Читать книгу Buvęs būsimas - Josie Metcalfe - Страница 2

– Olivija! – veriantis motinos klyksmas pro garsų kakofoniją prasiskverbė į tarsi vatos prikimštą Olivijos galvą.

Per tiek metų ji išmoko nebegirdėti nusivylimo ir pykčio mišinio, nuolat skambančio motinos balse. Šis atvejis visiškai toks pat – ji dar keletą akimirkų pabuvo užsimerkusi, kol įgavo jėgų susidurti su virš galvos pakibusiu audros debesiu. Galėtų kirsti iš nemenkos sumos, kad tėčio niekur neberasi. Kartais Olivija klausdavo savęs, ar tik tėvas nėra jos vaizduotės vaisius – vaikystėje ji taip retai jį matydavo. Ji įtarė, jog motina už jo ištekėjo dėl sąskaitos banke, o ne dėl ramios tėčio, šeimos padėties įpratinto susitvardyti, meilės. Kai Olivija paaugo tiek, kad imtų pastebėti tokius dalykus, tapo aišku: tėtis visada mieliau rinkdavosi savo šunų, o ne žmonos draugiją.

– Ar tai tiesa? – šaižiai sušnypštė – šiek tiek garsiau, kad galėtum tai pavadinti šnabždesiu, – Ešlio motina.

Tik Filida Greison-Smit sugeba piktintis taip tyliai, tuo labiau kad gali nukentėti du patys brangiausi jai dalykai: šeimos vardas ir mylimiausio sūnaus jausmai.

– Žinoma, ne, mama, – ištarė Ešlis raminamu tonu, kuriuo paprastai maldydavo savo valdingą motiną. Jei tik moteriškė žinotų tikrąją priežastį, kodėl juodu sutiko tuoktis… – Olivijos santuoka nutrūko, kai jos vyras buvo paskelbtas mirusiu.

– Akivaizdu, jog aš gyvas, – ištarė kimus balsas su gundančiu akcentu, persekiojęs Oliviją sapnuose, ir ji galų gale prisivertė atsimerkti vis dar netikėdama, kad tai ne vienas iš košmarų, kurie lyg keršydami lankė ją nuo tos dienos, kai neatlaikiusi spaudimo moteris sutiko tekėti už Ešlio.

Po akimirkos Olivija susivokė gulinti visu ūgiu ant raudono kilimo prie altoriaus laiptelių, apsupta, kaip atrodė, kelių šimtų svečių.

Tai kaip atsitiko, kad pirmos akys, kurias pamatė, buvo Gregoro? Nuo susirūpinimo jų sidabrinis žvilgesys patamsėjo lyg alavas.

– Ar gerai jautiesi?

Tiesą sakant, ji neišgirdo šio tylaus klausimo, bet lengvai perskaitė iš lūpų, juolab kad nepajėgė atitraukti nuo Gregoro akių.

Ar gerai jaučiasi? Kaip ji gali žinoti, kai viduje jausmai tiesiog kunkuliavo grumdamiesi su klausimais, kuriuos Olivija norėjo užduoti.

Kas jam atsitiko?

Kodėl jis sėdi vežimėlyje?

Ar po paskutinės dislokacijos negrįžo pas ją dėl ligos?

Ar pranešimas apie jo mirtį prasimanytas, nes Gregoras nenorėjo grįžti?

Gal paprasčiausiai nustojo ją mylėjęs?

O gal jam nė motais, kad sudaužė jai širdį?

Olivija buvo sumišusi dėl patirtos gėdos ir suvokimo, kad neišvengs žiniasklaidoje mirgančių šios dienos įvykių komentarų, tačiau jai tai dabar nerūpėjo, nes širdį perpus plėšė gerokai stipresni jausmai.

Galų gale iš jų svarbūs tik du: neapsakomas džiaugsmas, kad vyras, kurį mylėjo, tebėra gyvas, ir augantis pyktis, kad jis taip beširdiškai su ja pasielgė.

– Leisk man atsistoti, – pareikalavo ji ir nekantriai nustūmė Ešlio rankas, kai šis mėgino sutrukdyti jai ištrūkti iš tokios nepatogios padėties.

– Ar tikrai pajėgsi? – susirūpino buvęs jaunikis.

