Читать книгу Ji varo mane iš proto - Jill Shalvis - Страница 2

Brukė buvo nekalta. Ne tiesiogine prasme – tas statusas pasikeitė per jos septynioliktąjį Helovino vakarą, kai ji apsirengė pikta gundančia ragana ir atsidavė ištvirkusiam riteriui švytinčiais šarvais, bet tai kita istorija.

Ji buvo nekalta naujokė Kalifornijoje, bet artėdama prie pakrantės, prie nedidelio Santa Rėjaus miestelio, neteko ir šios privilegijos.

Santa Rėjus buvo įprastas vakarinės pakrantės kurortinis miestelis, kuriame maišėsi geriausi meksikietiškos ir Viduržemio jūros architektūros elementai, o kairėje nuostabiai švytėjo paplūdimiai. Čia buvo lauko kavinių, krautuvėlių ir meno galerijų, riedlentininkų ir senučių, besirungiančių dėl šaligatvių su banglentininkais ir turistais. Jei ji nebūtų taip nervinusis, gal būtų turėjusi laiko tuo vaizdu pasimėgauti.

Ji paskutinį kartą užmetė akį į prikeverzotą žemėlapį ir pasuko į trisdešimt ketvirtą gaisrinę. Pastačiusi automobilį pro priekinį stiklą apžvelgė pastatą, nors nerimas pilve rangėsi tarsi striptizo šokėja prie stulpo.

Naujas laikinas jos darbas – skubiosios medicinos pagalbos slaugė.

Galima pamanyti, kad po šitiek persikraustymų ir visų tų pradžių, kurias Brukė turėjo per savo gyvenimą, ši naujovė jai bus jau gana įprastas reikalas, bet iš tiesų ji prie to nepriprato.

Jai išlipus iš automobilio, Ramusis vandenynas šniokštė priekrantėje už nugaros. Karštas, sūrus birželio oras glostė veidą, o nerimas vis dar šoko. Ką motina sakydavo, kiekvieną kartą ją atplėšusi nuo namų, sekdama paskui dar vieną lengvą uždarbį, naują vaikiną ar kokią kitą juokingą užgaidą?

Viskas bus gerai. Pamatysi.

Ir nors motina tiek daug kartų klydo, kažkaip viskas susiklostydavo gerai. Šiandien bus taip pat. Žydrame danguje kybojo vienintelis purus debesėlis virš svajingo vandenyno, išmarginto putotomis bangomis ir keliais burlaiviais. Metro aukščio bangos dužo ant smėlio ir taškė pusryčiaujančius pelikanus. Gražu… Nebloga vietelė dar vienai pradžiai.

Užsimetusi rankinę ant peties, Brukė nuėjo prie gaisrinės, dviaukščio raudonų plytų pastato su balta apdaila ir kiemu, kuriame žaliavo žolė ir vėjelis šiureno laukines gėles.

Didžiuliame atvirame garaže stovėjo trys gaisriniai automobiliai. Prie sienos buvo išrikiuota įranga: žarnos ir kopėčios.

Prie pastato sienos buvo atremtos banglentės. Sklypo ribą žymėjo ąžuolai, o tarp dviejų didžiausių šalia tako iki pagrindinių durų dideliame hamake suposi vyriškis.

Vyras plačiais pečiais, ilgomis kojomis ir sudėtas kaip tikras sportininkas. Jo batai gulėjo ant žolės, buvo numesti ir marškiniai, jis buvo tik su mėlynomis uniforminėmis kelnėmis, nusmukusiomis taip žemai, kad net matėsi apatinių juostelė. Balti marškinėliai tiesiog kvietė jį paragauti. Jis buvo susinėręs rankas už galvos, veidą dengė didelė šiaudinė skrybėlė. Vyras giliai miegojo.

Ji sliūkino ant pirštų galiukų, stengdamasi nespoksoti, bet nepavyko. Brukė buvo smulki, tad žmonėms nuolat reikėdavo įrodinėti, kokia ji gali būti stipri. Galėjo lažintis, kad šitam tipui įrodinėti nieko nereikia. Net gulėdamas jis spinduliavo jėgą ir pasitikėjimą. Žinoma, į tą aukštą, tvirtą kūną buvo gražu pažiūrėti, o gražūs raumenys kilnojosi net miegant.

