Читать книгу Dėmesio objektas - Jo Leigh - Страница 2

Rebeka sugrįžo prieš šeštą. Jai reikia kavos, ir labai daug. Žvilgtelėjusi į darbų sąrašą suprato, kad ne šito ieško, bet nereikia išsisukinėti.

Jos apartamentai trisdešimt trečiame aukšte milžiniški. Dydis – ne bėda, Rebeką stulbino įmantrus puikavimasis, įvaizdis kone užgožė tikslą. Prie milžiniško raudonmedžio stalo priimamajame stovėjo milžiniškas gyvų gėlių ekranas. Registratoriaus Voreno nebus iki pusės devynių, o asmeninė sekretorė Danė pastaruoju metu ateina aštuntą, valanda vėliau, negu privalo. Visame aukšte tylu, nė gyvos dvasios, bet kartu ir keista. Rimtis šioje tvirtovėje išpuoselėta kaip koks gyvas daiktas.

Rebeka raudonu kilimu be garso žingsniavo koridoriumi į biurą. Kortele perbraukė per koduotą įtaisą, lagaminėlį pasidėjo ant stalo, rankinę – į bufeto stalčių ir nuslinko į mažą asmeninį kambariuką, kuris buvo gryniausias įrodymas to, kaip vadovai pamalonina save žemiškais patogumais. Rebeka pasuko tiesiai prie kavos aparato.

Baigusi ruoštis, paspaudė mygtuką, kad mašina pradėtų virti, pasisuko ir parimo ant bufeto. Ant sienos už gilių ir neapsakomai patogių odinių fotelių ir neryškios sienos, ant kurios buvo sukabinti paveikslai, kurie turėtų būti rodomi muziejuje, ir sofos su storomis pagalvėmis, labiau tinkamomis snausti nei sėdėti, kybojo iškeltas didžiulis LED televizorius. Ir čia buvo gyvų gėlių, jas keisdavo kartą per savaitę pasirodanti švaros tarnyba, kuri išmanė etiketą ir įrodė, kad tam, kas susiję su smulkmenomis, nereikia taupyti. Ne tik juokinga, bet kartu ir šventa, neliečiama.

Ji – pirmoji moteris, vadovaujanti labdaros fondui, ir jos mintys apie verslo planą po tokių didžių filantropinių organizacijų kaip „Rokfelerių pasitikėjimas“ ar „Karnegio grupė“ pasirodė esančios tik vargingas kopimas į kalną. Kova buvo pirmoji ir pati svarbiausia jos pamoka.

Todėl ji labai stengėsi nepykti dėl laiko ir pinigų, išleistų aukotojų pietums. Svečių sąraše buvo dauguma iš turtingiausių pasaulio žmonių penkiasdešimtuko, kurį sudarė Forbes. Jie paaukojo milijonus, kurie po visų šitų ilgų metų virto milijardais. Rebeka privalo tai prisiminti ir tiesiog atlikti savo darbą.

Kava mėgstamame puodelyje ramino ir ji galėjo apgalvoti, kas bus svarbiausia per kitas kelias valandas. Tačiau nurijusi pirmą gurkšnį prisiminė Džeiką. Ir sumišo.

Ne dėl jaudulio – dėl malonumo antplūdžio. Dar taip nebuvo, kad trokštų vyriškio tik dėl sekso. Rebeka, bent teoriškai, kaip sakė jos mama, – prieš tokius dalykus.

Neatspėjai, mamyte.

Kai sugrįžo prie savo stalo, nejungė elektroninio pašto, bet išsitraukė rankinę iš stalčiaus ir surado Džeiko kortelę.

O, taip. Nelabai suprato, kodėl, bet žiūrėdama į jį jautė, kaip susitraukia svarbiausi raumenys. Dar visai jo nepažįsta, o veidą jau badė spygliukai iš vidaus. Tokios reakcijos sulaukdavo, vos vogčiomis užmesdavo akį į jo nuotrauką. Rebeka nė nenorėjo sau prisipažinti, kaip dažnai tai daro.

Viskas susiję su sumažėjusiais Rebekos lūkesčiais. Nesitikėjo Džeiko pamilti ar kad jis pamiltų ją. Tikėjosi, kad Džeikas jai patiks, nors iš patirties žino, jeigu jis visiškas bukagalvis, jos susidomėjimas akimirksniu išgaruos.

Juodu ketina susitikti išgerti, o tai Rebekai į naudą. Paprastai ji neleidžia sau apkvaisti, bet kai išgeria, būna atlaidesnė. Jeigu jau kalbama apie tai – tikriausiai ji visiškai neleis jam kalbėti.

