Читать книгу Dėmesio objektas - Jo Leigh - Страница 1

Kur tu???

*

Rebeka Torp nesivargino atrašyti žinutės draugei Bri, nes nebuvo reikalo. Ji jau žingsniavo takeliu iki Šv. Marko bažnyčios požemių, nešina didžiuliu krepšiu su pagamintais pietumis, kuriuos galima užšaldyti, dukart per mėnesį rengiamiems maisto mainams. Bet ne dėl to ji sulėtino žingsnį. Ištraukusi ranką iš švarko kišenės, dar kartą įsmeigė akis į kortelę su nuotrauka, kurią gniaužė pastarąsias penkiolika minučių.

Nuo tada, kai Šenona Fidžerald pakišo mintį apie vyrų verslininkų korteles, pietų mainų grupę, kurią dabar sudarė septyniolika moterų, apėmė pasimatymų karštinė. Mintis papračiausia: visos siūlė pažįstamus vyrus, kurie buvo tinkami ir paklausūs. Nesvarbu, ar tai buvo giminaičiai, draugai, ar vaikinai, neturintys tobulo temperamento, – mažų mažiausiai jie netikėtai laimėjo premiją, nes buvo visapusiškai apžiūrėti. Ir nė vienas iš jų nenutuokė esą šios išskirtinės grupės nariai.

Ant popieriaus Gerardas atrodė tobulas. Žavus buvo ne tik ant kortelės viršelio. Aukštas, tamsus, gražus, Kembridže gavęs diplomą, atvyko į Niujorką dirbti Jungtinėms Tautoms. Gerų manierų, išprusęs, rengėsi kaip svajonių vyras. Pakvietė ją vakarienės į Babbo, kur niekada nebuvo prasta.

Deja, nė vienam iš trijų vyrukų, su kuriais Rebeka susitiko, kaip reikalauja verslo kortelių etiketas, ji nepajuto aistros. Gal dar kartelį pasimatys su Gerardu, nes jis patrauklus, bet tikrai ne toks, kokio ji ieško. Per dešimt pasimatymo minučių Rebeka suprato, kad trūksta susižavėjimo, jautėsi nusivylusi, bet nė kiek nenustebusi.

Ji buvo išranki. Ar kažkas panašaus. Negalėjo išvardyti to vienintelio savybių, bet puikiai žinojo, kad jo dar nerado. Su vyrais jai nesisekė, ir tai susiję su tuo, kad ji yra Vinslou, ir su jos skoniu, bet pabaiga visada būdavo tokia, kad ji neprisirišdavo prie vyro, ilgam tikrai ne, ir verslo kortelės nepakeitė jos laimės.

Todėl su didžia pagarba kortelėms ir mintimis apie pasimatymus ji pasidavė. Daugiau jokių kortelių, jokių nuostatų, jokių aklų pasimatymų, jokių paieškų ir vilčių.

Jeigu darys tai, ką mėgsta, ir pavyks su kuo nors susipažinti, puiku. Jeigu nepavyks – ir su tuo susitaikys. Būdama dvidešimt aštuonerių nenorėjo sakyti, kad daugiau nepabandys. Nori turėti partnerį, net vaikučių. O dabar? Pasitenkins darbu. Darbo jai net per daug. Vos likdavo laiko aplankyti draugus, nueiti į kiną, teatrą, paskaityti knygą. Ji pasitraukia iš žaidimo.

Ryžtingai nusiteikusi ir velniškai sušalusi įžengė į Šv. Marko bažnyčią. Moterų, jos draugių, balsai sutiko ją kaip tik tą akimirką, kai Rebeka peržengė slenkstį. Jos pasaulyje turėjo būti daug džiaugsmo ir tik iš dalies tai priklausė nuo vyrų.

– Štai ir tu, – pasakė Bri ir šyptelėjo, pamačiusi Rebeką prie vieno iš ilgų stalų. – Čarlis patikino, kad šiandien nepasirodysi. Sakė, kad aukotojų pietūs pernelyg uždari.

Rebeka krovė paruoštą maistą.

– Ką laimėjai?

– Kai ką pikantiško, kas priverstų tave raudonuoti.

Rebeka džiaugėsi, kad nereikia klausytis smulkmenų. Čarlis Vinslou – jos pusbrolis, ir kol jis yra mylimiausias jos pusbrolis, kol ji atlieka neatskiriamą vaidmenį, kad suvestų jį su Bri, tam tikrų dalykų geriau neprisiminti.