– Žinoma, pajėgsiu. – Olivija stengėsi kalbėti ramiai, nors tai nelengva, kai virpa kiekvienas kūno raumenėlis. – Nualpau dėl sukrėtimo, ne dėl ligos, – pridūrė apsidžiaugusi, kad keliantis nuo grindų nereikia grumtis su pūsta kaip morenginis pyragaitis motinos parinkta suknele.

– Bet Olivija… Mieloji!

Ji beveik girdėjo, kaip kirba motinos smegenys ieškodamos būdo užglaistyti nesėkmę… išgelbėti reputaciją šių įžymių žmonių akivaizdoje… tačiau Olivija staiga suvokė, jog yra tik vienas galimas kelias.

– Ponios ir ponai, – pradėjo ji nekreipdama dėmesio, kad susispietusioje minioje giminaičiai pradėjo atvirai prunkšti. – Kaip patys supratote, vestuvių šiandien nebus. Kad ir kaip būtų, vaišės paruoštos ir laukia jūsų, todėl tie, kurie šiandieną tikėjotės susitikti su toliau gyvenančiais draugais ar giminaičiais, esate maloniai kviečiami.

Olivija stengėsi išlaikyti dirbtinę, tarsi priklijuotą šypseną ir pažvelgti į kuo daugiau akių tikėdamasi, kad pavyks visus apkvailinti apsimetus ramia ir susitvardžiusia.

Akies krašteliu Olivija matė, kaip jos motina it paklaikusi mojuoja rankomis, tačiau nepaisydama jos tęsė:

– Tikiuosi, visi puikiai praleisite laiką ir… ir pakelsite taurę dėkodami, kad Gregoras gyvas. Dėkoju visiems susirinkusiems.

Dabar ji troško pabėgti ir atsigauti susiradusi tylią vietelę, bet buvo baisu net pagalvoti, kad teks dėlioti kojas vieną priešais kitą, tuo labiau kad kiekvieną judesį akylai stebės Gregoras.

– Olivija? – Norėdamas pagelbėti Ešlis apkabino ją per liemenį, bet užuot nusiraminusi ji pasijuto dusinama ir… slegiama kaltės. – Ar galiu kuo nors padėti? – Jis prisilenkė arčiau ausies. – Gal man jo atsikratyti?

Gregoro akys suliepsnojo ir Olivija suprato, kad jei kas nors ko nors atsikratys, tai tik ne Ešlis. Ši mintis pasirodė juokinga: juk vienas vyras puikios fizinės formos, o kitas, akivaizdu, nepajuda be vežimėlio.

– Ne, dėkoju, Ešli. Nebūtina, – santūriai atsakė Olivija, tarsi ne su juo vos prieš keletą minučių stovėjo greta ketindami ištarti priesaikas.

– Tai gal norėtum, kad kur nors nuvežčiau? – burbtelėjo jis pro visuotinį klegesį. – Limuzinas laukia. Kur norėtum važiuoti?

Olivija kiek pasvarstė: akimirką norėjo sprukti ir paprašyti limuzino vairuotojo surasti kokią nuošalią vietelę, kur galėtų pasislėpti ir susigaudyti sumišusiuose jausmuose, bet paskui suprato, jog tai neįmanoma, kol nepasikalbėjo su Gregoru, kol nesužinojo, kur jis buvo dvejus pastaruosius metus ir kas jam atsitiko, kad šiandien pasirodė sėdėdamas invalido vežimėlyje.

Apžvelgusi iškilmingą senovinį pastatą jau žinojo, ko jai reikia, ir sugavusi Gregoro žvilgsnį parodė akimis sunkias medines duris šalia Dievo motinos koplytėlės bažnyčios šone.

Matė, kaip jis žvilgtelėjo į tą pusę, ir vėl sužiuro jai į akis. Linktelėjimu patvirtino, kad suprato, ir parodė jai penkis pirštus, vadinasi, susitiks prie šoninio išėjimo po penkių minučių. Tik tada ji atsigręžė į Ešlį.

– Ešai, ar gali paskolinti automobilį? – tyliai paklausė Olivija saugodamasi, kad nenugirstų kurio nors motina.

– Paskolinti? – Ešlis atlaidžiai šyptelėjo nutaisydamas galvą pametusio būsimo sutuoktinio išraišką, kaip ir kelis pastaruosius pasiruošimo šiai dienai mėnesius. – Juk jis mūsų visą dieną, užmiršai? Kur nori važiuoti? Tikriausiai ne pas savo mamą ir ne su svečiais į didžiąją salę. Mano tėvų rūmai irgi netiks, – nusivaipė Ešlis ir tyliai pridūrė: – Žinau… galėčiau nuvežti tave į butuką mansardoje. Nemanau, kad ten mūsų kas nors ieškotų.