Ji pavydėjo tokio snaudulio. Nė neprisiminė, kada taip snaudė paskutinį kartą. Ar turėjo laiko šiaip pagulėti hamake ir pasideginti saulėje.

Ar net vien tik laisvai įkvėpti, jei jau atvirai.

Daugybė nesklandumų atėjo iš vaikystės, augant su pašėlusia motina be jokio stabilumo ar saugumo. Ir nors Brukė savimi rūpinosi nuo mokyklos baigimo, reikalai smarkiai nepasikeitė. Ji gyveno kaip ir anksčiau – taip, kaip mokėjo. Kraustėsi iš vienos vietos į kitą, blaškėsi nuo kolegijos prie universiteto ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto darbo įvairiausiuose miestuose. Po galais, net įvairiausiose valstijose. Kai kurių įpročių atsikratyti sunku.

Bet jai niekada neteko gyventi Kalifornijoje. Ji atvažiavo sutvarkyti močiutės palikimo: ši Brukei paliko puikų, didelį seną namą, tačiau nebuvo pinigų pasirūpinti hipoteka. Ką gi, tikri Obrajenai.

Brukei neliko nieko kito, tik parduoti namą, kol jis neįklampino į skolas. Tik prieš tai reikėjo supakuoti daiktus, užgyventus per daugiau nei šešiasdešimt metų. Po galais, kol namą parduos, gal daugiau sužinos apie močiutę, kurios niekada nepažinojo.

Kol kas jai reikėjo pinigų būtinosioms reikmėms, na, pavyzdžiui, maistui, o laikinas skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto darbas buvo siūlomas šešioms savaitėms.

Puiku.

Bent iš pirmo žvilgsnio, panašiai kaip ji ir gyveno visą gyvenimą. Vieną dieną ji tai norėtų pakeisti. Vieną dieną norėtų rasti vietą po saule.

Atsidurti ten, kur iš tiesų pritaptų.

O kol kas ar bent ateinančias šešias savaites jos vieta bus čia. Einant pro snaudžiantį ugniagesį, jūros vėjelis sušiaušė jai plaukus ir pakuteno nosį. Oštelėjo dar vienas gūsis, net privertė žengtelėti žingsnį atgal, bet hamake įsitaisęs žmogus nesujudėjo ir kvėpavo lėtai ir giliai, jo krūtinė ritmingai kilnojosi. Ji ir toliau tyliai sliūkino pro šalį, bet tada visą atsargumą sugriovė čiaudulys. Ir tai buvo tikrai ne švelnus čiauduliukas.

Didelis kūnas sujudėjo, kažkas krustelėjo ir jos viduje. Tai buvo taip keista ir beveik neatpažįstama.

Geismas?

Nieko sau. Jau senokai ji nejuto staigios aistros vyriškiui, ypač tokiam, kurio veido dar nė nematė.

Ištiesęs ranką prie skrybėlės, vyras atidengė trumpus saulės nubalintus rudus plaukus. Kai pasuko galvą į jos pusę, Brukė skubriai žvilgtelėjo į veidą, kuris tikrai derėjo prie kūno, ir joje dar smarkiau kažkas sujudėjo. Jis buvo palaimintas genofondo angelų. Sustingusi vietoje Brukė stebėjo dvi į ją smingančias akis ir tingią šypseną.

– Į sveikatą, – tarė jis.

Balsas irgi derėjo prie kūno – žemas, sodrus ir melodingas. Oho. Dar daugiau judesio viduje ir staigus aistros antplūdis, nes, Dieve mano, net užsimerkęs jis atrodė kaip įsikūnijęs vyriškumas, tad dabar jai tikrai reikėjo pasisaugoti.

– Atleisk, kad pažadinau.

– Nieko tokio. Pripratęs. Be to, tu daug gražesnis reginys, nei sapnavau.

