Читать книгу Ji varo mane iš proto - Jill Shalvis - Страница 3

Brukė per naktį vaikštinėjo po trijų aukštų Viktorijos laikų namą, kurį taip netikėtai jai paliko močiutė, ir stebėjosi, kad dabar jis priklauso jai. Ji niekada nepažinojo Liusilės Obrajen, su kuria ryšių nepalaikė vienintelė jos dukra, Brukės motina Karena, todėl buvo netikėta, kai advokatas pranešė apie Liusilės palikimą.

Kaip advokatas ją ir perspėjo, kiekvienas kambarys buvo prikimštas… daiktų. Brukės turtas tilpdavo į automobilį, tad tiek daiktų stulbino. Viso šito reikėjo atsikratyti, norint parduoti namą, bet ji nežinojo, nuo ko pradėti. Iš motinos pagalbos nesulauksi, ji nenorėjo su tuo turėti jokių reikalų ir nė neatvažiavo į Vakarus pasižiūrėti.

Bet Brukė džiaugėsi čia atvykusi. Santa Rėjus, net atmetus tą nepaaiškinamai perdėtą Zakui jaučiamą potraukį, buvo vienintelė vieta, kurioje buvo bent trupinėlis jos šeimos istorijos ir kuri suteikė pojūtį, kad ji galbūt net turi progą, apie kurią anksčiau nė nedrįsdavo pasvajoti.

Ji galiausiai nusprendė imtis darbo nuo viršaus ir užlipo į palėpę. Peržvelgus daugybę dėžių su nuotraukomis jai netikėtai užgniaužė gerklę. Vaikystėje nebuvo vietos sentimentalumui. Tarp kelių jos daiktų tokių saldybių kaip nuotraukos nebuvo. Metų metus ji sau kartojo, kad tai nesvarbu. Jai patiko būti nesentimentaliai.

Vis dėlto naršydama po dėžes su nuotraukomis ji suvokė, kad taip buvo todėl, kad nepažino kitokio gyvenimo. Karena ir Liusi nesišnekėjo daugybę metų, nuo tada, kai Brukė buvo dar visai mažytė, todėl ji nepažinojo močiutės ir nežinojo jos požiūrio į save. Bet kai kurios nuotraukos buvo net iš dvidešimto amžiaus pradžios ir atspindėjo močiutės gyvenimą, žavėdamos Brukę taip, kaip ji nė nesitikėjo.

Ji turėjo praeitį. Vartydama nuotraukas, dėl viso šito nepažinto pasaulio jautėsi ir gerai, ir liūdnai. Su motina jos artimos nebuvo. Karena gyveno Ohajuje su menininku ir dažnai būdavo nepasiekiama, bet dabar Brukė geidė, kad galėtų pakelti ragelį ir pasidalyti su ja šiais išgyvenimais.

Kad turėtų kokį nors žmogų, kuriam galėtų paskambinti…

Taip ji ir užmigo, apsupta praeities, ir pabudo krūptelėjusi, kai pro mažą langelį viršuje įstrižai įspindo saulė. Prie vieno skruosto buvo prilipusios dvi nuotraukos, ant kito pridžiūvo seilės. Ji sapnavo didelį namą, pilną jos pačios prisiminimų.

Ar ji to slapčia ir troško? Kad šis namas simbolizuotų jos šaknis?

Ar būtent to jai ir reikėjo, kad pasijustų laiminga?

Brukė žvilgtelėjo į laikrodį ir supanikavo. Nusipurčiusi sapno likučius ir numetusi nuotraukas, paskubomis susitvarkė ir vos spėjo palįsti po dušu prieš išlėkdama pro duris, kaip įmanydama stengdamasi nepavėluoti į darbą pačią pirmą dieną.

Hamakas prie gaisrinės buvo tuščias. Ji stengėsi numalšinti nedidelį nusivylimo dilgtelėjimą, kad vėl negali paspoksoti į Zaką. Ji ir nesiruošė spoksoti. Ne, ji bus profesionali šimtu procentų. Su ta mintimi ir žengė vidun.

– Na, tik pažiūrėk. Iš tiesų grįžai.