Butas mansardoje buvo didesnis už daugelį namų su keturiais miegamaisiais, jis užėmė visą viršutinį aukštą namo, kuriame buvo įsikūrusi pelninga Greisonų-Smitų jau visą amžių ar dar ilgiau valdoma investicinė įmonė.

Savaime suprantama, vienintelis paveldėtojas Ešlis galėjo naudotis butu kada tik užsigeisdavo pabuvoti Londone.

– Puikus sumanymas, važiuok į mansardą, Ešli. Pastato apsauga šiuolaikiška, o tai pravers, jei tave seks žurnalistai. Tačiau aš norėjau pasiskolinti automobilį sau. Tai, ko gero, vienintelė pasiekiama transporto priemonė, į kurią tilptų Gregoro vežimėlis, o mums reikia sprukti greitai, jei nenorime, kad užpjudytų paparacai.

Akimirką Ešlis neištarė nė žodžio, tarsi Olivija būtų jį prismaugusi, jo rudos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Tu ketini važiuoti su… su juo? – kimiai paklausė jis.

Olivija neabejojo: Ešlis nepradėjo šaukti tik todėl, kad nuo vaikystės buvo griežtai auklėjamas.

– Žinoma, ketinu, – atsakė ji stengdamasi kalbėti ramiai. – Man sakė, jog jis miręs, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, todėl man reikia pasikalbėti su Gregoru… ir geriau be kelių tuzinų aplinkui šmirinėjančių žmonių. Aš noriu sužinoti, kur jis buvo… išsiaiškinti, ar teisiškai mes tebesame susituokę. Kol negausiu šių atsakymų, negalėsiu nuspręsti, kaip elgtis toliau. Tikrai nenoriu būti dviejų vyrų žmona. Nei tavo, nei mano šeima tokio nepadoraus elgesio man neatleistų.

Ešlis kaip įmanydamas bandė ją atkalbėti, iš bažnyčios išėjus paskutiniams parapijiečiams tiesiog įkaito, tačiau Olivija ginklų nesudėjo. Sunku nebuvo, nes akies krašteliu stebėjo Gregorą, sukantį į atokų bažnyčios kampą.

Po dvejų metų nesimatymo… tikėjimo, kad daugiau jo nebeišvys… tiesiog negalėjo atplėšti nuo jo akių.

Olivija apsidžiaugė matydama, kad jis laikydamasis šešėlio kukliai pasišalino, nors ir judėjo aiškiai išsiskiriančiu vežimėliu.

– Ešai, maldauju, – paprašė Olivija ir ryžtingas jos tonas galiausiai sustabdė jos gražuolį jaunikį ginčo įkarštyje, tad juodu galėjo tęsti pokalbį gerokai diskretiškiau. – Abu žinome, dėl kokios priežasties ketinome susituokti, todėl tau nereikia vaidinti įsimylėjėlio sudaužyta širdimi… tuo labiau prieš mane.

Jis sunkiai atsiduso ir nusileido su beveik paauglišku grakštumu – to Olivija ir tikėjosi.

– Tai ką turėčiau padaryti? Palydėti judu iki automobilio ir pamojuoti laiminant?

– Kažin… – Olivija sudrebėjo nuo šios minties.

Žurnalistai, kurių knibždėte knibžda kiekvienose aukštuomenės vestuvėse, fotografuos kaip pašėlę, o paskui patalpins jų nuotraukas visuose šalies laikraščiuose, prireiks kelių savaičių, kad nurimtų šurmulys.

– Ar negalėtum nusiųsti automobilio prie šoninio išėjimo? – Ji mostelėjo ranka tiesiai į tamsias medines duris kitoje bažnyčios pusėje ir nustebo pamačiusi, kad Gregoras buvo dingęs iš akių.

Iš baimės širdis nusirito į kulnus.

Gal jam nusibodo laukti? Jis niekada nebuvo pernelyg kantrus. Jei reikėdavo ką nors padaryti, Gregoras pirmas griebdavosi užduoties ir atlikdavo ją tiksliai ir kaip įmanydamas greičiau. Negi ji pražiopsojo galimybę sužinoti, kur jis buvo ir kodėl?

