Читать книгу Surizikuoti dėl meilės. Vestuvių sala. 1 knyga - Jessica Gilmore - Страница 3

Abiem delnais suėmusi kavos puodelį Ana Grėj atsargiai žengė ant girgždančios verandos grindų ir apsidairė. Kai atvyko čia vakar vakare, salos poilsiavietė besileidžiančios saulės fone atrodė žavingai apgriuvusi, tačiau dieną vaizdas buvo visai kitoks. Daugybė vieno aukšto namukų su verandomis, šalia kiekvieno privatus kiemelis. Turėtų atsiverti gražus vaizdas, bet net ankstyvos gegužės rytinė saulė nesugebėjo Marinos salos poilsiavietės nuspalvinti gražiausiomis spalvomis.

Iš savo vietos Ana matė beveik visą salą. Administracinės patalpos ir mamos gyvenamieji kambariai buvo čia, puošnioje viloje, pačiame salos centre. Tarp namelių buvo įrengti baseinai, teniso kortai, poilsio zonos. Jei pasistiebtų, pamatytų gilią mėlyną jūrą ir draugiškai mojančias palmes paplūdimyje. Beveik idiliška.

Beveik… Kol pažvelgi atidžiau ir pamatai už žavesio besislepiančią realybę; nuo namelių sienų besilupančius dažus ir išklerusias žalias langines. Kitados Marinos sala garsėjo vešlia žaluma ir gėlių įvairove, tačiau dabar priminė džiungles, o ne tvarkingą poilsiavietę. Kas nutiko? Nuo tada, kai Ana viešėjo paskutinį kartą per abuelo’s1 laidotuves prieš trejus metus, viskas šiek tiek išbluko, tačiau viešbutį ji vis dar atpažino kaip idilišką, magišką vietą, čia būdama maža vasarą basomis lakstydavo po žolę.

Sukruto seniai pažįstamas kaltės jausmas. Žinojo, kokia mama nerūpestinga dar prieš sulaukdama ašaromis persunkto skambučio ir maldavimų atvykti ir padėti, turėjo numatyti, kaip viskas baigsis.

Kaltė dar sustiprėjo. Aną čia atviliojo ne keista panika mamos balse, bet pačios noras pabėgti, noras duoti sau laiko pagalvoti. Jei ne gresianti krizė, ar būtų likusi Oksforde ir leidusi mamai pačiai kuoptis? Žinojo atsakymą į šį klausimą. Kiekvieną kartą, kai jos kalbėdavosi, mama klausdavo, kada Ana ją aplankys, o dukra vis rasdavo priežastį atidėti viešnagę. Per sunku žinoti, kad nė vienas iš senelių jos nepasitiks Marinos saloje. Visai ne dėl to, kad su Sansija nebuvo artimos. Ana puikiai žinojo, kad ir Sansija niekada nebandė susiruošti aplankyti jos.

Į mamos pagalbos šauksmą ji atsiliepė tik iš savanaudiškų paskatų manydama, kad kelias savaites pailsėti saulėje nuo spaudimo, patiriamo Oksforde, yra būtent tai, ko jai reikia. Žiūrint į aplink sužėlusius krūmus skaudėjo širdį. Pailsėti tikrai nepavyks.

– Labas rytas, querida2, kaip miegojai?

– Gerai, ačiū, – Ana atsisuko išgirdusi mamos balsą. – Buvau pavargusi po kelionės, – dukra kritiškai nužvelgė mamą, pastebėjo kelis žilus plaukus tamsiuose, vešliuose Sansijos Garsijos plaukuose, raukšleles apie akis, kurių nebuvo prieš trejus metus. – Kaip tu laikaisi?

– Viskas nuostabu, – Ana įsitempė pajutusi ją apsivejančias ir prisitraukiančias į glėbį motinos rankas. – Džiaugiuosi, kad esi čia, querida. Seniai matėmės.