Rebeka padėjo kortelę į šoną, ryžtingai nusiteikusi iki darbo pabaigos nė nežvilgtelėti. Ne dėl to, kad trūko laiko, bet ji privalėjo anksti grįžti namo, kad turėtų laiko apsirengti. Ak, džiaugsmai ir vargai dėl to, kad turės apsinuoginti prieš naują žmogų.

Rebeka spustelėjo elektroninio pašto simbolį, ir naujų žinučių skaičius išstūmė mintis apie saldų seksą. Ypač dėl to, kad pirmasis laiškas buvo nuo tėčio. O tai niekada nesibaigdavo gerai.

***

Kai Džeikas šlubčiodamas nusileido laiptais, rytinė kava jau buvo paruošta. Lauke šalo. Tėvas, įsisupęs į storą vilnonį megztinį, sėdėjo virtuvėje, kojas apsivyniojęs dideliu apklotu, o rankas šildė senu Niujorko policijos departamento kavos puodeliu.

– Sinoptikai sako, kad šiąnakt bus šalta.

Džeikas linktelėjo ir pasiėmė kavą. Du cukraus, pusė ir pusė. Negėrė, kol susmuko į minkštasuolį pusryčių kampelyje. Reikia ką nors daryti su pagalvių užvalkalais. Jie beveik tokie seni kaip ir jis pats, nuolat skalbiami apsitrynė ir nubluko.

– Važiuosiu į miestą.

– Tikrai? – paklausė tėtis.

– Tikrai.

– Pasimatymas?

Džeikas gurkštelėjo kavos, su pasitenkinimu atsiduso, lyg būtų pasidarę šilčiau.

– Taip.

– Tada paprašysiu Liamo, kad pernakvotų pas mane, gerai?

– Viskas su juo aišku. Jis atsineša DVD.

– O, šūdas, – nusikeikė tėvas ir padėjo puodelį ant bufeto, tada keliais laipsniais pasuko savo vežimėlį, kad matytų Džeiką. – Vadinasi, dar vienas prakeikto Briuso Viliso festivalis. Prisiekiu Dievu, Liamas turi įvairių filmų ir padorių meilės istorijų su tuo tipeliu.

– Kas per velnias? Piteriui atsistoja nuo jo automobilio.

– Aha, – tėvas vėl pakėlė puodelį. – Kiekvienas turi ką nors tokio. Išskyrus tave. Nuo ko tau atsistoja, Džeikai?

– Kas per klausimas?

– Kokiu tonu kalbi? Aš vis dar tavo tėvas. Tik domiuosi. Praleidai nemažai laiko su savo ydomis, paskui daugybę metų dirbai slaptai. Manau, kad dabar turėtų būti kažkas daugiau. Kažkas, duok Dieve, įdomiau už Briuso Viliso filmus.

Džeikas dar gurkštelėjo kavos, nežinojo, kaip atsakyti į klausimą. Jeigu išvis reikia atsakyti. Bet ne, jis turėtų tai padaryti. Juodu su tėčiu daug metų laikėsi atstumo. Dėl darbo, paskui dėl mamos, mirusios nuo vėžio, ir Džeikas vis slapukavo. Nusprendė pats suremontuoti namus, nes norėjo geriau pažinti seną savo tėvą. Norėjo, kad ir jį patį kas nors geriau pažintų. Dabar ne laikas atsitraukti.

– Nežinau, tėti. Aš nieko neturiu. Tik namus.

– Taip amžinai nebus.

– Ne. Bet turiu ką veikti, kol išmoksiu būti civilis.

– Suprantu.

Džeikas linktelėjo, iškart po tėvo. Tokios kalbos nelengvos. Bet numirti vienam sandėlyje, pilname narkotikų pardavėjų, irgi nelengva. O jis galėtų. Blogiausia, kas galėtų nutikti? Atrodytų kaip kvailys. Jis tai jau padarė be pastangų.

– Šįvakar einu į pasimatymą, – pasakė jis. – Ji gražuolė.

– Tau pasisekė, – tarė Maikas. – Graži moteris?

– Niekada jos nemačiau. Nors labai rekomendavo.

– Tikrai?

– Ji Vinslou.

– Iš tų Vinslou? – Tėvas jaukiai įspraudė puodelį tarp kelių ir pririedėjo prie pusryčių kampelio. – Ko, po šimts, viena iš tų Vinslou nori iš tavęs?

Džeikas nusikvatojo.

– Nenumanau. Nekantrauju sužinoti.

– Tikriausiai išgirdo, kas toks buvo tavo senis. Negali atsispirti.