– Kai tu laiminga, laiminga ir aš. Ir jis teisus. Pietūs varo mane iš proto. Man jie nepatinka. Nepakenčiu, kai reikia prašyti pinigų.

– Sunku labdaros fondą išlaikyti be lėšų, – paguodė Bri.

– Žinau. Bet aš nepasiekiu tikslo, jeigu man reikia vaišinti aukotojus dėl kelių šimtų tūkstančių dolerių. Tie pinigai turi būti panaudoti kur nors kitur.

Bri nuostabiai atrodė su siaurais džinsais ir puošniu kupranugario spalvos megztiniu išgaubta apykakle, ji patapšnojo Rebekai per ranką.

– Visada gali paruošti jiems nemokamus pietus. Kaip pareiškimą.

– Svarsčiau apie tai. Bet man tikrai reikia jų pinigų. Be to, „Keturi metų laikai“ negarsėja nemokama valgykla.

– Galvok, kiek daug gero duoda Vinslou fondas. Todėl padlaižiauk.

Rebeka nusikvatojo tuo metu, kai pro duris įsiveržė Šenona, pati svarbiausia labdaringų pietų narė. Raudonplaukė temokėjo tik dramatiškai įeiti.

– Turiu naujų kortelių! – sušuko ji ir kilstelėjo dėžutę iš savo šeimos spaustuvės. – Naujutėlaičiai, gardūs vyrukai. Jūs, merginos, šį kartą pranokote save. Tikrai.

Rebeka ištraukė Gerardo kortelę, kuri buvo antrame kortelių pluošte. Pirmi mainai vyko vasarį, likus porai savaitėlių iki Valentino dienos. O šis kartas – tik trečias, dar anksti spręsti, ar tokia rizikinga veikla sėkminga, bet nė vienas iš pasimatymų nevirto katastrofa, o tai jau šis tas.

Ji patraukė prie pirmo stalo, nes čia paskleidė korteles, kurias galima paimti, dvejojo, ar Gerardo kortelę padėti atgal tarp visų. Akimirką kilo pagunda. Pasidavė jai ir pamiršo, kad prieš kelias minutes nusprendė viską mesti. Gal pabandyti dar kartą? Bet šią mintį išstūmė iš galvos iškart, kai prisiminė, kas jos laukia biure. Net jei nori dar pamėginti – netinkamas metas. Pietūs, kurie panėšėjo į puotą su orkestru ir šokiais, vyks visą savaitę, ir jeigu ji nuo dabar iki tada ras laiko išsimiegoti – bus tikras stebuklas.

Kažkas – Bri? – stumtelėjo ją iš už nugaros prie ilgojo stalo.

– Ei, po perkūnais.

Kas čia, išpardavimų diena Barneys centre? Rebeka numetė Gerardo kortelę ant krūvelės viršaus ir ruošėsi dingti, kai ją sulaikė švelnus tapšnojimas.

Ji paėmė kortelę, gulėjusią netoli šlaunies. Įsmeigė į ją akis. Užrašytas Džeiko Donelio vardas. Nuotrauka privertė visas jos, moters, kūno dalis įsitempti ir atkreipti dėmesį. Taip sakant. Nes jis – patraukliausias vyras, kokį ji kada nors matė. Niekada nematė. Jis ne pats gražiausias, nes grožis neišmatuojamas, grožis yra proporcijos ir koeficientai, ir kultūriniai nuokrypiai. Ne, Džeikas Donelis – tas vyras, kuris jai tinka. Ji nesuprato, kol galvoje iškilo planas, paremtas griežtais jo antakių sandaros apibrėžimais.

Jie buvo vešlūs, juodi. Tokie pat tamsūs kaip ir jo plaukai, perskirti, krentantys ant apykaklės, laisvai, ir, oi, ką ji bando apgauti, juk tai jo akys. Jos stulbinamai mėlynos. Ne blausios, o ryškios, veriamai žydros. Ir visas veidas nuostabus, pasakiškas, tobulos formos, tokios griežtos, kad kai kurios jos kūno dalys, kurių jo akys neprikaustė, raitėsi beprotiško šokio ritmu.

Beprotiško šokio ritmu? Gerai, tai ne Barneys išpardavimas, o vidurinė mokykla ir ji alpėja dėl pagrindinio žaidėjo. Nors mokydamasi vidurinėje nealpėjo. Bet kokiu atveju tai negirdėta.

