilėje. Medumi lengviau prigaudysi musių. Rafinuoti argumentai žmogų veikia kur kas veiksmingiau nei tiesioginis puolimas.

Kaip paprasta įvilioti moterį į lovą laiku pasakyta fraze, įrodančia, kad iš tiesų jos klauseisi, kol tuštinote tą Chianti butelį.

Matėjus vėl įsmeigė akis į paniurusį brolio veidą. Sprendžiant iš Rikardo minos, šis neabejotinai galvojo, kad pastaruoju metu jaunėlis žaidimams skyrė pernelyg daug laiko.

Lošdamasis į Volstryto gatvėje įrengto brolio biuro sieną-langą, Matėjus nusivalė nuo švarko atlapo įsivaizduojamą dulkelę ir išrietė antakį.

– Taigi tavo elgesys buvo visiškai priimtinas, o mano toks nėra?

– Ne, – ramiu tonu atrėmė Rikardas. – Tiesiog nesuprantu, kas tau, po galais, nutiko. Su šios planetos moterimis elgiesi taip, lyg jos būtų tavo nuosavas sodas.

Matėjus gūžtelėjo pečiais.

– Nepagalvojai, kad galbūt nusprendžiau sekti tavo pėdomis?

Rikardas, regis, pralinksmėjo.

– Pamiršai, kad esu laimingai vedęs.

– Tik todėl, kad sutikai deivę, kuri noriai su tavimi taikstosi, – neramiai purtydamas galvą ir brukdamas rankas į kišenes, sumurmėjo Matėjus. – Rikai, ar iš tiesų mane čia pasikvietei tam, kad aptartum meilės reikalus? Man atrodė, kad tam esi pernelyg užsivertęs darbais.

– Matėjau, esi De Kampų pardavimo ir rinkodaros viceprezidentas. Kai tavo meilės reikalai ima trukdyti darbui, jie tampa ir mano.

– O kaip, tavo manymu, – ištęsė Matėjus, – mano meilės reikalai trukdo darbui?

– Bulvariniuose laikraščiuose spausdinami straipsniai apie tavo išsišokimus niekam šioje kompanijoje nebeleidžia susitelkti į darbą. Aleks jau pabodo glaistyti daromą žalą, ir aš jos, tiesą sakant, nekaltinu.

Ebbene, šitai gėlė. Matėjus mylėjo savo brolienę. Ji ir taip daug dirbo, todėl mintis esą ją verčiąs dar daugiau triūsti, jam nepatiko. Bet Rikardo pastaba Matėjų taip suerzino, kad jis negalėjo susilaikyti neatsikirtęs.

– Net jeigu apie mane iki metų pabaigos kasdien būtų išspausdinama po straipsnį, nepasiekčiau tavo rekordo.

– Si, bet man, kitaip nei tau, kur kas geriau sekasi atlikti keletą darbų vienu metu, – toliau erzino brolį Rikardas.

Matėjus įsitempė, nugara atsistūmė nuo lango ir keliais ilgais, piktais žingsniais įveikė jį su broliu skiriantį atstumą.

– Mano žaidimai tėra niekingas pasišaipymas iš pirmtakų žygių.

– Kaip tik todėl ir noriu, kad grįžtum į doros kelią. Šviesia galva priimtum sprendimus.

Matėjus būtų galėjęs prisiekti, kad pats Rikardas kaip tik tai ir ketina daryti. Jis buvo atsižadėjęs moterų, kaip alkoholikas atsižada svaigiųjų gėrimų, ir veikiausiai visam gyvenimui. Bet Matėjui patiko erzinti brolį – kaip ir anam patiko erzinti jį.

– O kas, jeigu nepaklusiu? – įsmeigęs akis į prakaulų, neatlaidų Rikardo veidą, paklausė Matėjus. – Gal nubausi? Išsiųsi pardavinėti vyno pamaldiesiems?

Juodos Rikardo akys blykstelėjo.

– Kad ir kaip norėčiau kuriam laikui tavimi atsikratyti, esi man reikalingas. O tau, regis, reikia iššūkio. Netgi labai.

Šiam teiginiui Matėjus nepajėgė prieštarauti. Tapęs De Kampų Europos padalinio vadovu, jis kone dvigubai pakėlė pardavimo skaičių. Bet Rikardas jį ir toliau stabdė, lyg bijotų, ką jaunėlis, nutrūkęs nuo grandinės, gali pridirbti.

Matėjus susiėmė už kaklaraiščio mazgo ir timptelėjo jį žemyn.