Paprasčiausi žodžiai, bet užkaitino gerąsias vieteles. Gerąsias vieteles, kurių ji vos neapleido ir nepaliko surūdyti. Oho… Staiga ji išprakaitavo. Jei prieš tai kas nors būtų paklausęs, ar ji tiki geismu iš pirmo žvilgsnio, tik būtų nusijuokusi. Ne, jos manymu, vyras privalo turėti kai ką daugiau nei tik karštą seksualumą, ir taip būdavo visada.

Bet dabar jai visai nejuokinga.

Norėdama dar su juo pasikalbėti, paklausė:

– Ir ką gi sapnavai?

– Vakar gesinom gaisrą ir nesugebėjom išgelbėti vaiko.

Dalis to pribloškiančio geismo nutekėjo į smegenis, ir jį pakeitė kai kas tikresnio nei tik fizinė trauka. Empatija. Ji taip pat kadaise nesugebėjo išgelbėti kelių žmonių, ir skausmas nesiliovė.

– Taip gaila.

– Taip. Man irgi. – Atletiškas, raumeningas kūnas hamake pasviro, vyras pasisuko į jos pusę ir pasikišo ranką po galva. – Taigi, leisk atspėti. Tu – naujausia skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė.

– Taip. Brukė Obrajen.

– Zakas Tomas.

– Labas, Zakai Tomai.

Vyro akys ją tiesiog svilino, giliai pilve užvirė aistra. Po galais, ar jis gali įžiūrėti karštį, garuojantį jai iš porų? Tai buvo taip keista – kokia netikėta reakcija kilo jį pamačius… Keista ir kėlė nerimą.

– Ką reiškia „naujausia“?

– Kol kas jie mums atsiuntė šešis medikus, – nusišypsojo jis nelinksmai. – Ne, septynis. Taip, tu septinta.

Ką gi, tai skamba ne itin patraukliai.

– Kuo neįtiko darbas?

– Be to, kad reikia dirbti pašėlusias dvylikos valandų pamainas už menką atlygį ir jokio pripažinimo?

Zakas garsiai nusijuokė, ir ji pajuto, kad drugeliai pilve šoka pagal naują melodiją. Ne nerimas, o kažkas daug žemiškesnio.

– Niekas neminėjo, kad esu septinta laikinoji darbuotoja arba kad kyla bėdų rasti žmonių.

– Ar išgąsdinau?

– Ar norėjai?

Jis kilstelėjo petį nenuleisdamas akių.

– Jei esi lengvai išgąsdinama, būtų gerai žinoti.

Iššūkis ir dar daugiau tos sukrečiančios akivaizdžios seksualinės traukos.

Ar jis pajuto?

– Nė kiek neišsigandau.

Jo akyse suspindo kažkas naujo. Palankumas, kurio jai nereikėjo, kartu su neabejotinu susidomėjimu.

Ir to jai nereikėjo, bet, po velnių, buvo gera žinoti, kad ji ne viena ką nors jaučia. Kad ir kas tai buvo. Ji iki galo nesuvokė, kas tai per jausmai, tad prisivertė nukreipti akis nuo ugniagesio.

– Oficialiai pradėsiu tik rytoj, bet vadas pasiūlė užsukti ir apžiūrėti vietą.

Ir, kaip spėjo, susipažinti su komanda, regis, jau pavargusia pažindintis su žmonėmis, kurie nesiruošia užsibūti.

Bet ji pasiliks. Bent šešias savaites, kurioms buvo nusamdyta, nes ja tikrai buvo galima pasitikėti.

– Nori ekskursijos?

Taip, prašom, po tavo kūną.

– Ne, nesikelk, – skubiai pratarė Brukė, kai jis ėmė stotis. – Tikrai. Susitvarkysiu.

– Durys atrakintos, – pasakė Zakas ramiai ją stebėdamas.

– Puiku. Aš tik… – Pabandysiu liautis į tave spoksojusi. Dieve, ji jau taip seniai neturėjo sekso. Tiiiikrai seniai. – Malonu susipažinti.

– O ką, jei tą patį pasakysiu, jei rytoj pasirodysi darbe?