– Gali pats sau šitą kartoti. Žiūrėk, kas bus toliau.

Maikas nerangiai pastatė puodelį ant stalo, o Džeikas susiraukė. Tėvui kaskart vis sunkiau laikyti puodelį, nes išnirę pirštai kreivi. Bet neverta dėl to raudoti. Išgydyti neįmanoma, o vaistai ir fizioterapija – ne visagaliai. Pravers namų pertvarka – bent tiek Džeikas gali padaryti.

– Pažįsti Selę Kveil? Trimis aukštais žemiau, pernai Afganistane nužudė jos vyrą.

– O, ne, tėti. Liaukis. Apie tai jau kalbėjomės.

– Kalbėjomės ir susitarėme.

– Aš ne sumautas Kalėdų Senis ir ne kaimynystėje gyvenantis meistras. Gal nepastebėjai, aš irgi užsiėmęs.

– Visada ateina laikas pasitaisyti. Ji nerimauja, kad liko viena. Ketina nusipirkti ginklą.

– Oi, prakeikimas. Nori, kad pasikalbėčiau.

– Taip. Visi norime. Ji turi žinoti, kaip tai pavojinga. Patikrink jos namų saugos sistemą. Įsitikink, kad ji saugi, gerai?

Džeikas atsiduso.

– Gerai, gerai. Šią savaitę patikrinsiu. Kai sumontuosiu naują dušą.

Kodėl vienintelį kartą, kai prakalbo it būtų iš Bruklino, jis buvo namie? Kalbėjo su akcentu, kuris jį gąsdino Šv. Pranciškaus Chavjero vidurinėje ir kiekvienąkart išryškėdavo, kai Džeikas sukiodavosi netoliese.

– Gerai, šią savaitę. Tik šiandien nepradėk smarkiai tvarkyti dušo. Šįvakar turi puikiai atrodyti.

– Ar aš?

Maikas prunkštelėjo.

– Tu – mano sūnus. Ir tikras herojus. Ji, ta Vinslou moteris, privalo žinoti, su kuo turi reikalą.

Ką Džeikas gali pasakyti?

– Žinoma, tėti. Nusiskusiu ir visa kita.

***

Rebeka sumokėjo taksi vairuotojui ir išlipo Rytų penkiasdešimtojoje gatvėje, prie durų į Kimberly viešbutį. Pasirinko šią vietą dėl to, kad iš prie stogo esančio baro matyti įspūdingi miesto centro vaizdai. Be to, jai patiko čia ruošiami kokteiliai su nepakartojamomis citrinos sultimis. Na, ir kas, kad prabangūs apartamentai puikūs, o dėl plunksnų patalų galima numirti. Net jei tarp jos ir Džeiko stebuklų nebus, pasimėgaus čia praleista naktimi, ir jeigu taip nutiks, Rebeka visiškai pasitenkins kambarių tarnyba.

Taip galvodama įėjo vidun, akys įsmigo į vestibiulyje pakabintą dailų senelio laikrodį, ji priėjo prie stalo priešais. Perdavė savo krepšį su nakčiai reikalingais daiktais ir paltuką – viską nuneš į kambarį. Registracija truko labai trumpai, gautą raktą-kortelę ji įgrūdo į rankinę ir pasuko į tualetą vestibiulyje. Turėjo sau priminti, kad viskas bus gerai, kad ir kas nutiktų, net jeigu jis pasirodys esąs šiknius – ji nieko nepraras, tik svajonę. Bet norėjo, kad svajonė išsipildytų, todėl persibraukė lūpas lūpdažiu, papureno plaukus, sureguliavo kvėpavimą ir leido širdžiai pumpuoti, o viltims augti kartu su kitu žingsneliu.

Rebeka skubiai kilo į pastogę, nebuvo laiko galvoti, o tai gerai. Lifte buvo tik trys vyriškiai verslininkų kostiumais, nė vienas nekalbėjo, nors ji jautė, kad jie dalyvavo tame pačiame susitikime. Atrodė, kad jie iš mūšio lauko, kad pralaimėjo, ir prisigerti prabangiame daugiaaukštyje bus tikras apdovanojimas.

Labiausiai ji susinervino, kai jie pasiekė trisdešimtą aukštą. Kaip įmanydama stengėsi neišsitraukti iš rankinės Džeiko kortelės ir nelaikyti jos lyg talismano. Ne dėl to, kad jo nepažintų. Beveik prisimena jo veidą. Jis puikiai atrodytų po stogu kupolo pavidalo lubose įtaisytų baltų ir melsvų lempelių šviesoje ir su miesto horizontu už nugaros.