– Taip, na… – žengdama žingsnį atgal Ana tikėjosi išsilaisvinti iš mamos glėbio ir neišlieti kavos. – Buvau užsiėmusi. Knygos ir mokymas… Kas nutiko, mama?

– Nutiko?

Mamai tuščiu žvilgsniu apmetus poilsiavietę, Ana nurijo susierzinimą. Taip Sansija Garsija vadovavo – plaukė laiku ir erdve, kaip jai patinka. Niekada nesuprato, kodėl dukrai reikia nepavėluoti į mokyklą ar kodėl reikia lankyti mokyklą, kai lauke šviečia saulė. Kodėl vakarienė turi būti patiekta laiku? Kodėl reikia laikytis grafiko? Dar nesulaukusi nė dešimties metų Ana suprato, kad, jei nori atrodyti kaip kitos šeimos, ji privalo imtis iniciatyvos, pasirūpinti savimi ir seserimi Roza. Spaudė krūtinę. Niekas nepasikeitė; buvo kvaila tikėtis, kad kada nors tai įvyks.

Sansija netgi su vyru skyrėsi taip lėtai ir svajingai, kad atrodė, jog viskas vyksta netyčia. Ji niekada nepanikuodavo, todėl pagalbos skambutis buvo toks neįprastas. Po jo Ana iš karto nusipirko lėktuvo bilietą ir paliko tėvą, įsipareigojimus ir mokytojavimą Oksforde. Bet dabar Sansija neatrodė įsitempusi. Ana dar labiau susierzino, karštas puodelis degino delną. Neabejotina, Sansija, vos tik dukrai pasirodžius, visą ant pečių gulusią atsakomybę be jokios sąžinės graužaties perleido jai.

– Viešbučiui, mama. Neatrodo, kad juo kas nors rūpinosi jau nežinia kiek laiko. Kodėl čia viskas taip apleista?

– Juk žinai, kad mirus tavo abuelo Pedras išėjo į pensiją, paskui jį ir Bonita, o jie šia vieta rūpinosi labiausiai. Sunku rasti, kas juos pakeistų… Žmonių, kuriems rūpėtų, kurie norėtų pasilikti. Viskas nutinka vienu metu, querida. Jei sugenda viena lemputė, sugenda ir kita, tada – tualetas, paskui baseino filtrai, o aš nespėju visko prižiūrėti.

– Nereikia stebėtis, kad beveik nėra poilsiautojų. – Tikras stebuklas, kad čia iš viso dar kas nors užsuka. – Kodėl anksčiau neprašei pagalbos?

– Tu tokia užsiėmusi, turi savo gyvenimą, Ana, tavo sesuo taip pat. Nenorėjau jūsų jaudinti. Žinojau, kad kas nors mus išgelbės ir taip nutiko. Šios vestuvės pataisys padėtį, – motina suplojo rankomis. – Pinigai, viešumas! Spindesys! Atkursime Marinos salą tokią, kokia ji buvo, kai buvau jauna, kokią ją puoselėjo tavo seneliai.

Vestuvės. Magiškas dalykas, sužadinęs motinos viltis. Vestuvės, kurias ji sutiko suorganizuoti vos po mėnesio, nors poilsiavietė tam neparengta. Būtų blogai net ir tada, pagalvojo Ana, jei tai būtų paprastos vestuvės. Tačiau mama nerūpestingai apsiėmė surengti supermodelio ir jos milijonieriaus sužadėtinio vestuves. Šie žmonės tikėjosi penkių žvaigždučių vertos prabangos, o dabar galima skirti vos dvi žvaigždutes.

– Turėsime daug darbo. Niekas nepageidautų surengti čia savo svajonių vestuvių, ypač ne interneto sensacija, viešai demonstruojanti kiekvieną gyvenimo detalę, – Ana dirstelėjo už savęs, į pusiau pravertas duris, vedančias į biurą. Karjera, leidžiant laiką bibliotekose, gyvenimas, pasižymint kiekvieną pastabą ar sisteminant informaciją išugdė gana neblogus administravimo įgūdžius. Mamai kuo skubiau reikėjo pagalbos tvarkant biudžetą, sąskaitas, sprendžiant rinkodaros ir kitus kasdienius reikalus, o Ana kaip tik galėjo viską surikiuoti.