– Pasirodysiu.

Ji beveik apsvaigo iš geismo, bet tą suprato. Ji tikrai pasirodys.

– Tikiuosi.

Šviesios akys kurį laiką ją stebėjo, ir Brukę perskrodė dar daugiau nejaukių aistros strėlių.

Oho. Dar truputis, ir jai būtų prireikę darsyk šį rytą pasitepti dezodorantu.

– Pasirodysiu, – patikino ji. – Laikausi žodžio.

Ji tik ne visada prisiriša. Gerai jau gerai – niekada. Nusisukusi giliai iškvėpė tikėdamasi, kad su oru išleido ir dalį seksualinės įtampos, ir nuėjo prie plačiai atvertų durų.

– Sveiki?

Tyla, tik kažkas gurguliavo. Priekinė patalpa atrodė kaip suaugusiųjų brolijos namai, ne tokia tvarkinga kaip garažas, bet švari. Dvi patogios sofos ir keli minkšti paplūdimio spalvų krėslai čia puikiai tiko. Prie sienos rikiavosi lentynos su daugybe knygų, žurnalų ir kompaktinių plokštelių. Ant grindų gulintis milžiniškas krepšys buvo pilnas guminių šlepečių ir kremo nuo saulės buteliukų. Prie kitos sienos ant kablių kabėjo asmeniniai ugniagesių krepšiai su įranga.

Dešinėje ji įžiūrėjo virtuvę, kairėje – koridorių, bet nebuvo jokių gyvybės ženklų, o tai buvo keista – visi negalėjo išvykti į iškvietimo vietas, juk gaisriniai automobiliai tebestovėjo priekyje.

– Sveiki?

Vis dar nieko.

Gūžtelėjusi ji nužingsniavo gurguliavimo garsų link. Jie atvedė ją į virtuvę prie veikiančio kavos aparato.

– Kas nori kavos karštą dieną? – paklausė pati savęs.

– Komanda, kuri dirbo visą naktį.

Apsisukusi ji susidūrė su seksualiuoju ugniagesiu Zaku Tomu. Gulėdamas vyras atrodė neprastai, tačiau jam atsistojus seksualumas buvo nenusakomas, nors plaukai nuo lovos – ar hamako – buvo susivėlę. Kaip jam gerai… ir kaip jai negerai.

Saldžiai nusižiovavęs prisidengė burną, tada nusišypsojo.

– Atsiprašau.

Jis gerai atrodė net žiovaudamas. Jai galas.

– Nieko tokio.

Jis pasidėjo batus, marškinius ir pasirąžė. Marškinėliai pakilo, leisdami užmesti akį į patrauklius raumenis. Ranka persibraukė plaukus ir tik dar seksualiau sušiaušė trumpas sruogas. Būtų visai linksma, jei tik jai nesikauptų seilės.

Ji niekada nepamesdavo galvos dėl uniformuoto vyriškio, tad nė nenutuokė, kas šįkart kitaip, bet Dieve mano…

– Vakar sulaukėm septynių iškvietimų, – paaiškino jis. – Gaisrai, sprogimas cukraus gamykloje, išsiliejusios toksinės atliekos Penktosios gatvės degalinėje. Niekam neteko numigti nė valandos. – Jis vėl perbraukė ir taip piestu stovinčius plaukus. – Mes išgriuvę. Visi miega.

Nors ir buvo nuostabus, veide matėsi nuovargis, ir staiga Brukė atsitokėjusi išvydo tikrą žmogų iš kūno ir kraujo.

– Atleisk, kad pažadinau. Ypač po tokios sunkios nakties.

Jis kilstelėjo kitą petį, tikrai nesusinervinęs ar supykęs, kokia būtų ji, jei būtų tekę miegoti tik valandą.

– Toks jau tas darbas. Norėjai susipažinti su bendradarbiais?

– Grįšiu vėliau.

– Gal iš pradžių nori kavos?

Ji atvėrė burną atsisakyti, bet pamatė akis. Sukilo jo budrumas. Štai jis čia, persidirbęs, gaisrinėje aiškiai trūksta darbuotojų, o jo akyse Brukė tebuvo tik dar viena iš daugybės, kurie iš čia nusimuilino. Ir kurie dar nusimuilins.

