Читать книгу Ji varo mane iš proto - Jill Shalvis - Страница 1

– Naudokis proga su manimi, Zakai. Siūlau apsinuoginti.

Išvargęs ir purvinas Zakas Tomas dar įstengė kilstelėti galvą ir pasižiūrėti į Kristiną.

– Ką?

Tokia pat purvina ji viliokiškai išrietė antakį, ištepliotą suodžiais, bet dėl to buvo tik dar sunkiau į ją žvelgti rimtai. Ir dar dėl išterliotos panosės.

– Tu ir aš, – tarė ji. – Nuogi. Ką manai?

Zakas nesusilaikė – nusijuokė. Gal ji išprotėjo? Jie abu vilkėjo ugniagesių aprangą ir buvo pervargę – kelias valandas įnirtingai gesino gaisrą. Aplink pilkais debesimis sukosi dūmų ir pražūties dvokas ir skverbėsi į drabužius ir odą. Nieko seksualaus.

– Ei, niekas nelieka gyvas, kai išjuokia mano pasiūlymą pasimylėti, – pagrasino ji. – Net ir tu, pareigūne Gražuoliuk.

Kai Zakas nusivaipė dėl pravardės, Kristina nusijuokė.

– Tai pamylėsi mane šįvakar ar ne?

Seksas atpalaiduodavo – apskritai seksas padėdavo daugeliu atvejų, bet Zakas taip pervargo, kad nė nesugebėjo sukaupti jėgų ir prisitraukti jos arčiau, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau.

– Negaliu.

– Juk abu žinom, kad meluoji.

Gaisrų gesinimas kai kuriuos žmones įkaitindavo ir pripumpuodavo adrenalino. Kristina buvo viena iš jų. Paprastai ir Zakas toks būdavo, bet šiandien jie rado gaisro auką, nekaltą mažą vaiką, ir negalėjo to išmesti iš galvos.

– Negaliu, – pakartojo jis.

Kristina atsiduso. Maždaug dvidešimt penkerių blondinė buvo tokia graži, kad ją buvo galima palaikyti aktore, vaidinančia ugniagesę, tačiau ji buvo tikrų tikriausia, tokia pat gera, kaip ir visa komanda. Tvirta, ciniška ir tokia aštrialiežuvė, kad nė nesistengdama liežuviu negyvai užplaktų žmogų.

Kas jau kas, o jis tikrai turėtų žinoti; jam nuo Kristinos kliūdavo tikrai dažnai. Todėl susitvardė, bet ji tik vėl atsiduso. Nors mėgdavo pasišaipyti ir buvo kandi, jie buvo tikri draugai. Dukart jie buvo draugai su privilegijomis, bet tai buvo senokai. Kristina nebekibo, pavartė akis, bet nuspūdino tolyn, palikusi jį vieną.

Apimtas sumaišties Zakas pastovėjo dar akimirką. Jo įranga svėrė trisdešimt penkis kilogramus, bet atrodė kaip pusantro šimto prie šono cyptelėjus radijo stotelei. Alanas Stounas, naujasis vadas, įsakė visiems pasišalinti iš įvykio vietos, tik baigiamųjų darbų grupė pasiliks griuvėsiuose per naktį ir saugos, kad ugnis vėl neįsipliekstų. Tomis Ramirezas, priešgaisrinės tarnybos inspektorius, jau atvyko į įvykio vietą ir pradėjo darbą.

Zako komanda lėtai slinko link automobilių. Jam irgi reikėjo judėti, bet nuojauta rėkte rėkė – kažkas šį gaisrą sukėlė tyčia. Deja, tai ne pirmas kartas, kai jis įtarė padegimą, nors kiti to nenutuokė. Dar blogiau: pastaruosius du kartus, kai jis taip pamanė, Tomis jam skyrė papeikimą dėl nepaklusnumo valdžiai.

Nors jis tokių bėdų neturėjo.

Gerai, gal šiek tiek ir turėjo – kartais, bet ne šįvakar.

Jis galėjo paklausti Eidano, ką šis mano, bet Zakas žinojo, ką pasakytų bendradarbis ir geriausias draugas: „Griebk alų, moterį ir krisk į lovą, nesvarbu, kokia tvarka.“ Ir jei Zakas pasikviestų Kristiną, gautų bent du dalykus iš trijų. Taip, šitaip jam ir reikėtų pasielgti.

Tai kodėl, užuot taip padaręs, jis pėdino sudegusio namo link, Zakas nė paaiškinti negalėjo, tik tai, jog savimi jis tiki gana smarkiai ir žino, kad kažkas čia ne taip.

Kažkas labai negerai.

Ir jis negalėjo paprasčiausiai nusisukti.

Niekada negalėdavo.