Jeigu atvirai, jis puikiai atrodytų net apgriuvusioje katilinėje. Kad ir kaip ilgai Rebeka vaizdavosi romantišką vienos nakties pasimatymą, ji taip pat apmąstė, kokia aplinka būtų tinkama.

Kitas dalykas, kuris jai patiko viešbučio Kimberly bare Upstairs, buvo muzika, nes ji neapkurtina. Čia aptarnavo brandesnius žmones ir tausojo jų ausų būgnelius. Baras įrengtas taip, kad būtų galima šnektelėti.

Liftas atsivėrė, kai buvo minutė po septintos. Džeikas galėjo būti keliose vietose. Centre, prie vieno iš staliukų, prie šviesų aplieto baro arba ant vienos iš sofų, pastatytų abiejose baro pusėse. Eidama į baro vidurį Rebeka persibraukė juodą aptemptą suknelę. Žvilgtelėjo dešinėn, jis buvo ten. Išrinko velnišką staliuką prie lango, pro kurį atsiveria Chrysler pastato vaizdas.

Per tamsu, kad būtų galima įžiūrėti jo akių spalvą, bet ji galėjo pasakyti, kad Džeikas atrodo kaip reklamoje. Tamsūs pasišiaušę plaukai, platūs pečiai, puikiai tinkantis švarkas, susagstomi šviesūs marškinėliai, sukišti į tamsias kelnes. Pamatė ją ir atsistojo, ir, taip, jo klubai liekni, kojos ilgos. Net tokiu atstumu buvo karštesnis už pragarą ir, prašau, prašau, neleisk sudužti ar sudegti per pirmas penkias minutes.

Artindamasi Rebeka tikėjosi, kad jam padarys tokį pat įspūdį. Jis ir pats žengė kelis žingsnius, atsargiai laikėsi netoli stalo, kad neįsibrautų į svetimas valdas. Tik po trečio žingsnio pastebėjo jį šlubčiojant.

Keitė nieko nesakė. Manė, kad neverta į tai kreipti dėmesio. Rebeka taip pat nematė bėdos. Įdomi smulkmena, bus galima išsiaiškinti.

– Rebeka, – tarė jis, Viešpatie, taip, nuostabus balsas.

Žemas ir švelnus, ir ji prisiminė vieną iš nesenų, bet ne tokių puikių aklų pasimatymų, kurio neišgelbėjo aukštas ir liūdnas, nosinis Semo balsas.

– Džeikai, – atsakė ji ir paspaudė jo ranką. Delnas šiltas ir didelis, spustelėjimas – ganėtinai tvirtas.

Be to, jis žinojo, kada paleisti. Riebus pliusas. Ir vos nepalietė jos liemens, kai parodė jai vietą su pačiu gražiausiu vaizdu.

Pats atsisėdo priešais. Žvakės ant stalo išryškino jo akis, jų spalvą, bet Rebekai vis tiek reikėjo tikros šviesos. Vėliau. Dabar laikas kalboms. Ir gėrimams, nes jos širdis daužėsi kiek dažniau ir ji negalėjo nekreipti dėmesio.

Jiems nespėjus iššauti atidarymo salvės, prie staliuko priėjo padavėja. Rebeka paprašė savojo degtinės kokteilio, o Džeikas užsisakė kukurūzų degtinės ir vandens. Puiku. Įprasta. Vyriška.

Tą sekundę, kai juodu liko vieni, Džeikas šiek tiek palinko prie jos.

– Pradžia man paprastai nenusiseka, – pasakė jis. – Visada maniau, kad turi būti kokios nors taisyklės, standartinis planas, kuriuo būtų galima vadovautis per aklą pasimatymą. Kaip mokyklinės uniformos ar karalienės sutikimas. Būtų daug paprasčiau.

Rebeka prisiminė kortelę su nuotrauka ir kaip ji pravertė, įdomu, ar Džeikas žino, kad jis yra ant tos kortelės, ar jis tam pritartų. Ji manė, kad taip.

– Tu teisus. Puiki mintis, reikia tučtuojau ją įgyvendinti. Vadinasi, pradėsime nuo pagrindų. Antraštinis klausimyno puslapis. Aš – Rebeka Torp, gyvenu Manhatane, o dirbu Istvilidže. Esu advokatė, bet nepraktikuoju, gimiau ir užaugau čia, mieste. Pažįstu Keitę ilgiau nei metus, ji nuostabi, todėl patikėjau, kai pasakė, kad mudu galime nuversti kalnus. Neieškau meilės, nieko daugiau, tik tikiuosi įdomaus vakaro, manau, tu taip pat to tikiesi ir… na. Štai ir viskas.