– Žinai, kava būtų tikrai neblogai.

Jis pasisuko prie spintelių, o ji apsižvalgė po virtuvę. Stalas buvo milžiniškas, aplink sustatyta bent dvylika kėdžių. Ant darbastalio išrikiuota eilė puodelių.

– Kiek jūsų čia dirba?

– Dirbam trimis pamainomis: kiekvienoje tik po šešis ugniagesius ir du medikus. Vadinasi, mūsų yra… dvidešimt keturi? Gerokai trūksta iki trisdešimties. Už tai padėkokim bjauriam etatų mažinimui.

Vadinasi, čia yra vidutinio dydžio gaisrinė, bet milžiniška, palyginti su privačia greitosios medicinos pagalbos stotimi, kurioje ji dirbo prieš tai ir kur visuomet būdavo tik keturi darbuotojai vienu metu.

Čia jai teks bendrauti daugiau nei pratusi. Ugniagesiai dirba po dvidešimt keturias valandas, medikai – po dvylika, bet laiko kartu praleisti vis tiek tenka nemažai. Brukė save tikino, kad viskas tik į gera, bet iš tiesų tik vėl prisiminė vaikystę, kai ji klasėje būdavo naujokė.

Zakas pastatė kavinuką.

– Juodos ar pagardintos?

– Pagardintos, prašom.

Jis siektelėjo cukraus. Nespėjusi nė pagalvoti, ji leidosi į ekskursiją, pradėjo nuo tų plačių pečių, ilgo, liemeningo kūno ir užpakaliuko, kuris…

Jis pasisuko ir, tiesiog šaunu, pamatė ją spoksant.

Jam į užpakalį.

Kilstelėjęs antakį jis atsirėmė į spintelę, o ji iš paskutiniųjų stengėsi vaidinti apžiūrinėjanti grindų plyteles. Kai nebegalėjo ištverti tylos, galiausiai į jį žvilgtelėjo, o jis pralinksmėjusiomis akimis ištiesė jai kavos puodelį.

– Ačiū, – išspaudė ji.

– Tu ne vietinė.

Jis įsipylė puodelį ir sau.

Visą gyvenimą ji buvo „nevietinė“, tad nieko naujo neišgirdo. Pagauta spoksanti vaikinui į užpakalį? Štai čia kai kas naujo. Naujo ir labai nejaukaus.

– Ar tai būtina sąlyga?

– Ak, ir šiek tiek gynybiška, – nerūpestingai tarė jis. – Santa Rėjuje atrodai kaip naujokė, ir viskas.

– O tau taip atrodo dėl to, kad?..

– Dėl tavo odos.

Ištiesęs ranką jis perbraukė pirštu jai per skruostą, ir Brukė iškart pajautė, kaip atgyja visos gerosios vietelės. Ji giliai įkvėpė.

Jis taip pat.

Po pauzės jis atitraukė pirštą.

– Hm.

Iš tiesų, hm…

– Tu išblyškusi, – tarė jis. – Štai ką turėjau galvoje. Tu tikrai ne iš pajūrio miestelio.

Aišku, taigi, jie tai aptarinės.

– Aš tik atsargi, ir viskas.

Zakas lėtai linktelėjo.

– Nenorėjau tavęs sutrikdyti.

Nors ir pats buvo akivaizdžiai sutrikęs. Jis sukišo kojas į batus, paliko juos nesuvarstytus ir padėjęs kavą apsivilko uniforminius marškinius.

Gal jis ir nenorėjo jos trikdyti, bet būtent taip padarė ir vis dar tebedarė vien tik kvėpuodamas.

– Esu didelė kremo nuo saulės mėgėja.

Linktelėjęs jis vėl prisiartino apžiūrinėdamas jos bruožus.

– Tai buvo komplimentas. Tavo oda nuostabi – švelni kaip kremas.

Jis vėl pirštu paglostė jai skruostą, tad Brukei kaip ir anksčiau sudilgčiojo įvairiausiose vietelėse, kuriose nieko neturėtų jausti.

