Читать книгу Tik partneriai - Jennifer Hayward - Страница 2

Čikagos Haidparko kaimynystėje stūksantis neokolonijinio stiliaus raudonų plytų Voreno Deiviso namas ankstyvo vakaro šviesoje skleidė amžiaus senumo eleganciją. Po neįtikėtinai karštos dienos, kurią oras alsavo drėgme, o temperatūra vidurdienį siekė kone keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, miestą klojusi migla tik dabar, vakarėjant, ėmė sklaidytis. Abipus vilos lyg sargybiniai stūksančių ilgakamienių pušų viršūnėmis sušlamėjęs vėsą pranašaujantis vakaro vėjelis gaivia versme plūstelėjo pro atvirą langą į Kvin Deivis, stebinčios, kaip keleto didžiausių alkoholį gaminančių kompanijų vadovai atvyksta į susipažinimo vakarą, kambarį.

Nors dabar oras jau buvo gerokai vėsesnis, susitelkę pasaulio galingųjų žvilgsniai žadėjo karštas varžybas. Tokiems vyrams visų svarbiausia – laimėti. Su vienu tokių – didžiausiu Vorenų alfa – prabėgo visas jos gyvenimas. Ir negalėjo paneigti esanti jų moteriškas atitikmuo. Bet tam, kad išgyventų, turėjo būti atkaklesnė, tvirtesnė ir labiau susitelkusi nei jie. Moteris karė vyrų pasaulyje.

Kvin nekantravo pamatyti, kaip vyrai varžysis. Kaip per kraštus liesis testosteronas.

Visi iki vieno, vilkintys pagal užsakymą siūtus kostiumus, pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis, vos atvykę pakėlė akis į terasoje plevėsuojančią Amerikos vėliavą ir neabejotinai vėl priminė sau jos svarbą. Vorenas Deivisas buvo nacionalinis Amerikos didybės simbolis – milijonierius filantropas, daugiau turto išdalijantis nei pasiliekantis, patriotas, finansų genijus, teikiantis patarimus prezidentams pinigų politikos klausimais ir dalyvaujantis socialinių pokalbių laidose. Jis buvo tasai, kurį visi troško pažinti. Kuriam buvo mokama trys su puse milijono dolerių vien už galimybę drauge papietauti labdaros aukcione benamiams, viliantis, kad bent dalelė jo spindesio dulkių nusės ir ant jų.

Jis buvo ir tasai, kuris – taip lėmė likimas – drauge su airių kilmės žmona Saila dar kūdikystėje įsivaikino Kvin, nes tėvai ja pasirūpinti nepajėgė. Bet praėjus vos metams po to, kai pora parsivežė kūdikį namo, Saila, po metų metus trukusių nesėkmingų vaisingumo gydymo procedūrų, stebuklingai pastojo ir pagimdė Kvin seserį Tėją, kuri jai tapo kartu ir geriausia drauge.

Neapsispręsdama, kuri šukuosena tinka labiau, Tėja vis dar staipėsi priešais veidrodį. Kvin nusivaipė ir atsistūmė nuo lango.

– Maldauju, pagaliau apsispręsk.

Pašnairavusi į savo atvaizdą veidrodyje, Tėja dramatiškai atsiduso.

– Ir kaip apsispręsti, kuris iš šių keturių nuostabių vyrų yra verčiausias dėmesio? Tai veikiausiai turėtų būti viena tų geriausių tėvelio minčių. Turiu galvoje, jis juk turi dvi netekėjusias dukteris.

Kvin santuoka su Džulijanu buvo oficialiai nenusisekusi, tad dabar, taip, ir ji priklausė netekėjusiųjų kategorijai. Tačiau antrą kartą pakartoti tos pačios klaidos ji tikrai neketino.

– Šis vakaras skirtas susipažinti su galimais partneriais, – paaiškino ji savo seseriai veterinarei, kuri apie verslą išmanė tiek, kiek ji išmanė apie padangos keitimą. – Ne vyrui susirasti.