Žinoma, dar reikėjo perdažyti, iškuopti ir paremontuoti penkiasdešimt du namelius. Vis dėlto gal Anai neteks susitepti rankų, remonto darbai jai ne prie širdies, o sesuo Roza puikiai moka elgtis su įrankiais.

– Kada atvyksta Roza? – Anos skrandis, laukiant motinos atsakymo, neramiai susispaudė. Sesers ji taip pat nematė kelerius metus, jos nė nepaskambindavo viena kitai kas savaitę, neparašydavo viena kitai ir socialiniuose tinkluose. Jei Sansija būtų paminėjusi, kad atvykti prašė ir Rozą, ar Ana būtų čia pasirodžiusi? Tiesą sakant, nežinojo. Treji metai – ilgas laikas, bet ji nepamiršo nė vieno kandaus žodžio, kuriais tada apsikeitė su seserimi. Nebuvo nusiteikusi pakartoti.

– Vos tik galės. Dabar atlieka svarbią užduotį. Ateinančias dvi savaites negalės pasirodyti, bet paskui pasistengs atskristi kuo greičiau.

Ana suspaudė lūpas. Žinoma, Rozos veikla visada būdavo svarbi, kol tai domino mamą. Ji visada daug labiau žavėjosi nesuvaržytu Rozos požiūriu į gyvenimą nei Anos pasiekimais ir išsilavinimu. Anai sulaukus dvidešimt aštuonerių motinos abejingumas sunkiam jos darbui jau neturėtų skaudinti. Bet Ana negalėjo nepastebėti, kad mamos buto sienos nukabinėtos Rozos darytomis nuotraukomis, tačiau nematyti nė vieno jos išleistos knygos egzemplioriaus.

– Po dviejų savaičių? – Ana dar kartą pažvelgė į nuo terasos atsiveriantį poilsiavietės vaizdą ir nurijo seiles. Jie tikrai negalės laukti dvi savaites, kad pradėtų remonto darbus. Tai reiškė tik viena, Ana neturėjo kito pasirinkimo – jai teks išmokti naudotis teptuku. Ir greitai.

* * *

– Iš pradžių svarbiausi dalykai, – sumurmėjo Ana. Venomis tekėjo du puodeliai puikios mamos ruoštos kavos, ir ji jau beveik buvo pasirengusi kibti į darbus. Bet iš pradžių reikėjo sąrašo. Sąrašų. Remontuotinų dalykų sąrašų, sąrašų, kokius darbus privalo nudirbti, kad nameliai taptų tinkami supermodelio vestuvių svečiams, sąrašų, ką dar reikia pataisyti. Taigi reikia apžiūrėti kiekvieną namelį, kiekvieną kėdę ir stalą, paplūdimio kavines, teniso kortus… Jai reikia dar vieno sąrašo – susirašyti, kokius turi pasidaryti sąrašus.

Po daugybės metų visą rytą praleidusi su mama Ana paliko ją virtuvėje, tikrinančią indelių su traškučiais įdubas ir įtartinas dėmes, jausdamasi laiminga, kad pagaliau galės pabūti viena. Anksčiau viešbutis buvo gyvas, jame zujo jos seneliai, daugybę metų dirbantys darbuotojai, poilsiautojai ir svečiai. Dabar jis tapo savo paties vaiduokliu: vos viena valytoja, vienas prižiūrėtojas, vienas virėjas ir kelios kambarinės, atplaukiančios iš žemyno. Nė vieno svečio. Ana suvaldė drebulį. Per tylu. Gal vis dėlto ji šiandien plauks į žemyną, net jei jis vos keli šimtai metrų už siauro jūros ruožo, ten įsikūręs nedidelis kaimelis su keliais šimtais gyventojų. Jame galės papietauti.