– Nori, kad nusiųsčiau automobilį į kitą pusę, kur jis judu paims?

– Jei esi pakankamai drąsus, pamėgink sulaikyti mano motiną, kad ji mūsų nepersekiotų, – pasiūlė Olivija, bet Ešlis pasibaisėjęs papurtė galvą.

– Jokiu būdu. Tik nesakyk man, kur važiuoji, kad ji kankinimais iš manęs to neišpeštų, – paprašė jis juokais, bet paskui surimtėjo: – Būk gera, nepradink… bent jau pranešk, jog tau viskas gerai.

– Būtinai, Ešli, ir… atleisk, kad viskas taip susiklostė. – Ji uždėjo delną ant prabangios medžiagos rankovės ir suspaudė jam ranką. – Jei būčiau bent įtarusi, jog Gregoras gyvas, niekada nebūčiau leidusi motinai įgrūsti manęs į…

– Ei, nesuk dėl to galvos, – nuramino Ešlis, jo rudos akys šelmiškai žibėjo. – Tik pagalvok, koks nuostabiai tragiškas atrodysiu, kai drąsiai grumsiuosi su likimu nepaisydamas sudaužytos širdies.

– Kvailys! – Olivija pliaukštelėjo jam per ranką ir>nustūmė jį šalin. – Geriau paskubėk ir atsiųsk man automobilį, kitaip aš sudaužysiu ne tik tavo širdį, – perspėjo Olivija ir neatsigręždama nuėjo šonine nava link tamsios nišos, kurioje pradingo Gregoras.

§

Laukdamas Olivijos Gregoras nusprendė, kad nepakenčia lelijų kvapo.

Bažnyčia buvo užtvindyta nuostabiomis lelijų puokštėmis, kiekvienas kreminis žiedas su tamsiai raudonais taškeliais buvo beveik lėkštės dydžio – Gregoras tyčia žiūrėjo į jas, kol Olivija kalbėjosi su tuo madingais drabužiais vilkinčiu eržilu, už kurio ketino ištekėti.

Jis ištiesė ranką norėdamas truputį praverti duris, kad išsisklaidytų troškus lelijų aromatas, bet jį užgožė pažįstamas cinamono kvapas, kuriuo dvelkė ką tik priėjusi moteris.

– Tai kur važiuosime? – sudejavo Gregoras, kai sopanti nugara jam priminė, kad jau senokai negėrė skausmą malšinančių vaistų. Jis labai jaudinosi nespėsiąs į bažnyčią laiku, todėl nepastebėjo praleidęs vieną vaistų dozę. Atrodė, jog jis ištisą amžinybę gyvena tik jam sukurtame pragare, ir tai, akivaizdu, dar toli gražu nesibaigė.

– Apie tai dar negalvojau, – prisipažino Olivija ir kandžiai pridūrė, – juk vos prieš keletą minučių net neįtariau, kad esi gyvas, neminint to, jog įsiveržei per patį mano vestuvių apeigų vidurį.

Pirmą kartą po ilgo laiko Gregorui teko tramdyti šypseną: ta pati kivirčus mėgstanti jo Livė, nepraleidžianti progos pasipešti. Olivijos motinai nepavyko visiškai paspausti po padu savo dukters net pašalinus Gregorą.

– Gal netoliese yra viešbutis, kur galėtumėme pasikalbėti? – pasiūlė jis puikiai suprasdamas, kad jam būtina kuo greičiau praryti kitą tablečių porciją.

Gregoras nenorėjo palūžti taip ir nepaaiškinęs, kas jam atsitiko per dvejus metus.

– Net keli, bet nė vieno, kur būčiau tikra, kad personalas arba svečiai nepasinaudos proga lengvai užsidirbti ir nepraneš žurnalistams, – perspėjo Olivija. – Trijuose geresniuose šio rajono viešbučiuose apsistoję vestuvių svečiai, todėl neturime jokios galimybės išlikti neatpažinti.

Kitoje tvarkingai apkirptos bugienio gyvatvorės pusėje sustojo tviskantis limuzinas ir vairuotojas nedelsdamas šoko atidaryti durelių. Gregoras išpūtė akis – jis tikrai nesitikėjo, jog jų automobilis bus toks prabangus. Juokas ėmė žiūrint, kaip sutriko pasipuošęs vairuotojas pamatęs vežimėlį ir supratęs, kad net ir į tokį platų limuziną su juo įvažiuoti nepavyks.