Pavojus, pavojus – perspėjimas apie seksualųjį ugniagesį… Ji lėtai apsisuko ir pažiūrėjo į jį galvodama: Prašau, tik nebūk toks seksualus, kokį tave pamenu, prašau, tik nebūk toks seksualus, kokį tave pamenu…

Šūdas.

Jis buvo toks pat seksualus, kaip ji ir prisiminė. Šįryt neatrodė pavargęs. Priešingai – lūpų kampučiai buvo pakilę, o akys – linksmos ir budrios – nužiūrinėjo Brukę. Aišku, kad ne tik jis krito jai į akį. Akivaizdu, kad tai abipusis reikaliukas.

O tai tikrai ne į naudą.

– Draugužiai, – jis šūktelėjo per petį. – Ji čia.

– Pasirodė Septintasis Numeris? – pasigirdo iš virtuvės tarpduryje stovinčio aukšto, tamsaus ir tikrai verto nuodėmės ugniagesio lūpų.

– Susipažink su Eidanu, – Zakas supažindino Brukę. – Jis susitiko su Antrąja Naujoke, ir ta niekada nebegrįžo, tad jam įsakyta laikytis atokiau.

– Ei, neplanavau jos tyčia apnuodyti austrėmis, – gynėsi Eidanas. – Bet jeigu ką… – Į Brukės pusę jis blykstelėjo šypsena, pritrenkiama šypsena, kuri galėjo rungtis su Zako. – Verčiau neikim valgyti austrių.

Koridoriuje susibūrė dar keli vyrai paspoksoti. Taip, čia tikrai susirinkę rinktiniai vyrukai. Turbūt jie tokie dėl gaivaus jūros oro.

– Sveiki, – pamojo ji. – Brukė Obrajen.

Suskambėjo skambutis, ir visi sudejavo. Jų pasisveikinimas nuslopo, nes visi nulėkė prie įrangos.

– Eidanas – mano porininkas, – paaiškino Zakas, audamasis batus. – Kartu su Kristina ir Bleiku.

Jis mostelėjo į dar du ugniagesius, pirma – į šauniai atrodančią nuostabią blondinę, paskui – į vyriškį, aukštą ir išstypusį, be šypsenos veide.

Zakas papurtė galvą.

– Arba, kaip mes jį vadinam, Niurzga.

Aišku. Brukė taip pat nesišypsojo, todėl vyptelėjo pirma, bet buvo per vėlu – jie nusisuko.

– Tu su Dastinu, – šūktelėjo Zakas.

Dastinas, kuris atrodė kaip suaugęs Haris Poteris, nosį pasibalnojęs akiniais, pakėlė ranką.

– Šioje pamainoje mes du medikai. Malonu susipažinti. Tikiuosi, sukiesi greitai.

Ji taip pat to tikėjosi.

Dastinas mostelėjo į du neskubančius ugniagesius.

– Tai Semas ir Edis. Jų ekipažo neiškvietė, todėl jie pasiliks čia ir gulės pilvus išvertę.

Į pokštą jie atsakė abu pakeldami vidurinius pirštus ir prapuolė koridoriaus gilumoje.

– Tiesą sakant, jiems šį rytą liepta važiuoti į vidurinę mokyklą Devintojoje gatvėje ir vaikams papasakoti apie priešgaisrinę saugą ir gaisrų prevenciją, – šyptelėjęs paaiškino Dastinas. – Pilvus išversti jie galės ir vėliau. Pirmyn, Septintoji Naujoke. Kodas „Skarelė“.

– Kodas „Skarelė“?

Bet jis jau lėkė pro duris tiesiai į garažą iki automobilių.

Pro Brukę praslinko Kristina ir pastatė puodelį į kriauklę.

– Sėkmės.

– Ar jos prireiks?

– Su Dastinu, mūsų ponu Silpnuoliu? O taip, tikrai prireiks.

– Kas yra kodas „Skarelė“?

Kristina vos nesusijuokė, tai Brukės nervingumo tikrai nenumalšino.

Bleikas mostelėjo galva į duris. Jis išsitraukė ugniagesio aprangą, kuri atrodė didoka ant liesos figūros.