Rebeka sumirkčiojo. Įkvėpė kiek įmanoma giliau. Apsidairė. Kaip filmuose: atsirado garsas, rankoje laikoma nuotrauka buvo ne vienintelis jos dėmesio objektas ir ji vėl pavirto Rebeka.

Beveik.

Apvertusi kortelę pamatė, kad Donelį rekomenduoja Keitė Groft. Rebeka prasibrovė pro grūstį ir prisigretino prie Keitės, Niujorko universiteto magistrantės, kuri studijavo fiziką.

– O, tu suradai Džeiką.

– Nagi, patvirtink, kad jis atrodo kaip šitoje nuotraukoje.

Keitė nusišypsojo.

– Oi, net geriau.

– O, Dieve, – Rebeka nedrįso pažiūrėti, kokiai kategorijai jis priklausė… vedybų, pasimatymų ar vienos nakties nuotykiui. Kol paklausė. – Ar jis užimtas?

– Nea. Tau pasisekė.

– Ačiū Dievui. Nes oho. Jis…

Keitė atsiduso.

– Mane tai skaudina, tikrai skaudina. Nes jis mielas ir linksmas, padorus ir labai apdairus. Bet nenori jokių santykių. Be to, labai uždaras, jeigu tau tai trukdys…

– Gerai, kad uždaras. O dar geriau, kad uždaras ir apdairus. Gali jam paskambinti? Oi, dabar jis tikriausiai dirba.

– Neskaitei kitos kortelės pusės?

Rebeka pajuto, kaip raudonis nudažė skruostus.

– Hm… – ji apvertė kortelę.

***

Mėgstamiausias jo restoranas: „Luidžio pica“ Vindsoro Terasoje.

Vedybos, pasimatymai ar vienos nakties nuotykis: viena naktis.

Slapta aistra: neįsivaizduoju. Bet tarp darbų jis remontuoja tėvo namą Brukline.

Saugokis: iš tikrųjų nieko. Jis buvo nuostabus. Suradau jį savo dėdės, kuriuo beprotiškai pasitikiu, dėka.

Kodėl gali nepasisekti: nieko baisaus. Karštas ir linksmas. Jis dar nežino, ko nori iš gyvenimo.

***

Keitė nusikvatojo ir privertė Rebeką atplėšti akis nuo Džeiko nuotraukos.

– Kas? – paklausė Rebeka.

– Nieko, – atsakė Keitė. – Tuoj pat jam paskambinsiu.

– Būtų puiku.

***

Kriauklė neveikė. Nors ji sugadino jam daug nervų, Džeikas negalėjo jos tiesiog išmesti, o vaikinas iš „Pasidaryk pats“ kompaktinės plokštelės bėrė žodžius per greitai, todėl paskutinę dalį reikėjo perklausyti. Rankomis pastumdė kriauklę, kol ši įsitaisė tarp jo ir sienos, deja, ne ant tos jo kojos, ir pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį. Po sekundėlės būtų pirštu palietęs padėkliuką, bet sukvykė nešiojamasis ragelis.

– Džeikai?

Džeikas nusikeikė, šįryt velniavosi jau daugybę kartų. Šią savaitę. Šį mėnesį. Tai jo tėvas. Ir vėl. Papasakos dar vieną kvailą policininkų anekdotą.

Džeikui labiau patiktų, jei negirdėtų to anekdoto. Tik ne dabar, kai bando įtaisyti savo senučiukę kriauklę naujoje šeimininko vonioje. Tiesą pasakius, tik ne tada, kai jis vis dar gali girdėti. Čia kitoks koncertas.

Jis sustabdė DVD grotuvą, kriauklę padėjo ant grindų ir paspaudė perdavimo mygtuką.

– Gerai, paklausykim.

Pasigirdo prislopintas kikenimas, prakeiktas garsas, kurį leido šešiasdešimt trejų metų vyras.

– Kiek Džersio policininkų pavyktų suspausti į lemputę?

Džeikas atsiduso. Kaip tik šitas juokelis, regis, užstrigo paspaudus pakartojimo mygtuką, nes per šitas dienas jį girdi jau trečiąkart.

– Kiek?

Dabar tai nebuvo prislopintas jo senuko juokas. Kiti du balsai – Piterio Baskino ir Liamo O‘Haros: visi seni bezdaliai, išėję į pensiją iš Niujorko policijos departamento, pavargę nuo prašvinkusių minčių ir apsvaigę nuo kavos ir domino.

– Tik vieną… – pasakė jo tėtis.

– Bet jo niekada nebūna, kai jis tau reikalingas, – pabaigė Liamas.

