Читать книгу Laikas meilei - Jules Bennett - Страница 2

Kesos tėvai santuokoje buvo išgyvenę apie dvidešimt metų, kai motina žuvo autokatastrofoje. Kesa visada žavėjosi tėvų meile ir pati troško laimingai ištekėti.

Deja, jai nepasisekė. Kesa netruko suprasti, jog vedybos su Dereku įvyko pernelyg greitai.

Ji norėjo laimingos santuokos ir buvo įsitikinusi, kad Derekas – buvęs Beringtonų arklininkas – į dviejų žmonių sąjungą žiūri taip pat. Kesa šventai tikėjo: santuoka – tai ilgalaikis vyro ir moters ryšys. Derekas manė kitaip.

Ar ji sugebės pamilti dar kartą? Kesa nusišluostė ašarą, riedančią skruostu, ir patraukė link arklidžių. Saulė lėtai leidosi už vietovę supančių kalvų. Artėjo vasara, vakarai vis ilgėjo.

Šiandienos filmavimas jau pasibaigė. Paskutinioji scena, kurią matė Kesa, nustebino ir pradžiugino.

Maksas Fordas ir Lilė Bomont puikiai suvaidino Kesos tėvų sužadėtuves. Ji buvo daug apie tai girdėjusi, mačiusi nuotraukas. Visgi reginys tikrovėje… Ši patirtis paliko ją be žado.

Kesa su seserimi stovėjo šalia filmavimo aikštelės. Nors režisierius ir prodiuseriai vidury scenos nutraukdavo filmavimą ir liepdavo pradėti iš naujo, akimirkos žavesys Kesą tiesiog užbūrė.

Be to, kiekvieną kartą, kai pažvelgdavo į Janą, išvysdavo jį taip pat spoksantį į ją. Vyras net nesistengė nuslėpti geidulingo žvilgsnio. Laimei, vėliau užsidėjo akinius nuo saulės, tačiau jo artumas kurstė Kesos vaizduotę ir… hormonus.

Moterį užplūdo pražūtingos emocijos. Ji negalėjo atsispirti Jano kūnui ir gašliai šypsenai. Vieną kartą Kesa jau atsidavė aistrai – iš to nieko gero neišėjo. Žinoma, ji nesigaili ištekėjusi – juk susilaukė Emilės, tačiau išdavystė ir sutrypti jausmai įskaudino. Ir kam nebūtų sunku?

Kesa įėjo į arklides, ketindama padirbėti su Makdufu, tačiau netikėtai pastebėjo tas nelemtas kopėčias.

Ji norėjo paprašyti Našo, naujojo arklininko, kad sutaisytų kopėčias, tačiau dėl jaudinančio filmavimo ir žavaus agento ji tiesiog užmiršo. Be to, šiandien Našas kuopė arklides, todėl Kesa nenorėjo dar labiau jo varginti.

Deimonas Beringtonas visada didžiavosi savo arklidėmis, stengėsi jose palaikyti švarą ir tvarką. Kesa užgniauš emocijas ir pati sutaisys kopėčias. Šis darbas padės negalvoti apie Janą… tikėkimės. Ji taip pat mėgo tvarką, maža to, stengėsi, jog kiekviena gyvenimo detalė turėtų prasmę. Negalima leisti, kad Janas Šeferis įsibrautų į jos kasdienybę ir viską apverstų aukštyn kojom.

Kesa paėmė plaktuką ir keletą ilgų vinių iš įrankių dėžės. Vinis įsikišo į užpakalinę kelnių kišenę, tvirtai suėmė plaktuką ir nulipo kopėčiomis – įrankiai buvo laikomi arklidžių pastogėje.

Besileidžianti saulė apšvietė arklides. Savo aptvaruose žvengė ir nerimo žirgai. Kesai niekada nepabos čionykščiai garsai ir kvapai. Jai patiko čia gyventi ir ji džiaugėsi, kad Emilė augs tokioje gražioje, ramioje vietoje.

Visus ketverius santuokos metus Kesa čia negyveno. Nors jie su Dereku įsikūrė visai netoli, tačiau tai ne tas pats, kas gyventi Beringtonų žemėse. Dabar ji norėjo būti tik čia – šalia arklių ir šeimos narių, kurie padeda išgyventi skaudžią gyvenimo dramą.

Kesa nusivalė ašaras ir šnirpštelėjo. Ji niekada nebuvo verksnė. Po to, kai Derekas ją paliko su dviejų mėnesių mažyle, teko apsišarvuoti pykčiu. Ašaros nepadėtų susigrąžinti neištikimo vyro ir užauginti dukters. Kesa privalo išlikti stipri.

Ji pasilypėjo kopėčiomis ir atsargiai pataisė sulūžusį strypą. Laikydama plaktuką ir stengdamasi neprarasti pusiausvyros, iš užpakalinės kišenės ji ištraukė vinį.

– Galiu padėti.

Kesa dirstelėjo per petį ir išvydo geidulingai žvelgiantį Janą Šeferį. Nuostabu. Ji žinojo, kad jos akys paraudusios, o nosis raudona lyg burokas. Verkdama visada atrodydavo baisiai – nosis varvėdavo, veidą išmušdavo raudonos dėmės, pabrinkdavo akys.

Kesa išsitraukė vinį ir tęsė pradėtą darbą.

– Ačiū, susitvarkysiu pati.

Ji juto, kad Janas neišėjo, tačiau greitais, skubiais judesiais kalė sulūžusį kopėčių strypą. Tada truktelėjo kopėčias, įsitikino, kad strypas tvirtai laikosi, ir ėmė leistis žemyn. Kai atsidūrė ant paskutiniojo laiptelio, Janas priėjo artyn, įkalindamas ją tarp kopėčių ir savo raumeningos krūtinės. Susilietus jųdviejų kūnams Kesą išpylė šaltas prakaitas. Nors abu buvo apsirengę, šie pojūčiai buvo visiškai nauji. Su buvusiu vyru nieko panašaus nepatyrė net būdama visiškai nuoga.

Taip, panašu, kad šis nepažįstamasis pernelyg kursto vaizduotę.

Kesa nurijo seiles ir užsimerkė. Janas priminė, jog ji yra moteris. Kada Kesa paskutinį kartą jautėsi geidžiama? O gal uždavinėti sau tokių klausimų nederėtų? Ypač po santuokos su vyru, kuris aistrą tenkino kitų moterų glėbyje. Kūniškus malonumus reikia užmiršti amžiams.

Tik šalia tvirto, tobulo Jano kūno tai labai sunku. Švelnūs to vyro atodūsiai maloniai kuteno Kesos kaklą, o tualetinio vandens kvapas tiesiog užbūrė.

– Ką čia veiki? – tyliai paklausė ji.

Janas palietė Kesos rankas, priglaustas prie kopėčių.

– Mačiau, kaip ėjai į arklides. Atrodei liūdna.

Ne. Juk jam nerūpi ir negali rūpėti Kesos savijauta. Pernelyg greitai. Jano mintis valdė naujai įsižiebusi aistra… Panašu, jog Kesa taip pat prarado sveiką protą, nes pamažu ėmė mėgautis vyro kūno šiluma.

Koks vyras sektų moterį tik todėl, kad ji pasirodė liūdna? Nebent paskutinis kvailys. Janas čia atėjo turėdamas aiškų tikslą, o Kesa tam dar nėra pasirengusi.

– Man viskas gerai, – melavo ji.

Janas palietė Kesos plaukus. Tą akimirką ji užmiršo viską pasaulyje. Iš galvos išgaravo visi argumentai, kodėl nedera atsiduoti aistringoms šio vyro vilionėms.