Sala buvo nedidelė, nuo vieno kranto iki kito tik pusantro kilometro. Ana neužtruko ateiti iki paplūdimio, iš kurio buvo matyti žemynas. Švelnų geltoną smėlį supo palmės, ji sustojo, giliai įkvėpė sūraus oro ir citrusinių vaisių aromato. Nuo jūros mėlynumo beveik skaudėjo akis, žalsvai mėlyna giluma traukė vis artyn. Ji nusispyrė batelius, nuleido pėdas ant minkšto smėlio ir sukišo pirštus į šiltas smiltis. Kada paskutinį kartą vaikščiojo lauke basa? Išskėtė rankas, užsimerkė, jautė, kaip saulė smelkėsi į kiekvieną atomą, kiekvieną celę, šildė iki pat kaulų. Iš mamos ji paveldėjo tamsius plaukus ir alyvinę odą, Oksforde niekada nesijautė gerai, kūnas vis šaukėsi Viduržemio jūros saulės prisilietimo. Net ir ankstyva gegužės saulė geriau nei jokia.

Dar kartą giliai įkvėpė, nuo seniai išsiilgtos šilumos maudė kaulus. Įtraukė gerai pažįstamo salos aromato. Po ilgo laiko pasijuto tarsi namuose.

Pašoko išgirdusi burzgiant dulkių siurblį ir iš karto grįžo prie darbo. Ji čia atvyko ne atostogauti, o padėti mamai. Bet visų svarbiausia – pamiršti savo bėdas. Mėnuo toli nuo pamokų, tyrimų ir lūkesčių padės pervargusioms smegenims atsigauti.

Ana išsitraukė užrašų knygelę. Gali pradėti pasižymėdama valčių tinkamumą pasiplaukioti. Prieplauka vos kitoje įlankoje, uostą pati gamta sukūrė iš uolų, atskiriančių ir saugančių paplūdimius nuo nelygių akmenuotų krantų. Prie plačios medinės prieplaukos buvo saugomos nedidelės baidarės ir valtys su irklais pasiplaukioti jūroje norintiems svečiams.

Atgaivintas kojas apsiavusi bateliais, Ana nužingsniavo takeliu palei medžius už kampo ir skindamasi kelią per neįprastai aukštą žolę pasiekė lentomis dengtą taką. Sumirksėjo braukdama plaukus nuo veido.

Kas tai? Sustingo ir įsižiūrėjo į prieplauką, negalėjo patikėti tuo, ką regi. Šalia ant kranto suguldytų baidarių ir valčių, pririštų prie medinių polių, giliame vandenyje išdidžiai lingavo didelė balta jachta. Gana didelė, kad būtų galima plaukioti vandenyne, bet ši buvo skirta ne tam. Spindintys turėklai, baltos burės, kiekviena detalė rėkė, kad tai turtingo vyro žaisliukas.

Prieplaukoje buvo pririšta tokia pati spindinti gelbėjimosi valtis. Buvo akivaizdu, kad kažkas iš jos išlipo į krantą.

Ši sala – privati nuosavybė, bet retsykiais pavieniai turistai arba praplaukiančios valtys čia sustodavo. Jei svečiai turėdavo pinigų, jie būdavo laukiami saloje. Ana apsidairė. Pagrindiniame keliuke nieko nepamatė.

– Hola!3– sušuko. – Sveiki. Ar galiu padėti?

Niekas neatsakė.

Ana dvejojo. Iškaba ant prieplaukos šešiomis kalbomis aiškiai perspėjo lankytojus eiti pagrindiniu keliu į viešbučio registratūrą. Nors registratūroje niekas nedirbo…

– Velnias, lyg neturėčiau ką veikti. – Ir ką galvoja motina? Kaip ji gali manyti, kad keturių asmenų pakaks paruošti salą sezono pradžiai, ką jau kalbėti apie vestuves? Nerūpestingas Sansijos patikinimas, kad turi pakankamai darbuotojų, buvo nieko vertas. Jie jau turėtų būti čia, dažyti, valyti ir rūpintis, kad poilsiavietė vėl taptų puikios būklės.