Trijulė sukikeno kaip astma sergančios hienos. Kas blogiausia? Kažkas spaudė perdavimo mygtuką, kad Džeikas visą prakeiktą laiką girdėtų.

– Ei, senučiukai? – galiausiai jam pavyko įsiterpti.

– Ką čia vadini senais? – riktelėjo Liamas.

– Jus, visus tris. Bandau įmontuoti kriauklę. Žinot, kiek ji sveria? Daugiau nenoriu klausytis nė vieno sumauto policininkų anekdoto, supratot? Daugiau nė vieno. Prisiekiu Dievu.

– Taip, taip, – sutiko Liamas. – Maikis sako, kad neturi humoro jausmo.

– Na, aš manau, kad jis juokingai atrodo, todėl greičiausiai klysta.

– Vis dar galiu iškaršti tau kailį, Džeikai Doneli, – išrėžė tėvas, – ir nepamiršk šito.

Džeikas sugrįžo prie kompiuterio, iš naujo paleido ištrauką apie prijungimą prie vandentiekio ir atsistojo priešais kriauklę. Ją pritaisys prie sienos, todėl su invalido vežimėliu nebus bėdos. Čiaupas reguliuojamas judesiu, taigi tėčiui nereikės nieko liesti, tik kilstelėti rankas.

Džeikas jau praplatino šeimininko naujo vonios kambario duris. Kol tėčiui nepaūmėjo reumatinis artritas, čia buvo svečių vonios kambarys. Kol kas invalido vežimėlis nebuvo visu šimtu procentų reikalingas, bet tėtis greitai negalės pasiekti savo miegamojo antrame aukšte – net su Džeiko pagalba.

Velniškai sunkią kriauklę perkėlė ant pakylos, vandentiekio sistemą tvarkingai sugrūdo už balto porceliano. Ją buvo lengva įmontuoti, o kadangi vandentiekio darbai jam sekėsi vis geriau, nereikėjo nuolatos keiktis, kad apsaugotų pakylos paviršių.

Kebliausia buvo ne įrankiai, o skausmas. Kai tik galėjo – atsistojo ir atplaidavo sužeistą šlaunį. Kulka buvo tikra, bet per televiziją nepasakė, kad ji perskrodė raumenis ir sausgysles, ir venas, ir arterijas greitai keliaudama – jo atveju – per fabriko sieną. Gerai, kad šlaunis ne taip sužeista kaip petys.

Kartais atrodė, kad visiems būtų buvę geriau, jei tas šunsnukis būtų nusitaikęs taikliau. Jis pakraipė kairį petį, kaip fizioterapeutas Tajus išmokė daryti, paskui pasirąžė. Šitas „Pasidaryk pats“ mėšlas niekada nebuvo jo koziris, bet tėtis norėjo, kad namai būtų pritaikyti jam, o daktarai nusprendė, kad Džeikui reikėtų savo rankomis pastatyti ką nors apčiuopiamo.

Džeikas prisiminė, kaip platino sieną, ir jam iš tiesų patiko ją perdaryti. Buvo visai malonu. Tikras darbas, nors išsiurbė kaip Dyson siurblys.

Bet dabar jo gyvenimas yra toks. Verandoje – pamišęs senis, prisigalvojantis kokių net pasaulis neregėjo rūpesčių. Nesvarbu, kad kovas ir lauke velniškai šalta, jie ir toliau žaidė kauliukais, kažin, ar šildytuvas palaikė normalią kūno temperatūrą. Žinoma, šildymo įrenginiai įjungti. Šitie vyrai – užsigrūdinę policininkai, todėl per daugybę Niujorko žiemų šalčiui nebeliko vilties.

Dėkui Dievui, kad esama elektrinių apklotų. Nes Maikas Donelis po visų šėlionių pradėjo senti. Bus gerai, kai Džeikas sutvarkys naują dušą. Nereikia verstis per galvą, nereikia daryti to, ko negali sulenkta jo ranka. Tada šilumos sąskaitos negąsdins ir jis galės lengva širdimi maudytis triskart per dieną, jei tik panorės.

Kol kas reikia įjungti vandentiekį. Džeikas šlubčiodamas perlipo per nešiojamąjį kompiuterį ir toliau svarstė, kaip viską padaryti pačiam. Po dviejų minučių suskambo mobilusis. Keistoji Keitė Groft. Jie išsiskyrė, viskas buvo puiku, bet Džeikas aiškių aiškiausiai išdėstė savo ketinimus. Jis ne iš tų, kurie prižada paskambinti, bet netesi pažado. Netauškia nesąmonių.