– Cha, – Tėja maištingai pažvelgė į seserį. – Ypač kai po mūsų stogu pats galvijų ir vyno baronas, ką jau šnekėti apie patrauklųjį Matėjų De Kampą… Nejaugi tikrai manai, kad nepasinaudosiu tokia proga?

Kvin nusišypsojo. Kartais ji gailėdavosi nebemokanti džiaugtis gyvenimu taip kaip jos sesuo. Nebemokanti taip atsiduoti meilei. Kita vertus, ji abejojo apskritai kada nors mokėjusi.

– Danielis Viljamsas – tikras gražuolis, to nenuginčysi, – nutęsė Kvin.

Tėja permetė ilgus, šviesius plaukus sau per petį.

– Įsivaizduoju, kaip gyvenčiau jo rančoje. Galėčiau prižiūrėti galvijus, o jis rūpintųsi vynuogienojais. Kita vertus, – Tėja mąsliai pridėjo pirštą prie lūpų, – mielai pamirščiau galvijus, jeigu Matėjus De Kampas į mane bent akį užmestų. Jis yra pats tikroviškiausias galvijas, kurį su mielu noru prisijaukinčiau.

Kvin pažvelgė į seserį tobulai išpešiotais antakiais įrėmintomis akimis.

– Matėjus De Kampas pagarsėjęs mergišius, kuriam net paskutinė žemėje likusi moteris tebūtų paprasčiausia patelė. Net tada, – šypsodamasi tęsė Kvin, – jam būtų sudėtinga atsisakyti meilės romano su pačiu savimi.

Tėja iškėlė rankas aukštyn.

– Ir kam tai rūpi? Girdėjau, kad jokia moteris nepajėgia su juo išbūti vienoje patalpoje nenusimovusi ir nemetusi jam į veidą kelnaičių. Štai koks jis karštas.

– Bet ne toks išvaizdus, – nebent vaikytumeisi vyriškų kvepalų reklamų herojų, kurie atrodo taip, lyg visą naktį neleistų moteriai sudėti bluosto.

Tėja sugavo sesers akyse blizgesį.

– Matai? Tai nenuginčijama. Privalai nusimesti tą jau buvau ištekėjusi ir iš to nieko gero neišėjo praeities bagažą ir judėti pirmyn. Pradėti gyventi.

Kvin širdis susitraukė į kietą mažą kamuoliuką – tokioje būsenoje ji gyveno nuo pat akimirkos, kai Džulijanas paliko namus. Tik ji viena žinojo tiesą apie savo santuoką. Laikraščiuose buvo daug apie tai spėliojama, bet galiausiai viskas, kas įvyko už Deivisų durų, liko neįminta paslaptimi. Ir tai buvo į gera.

Kvin kreivai šyptelėjo.

– Tik nesumanyk mesti kelnaičių Matėjui De Kampui į veidą. Jis ne tik sudaužys tau širdį, bet ir įsius pralaimėjęs varžybas.

– Vadinasi jau apsisprendei?

– Ne, bet De Kampai sąraše paskutiniai, – Kvin norėjo Danielio Viljamso Sidabrinės kengūros. Nedidelis, apdovanojimų pelnęs Australijos fabrikas buvo puikus eklektiškas priedas tam, kuo ji ketino paversti Luxe ženklą.

– Tėčiui patinka De Kampai, – sekdama paskui seserį iš kambario, pasakė Tėja. – Minėjo, kad jų naujieji Napos vynuogynai nuostabūs.

– Ne tėtis priims šį sprendimą.

Tėja į ją pašnairavo.

– Kada liausiesi stengusis įgyvendinti jo tobulumo viziją? Net jeigu tą darytum iki gyvenimo galo, vis viena būtų negana.

Sesuo turbūt buvo teisi. Ir pati Kvin baiminosi, kad numirs besistengdama. Bet šitai buvo didžiausia jos karjeros galimybė, ir ji ketino kaip reikiant pasižymėti.