Apsisukusi ji apsižvalgė ir giliai įkvėpė pamačiusi aukštą, plačių pečių figūrą, einančią prie artimiausio namelio ir dingstančią viduje, tarsi turėtų visas teises čia būti. Ana ištiesino pečius ir pajuto užplūstantį pyktį. Ženklai gana aiškūs – čia privati teritorija. Nedvejodama ji tiesiausiu įmanomu keliu, braudamasi per suvešėjusius medžius ir krūmus, beveik nejausdama, kaip aštrios šakos brėžia odą, nužingsniavo prie namelio.

– Atsiprašau, – vos tik pasiekė namelį, ispanų kalbos akcentas kaipmat išgaravo. – Ką, velniai griebtų, manaisi darantis?

Pasipiktinimas prasismelkė giliau, dar nespėjus pasireikšti sveikam protui. Ana sustojo, pamačius įsibrovėlį jai užėmė kvapą. Tai ne senas verslininkas, ramiai plaukiojantis jūroje. Tai piratas. Beveik dviejų metrų ūgio raumenų kalnas. Nė lašelio riebalų. Ne, nė centimetro riebalų. Po prasegtais baltais marškiniais buvo matyti nuogas kūnas. Būtų galėjęs drąsiai pozuoti Mikelandželui kuriant Dovydo skulptūrą. Trumpai kirpti tamsūs plaukai ir dar tamsesnės akys arogantiškai nužiūrinėjo ją nuo galvos iki pirštų galiukų, ir ji drebėjo iš įsiūčio.

Iš įsiūčio ir suvokimo, kad ji purvina, be makiažo, apsivilkusi senais suglamžytais marškinėliais ir susirišusi plaukus. Ana atsispyrė pagundai rankomis pasitaisyti marškinėlius, papurtyti plaukus ir kaip įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į zvimbimą viduje, kol vyras žvilgsniu klaidžiojo jos kūnu.

– Darantis? Svarstau, tai viešbutis ar aikštelė filmui apie katastrofą kurti, – pasigirdo sunkus angliškas akcentas.

– Mes dar nebaigėme ruoštis sezono atidarymui, – kaip įmanoma išdidžiau atsakė Ana, bet skruostus nutvilkė karštis, kylantis dėl tamsių vyro akių gelmės.

– Nebaigėte? Jūs nė nepradėjote. Nenumanau, kokias suktybes sugalvojote, señorita4, bet mano sesers vestuvių į jas neįtrauksite.

– Jūsų sesers?

– Esu tikras, kad ji ras vietą savo vestuvėms kur nors kitur, – vyras apsisuko, buvo akivaizdu, kad ketina traukti apžėlusiu keliu atgal į prieplauką.

Ana stengėsi iššifruoti vyro žodžius. Didelės vestuvės, modelis, renginys, įtraukęs mamą į tokią painiavą, kad ji pasiryžo pasikviesti abi dukras, renginys, kuris turėtų padėti mamai sugrąžinti viešbutį į buvusius laikus. Mamos negebėjimas vadovauti verslui privedė prie esamos situacijos, tačiau Ana negalėjo leisti, kad jos vaikystės žaidimų aikštelė, jos mylimų senelių palikimas išnyktų. Kad ir kas tas vyras, ji privalėjo jį įtikinti neatsisakyti vestuvių saloje.

– Jūs nuotakos brolis?

– Si,5 – vyras nestabtelėjo.

Žvalgydamasi aplink ir tikėdamasi, kad kas nors iš šalies jai padės, Ana suprato, kad tik nuo jos priklauso, kad šis vyras neįtikintų sesers ieškotis naujos vietos vestuvių šventei. Išbėgdama paskui jį į dienos šviesą, nusekė keliuku ir pasivijusi jį vos gaudė kvapą.