Gregorui jo pagailo.

– Jeigu pravertumėte priekines keleivio dureles, aš galėčiau persikelti iš šito, – ištarė jis ir patapšnojo vežimėlio ratą. – Kėdę tada galėsite sulankstyti, – pridūrė tvardydamas nusivylimą: net tokiose paprastose situacijose jis yra priklausomas nuo kitų žmonių. Be to, nenorėjo, kad tokioje graudžioje padėtyje jį pamatytų Livė, kad žiūrėtų, kaip sunkiai, pasikliaudamas tik viršutinės kūno dalies jėga, jis kelia save iš kėdės.

Gregoras nedrįso pažvelgti į Oliviją, bijojo pamatyti ją nuliūdusią… o gal net pasibjaurėjusią jo silpnumu. Jis niekada pernelyg nesijaudino dėl to, kaip atrodo jo kūnas – nešvaistė brangaus laiko pumpuodamas raumenis sporto salėje, tačiau anksčiau bent jau buvo užtektinai stiprus kartkartėmis atsiduoti romantiškam malonumui ir pargriauti Oliviją. Šią akimirką jis drebėjo nuo skausmo ir prasiveržusių jausmų, todėl vos pajėgė sėdėti tiesiai ir žiūrėti jai į akis.

Vos tik Gregoras įsitaisė minkštoje tarsi sviestas odinėje sėdynėje, vairuotojas nustūmė vežimėlį prie limuzino galo ir taip greitai jį supakavo, lyg visą dieną tik tai ir darytų.

– Ar gali man padėti? – sukuždėjo Olivija Gregorui į ausį ir jis krūptelėjo. – Nepasiekiu užtrauktuko.

Jis vos nenusisuko sprando norėdamas pažiūrėti, ką ji veikia, vieną akimirką pamanė, kad Olivija ketina išsirengti vidury dienos.

Neišdegs, – nusiminė pamatęs, kaip ji, užsivilkusi megztinį, bando atlaisvinti siaurą suknelės viršutinę dalį, norėdama ją nusivilkti. Olivija po sijonu jau mūvėjo tamsiai mėlynus džinsus – pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį, ištrauktą iš lagamino, kurie buvo sukrauti automobilyje ką tik susituokusios poros medaus mėnesio kelionei. Gregoras tyliai nusikeikė pamatęs, kaip mėginant sučiupinėti mažutę ąselę virpa jo pirštai. Jis stengėsi save įtikinti, kad taip yra dėl to, jog prie moters taip arti priėjo pirmą kartą po… Kas žino, po kiek laiko? Jis tikrai nebeprisiminė, kada paskutinį kartą padėjo moteriai nusivilkti drabužius. Deja, rankos virpėjo veikiau dėl erzinančio silpnumo, kuris per pastarąsias dvi dienas po daugybės iškęstų tyrimų tik dar labiau sustiprėjo. Gregoras buvo nusprendęs atidėti susitikimą su Olivija, kol gydytojas patvirtins, kad yra chirurginis jo negalios gydymo būdas… tačiau išėjo priešingai – šį rytą jam į rankas pakliuvo nuotrauka, kurią pamačius vos nesustojo širdis.

– Dėkoju, – netikėtai kimus Olivijos balsas pažadino iš minčių ir jis suvokė tebeglamžąs audinio kraštą, nors suknelė jau seniai atsegta, o jo akys įsmigusios į jautrios šilkinės odos linkius.

Šviesi, su natūraliu įdegio atspalviu jos oda atrodydavo tarsi paspalvinta vasaros saulės net patį viduržiemį. Palietus ją pirštų galiukais buvo dar švelnesnė nei paslaptingi šilkiniai drabužėliai, kuriuos Olivija mėgdavo vilkėti.

Vien nuo minties prisiliesti… patirti, ar glostydamas ją jaustų tą patį… Gregoro kūnas atsiliepė pačiu vyriškiausiu būdu pirmą kartą po…

– Gregorai, – iš jos tono buvo aišku, kad šaukia jį nebe pirmą kartą.

Pamatęs, kokie išsiplėtę jos akių vyzdžiai, jis nudžiugo, kad ją artumas paveikė neką mažiau.

– Tai kur važiuosime? – paklausė vairuotojas pravėręs dureles ir šmurkštelėjęs į savo sėdynę.

Gija, priminusi beveik prieš dvejus metus nutrūkusį jųdviejų ryšį, nutrūko.