Visgi, reikėjo laikytis šiokio tokio objektyvumo, – įtikinėjo save Kvin, drauge su Tėja leisdamasi įvijais laiptais žemyn. Perėjusios erdvę svetainę, merginos pro dvivėres duris išėjo į sodus, kur jau buvo tiekiami kokteiliai. Tai būtų elementarus sąžiningumas, net jeigu jos galvoje sprendimas buvo visiškai susiformavęs.

Nepriekaištingai prižiūrimų sodų viduryje įrengtoje terasoje jau vyko sambrūzdis: du didesnių alkoholį gaminančių kompanijų vadovai buvo atvykę su žmonomis, o Danielis Viljamsas ir Matėjus De Kampas, Tėjos džiaugsmui, sukiojosi vieni.

Kaip keista. Bulvariniuose laikraščiuose buvusioji Matėjaus Holivudo gražuolė verkšleno dėl visų buvusio draugo merginų, bet šį vakarą jam į parankę nebuvo įsikibusi jokia mergina.

Laukiančiųjų akys sužiuro į Kvin ir jos seserį. Šviesiaplaukė Tėja švytėte švytėjo galimybe sutikti žavųjį princą, o Kvin iš karto pasijuto esanti taikinys – keturios poros akių akimirksniu susmigo į ją. Ne todėl, kad buvo graži (nors pati žinojo grožio nestokojanti), o todėl, kad buvo jų bilietas į neišmatuojamą tarptautinio lygio pardavimo augimą.

Jie ją vertino. Nekantravo įsitikinti, ar ji tokia pat įspūdinga, kaip jos gyvenimo aprašymas. Faktas, kad Kvin – Voreno Deiviso dukra, nuo pat gimimo sunkia našta slėgė jai pečius. Ji turėjo ne tik būti geresnė už likusiuosius, bet ir privalėjo juos dešimteriopai lenkti.

Tai vargino.

Tėja šaižiai įkvėpė.

– Prisipažįstu, turiu atsisakyti gyvenimo rančoje sumanymo. Jis tiesiog fantastiškas.

Kvin nereikėjo nė klausti, kurį sesuo turinti galvoje, nes Matėjaus De Kampo žvilgsnis ją skrodė tarsi lazeris, vertė jaustis taip, lyg stovėtų nepaneigiamos magnetizmo jėgos, kurios traukos dar iki šiol nebuvo patyrusi, kelyje. O buvo sutikusi daug išvaizdžių vyrų. Ir jos pačios sutuoktinis buvo pritrenkiantis… bet šis – šis buvo kas kita. Matėjus ją tyrinėjo įdėmiu žvilgsniu, begėdiškai pritariančiu tam, ką matė, akimis gerte gėrė kiekvieną jos colį nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Kvin sunkiai nurijo seiles. Paskui perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, kad abiem pajustų poveikį.

– Girdėjau, kad jis turi tatuiruotę, – sušnabždėjo Tėja. – Ar tavęs tai nejaudina?

Kvin neįstengė susilaikyti nepasmalsavusi, kurgi ant šio aukšto, liekno, raumeningo kūno galėtų būti tatuiruotė. Jį puošiantis tamsus kostiumas atrodė nepriekaištingai. Kūnas – dar geriau.

Atsakydama jam tokiu pačiu skvarbiu žvilgsniu, Kvin pasijuto įgaunanti šiek tiek daugiau pagarbos legionams Matėjaus De Kampo atstumtųjų. Dėl tokio vyro kiekviena surizikuotų netekti šiek tiek savigarbos. Visose jos matytose nuotraukose jauniausias De Kampas spinduliavo nerūpestingą, aistra gyvenimui degančią asmenybę: tankūs susitaršę plaukai, šėtoniškas šypsnys. Bet šįvakar plaukai buvo trumpai pakirpti, kampuotą žandikaulį dengiantys patrauklūs barzdaplaukiai išryškino tobulą veidą. Matėjus toli gražu nepriminė nerūpestingo, vangaus žmogaus, kurį taip mėgo spausdinti bulvariniai laikraščiai. Jo žvilgsnis spinduliavo ryžtą. Sąmoningumą. Susitelkimą.

