Читать книгу Surizikuoti dėl meilės. Vestuvių sala. 1 knyga - Jessica Gilmore - Страница 4

– Turėsime? – nimfa stipriai suspaudė užrašų knygelę ir pažvelgė į vyrą.

– Turėsime, – patvirtino Leo. – Kol kas šis viešbutis tinkamas tik Helovino tematikos vestuvėms. Esu tikras, kad jūsų žinios apie feministinę Europos istoriją labai pravers, kai reikės sutvarkyti varvančius dušus, bet dėl viso pikto esu linkęs čia pasilikti ir prižiūrėti darbus.

– Tikrai? – Ana nenuleido šviesiai mėlynų akių. – O jūs tai jau tikrai mokate pataisyti varvantį čiaupą?

– Galiu pataisyti čiaupą, išklijuoti plytelėmis sienas ir nudažyti medinius paviršius. O jūs? – Viskas tiesa, nedaugelis žmonių apie tai žinojo. Išsiduodamas, kad puikiai valdo veržliaraktį, sugadintų ilgai kurtą iš patikos fondo gyvenančio plevėsos įvaizdį, niekas nežinojo ir apie tai, kad jis pats užsidirbo kiekvieną išleistą pensą. Tėvas nustojo jį finansuoti vos sulaukusį aštuoniolikos, tikėdamasis, kad atgailaujantis ir nuolankus sūnus maldaus grąžinti jam turtą. Vis dar laukė.

Tėvas ėjo iš proto negalėdamas finansiškai valdyti sūnaus. Negalėjo nusėdėti vietoje, nežinodamas nei iš kur, nei kaip Leo gauna pinigų ekstravagantiškam gyvenimui. O būtent vienintelio sūnaus, būsimo Olvaresų grafo, pasirinktas gyvenimo būdas erzino labiausiai. Leo pasirūpino, kad kiekviena jo nuotrauka vis kitame vakarėlyje, naujame kazino, su vis kitu modeliu glėbyje garantuotų dar didesnį tėvo pyktį. Olvaresų grafų taisyklių knygoje vieši pasirodymai buvo patys svarbiausi, o blogybės kruopščiai slepiamos.

Leo apvertė tėvo taisykles aukštyn kojomis. Viešumoje buvo demonstruojamos jo ydos, o tikrąsias vertybes jis giliai slėpė nuo akių. Tiesa ta, kad jis beveik nedalyvaudavo vakarėliuose, o apsilankęs pabūdavo tik tiek, kad būtų nufotografuotas paparacų. Valentina jį gerai išmokė. Viską lemia įžvalgumas.

– Esu tikra, kad galiu išmokti, – gindamasi nimfa kilstelėjo smakrą. – Galiu laikytis nurodymų.

– Gera žinoti, – švelniai tarė Leo ir jos skruostai dar skaisčiau nukaito.

– Žinau, kodėl nerimaujate, – Anos žvilgsnis nuslydo prie artimiausių namelių. – Bet aš ir vėl jus patikinu, kad viską kontroliuoju.

Leo pasekė jos žvilgsnį. Nuo nešvarių namelių sienų luposi balti dažai, medžiai ir gėlės augo per arti, ir tik laiko klausimas, kada gamta pasikėsins sugriauti pastatus. Stogui verkiant reikėjo vinių, sienoms dažų ir velniškai gerų valytojos rankų. Karšto, prakaituoto, sunkaus rankų darbo.

Leo prisimerkė. Galbūt darbas padės nusikratyti seniai jį kankinančios niūrios nuotaikos. Nebuvo tikras, ar apskritai kada būdamas jau suaugęs vyras jautėsi laimingas, tačiau pastaruosius dvylika metų jam kažkaip pavyko patenkinti savo norus. Keliaudavo, uždirbdavo pinigus, vadovavo tik pats sau. Bet nuo tada, kai Valentina paskelbė apie sužadėtuves, jo poreikiai tapo apgaulingi, sesers laimė smarkiai kontrastavo su jo viduje slypinčia tamsa.

Leo manė, kad jie abu ant vieno kurpalio siūti, tačiau sesuo įrodė esanti drąsesnė arba kvailesnė nei jis. Šiaip ar taip, Leo liko antras. Ne pati smagiausia pozicija.

Geriausia būtų kai kam paskambinti, iškviesti į Marinos salą darbininkų komandą ir grįžti pačiam po mėnesio sudalyvauti vestuvėse, bet galbūt kelios savaitės sunkaus darbo gražioje saloje su gražia mergina kur kas geresnis sprendimas? Pertrauka nuo kasdienės rutinos.

– Leo di Markesas Korėja, – drąsiai prisistatė vyras. Tačiau mėlynose merginos akyse nepamatė atpažinimo ženklų. Jokio atviro susidomėjimo ar pakeltų antakių. Beveik visi, su kuo Leo susipažindavo, jau turėdavo susidarę apie jį nuomonę. Daugelis arba jo nemėgo, arba norėdavo su juo linksmintis, arba permiegoti. Tik keli, kuriuos gerai pažinojo, troško, kad jis investuotų į jų verslą. Ir jam beveik niekada neteko sutikti žmogaus, kurio veide maišėsi paprastas mandagumas ir panieka.

Bus įdomus iššūkis tą panieką paversti aistra. Vien nuo minties užvirė kraujas. Juk ateinančias kelias savaites jis vis tiek nieko neplanavo…

– Ana Grėj, – po akimirkos prisistatė mergina, bet rankos nepaspaudė. – Daktarė Ana Grėj.

– Daktarė ir feministinės Europos istorijos ekspertė? – Leo nusišypsojo parodydamas, kad juokauja. Pasitelkė visą žavesį, siekdamas pažiūrėti, ar jam pavyks priversti tas rožines lūpas nusišypsoti.

– Nors tai ne jūsų reikalas, esu Oksfordo filosofijos mokslų daktarė, – Ana neatrodė nusiteikusi draugiškai, tik sukryžiavo ant krūtinės rankas. Paklausykite, pone di Markesai…

– Leo.

– Suprantu, kad aplinka dabar atrodo kiek aptriušusi, ir žinau, kad jūsų sesers vestuvės sulauks didelio susidomėjimo…

– Tas susidomėjimas jums duos daug naudos.

– Bet patikinu, kad galime viskuo pasirūpinti…

– O aš esu įsitikinęs, kad jums tikrai pravers dar pora rankų. Palengvinsiu jūsų darbą, daktare Grėj. Miegosiu jachtoje ir dirbsiu tik už maistą. Nė neprasitarsiu seseriai, kiek daug darbų reikia padaryti. Ar tikrai galite sau leisti atsisakyti mano pagalbos?

* * *

Ana tvirčiau suspaudė užrašų knygelę, galvoje nenustojo suktis mintys. Turėtų griebtis Leo pasiūlymo abiem rankomis, tačiau kažkas ją stabdė. Gal tas ciniškas žvilgsnis, gal lūpose žaidžianti šypsenėlė, o galbūt erzinantis balso tonas. Nepadėjo ir tai, kad jis gražiausias jos matytas vyras. Oksforde netrūko perdėtai savimi pasitikinčių vyrų, galvojančių, kad viską gali laimėti tik išvaizda, bet į miestą neplūdo ispanų piratai, be to, ji nebuvo pratusi kalbėtis su pusiau apsinuoginusiais stipriosios lyties atstovais.