– Nepasitiki manimi.

– Jeigu nepasitikėčiau, nebūčiau suteikęs tokių atsakingų pareigų.

– Kodėl, tuomet, nuolat laikai mane už rankos?

Rikardo veidas apsiniaukė.

– Mati, pastaruosius šešis mėnesius elgiesi kaip kaubojus su paruoštais iššauti revolveriais.

– Aš alkanas, – suurzgė Matėjus. – Duok į ką suleisti dantis ir turėsi mano šimtaprocentinį susitelkimą.

– Lygiai apie tą patį pagalvojau, – paėmęs nuo nepriekaištingai sutvarkyto darbo stalo žurnalą, Rikardas jį demonstratyviai kilstelėjo. – Vorenas Deivisas ką tik įsigijo Luxe viešbučių tinklą.

Matėjus linktelėjo. Trečio pasaulyje turtuolio, investicijų genijaus, pirkinys pagarbiais murmesiais nuvilnijo per pasaulį ir tapo pagrindiniu laikraščių aptarimo objektu. Sandoris buvo gludinamas mėnesių mėnesius.

– Jau pašniukštinėjau, – atsiliepė Matėjus. – Būsimus trejus metus jie neketina imtis verslo.

– Aplinkybės pasikeitė, – Rikardas sviedė žurnalą ant stalo. – Deivisas ėmėsi naujai vertinti savo tiekėjus.

– Iš kur žinai? – suraukęs kaktą pasidomėjo Matėjus.

– Pirmadienio vakarą su jo geru draugu žaidžiau pokerį. De Kampai turi daug šansų tapti jų pagrindiniu vyno partneriu.

Matėjus šaižiai įkvėpė.

– Tai mažiausiai šešių septynių milijonų dolerių vertės kontraktas.

– Dešimties, – Rikardo akys sušvito alkį išduodančia liepsna. Šeimos patriarchas Antonijus De Kampas kompaniją pavertė pasaulinio lygio vyno imperija. Vedinas nenumalšinamo troškulio visur palikti savo žymę, Rikardas įsteigė ir restoranų grandinę, tuo imperiją dar labiau praplėsdamas. Vyno pramonė, visgi, išliko svarbiausia veikla, todėl toks kontraktas juos turėjo gerokai pamėtėti aukštyn ir suteikti galimybę De Kampų vynams atsidurti visuose iki vieno po pasaulį išsibarsčiusių legendinių Luxe viešbučių restoranuose – geidžiamiausiuose pasaulio kampeliuose, kur mėgsta vakarieniauti politikai, princesės ir garsiausios įžymybės…

Merda. Tai žadėjo būti milžiniškas laimėjimas.

– Koks planas?

– Už restoranų verslą atsakinga Deiviso dukra Kvin. Ji ir tars paskutinį žodį. Kitą savaitę Čikagoje organizuojamas santykių suderinamumo susitikimas su keturiomis kompanijomis, kurių visos šiuo metu yra potencialūs partneriai. Iš keturių galiausiai bus išsirinktos dvi.

– Santykių suderinamumo susitikimas? Kas čia per velniava?

– Vorenui Deivisui versle visų svarbiausia – šilti santykiai. Jis sako, kad giminingos idėjos ir filosofijų panašumas lemia sėkmingą partnerystę. Ne visada geriausia yra tai, kas gražiai atrodo popieriuje. Visos keturios kompanijos yra šaunūs kandidatai. Tik geri santykiai su Deivisu ir jo dukra padės mums atsidurti finale.

Kaip gerai, kad Matėjus buvo stebinančiai geras moterų įtikinėjimo meistras.

– Kaip vyks santykių suderinamumo susitikimas?

– Deivisų viloje rengiamas kokteilių vakaras.

Matėjus nusišypsojo.

– Būsime tarsi ratus sukantys rykliai…

– Kažkas panašaus, – pritarė Rikardas ir paminėjo dviejų garsiausių pasaulyje alkoholio gamintojų pavadinimus. Abi kompanijos buvo surijusios visus mažuosius Pietų Australijos regiono vynų gamintojus.

– Sidabrinė kengūra?

Rikardas linktelėjo.

– Pastaruoju metu jie skina ir skina apdovanojimus.

– Tiesa, bet vis viena keista. Jie orientuojasi į labai siaurą rinką, – Matėjus papurtė galvą. – Ar bent nutuoki, į ką linksta Deivisų širdis?