Po galais. Tasai aistringo patino barzdaplaukių miškas tikrai kalbėjo pats už save.

Kvin atrėmė Matėjaus žvilgsnį. Jo lūpas iškreipusi pusiau linksma šypsena privertė ją įsitempti. Jis vylėsi, kad ji puls priešais jį ant kelių. Kad akimirksniu jį įsimylės, kaip nutikdavo visoms moterims. Kvin kilstelėjo smakrą. Ak, kaip jis klydo. Džulijanas ją buvo išmokęs skaudžios pamokos. Nė vienai moteriai nevalia pasitikėti brangiu kostiumu įrėmintu dailiu veideliu.

Nutaisiusi nepriekaištingai įvaldytą šaltakraujišką neliečiamo žmogaus veidą, Kvin priėjo prie tėvo. Šis ją pristatė iš pradžių dviem vyresniems, o paskui dviem jaunesniems alkoholio gamintojams. Visi keturi buvo įspūdingos, charizmatiškos asmenybės, kurios būtų išsiskyrusios iš pilkos minios vien skleidžiama galia, kuri jiems buvo tarsi antra oda. Bet net Danielio Viljamso, auksaplaukio vyno ir galvijų barono, kuris atrodė taip, lyg būtų nužengęs iš pačios cigarečių reklamos, žavesys Matėjaus De Kampo akivaizdoje atrodė gerokai priblėsęs. Pilkai sidabrinės, – spausdama jam ranką, pagalvojo Kvin. Matėjaus akys buvo tokios pat spalvos kaip Čikagos dangus prieš vasaros audrą. Jos nugara nuvilnijo virpulys.

– Kvin, – plačia, šilta plaštaka apimdamas jos ranką ir vis neatitraukdamas akių nuo josios, sumurmėjo Matėjus. – Stulbinantis vardas stulbinančiai moteriai.

Kvin atitraukiant ranką, jos skrandis padarė keistą salto. Ji vis dar jautė Matėjaus pirštų prisilietimą. Nejaugi jis rimtai?

– Malonu su jumis susipažinti, pone De Kampai, – aiškiai artikuliuodama žodžius, atsiliepė Kvin. – Tiesą sakant, jaučiuosi taip, lyg jus jau seniai pažinočiau – pastaruoju metu bulvariniai laikraščiai jums negaili dėmesio.

Matėjus sumirksėjo – tai buvo vienintelis ženklas, kad pašaipa suveikė.

– Matėjus, per favore, – šilkiniu, lipšniu balsu paprašė jis. Kvin buvo tikra, kad tam balsui tenka svarbus vaidmuo žavint moteriškosios lyties atstoves. – Be to, panele Deivis, esu tikras, kad esate išmintinga ir netikite kiekvienu bulvariniuose laikraščiuose rašomu žodžiu.

– Pone De Kampai, nebūna ugnies be dūmų.

Jos pašnekovas kreivai šyptelėjo.

– A volte.

– Atleiskite, nekalbu itališkai, – išriesdama antakį, atsiliepė Kvin.

– Kartais, – ištęsė Matėjus. – Kartais nebūna, panele Deivis.

Tėvas pervėrė dukrą skvarbiu žvilgsniu. Kvin staigiai pasuko galvą į šoną – lygiai taip, kaip tada, kai būdavo pavaroma nuo stalo, nes, šnekučiuojantis suaugusiesiems, pernelyg daug tarškėdavo. Ji įtempė pečius ir pasitelkė visas išmoktas rafinuotas manieras, kuriomis Deivisų šeima nuo seno garsėjo.