Ugniagesys vėl ją trikdė. Kilo didžiulis sąmyšis – nuo smegenų ląstelių iki erogeninių zonų, kurių, pasirodo, ji turi daugiau, nei galėjo prisiminti.

– Iš rytinės dalies? – spėjo jis.

– Masačusetso. – Brukė stengėsi nekreipti dėmesio, kad jis įsibrovė į asmeninę jos erdvę ir kad jai toks įsibrovimas visai patinka. – Tu, ak… – Ji mostelėjo pirštu į marškinių pusę, kurie vis dar buvo prasagstyti ir kvietė jo paragauti. Brukė staiga būtent to ir užsimanė. – Nebaigei sagstytis.

– Atitraukei dėmesį.

Taip. Regis, tai abipusė bėda. Iš taip arti jis atrodė dar aukštesnis ir platesnis, ir dabar ugniagesio uniforma tik paryškino banglentininko įvaizdį.

– Ar banglentės lauke tavo?

– Kodėl klausi? – žybtelėjo jis šypsena, kuri turbūt daužė vietos moterų širdis. – Atrodau kaip banglentininkas?

– Taip.

– Ar tu plaukioji banglente?

– Niekada nebandžiau, – prisipažino ji. – Kažin ar tai būtų gera mintis.

– Kodėl?

– Aš… – stabtelėjo ji, nenorėdama atskleisti savo ydų šiam žaviam vyriškiui.

– Šiek tiek įsitempusi? – spėjo Zakas ir ją nužvelgė. – O gal perfekcionistė?

– Sakai, kad esu pedantė? Nesu.

Jis ir toliau smalsiai į ją žvelgė, o ji atsivėrė kaip pigus lagaminas.

– Gerai, esu. Kas mane išdavė?

– Plaukai.

Supinti į standžią kasą.

– Taip jie nelenda į akis.

– Sumanu. O išlygintos darbinės kelnės?

Ji susikišo rankas į kišenes.

– Nepakenčiu raukšlių.

Jo lūpų kampučiuose nušvito šypsena.

– Taip, raukšlės – tikras vargas.

Po velnių. Jis nuostabus ir įžvalgus.

– Gerai jau gerai. Aš tikra pedantė.

Jis dar kartą lėtai ir nerūpestingai nusišypsojo.

Ir jos viduje kažkas lėtai ir nerūpestingai degė.

O, tai tikrai negerai. Visiškai negerai.

– Gal turėčiau grįžti…

Bet dar nespėjus baigti sakinio, pasigirdo garsus skambutis. Atsipalaidavęs ir nerūpestingas banglentininkas ugniagesys bemat įsitempė ir pasiruošė.

– Antrasis ir trečiasis ekipažai, skubėkite į 3640-ąjį namą Rebekos aveniu.

– Tai aš.

Zakas pastatė puodelį, koridoriuje sušurmuliavo.

Į priekinį kambarį ėmė plūsti žmonės, vieni pasiruošę, kiti dar ne. Dauguma iš jų buvo vyrukai – tikrai karšti vyrukai, kaip Brukė nesusilaikė nepastebėjusi, – pusė iš jų rengėsi, kiti avėsi batus, treti dalijo nurodymus kolegoms. Visi išvargę ir pabalę. Dirbę per naktį, jie tikrai nesidžiaugė nauju iškvietimu, bet ji vis tiek tikėjosi, kad kas nors paklaus, kas ji tokia, ar net susipažins, bet niekas nesivargino.

– Čia Merės pamaina, – Zakas šūktelėjo į bendrą sumaištį. – Ei, visi, čia Brukė Obrajen.

Žmonės paskubomis pamojavo, vienas ar du net šyptelėjo ir nulėkė. Zakas spustelėjo jai petį eidamas pro duris, paprastas prisilietimas ir vėl trenkė ją kaip žaibas.

– Pasimatysim, Septintoji Naujoke.

Ir staiga dingo.

Jie visi dingo.

Taip. Ji vis dar tikra naujokė.