– Paklausykite, señor6, suprantu, kad sala ne pačios geriausios būklės, bet pažadu, kad jūsų sesers vestuvių dieną viskas atrodys tobulai.

– Kaip? – stabtelėjęs vyras piktai dėbtelėjo į Aną. – Ar turite elfų armiją?

– Ne. Jokios armijos. – Iš kur gauti elfų armiją? Galbūt keli jų parašytų už ją knygą, kol ji leidžia laiką čia? – Pripažįstu, kad šiek tiek atsiliekame nuo grafiko, bet, señor, aš visada paisau terminų. Ši situacija nė kiek nesiskiria nuo kitų. Suteikite mums progą, ir prižadu, kad jūsų seseriai surengsiu svajonių vestuves.

Galvoje aidėjo pačios ištarti žodžiai.

– Aš visada laikausi terminų. – Supykino, kaip ir kiekvieną kartą, kai pagalvodavo apie vis labiau skubinančius agento laiškus. Šiaip ar taip, Ana iškėlė galvą ir sutikusi dėmesingą vyro žvilgsnį išgirdo tą patį zvimbimą. – Prašau, – pakartojo. Nesijautė gerai maldaudama ir sulaikiusi kvėpavimą laukė atsakymo. – Tik suteikite galimybę įrodyti.

* * *

Leo spoksojo į priešais stovinčią prašančią aukštą moterį. Nustebo išgirdęs ją kalbant angliškai be akcento, atrodė, galėtų būti kilusi iš šios drėgnos salos. Tamsūs ir vešlūs plaukai, alyvinė oda, ilgų juodų blakstienų įrėmintos jūros spalvos akys ir vasaros saulėlydžio rausvumo lūpos sukūrė mitologinės nimfos vaizdą.

– Ar tu savininkė? – Nors jokio skirtumo. Jam reikėjo grįžti į laivą, paskambinti Valentinai ir įspėti, kad vestuvių vieta netinka.

Juk jo sesuo galėjo pasirinkti ir kitą vietą. Jos sužadėtinio motina siūlė porai vestuves kelti Viktorijos stiliaus name Martos Vynuogyne, bet ji pasiūlymą atmetė nė nesvarsčiusi.

– Ji nori, kad vestuvės būtų sklandžios ir skoningos, – su panieka skundėsi sesuo. Valentina garsėjo veržlumu ir siekė, kad vestuvės tai atspindėtų, o ji paprastai gaudavo, ko užsimanydavo. Būdama tokia užsispyrusi iš ne visu etatu dirbančio modelio ji tapo socialinių tinklų karaliene ir supermodeliu. Noras dalytis kruopščiai atrinktomis ir daug dėmesio sulaukiančiomis gyvenimo akimirkomis iškėlė ją aukščiau kitų dėmesio trokštančių gražuolių. Bet tik sunkus darbas ir šaltakraujiškas požiūris į verslą suteikė pasaulyje atpažįstamą vardą.

Leo nesuprato, kaip Valentina gali dalytis savo gyvenimu su milijonais sėdinčių kitose ekranų pusėse, bet jam ir nereikėjo suprasti. Jis tik troško, kad sesuo būtų laiminga, norėjo atlyginti už vaikystėje patirtą jo šeimos nemeilę. Todėl vos sužinojęs, kad gaisras sunaikino jos pasirinktą pirmą vestuvių vietą, pasisiūlė nuplaukti į Marinos salą ir patikrinti, ar ten sugebės surengti prabangias vestuves per tokį trumpą laiką.

Prireikė maždaug penkių sekundžių, kad sužinotų atsakymą. Ši sala visiškai netinkama, bet jis vis dar čia. Žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į jūrų nimfą, kojos vis dar nejudėjo, o galvoje vis dar sukosi mintis, kokio rožinio atspalvio putlios jos lūpos.

– Ne, nesu savininkė, aš jos dukra. Paklausykite. Žinau, kad taip neatrodo, bet viską kontroliuoju.