– Kvin akivaizdžiai užmetusi akį į Sidabrinę kengūrą. Mes esame antras pasirinkimas.

Vadinasi, De Kampams teks susiremti su pranašesniais varžovais. Nuo pakilios nuotaikos Matėjaus kūnas net įsitempė, širdis ėmė sparčiai pumpuoti venomis kraują. Iššūkis buvo tiksliai toks, kokius jis ir mėgo. Kada pastarąjį kartą jautėsi toks pažvalėjęs? Kada jautė tokį adrenalino antplūdį? Jeigu Kvin Deivis vertino tikrus vyno lošėjus, De Kampai turėjo galimybę laimėti. Beliko pasitelkti visą savo magiją.

– Ar turime duomenų apie Kvin Deivis?

– Tvirto būdo, sumani, Harvardo diplomas, – Rikardas ištiesė aplanką. – Viską rasi čia.

Matėjus paėmė aplanką ir gūžtelėjo petimi.

– Tuomet, sunkumų nekils.

Jis ėmė vartyti atspausdintą informaciją.

– Kvin jam padeda valdyti kai kurias kompanijas, tiesa?

– Si. Paskutinė atiduoda jos priežiūrai buvo Pieno malonumai. Vorenas viliasi, kad Kvin patirtis maisto gamybos sektoriuje padės atgaivinti ir Luxe restoranus, kurie jau metų metus pamažu netenka populiarumo.

– Pieno malonumai. Jie prekiauja ledais ir mėsainiais. Kaip tokia patirtis turėtų padėti atgaivinti trijų žvaigždučių restoranus?

Rikardas pervėrė brolį perspėjančiu žvilgsniu.

– Mati, nenuvertink jos. Akivaizdu, kad Kvin Deivis – savo tėvo kopija.

Taip, bet ji vis viena tebuvo moteris. O Matėjus nebuvo sutikęs nė vienos, kurios nebūtų sugebėjęs įsitempti į lovą. Jeigu pasitelks visus triukus, Kvin atsidurs jo delne dar nespėjusi išgerti pirmojo kokteilio. Matėjus tvirtai suspaudė lūpas. O pasitelkti jis ketino ne vien sugebėjimus. Jis ketino pranokti pats save. Ir tai tikrai nereiškė, kad ketino nuvertinti Kvin. Moterys yra tarsi snaudžiančios meškos. Mielos ir švelnios, kol nepažadini jose tūnančio žvėries. Kaip tik todėl jų žadinti neverta.

Jis užvertė aplanką.

– Kas skrenda?

– Tu.

Prieš užduodamas kitą klausimą, Matėjus susimąstė.

– Su tavimi ir Geibu?

– San Fransiske atidarome restoraną, negaliu nedalyvauti, o Geibas šiuo metu pačiame derliaus ėmimo viduryje. Nevalia jo atitraukti.

Matėjų perliejo malonaus jaudulio banga. Pagaliau jis vėl pagrindinis veikėjas. Dabar tik nuo jo priklausė žaidimo sėkmė.

Rikardas nenuleido nuo brolio akių.

– Šis kontraktas reikšmingiausias De Kampų istorijoje. Jį laimėję pateksime į naują lygmenį. Mati, privalai laimėti.

– Sutarta.

Nuo karingą pasitikėjimą išduodančio brolio tono Rikardo akys blykstelėjo. Abejonė. Jis vis dar juo nepasitikėjo.

Kraujas taip staigiai plūstelėjo Matėjui į galvą, kad ji, atrodė, sprogs.

– Nesakyk to, – pro sukąstus dantis iškošė jis. – Nesakyk.

– Mati, tam, kas nutiko su Andželika Fonten, nevalia pasikartoti.

Matėjaus galvoje įsiplieskusi ugnis virto visa pasiglemžiančia jėga, nuo kurios jam net akyse dvejinosi. Jis nusisuko ir giliai įkvėpė. Paskui dar kartą. Ir taip stipriai sugniaužė kumščius, kad jie, regis, virto bejausme mase.

– Kiek ilgai mane už tai bausi? – kimiai pratarė jis.

– Gauk man Luxe ir būsime atsiteisę, – lėtai ištarė Rikardas.

Matėjus nulenkė galvą ir ištiesino pirštus, kad vėl pajustų jais tekant kraują. Paskui, norėdamas gauti tiesų atsakymą, pažvelgė į brolį.

– Kodėl aš? Rikardai, pats galėtum tam skirti laiko.