– Klausau?

– Sveikas, Džeikai. Turi minutę?

– Žinoma.

– Siunčiu tau nuotrauką.

– Gerai. – Po sekundėlės pyptelėjo jo telefonas. – Gavau.

Jis spustelėjo ant nuotraukos ir tai, ką pamatė, nustebino labiau nei skambutis. Tai buvo… koks jos vardas, Vinslou, kuri yra ne Vinslou. Torp. Teisingai. Rebeka Torp. Vadovauja dideliam labdaros fondui ar kažkam panašaus: vis rašo laikraščiuose, ypač Post. Jis nelabai suprato, kodėl Keitė Groft užsimanė parodyti tą nuotrauką.

– Gerai, – vėl pasakė jis.

– Čia mano draugė Rebeka, – pristatė Keitė. – Domina?

– Kas?

– Ji. Susitikimas su ja. Na, supranti, pasimatymas?

Jis vėl įsmeigė akis į telefoną, į nuotrauką. Rebeka Torp – graži moteris. Įdomiai graži. Veidas – pernelyg ilgas, nosis – per daug atsikišusi, bet ji turi kažką žavaus. Nuotraukose, kurias jis matė, kad ir su kuo ji buvo, atrodė, kad ji ragina visus ką nors daryti. Ką nors daryti su ja. Dabar, žiūrėdamas į nuotrauką telefone, buvo priverstas nusišypsoti. Neturi pasirinkimo. Pravers tai, kad ji turi kūną, kuris išjudina reikiamas stygas. Aukšta, liekna kaip grynaveislė kumelaitė.

– Ar žinai, kad skambini Džeikui Doneliui?

Keitė nusikvatojo.

– Taip. Puikiai suvokiu, kas tu toks. Ir kas ji tokia. Ir noriu tikėti, kad judu šauniai sutarsite. Gerai išmanau šituos reikalus. Ir nesijaudink, ji jau žino, kad neieškai nieko rimto.

Tai ši grynaveislė kumelaitė nori pasimatyti su lenktyniniu žirgu ir pakeisti tempą?

– Ji žino, kad aš išsiskyręs, taip?

– Tai ne bėda.

Jis minutėlę mąstė, paskui nusprendė:

– Aišku. Kodėl gi ne?

– Puiku. Ką manai apie Upstairs barą Kimberly viešbutyje rytoj aštuntą vakaro?

Dabar jau jis pasijuoks.

– Kas tai, pokštas?

– Ne. Prisiekiu. Ji puiki. Tau patiks. Labai.

Eidamas į Kimberly turės apsirengti ką nors gražaus. Bet ilgą laiką nieko gražaus nedėvėjo. Paskui jį, žinoma, pašovė.

– Ten pasirodysiu anksti. Pristatyk mane.

– Nuostabu. Padėkosi man už tai.

– Aš jau esu dėkingas. Kad apie mane galvoji. Nors kol kas nesuprantu kodėl.

– Suprasi, – atrėmė ji.

– Tikrai, – jis baigė pokalbį su Keite, bet kurį laiką dar spoksojo į nuotrauką telefono ekrane. Po perkūnais, ji kažką turi.

Keitė – antroji moteris, su kuria susidėjo, atsikratęs praeities. Ji buvo puiki, ir jei tik gyvenimas turėtų bent kiek prasmės, gal jis būtų norėjęs daugiau nei vieno susitikimo. Bet tą akimirką buvo įsitikinęs tik dėl vieno dalyko: jis – palūžęs buvęs policininkas, neturintis gyvenimo plano, tik iš naujo tvarkantis namus, kuriuose gimė, tam, kad tėvas čia galėtų praleisti likusias dienas.

– Ei, Džeikai?

Jis krūptelėjo nuo tėvo balso, kuris silpnai sududeno nešiojamajame radijo bangų imtuvo ragelyje.

– Taip, tėti, – atsišaukė jis ir nė nežvilgtelėjęs pirštu surado perdavimo mygtuką.

– Kiek yra juokelių apie policininkus?

Džeikas sugrūdo mobilųjį į kišenę.

– Du, – atsakė jis, – visi kiti yra gryna tiesa.

Vonios kambaryje nuskardeno juokas, ir Džeikas pagalvojo, kad trys pamišėliai, kiaurą dieną pasakojantys juokelius apie policininkus, yra menka bėda.