Vis dėlto Ana negalėjo pažiūrėti vyrui į akis. Leo sukryžiavo ant krūtinės rankas ir ciniškai stebėjo, kaip jos skruostus dažo raudonis.

– Esate patyrusi vestuvių planuotoja? Ar renginių organizatorė? Viešbučio valdytoja? Santechnikė ir statybininkė? Viskas viename?

– Na, ne… – Ana sumirksėjo.

– Ne? Tai ką jūs veikiate?

– Aš dėstytoja, nematau…

– Dėstytoja? Dėstote santechniką?

– Europos istoriją, – raudonis suintensyvėjo. – Dažniausiai į istoriją žvelgiu iš feministinės pusės… – Ana sugavo vyro žvilgsnį ir užsičiaupė.

– Esu tikras, kad jums tai bus labai naudinga. Nemanau, kad dar turiu čia ką pamatyti. – Nebuvo jokios prasmės stovėti, kad ir kokia ji graži. Leo pasisuko, ketindamas eiti, bet sučirškė telefonas. Išsitraukė. Valentina.

– Hola.

– Ar sala nuostabi? Norėčiau būti su tavimi. Bet rytoj turiu skristi į Japoniją, paskui savaitei į Australiją, o tada užsakyta fotosesija Niujorke, todėl negalėsiu ten apsilankyti iki pat vestuvių. Bet, Leo, mielasis, taip džiaugiuosi, kad tu ten ir rūpiniesi, kad viskas būtų tobula. Ar ten viskas tobula? Visai kaip pamenu?

– Valentina, – jis bandė įsiterpti, bet nepavyko.

– Viskas atrodo teisinga, Leo. Gaila, kad vila sudegė, bet Marinos saloje praleidau daug laimingų vasarų, tai turi būti ženklas, tiesa? Tarsi grįžčiau namo. Todas nesupranta, – pridūrė Valentina. – Žinau, kad Vynuogyne gražu, bet noriu, kad šios vestuvės atspindėtų mane, būtų kaip įmanoma mažiau niujorkietiškos.

Leo tylėjo. Valentinai puikiai sekasi, ji išteka už rimto Niujorko piniguočiaus, tačiau dėl bjauraus jo tėvo įpročio atsikratyti meilužių, vos tik jų reikalavimai pasidarydavo per daug apsunkinantys, vaikystėje sesuo buvo priversta patirti skurdą. Leo augo nuošaliai, prabangioje pilyje, o Valentina dienas leido mažame bute, skurdžiausiame miesto rajone. Kas galėtų ją kaltinti, kad geidžia gyventi pasakoje? Juk, šiaip ar taip, ji grafo dukra, net jei žymusis ponas ir atsisakė ją pripažinti.

Leo apsižvalgė ir kitomis akimis įvertino salą. Aptriušusi, bet nereikėjo kalno pinigų, kad viską pakeistum, tik šiek tiek laiko ir darbo. Leo lengvai galėjo padėti tai padaryti. Tai būtų jo vestuvių dovana seseriai, kurios daugybę metų nežinojo egzistuojant.

– Reikia įdėti šiek tiek darbo, bet viską galima pataisyti. Nepanikuok.

– Kaip galėčiau panikuoti, kai stengiesi sutvarkyti, mi hermano7? Ar prižiūrėsi viską, kol atvyksiu? Nereikia, kad būtų tobula žmonėms, kurie stebės ir vertins. Tik noriu, kad sala būtų tobula man. Todui.

– Taip ir bus, – pažadėjo Leo. Išjungė telefoną. Galimybės aiškios: rasti sesers vestuvėms kitą jos įnorius patenkinsiančią Ispanijos salą ir apgyvendinti šimtą jaunuolių per mėnesį arba pasirūpinti, kad ši vieta virstų jos svajonių sala. Be to, ką dar jis gali veikti?

– Duok man užrašų knygutę, – Leo rimtai pažvelgė į nimfą. – Turėsime daug darbo.