Šis įsmeigė į brolį aštrų, žudantį žvilgsnį.

– Nes tik tu gali laimėti šį mūšį. Kvin Deivis nekenčia vyrų. Mane nurašys vos pamačiusi. Geibui gal ir pavyktų, bet tu šiam darbui, visgi, tinki geriausiai. Skleidi aplink save žavesį, o kai įsijauti, sugebi įžiebti visą kambarį. Esi įelektrinanti asmenybė.

Matėjus iškvėpė ilgai laikytą atodūsį.

– Luxe mūsų. Duodu žodį.

Rikardas linktelėjo.

– Perskaityk Pegės surinktą informaciją ir skambink, jei kas neaišku.

Pasikišęs po pažastimi aplanką, Matėjus patraukė link išėjimo. Mintyse jau dėliojo planą, kai ausis pasiekė Rikardo balsas.

– Mati? – Jis atsisuko. – Nejuokavau. Tau jokiomis aplinkybėmis nevalia permiegoti su Kvin Deivis.

Visas kūrybingumas išgaravo. Jis taip stipriai sukando dantis, kad šie, atrodė, sutrupės į gabalėlius.

– Neprivalai kartotis. Viską supratau. To nenutiks. Mane erzina, kad galvoji, jog galiu taip pasielgti.

Rikardas gūžtelėjo pečiais.

– Mati, pastaruoju metu esi visiškai nenuspėjamas. Nenustebčiau net išvydęs tavo vardą skrendančiųjų į mėnulį sąraše.

Matėjui sutraukė skrandį.

– Puikiai žinai, ką išgyvenau. Kodėl taip nutiko su Andželika…

Rikardo žvilgsnis tapo plieninis, neperprantamas.

– Mati, tas sandoris buvo vertas septynių milijonų, – o jis nupūtė jį lyg kortų namelį.

Matėjus sukando dantis.

– Išplėšiu De Kampams šį sandorį. Net neabejok.

Rikardas linktelėjo. Matėjus nužingsniavo link durų. Jis kuo rimčiausiai ketino apžavėti Kvin Deivis. Rikardas juk troško laimėti. Kaip kitaip manė jį galint pasiekti pergalę? Bet permiegoti? Nejaugi jo brolis tikrai galvojo jį norint praleisti dar dvejus metus skaistykloje?

Po velnių. Jam reikėjo šalto alaus.

Net sėdėdamas savo mansardos balkone ir gurkšnodamas šaltą alų, Matėjus nesijautė geriau. Patogiai įsitaisęs kušetėje, ryte rijo Rikardo padėjėjos surinktą medžiagą. Pegė, kaip visada, pranoko pati save. Aplanke buvo viskas, ką jam reikėjo žinoti apie Deivisus. Ir nuotraukos. Matėjui tapo aišku, kodėl brolis perspėjo būti atsargiam su Kvin Deivis. Ši moteris nebuvo tiesiog daili – jos grožis pribloškiantis.

Pegės prisegta nuotrauka (daryta per labdaros renginį) smūgiavo tiesiai ten, kur smūgiuotų kiekvienam libido turinčiam vyrui. Kvin Deivis buvo smulkutė, išlakių formų, kurios, regis, kvieste kvietė drauge pernakvoti, ilgų ir tankių, tamsiai rudų žvilgių plaukų ir nepamirštamų žalių akių. Trumpai tariant, nuostabi. Ir akivaizdžiai neapkenčianti vyrų.

Matėjus nusišypsojo. Jis susitvarkys.

Gurkštelėjęs alaus toliau įniko tyrinėti Pegės užrašus, kurie buvo tikra aukso kasykla.

Kvin Deivis pradėjo dirbti Voreno Deiviso investavimo įmonėje vos baigusi Harvardą. Atsakomybė augo taip sparčiai, kad ne vienam būtų apsisukusi galva. Iš citatų buvo galima spręsti, kad Kvin visko pasiekė pati, nors daugelis mieliau galvojo, jog dėl šios sėkmės pagrindinis vaidmuo teko nepotizmui. Vienas verslo skiltį vedantis žurnalistas rašė, kad ji itin aštraus proto, kaip tėvas. Kitas, kad ji žaibiškai mokosi. Visgi Matėjaus dėmesį patraukė aprašymas, kuriame Kvin buvo prilyginta posėdžių salės gladiatoriui. Kas minutę darėsi vis įdomiau.

Paskui jis atsivertė dalį, kurioje buvo aprašomas jos asmeninis gyvenimas. Lapas buvo beveik tuščias. Arba ši moteris jo neturėjo, arba talentingai slėpė. Dvidešimt septynerių, gyvenanti Čikagoje, po metus trukusios santuokos išsiskyrė su mėlynojo kraujo teisininku Džulijanu Edvardsu. Santuoka truko metus? Matėjus išrietė antakį. Įdomu, kas nutiko? Ir dar aukščiausias Krav Maga1 laipsnis? Matėjus žinojo, kad šį laipsnį turi meistrai, bet nė vienam jo draugų net po metų metus trukusios praktikos nebuvo pavykę pasiekti daugiau nei oranžinis diržas.

Žodis įdomu čia netiko. Kur kas labiau derėjo nuostabu. Matėjus nusišypsojo. Nieko keisto, kad jos santuoka iširo. Kvin Deivis veikiausiai per tris pirmus bendro gyvenimo mėnesius atėmė iš sutuoktinio vyriškumą.

Išnaršęs aprašą skersai išilgai, Matėjus nusviedė aplanką ant betoninių grindų šalia kušetės. Įrėmęs sau į šlaunį butelį alaus, pakėlė akis į Manhatano dangų, kuris, regis, niekada iki galo nesutemdavo. Galvoje šmėstelėjo prisiminimas, kaip visi trys broliai – Rikardas, Gabrielis ir Matėjus – žengia į antrų didžiausių Europos oro linijų posėdžių salę. Toji diena Paryžiuje buvo jų galimybė palikti įrantą despoto tėvo Antonijaus keturiasdešimt metų trukusio kompanijos valdymo istorijoje. Rikardui, naujai paskirtam į vadovo postą, tai buvo pirmas aukšto lygio sandoris. Užsitikrinę septynių milijonų dolerių vertės kontraktą, kuris De Kampams žadėjo teisę aprūpinti oro linijas šeimos gamybos vynais, broliai jautėsi pakylėti, nešami adrenalino bangos.

Sėkmingai atlikę pristatymą, jie išėjo į vietinį barą atšvęsti. Adrenalinui išsivadėjus, Matėjų vėl užliejo gilus sielvartas dėl neseniai patirtos geriausio draugo Džiankarlo žūties. Tą vakarą niekas negelbėjo, skausmas ir kaltės jausmas nenorėjo trauktis. Stengėsi brolių akivaizdoje atrodyti linksmas, tačiau galiausiai turėjo ieškoti paguodos gražios moters glėbyje. Nelaimei, toji moteris buvo Džordžo Fonteno, vyriausiojo oro linijų kompanijos vadovo, dukra. Dirbo jo įmonėje ir buvo vykdytojų komandos, paskirtos gludinti sandorį su vynų tiekėjais, narė. Andželika Fonten jau posėdžių salėje neslėpė simpatijos Matėjui. Šiam pasirodė, kad vadovo dukra – suaugusi, pati gebanti priimti sprendimus. Bet kai kitą rytą jai prisipažino nesidomįs ilgalaikiais santykiais, Andželika nudrožė tiesiai pas tėvą, ir De Kampų galimybė tiekti vynus daugiau nei pusei milijono skrydžių per metus nuplaukė kartu su ja.

Andželika jį išvadino bejausmiu šunsnukiu. Džordžas Fontenas pasiuto. Tai buvo didžiausia vertinimo klaida per visus trisdešimt dvejus Matėjaus gyvenimo metus. Prisiminęs brolių veidus Džordžui Fontenui atšaukiant susitarimą, Matėjus pasimuistė kėdėje – vaizdinys net fiziškai buvo skausmingas, įsideginęs atmintyje tarsi negyjantis randas. Kaip ir jį lydintys jausmai. Šokas. Nesugebėjimas patikėti tuo, kas įvyko. Nusivylimas.

Šis buvo visų blogiausias.

Matėjus nelygiu judesiu pastatė ant betoninių grindų butelį. Taip, tada jis kentė baisius sielos skausmus. Kita vertus, kaip Rikardas ir sakė, tai neturėjo pakišti jam kojos.

Atrėmęs galvą į kėdės atlošą, žiūrėdamas į vienintelę danguje mirksinčią žvaigždę, tarsi kelrodį į atpirkimą, Matėjus žinojo, kad tai jo galimybė numaldyti ramybės neduodančius demonus. Judėti pirmyn. Privalėjo laimėti, net jeigu už pergalę turėjo atiduoti gyvybę. Nepaisant visai nepalankių aplinkybių.